Na­me­lio su PTV an­te­na švie­sa (6)

An­ta­nas Dam­kus
Vladas Krušna. Su kamera ant peties. Zitos Stankevičienės nuotr.
Vladas Krušna. Su kamera ant peties. Zitos Stankevičienės nuotr.
„Nie­kuo­met žmo­gus nė­ra toks gra­žus, koks yra kur­da­mas“ Vy­dū­nas

I

 

Iš­ėjus iš vė­saus am­bu­la­to­ri­jos pa­sta­to, akys pri­si­mer­kė dėl aki­na­mos sau­lės švie­sos, o į vei­dą tvoks­te­lė­jo karš­tis. Su il­ge­siu pri­si­mi­niau lai­kus, kai vi­sa­da džiaug­da­vau­si to­kiu oru. Bet da­bar pa­gal­vo­jau apie sa­vo ran­ko­mis prie na­mų so­din­tus me­de­lius, dar gy­vus tik dėl nuo­la­ti­nio lais­ty­mo.

Aki­vaiz­du, kad ši pla­ne­ta vis la­biau kais­ta. Gal tai jos pa­čios už­gai­das, bet grei­čiau­siai žmo­ni­ja su sa­vo mi­li­jar­dais rūks­tan­čių vamz­džių le­dy­nus tirp­do.

Ma­ši­no­je bu­vo dar karš­čiau, ta­čiau jo­je gel­bė­jo kon­di­cio­nie­rius. Vy­kau lan­ky­ti pa­cien­to, gy­ve­nan­čio už ge­rų 10-ies ki­lo­met­rų Per­šė­ki­nin­kų kai­me.

Prie du­rų pa­si­ti­ko su­si­rū­pi­nu­si pa­cien­to žmo­na, ku­ri pa­ly­dė­jo į ne­di­du­ką kam­ba­rė­lį su di­džiu­le lo­va. Ser­gan­ty­sis, ma­žas žmo­gu­čiu­kas, iš kar­to pa­reiš­kė dau­giau ne­no­rin­tis gy­ven­ti.

Daž­no­kai tek­da­vo su­si­dur­ti su šios ka­te­go­ri­jos žmo­nė­mis. Gy­ve­ni­mas ir kan­čios juos stip­riai nu­a­lin­da­vo, ta­čiau šir­dies gi­lu­mo­je vis dar ti­kė­da­vo­si ste­buk­lo. Sa­vo prak­ti­ko­je su­ti­kau tik ke­le­tą iš­im­čių, kai ser­gan­ty­sis ty­liai ir ra­miai pa­sa­ky­da­vo:

– Dak­ta­re, ne­var­ki­te, aš ry­toj mir­siu...

Ir tik­rai nu­mir­da­vo. Ne­pai­sant ma­no vais­tų ir kvie­ti­mo gy­ven­ti. Šį­kart gy­ve­ni­mo ins­tink­tas bu­vo stip­res­nis. Po pus­va­lan­džio iš­ėjau iš tam­saus kam­ba­rio į erd­vų kie­mą ti­kė­da­mas, kad šių na­mų šei­mi­nin­kas dar pa­gy­vens.

Grį­žau na­mo ki­tu ke­liu, tu­rė­da­mas ką tik už­gi­mu­sį tiks­lą. Ša­li­ke­lė­je drie­kė­si pa­na­šių vie­nas į ki­tą na­mu­kų vir­ti­nė. Ta­čiau vie­nas iš jų at­ro­dė iš­skir­ti­nai dėl ne­įma­no­mai aukš­tos ša­lia sto­vin­čios TV an­te­nos.

Ši an­te­na jau ke­le­tą de­šimt­me­čių 50-ies ki­lo­met­rų spin­du­liu ap­lin­ki­niams žmo­nėms ro­dė Per­šė­ki­nin­kų TV (PTV) lai­das apie jų pa­čių gy­ve­ni­mą, šven­tes, in­for­muo­da­vo, kas vyks­ta pa­sau­ly­je. Kas no­rė­da­vo, ga­lė­da­vo pa­si­žiū­rė­ti me­ni­nį fil­mą, daž­nai iš fan­tas­ti­kos žan­ro.

Il­gą lai­ką mes su žmo­na kuk­lio­je šio na­me­lio stu­di­jo­je ruoš­da­vo­me lai­das apie svei­ką gy­ve­ni­mo bū­dą.

Ban­dy­da­mas pri­si­min­ti, kiek me­tų aš pa­žįs­tu šei­mi­nin­kus, pa­su­kau ma­ši­ną į kie­mą. Prie kluo­no at­vi­ro­mis du­ri­mis ant plat­for­mos riog­so­jo raus­vo gra­ni­to lui­tas, ties ku­riuo pa­lin­ku­si žmo­gaus fi­gū­ra sken­do dul­kė­se. Kam­pi­nio šli­fuok­lio žvie­gi­mas už­go­žė ma­no pa­si­svei­ki­ni­mo šūk­te­lė­ji­mą, to­dėl te­ko pa­plekš­no­ti per pe­tį.

Žmo­gys­ta dul­kėm ap­neš­tu kom­bi­ne­zo­nu su­stab­dė prie­tai­są, nu­si­ė­mė re­spi­ratorių. Iš po ap­sau­gi­nių aki­nių švys­te­lė­jo nu­ste­bu­sios švie­siai mė­ly­nos akys, įrė­min­tos an­ta­kių su gau­siai nu­gu­lu­sio­mis gra­ni­to dul­kė­mis.

– Ko­kiais ke­liais, dak­ta­rė­li? Ne­skamb­te­lė­jai...

