Nau­jas įra­šas „Sva­jo­nės” CV: or­kest­ras gro­jo su vie­nu žy­miau­sių pa­sau­lio vio­lon­če­li­nin­kų pro­fe­so­riu­mi Da­vi­du Ge­rin­gu

Ne­įkai­no­ja­ma do­va­na „Sva­jo­nei“

2012-ųjų pa­va­sa­rį vio­lon­če­lės vir­tuo­zas, di­ri­gen­tas D.Ge­rin­gas Aly­taus mies­to te­at­re at­li­ko Jo­han­no Se­bas­tia­no Ba­cho siu­i­tą vio­lon­če­lei so­lo, ša­lia sce­no­je – gar­si ja­po­nų ba­le­ri­na Emi Ha­ri­y­a­ma. Kaip pri­si­me­na Lie­tu­vos mu­zi­kų są­jun­gos pre­zi­den­tė prof. Aud­ro­nė Ži­gai­ty­tė-Ne­kro­šie­nė, tai bu­vo uni­ka­lus mu­zi­kos ir šo­kio pro­jek­tas „Bach Plus“, ku­riuo D.Ge­rin­gas pa­kvie­tė klau­sy­to­ją nau­jai pa­žvelg­ti į J.S.Ba­cho mu­zi­ką.

Ir štai, 2022-ųjų pa­va­sa­ris, po de­šim­ties me­tų, Ma­est­ro Ge­rin­gas vėl Aly­taus te­at­ro sce­no­je, šį kar­tą su Aly­taus mu­zi­kos mo­kyk­los sim­fo­ni­niu or­kest­ru „Sva­jo­nė“. Dė­ko­da­ma Mu­zi­kos mo­kyk­los di­rek­to­rė Gab­rie­lė Dam­baus­kai­tė pa­si­džiau­gė šia ne­įkai­no­ja­ma do­va­na jau­nie­siems or­kest­ro mu­zi­kan­tams ir jų mo­ky­to­jams, nes vie­na yra skai­ty­ti ar klau­sy­tis įra­šo, o vi­sai kas ki­ta – drau­ge gro­ti, klaus­ti, kal­bė­ti ir gir­dė­ti pa­sau­li­nio gar­so at­li­kė­ją Aly­tu­je.

„Vi­sai ne­ti­kė­ta, tie­siog pri­bloš­kian­ti staig­me­na, vie­nas svar­biau­sių „Sva­jo­nės“ 20-ies me­tų kū­ry­bi­nės veik­los įvy­kių“, – taip kon­cer­tą su Ma­est­ro Ge­rin­gu va­di­na „Sva­jo­nės“ va­do­vė Dai­va Mar­ti­ko­ny­tė. Or­kest­ras pa­ty­rė gal šiek tiek ne­drą­sų, bet pa­si­di­džia­vi­mą, kad jau iš­au­go tiek, jog ga­li pa­gro­ti kon­cer­te su vie­nu žy­miau­sių pa­sau­lio vio­lon­če­li­nin­kų.

D.Mar­ti­ko­ny­tė pa­sa­ko­ja: „Kai pa­sa­kė­me Ma­est­ro, jog no­rė­tu­me su juo pa­gro­ti vie­ną iš vio­lon­če­lės auk­so fon­do kū­ri­nių – vo­kie­čių kom­po­zi­to­riaus Ma­xo Bru­cho (1838–1920) „Kol Nid­rei“, Ma­est­ro la­bai nu­džiu­go: „O iš kur jie ži­no, jog šiuo me­tu šį kū­ri­nį aš la­bai daž­nai gro­ju?“ Šian­die­nos kon­teks­te va­ria­ci­jos vio­lon­če­lei „Kol Nid­rei“ gi­liai at­lie­pia ka­ro Uk­rai­no­je siau­bą ir skaus­mą.

„Vi­di­nį“ or­kest­ro skam­bė­ji­mą pa­ju­to ir Aly­taus me­ras

Nors 1975 me­tais gar­su­sis vio­lon­če­li­nin­kas ir di­ri­gen­tas pa­si­trau­kė su šei­ma į Va­ka­rus ir da­bar jau­čia­si tik­ru ham­bur­gie­čiu, trys pir­mie­ji jo gy­ve­ni­mo de­šimt­me­čiai Lie­tu­vo­je ne­li­ko be pėd­sa­ko: ne tik min­ti­mis, bet ir dar­bais, me­ni­ne veik­la Ma­est­ro D.Geringas nuo­lat su­grįž­ta į Lie­tu­vą. Už lie­tu­vių mu­zi­kos po­pu­lia­ri­ni­mą jis yra ap­do­va­no­tas Di­džio­jo Lie­tu­vos ku­ni­gaikš­čio Ge­di­mi­no 4-ojo laips­nio or­di­nu, Lie­tu­vos na­cio­na­li­ne kul­tū­ros ir me­no pre­mi­ja. Ir Lie­tu­vos mu­zi­kų są­jun­gos ini­cia­ty­va kon­cer­tai Šiau­liuo­se, Pa­ne­vė­žy­je, Aly­tu­je vyks­ta ne­at­si­tik­ti­nai – D.Ge­rin­gui rū­pi, koks Lie­tu­vos mies­tų ir mies­te­lių kul­tū­ri­nis kon­teks­tas, ko­kie džiaugs­mai ar rū­pes­čiai mu­zi­kos, me­no mo­kyk­lo­se, kaip mies­to va­do­vai žiū­ri į jau­ni­mo me­ni­nį ug­dy­mą.

