„Ne­re­giui ne­ge­ra bū­ti vie­nam”

– Nuo­šir­džiau­si svei­ki­ni­mai Jums, Dai­va, ir vi­sai bran­džiai Jū­sų ben­druo­me­nei, šven­čian­čiai veik­los 70-me­tį. Ko­kios nuo­tai­kos pri­ar­tė­jus prie gar­bin­gos su­kak­ties?

– Per tą lai­ką tu­rė­jo­me prie daug ko pri­si­tai­ky­ti. Štai ko­vą su­ka­ko me­tai nuo pir­mo­jo ka­ran­ti­no pa­skel­bi­mo pra­džios, tai­gi šį lai­ką, kaip ir vi­si, gy­ve­na­me vi­siš­kai ki­taip. Ir tai, sa­vai­me su­pran­ta­ma, da­ro įta­ką ir mū­sų or­ga­ni­za­ci­jos dar­bams. Ma­nau, kad su šiuo iš­ban­dy­mu mes tik­rai ge­rai su­si­tvar­kė­me. Dir­bo­me ir pan­de­mi­jos są­ly­go­mis, pri­si­tai­ky­da­mi prie pa­di­din­to sau­gu­mo rei­ka­la­vi­mų. Mū­sų dar­buo­to­jams, dir­bant su ne­re­giais, fi­zi­nis kon­tak­tas yra la­bai svar­bus.

So­cia­li­nes pa­slau­gas tei­kian­tys dar­buo­to­jai pra­dė­jo dau­giau dirb­ti in­di­vi­du­a­liai su pa­gal­bos rei­ka­lin­gais žmo­nė­mis, ki­ti pri­si­tai­kė prie nuo­to­li­nio dar­bo. Ne­iš­ven­gė­me su­sir­gi­mų, ta­čiau sun­kiau­sias lai­ko­tar­pis, ti­kė­ki­mės, jau pra­ei­ty­je.

Šian­dien, sva­rios mū­sų or­ga­ni­za­ci­jos su­kak­ties pro­ga, no­riu pa­dė­ko­ti vi­siems LASS Aly­taus mies­to ir ra­jo­no na­riams, kad ne­iš­si­gan­do­me tų sun­ku­mų, su ku­riais su­si­dū­rė­me. Lin­kiu mums vi­siems ne­pra­ras­ti stip­ry­bės, gir­dė­ji­mo, su­si­klau­sy­mo. Ti­kiuo­si, kad mes, kaip or­ga­ni­za­ci­ja, ži­no­da­mi ir ma­ty­da­mi sa­vo veik­los pa­grin­di­nes kryp­tis ir tiks­lus, ga­li­me tvir­tai pa­si­tik­ti 70-ąjį ju­bi­lie­jų.

– Trum­pai su­pa­žin­din­ki­te su šian­die­ni­ne Aly­taus mies­to ir ra­jo­no fi­lia­lo veik­la. Kuo ypač džiau­gia­tės? Pri­min­ki­te, kiek na­rių vie­ni­ja­te.

– 2022 me­tais mū­sų fi­lia­las vyk­dė pa­tvir­tin­tas veik­los kryp­tis, už­si­brėž­tus tiks­lus ir už­da­vi­nius, ku­rie pa­dė­jo stip­rin­ti or­ga­ni­za­ci­jos veik­lą ir struk­tū­rą.

Lie­tu­vos ak­lų­jų ir sil­pna­re­gių są­jun­gos Aly­taus mies­to ir ra­jo­no fi­lia­las yra ne­ju­ri­di­nė ir ne­pel­no sie­kian­ti ne­vy­riau­sy­bi­nė or­ga­ni­za­ci­ja, ji at­sto­vau­ja ne­re­gių in­te­re­sus Aly­taus mies­te ir ra­jo­ne, gi­na jų tei­ses vals­ty­bi­nė­se ins­ti­tu­ci­jo­se. Fi­lia­lo pa­grin­di­nis tiks­las – kuo dau­giau pri­trauk­ti re­gė­ji­mo ne­ga­lią tu­rin­čių žmo­nių, ku­riems bū­ti­na pa­dė­ti ir mes tai ga­lė­tu­me at­lik­ti:

• At­sto­vau­ti ir gin­ti jų tei­ses vals­ty­bi­nė­se ir švie­ti­mo ins­ti­tu­ci­jo­se, pa­de­dant in­teg­ruo­tis į vi­suo­me­ni­nį gy­ve­ni­mą.
• Teik­ti pa­gal po­rei­kį ne­re­giams ir sil­pna­re­giams so­cia­li­nes ir re­a­bi­li­ta­ci­jos pa­slau­gas or­ga­ni­za­ci­jo­je ir na­muo­se.
• Rū­pin­tis fi­zi­nės ir vie­šo­sios ap­lin­kos pri­tai­ky­mu Aly­taus mies­te ir ra­jo­ne.
• Siek­ti, kad žmo­gus su re­gos ne­ga­lia, kaip ir kiek­vie­nas Lie­tu­vos pi­lie­tis, ga­lė­tų gau­ti rei­kia­mą in­for­ma­ci­ją jiems pri­ei­na­mu bū­du.

Taip pat sie­kia­me ir ak­ty­vi­na­me glau­dų ben­dra­dar­bia­vi­mą su Aly­taus mies­to ir ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė­mis, LASS res­pub­li­ki­niu ir Piet­va­ka­rių cen­tru bei ne­vy­riau­sy­bi­nė­mis or­ga­ni­za­ci­jo­mis, rė­mė­jais.

Šiuo me­tu or­ga­ni­za­ci­ja vie­ni­ja 167 na­rius. Iš jų trys LASS na­riai yra re­gin­tys.

– Ga­li­ma kon­sta­tuo­ti, kad esa­te bran­di or­ga­ni­za­ci­ja, sie­kian­ti tiks­lų su nau­jo­mis tech­no­lo­gi­jo­mis. Kaip se­ka­si na­riams tas tech­no­lo­gi­jas per­pras­ti?

– Mes ma­no­me, kad fi­lia­lo dar­bas yra veiks­min­gas tik ta­da, kai apie jo veik­lą ži­no ne­re­gių ben­druo­me­nė bei sa­vi­val­dy­bės. Su­ži­no­ju­sios svar­biau­sias ne­re­gių gy­ve­ni­mo pro­ble­mas, ga­li re­a­liai pa­dė­ti jas spręs­ti. Ka­dan­gi re­gė­ji­mo ne­ga­lią tu­rin­tys žmo­nės yra vie­na iš la­biau­siai pa­žei­džia­mų vi­suo­me­nės gru­pių, fi­lia­lo dar­buo­to­jų tiks­las – siek­ti, kad žmo­nės su re­gos ne­ga­lia ne­jaus­tų so­cia­li­nės at­skir­ties.

Glau­džiai ben­dra­dar­biau­ja­me su Aly­taus tech­ni­nės pa­gal­bos ne­įga­lių­jų cen­tru. Šie­met kei­tė­si re­gos tech­ni­nės pa­gal­bos prie­mo­nių įsi­gi­ji­mo iš­lai­dų kom­pen­sa­vi­mas. Aly­taus fi­lia­las ben­dra­dar­biau­ja su Lie­tu­vos ak­lų­jų bib­lio­te­ka ir su as­me­ni­mis, tu­rin­čiais re­gos ne­ga­lią, vyk­do mo­ky­mus „Ko­mu­ni­ka­ci­nių įgū­džių ug­dy­mas“. Pa­vyz­džiui, mo­ko nau­do­tis mo­bi­laus ry­šio te­le­fo­nais su įgar­si­ni­mo pro­gra­ma ar­ba ne­šio­ja­mo kom­piu­te­rio skai­ty­mo pro­gra­mi­ne įran­ga ir ki­ta.

– Jums yra te­kę pa­dė­ti ir uk­rai­nie­čiams. Ko­kių at­si­lie­pi­mų iš­sa­ky­ta?