Ren­gi­nio ve­dė­ja prof. Aud­ro­nė Ži­gai­ty­tė-Ne­kro­šie­nė kon­cer­to me­tu su­kū­rė ne­di­de­lę in­tri­gą ir pa­kvie­tė Aly­taus mies­to me­rą Ne­ri­jų Ce­siu­lį į sce­ną at­si­sės­ti tarp sim­fo­ni­nio or­kest­ro mu­zi­kan­tų ir, di­ri­guo­jant Ma­est­ro D.Ge­rin­gui, pa­jus­ti „vi­di­nį“ or­kest­ro skam­bė­ji­mą, at­li­kė­jų jau­du­lį se­kant di­ri­gen­to laz­de­lės mos­tą.

D.Ge­rin­gas di­ri­ga­vo kon­cer­te Lud­wi­go van Be­et­ho­ve­no VII sim­fo­ni­jos II da­lį Al­leg­ret­to, ku­rią at­li­ko jau­ni­mo sim­fo­ni­nis or­kest­ras „Sva­jo­nė“.

Ma­est­ro apie tiks­lą: kar­tais jo sie­kis su­tei­kia dau­giau džiaugs­mo

Kon­cer­to for­ma­tas ir­gi ne­bu­vo tra­di­ci­nis – prieš nu­skam­bant pas­ku­ti­niam kū­ri­niui, Ma­est­ro D.Ge­rin­gas su prof. Aud­ro­ne dis­ku­ta­vo apie mu­zi­ką, at­sa­kė į klau­si­mus. Įsi­min­ti­nas ir pa­mo­kan­tis bu­vo jo at­sa­ky­mas į tai, kiek lai­ko jis ski­ria mu­zi­kos kū­ri­nių re­pe­ti­ci­joms.

„Aš ne­pa­sa­ky­siu, – nu­si­šyp­so­jo vio­lon­če­lės vir­tuo­zas, – nes iš­gir­dę jūs nu­si­min­si­te, apalp­si­te ir nu­sprę­si­te ver­čiau ei­ti pa­plau­kio­ti… Ne­rei­kia sau už­si­brėž­ti iš kar­to la­bai daug – kar­tais ne pats tiks­las, o jo sie­kis su­tei­kia dau­giau džiaugs­mo. To­dėl kas die­ną su­si­pla­nuo­ki­te at­lik­ti nors vie­ną pro­cen­tą to, ką gal­vo­ja­te pa­siek­ti. Ir kiek­vie­ną die­ną ei­ki­te pir­myn.“

Šiuos jo žo­džius la­bai ge­rai su­pra­to jau­nie­ji „Sva­jo­nės“ mu­zi­kan­tai, ku­riems su­si­ti­ki­mas su D.Ge­rin­gu pa­li­ko di­džiu­lį įspū­dį, apie ku­rį pa­sa­ko­ja D.Mar­ti­ko­ny­tė: „Ir štai re­pe­ti­ci­ja te­at­ro Di­džio­jo­je sa­lė­je. Ma­est­ro vio­lon­če­lė rau­da, ai­ma­nuo­ja, skun­džia­si, pa­siek­da­ma gi­liau­sias sie­los ker­te­les. Or­kest­ras su­si­kau­pęs at­lie­pia vio­lon­če­lei. Gro­jo­me tik­rai ki­taip nei įpras­tai, gi­liau, įsi­klau­sy­da­mi į kiek­vie­ną virp­te­lė­ji­mą. Tik­riau­siai re­zul­ta­tas ne­bu­vo pri­bloš­kian­tis pats sa­vai­me, bet juk svar­biau­sia, kaip sa­kė Ma­est­ro, kad „jūs su­si­ren­ka­te mu­zi­kuo­ti ir gro­ja­te kas kar­tą vis ge­riau, gi­liau. Ir šian­dien kon­cer­te bus ge­riau ne­gu re­pe­ti­ci­jo­je.“ Tai jis sa­kė šil­tai šyp­so­da­ma­sis. Tos nuo­šir­džios, pa­pras­tos žmo­giš­kos ši­lu­mos bu­vo ku­pi­nas vi­sas su­si­ti­ki­mas. Kai Ma­est­ro sto­jo prie di­ri­gen­to pul­to, kai kal­bė­jo apie nie­ka­da ne­si­bai­gian­tį ke­lią į to­bu­lu­mą, nuo­la­ti­nį ėji­mą pir­myn – po ma­žu­ly­tį žings­niu­ką, bet bū­ti­nai kas­dien, apie ne­įkai­no­ja­mą sa­vo in­stru­men­tą, jo ver­tę su­ly­gin­da­mas su žmo­gaus“…