– Taip, man te­ko pa­dė­ti uk­rai­nie­čių šei­mai, ku­ri tu­ri ne­re­gį sū­nų Ar­tio­mą, ku­riam 15 me­tų. Mo­ti­na krei­pė­si dėl kom­pen­sa­ci­nės tech­ni­kos ga­vi­mo ir ne­įga­lu­mo su­tei­ki­mo Lie­tu­vo­je. Pa­dė­jo­me iš­spręs­ti iš­ki­lu­sias pro­ble­mas, ma­ma li­ko pa­ten­kin­ta. Su uk­rai­nie­čiais ben­drau­ja­me, kai rei­kia pa­dė­ti ar­ba tik su­teik­ti rei­kia­mą in­for­ma­ci­ją.

– Jums pra­dė­jus va­do­vau­ti or­ga­ni­za­ci­jai ypač atsisukta į žmogų, jo poreikius. Kodėl tai yra svarbu? Priminkite, kiek metų vadovaujate ir kiek metų esate nare.

– Ma­no dar­bas, pa­si­kar­to­siu, yra veiks­min­gas tik ta­da, kai ne­re­gių ben­druo­me­nės po­rei­kiai rū­pi ir sa­vi­val­dy­bėms. Su­ži­no­ju­sios svar­biau­sias ne­re­gių gy­ve­ni­mo pro­ble­mas, jos ga­li re­a­liai pa­dė­ti jų spren­di­mui.

Re­gė­ji­mo ne­ga­lią tu­rin­tys žmo­nės yra vie­na iš la­biau­siai pa­žei­džia­mų vi­suo­me­nės gru­pių. To­dėl man rū­pi, kad žmo­gus su re­gos ne­ga­lia ne­jaus­tų so­cia­li­nės at­skir­ties. Juk kiek­vie­nas žmo­gus – at­ski­ra is­to­ri­ja. Nuo vai­kys­tės pa­ti tu­riu re­gos ne­ga­lią ir ver­ti­nu, kaip ge­rai, kad yra vie­ta, kur ga­li­ma kreip­tis pa­ta­ri­mo ir pa­gal­bos, kai jos pri­rei­kia.

To­dėl man kas­kart be ga­lo ge­ra šir­dy­je ir ra­mu są­ži­nė­je, jei ga­liu pa­tar­ti, pa­mo­ky­ti, pa­dė­ti sa­vo ne­ga­lios li­ki­mo drau­gams – vy­res­niems, jau­nes­niems ir jų ar­ti­mie­siems.

LASS fi­lia­le dir­bu 22 me­tus, o or­ga­ni­za­ci­jos na­re ta­pau prieš 24 me­tus.

– Daug dė­me­sio ski­ria­te ben­drys­tei su svei­kų­jų ko­lek­ty­vais. Ko­kį po­vei­kį ši ben­drys­tė su­tei­kia re­gė­ji­mo ne­ga­lią tu­rin­tiems žmo­nėms? Ir su ko­kiais svei­kų­jų ko­lek­ty­vais pa­lai­ko­te glau­džiau­sius ry­šius?

– Ne­re­gio ben­drys­tės su svei­ka vi­suo­me­ne bū­ti­nu­mą ak­cen­tuo­siu pa­ste­bė­ji­mu – „ne­re­giui ne­ge­ra bū­ti vie­nam“. Esa­me su­kur­ti, kaip ben­druo­me­nės bū­ty­bės, ieš­kan­čios iš­si­pil­dy­mo ki­tuo­se žmo­nė­se, san­ty­kiuo­se, šei­mo­se, ben­druo­me­nė­se, sie­kian­čios drau­gys­tės ry­šių. Da­bar­ti­nė­je ben­drys­tė­je, kaip ir gy­ve­ni­me, su­pran­ta­ma, bū­na vis­ko.

Šie­met glau­džiai ben­dra­vo­me su Aly­taus Jur­gio Kun­či­no vie­šo­sios bib­lio­te­kos fi­lia­lu, ku­ris iš­duo­da įgar­sin­tas kny­gas, kaip jau mi­nė­jau – su Aly­taus tech­ni­nės pa­gal­bos ne­įga­lių­jų cen­tru, ku­ris tvar­ko do­ku­men­tus prie­mo­nių įsi­gi­ji­mo iš­lai­dų kom­pen­sa­vi­mui. Taip pat pa­lai­ko­me glau­dų ry­šį su Aly­taus mies­to ir ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė­mis, LASS res­pub­li­ki­niu bei Piet­va­ka­rių cen­trais, Aly­taus Dzū­ki­jos LIONS klu­bais. Juk ge­rai net ir pa­pras­čiau­sio­mis pa­tir­ti­mis pa­si­da­lin­ti – pa­si­jaus­ti ne vie­ni­šiems, ta­da ir ben­drys­tės jaus­mas su­stip­rė­ja.

– To­kios gar­bin­gos su­kak­ties me­tu kal­bė­ti apie vis dar ne­įvei­kia­mus da­ly­kus nė­ra įpras­ta, bet įvar­din­ki­te tai, ko­kios pa­gal­bos ir ko­kiam tiks­lui įgy­ven­din­ti jums šian­dien la­biau­siai rei­kia?

– Nuo ki­tų me­tų kei­sis so­cia­li­nės re­a­bi­li­ta­ci­jos ne­įga­lie­siems ben­druo­me­nė­je fi­nan­sa­vi­mo mo­de­lis. Bus ak­re­di­tuo­ja­mos so­cia­li­nių pa­slau­gų įstai­gos, ku­rios tu­rės tei­sę teik­ti ne­įga­lie­siems so­cia­li­nes re­a­bi­li­ta­ci­jos pa­slau­gas. Tai bū­tų 2 pa­grin­di­nės pa­slau­gos:

• So­cia­li­nių ir kas­die­ni­nių sa­va­ran­kiš­ko gy­ve­ni­mo įgū­džių, ge­bė­ji­mų ug­dy­mas ir pa­lai­ky­mas, ir at­kū­ri­mas, sie­kiant ben­drų­jų ži­nių, prak­tiš­kai mo­kant spęs­ti dėl ne­ga­lios bui­ty­je ir ap­lin­ko­je ky­lančias pro­ble­mas.
• Mo­ky­mas, už­im­tu­mo ir dar­bi­nių įgū­džių ug­dy­mas, at­kū­ri­mas ir stip­ri­ni­mas, pa­de­dant pa­si­reng­ti da­ly­vau­ti dar­bo rin­ko­je ir įsi­dar­bin­ti bei iš­si­lai­ky­ti dar­bo vie­to­je ar­ba da­ly­vau­ti už­im­tu­mo veik­lo­je.

Gal­vo­jant apie 2023-ųjų nau­jo­ves, ku­rios lau­kia mū­sų (tu­riu gal­vo­je so­cia­li­nės re­a­bi­li­ta­ci­jos ne­įga­lie­siems pa­slau­gas), ne­ap­lei­džia jaus­mas, kad no­ri­ma žmo­nes įspraus­ti į funk­cio­nie­riams pa­to­gius rė­mu, ne­ge­bant pri­pa­žin­ti, kad vi­si esa­me skir­tin­gi sa­vo tem­pe­ra­men­tu, iš­si­la­vi­ni­mu, fi­zi­nė­mis ir ki­to­kio­mis ga­li­my­bė­mis.

Pa­tir­tis ro­do kad kiek­vie­nas žmo­gus yra skir­tin­gas in­di­vi­das, ku­rį bus no­ri­ma „įspaus­ti į rė­mus“ ir pa­gal­ba bei veik­la jam tu­rės bū­ti tei­kia­ma ke­tu­ris kar­tus per mė­ne­sį, nu­ro­dy­tą die­ną ir va­lan­dą. Ne­įga­lia­jam žmo­gui tai bus ne­ma­lo­nus spau­di­mas ir įsi­pa­rei­go­ji­mas, ku­rį ne­ži­nia ar jis pa­jėgs įvyk­dy­ti. Mes, kaip ne­vy­riau­sy­bi­nė or­ga­ni­za­ci­ja, iki šiol sten­gė­mės lanks­čiai dirb­ti ir pri­si­tai­ky­ti prie kon­kre­taus žmo­gaus po­rei­kių.

Bet… šian­dien mums šven­tė. 70-me­čio su­kak­ties pro­ga vi­siems lin­kiu bū­ti lai­min­giems ir svei­kiems.