– Kaip vi­sa­da, Vla­dai, lan­kiau ta­vo ne­to­li­mą kai­my­ną.

– Gy­vens? – iš­si­trau­kęs iš ki­še­nės ci­ga­re­čių pa­ke­lį, šel­miš­kai blyks­te­lė­jo aki­mis ir pa­siū­lė man.

– Gy­vens, – ne­ti­kė­tai pats sau pri­ėmiau iš­šū­kį, pa­ė­miau siū­lo­mą ci­ga­re­tę.

Šiaip ar taip esu su­rū­kęs su šei­mi­nin­ku Vla­du Kruš­na jau ne vie­ną, nors esu ne­rū­kan­tis. Ži­no­jau, kad jis vis vien rū­kys, o rū­ky­mas su ma­ni­mi Vla­dui teik­da­vo ypa­tin­gą džiaugs­mą.

Kaip­gi, svei­ko gy­ve­ni­mo bū­do pro­pa­guo­to­jas ir­gi rū­ko! Kiek kar­tų aš ra­gin­da­vau jį mes­ti rū­ky­ti, tiek kar­tų at­si­muš­da­vau į kie­tą kaip šis gra­ni­to lui­tas už­si­spy­ri­mą.

O rū­ky­da­vo daug, net nak­tį, nuo vie­nos ci­ga­re­tės už­si­deg­da­vo ki­tą. Kai mū­sų TV lai­dų me­tu kal­bė­da­vau apie rū­ky­mo ža­lą, Vla­das pro ka­me­rą šyp­so­da­ma­sis man ro­dy­da­vo kumš­tį, o po lai­dos ža­dė­da­vo, kad ki­tą kar­tą pa­leis sub­tit­rus ir in­for­muos žiū­ro­vus: „Pra­ne­šė­jas prieš lai­dą kar­tu su ope­ra­to­riu­mi rū­kė.“

Už­trau­kiau kar­tų dū­mą ir ap­žiū­rė­jau ša­lia gra­ni­to gu­lin­tį es­ki­zą. Ja­me ma­tė­si an­ge­liu­ko fi­gū­ra. Grakš­čiai lenk­tos li­ni­jos bu­vo leng­vos, at­ro­dė, an­ge­las tuoj iš­skleis spar­nus ir pa­kils į dan­gų. Tai at­ro­dė vi­siš­ka prie­šin­gy­bė prieš mus gu­lin­čiam sun­kiam gra­ni­to ga­ba­lui.

– Sa­kyk, Vla­dai, kaip tu iš to­kios sun­ke­ny­bės su­ge­bė­si iš­gau­ti to­kį an­ge­liš­ką leng­vu­mą? – mos­te­lė­jau es­ki­zo link.

– Vi­sai pa­pras­tai. Kaip kaž­kas sa­kė – nu­ka­li nuo gra­ni­to, kas ne­rei­ka­lin­ga, ir pa­lie­ki, kas rei­ka­lin­ga, – šyp­te­lė­jo šei­mi­nin­kas.

– Bet iš kur tu ži­nai, ka­da rei­kia su­stab­dy­ti šli­fuok­lį, ka­da pri­lai­ky­ti kal­tą. Kaip jau­ti tą tik įsi­vaiz­duo­ja­mą ri­bą tarp rei­ka­lin­go ir ne­rei­ka­lin­go? – ne­pa­si­da­viau aš. – Juk vie­nu smū­giu per daug ir an­ge­lo kū­ne at­si­ran­da žaiz­da.

Vla­do vei­das su­rim­tė­ja:

– Ne vis­ką ga­li­ma pa­aiš­kin­ti. Tie­siog jau­čiu ir tiek. Va­dink tai kaip no­ri – me­ni­ne in­tui­ci­ja, šeš­tuo­ju ju­ti­mu, pa­ty­ri­mu, bet tas jaus­mas yra. Kvan­ti­nė­je fi­zi­ko­je apie tai ne­kal­ba­ma, bet aš ja rem­da­ma­sis ga­liu tau iš­aiš­kin­ti me­ni­nės kū­ry­bos es­mę...

Vis­kas, da­bar jau trenks kal­bą po­rai va­lan­dų, – šiek tiek iš­si­gan­dęs pa­ma­niau sau ir vog­čio­mis žvig­te­lė­jau į laik­ro­dį.

Iš pa­tir­ties ži­no­jau, jei Vla­das pra­dės kal­bė­ti apie kvan­ti­nę fi­zi­ką, tai taip leng­vai jo ne­su­stab­dy­si.

Man bū­da­vo įdo­mu klau­sy­tis jo sam­pro­ta­vi­mų, ta­čiau šio­je sri­ty­je aš ne­bu­vau ly­gia­ver­tis pa­šne­ko­vas. Ban­džiau do­mė­tis šia fi­zi­kos sri­ti­mi, ta­čiau ma­no su­pra­ti­mas ap­si­ri­bo­jo tik vie­nu fak­tu: ele­men­ta­rio­ji da­le­lė tuo pa­čiu me­tu ga­li bū­ti ir ten, ir čia. Tai prieš­ta­ra­vo įpras­tai lo­gi­kai, bet moks­li­nin­kai šį fak­tą aiš­ki­no dvi­ly­pe da­le­lės pri­gim­ti­mi – kaip da­le­lės ir ban­gos.

Ma­tyt, Vla­dą, kaip me­ni­nin­ką, bū­tent ir ža­vė­jo tas ste­re­o­ti­pų ir ru­ti­nos lau­žy­mas kvan­ti­nė­je fi­zi­ko­je. Mig­lo­tai jau­čiau, kad ir jis ne vis­ką tei­sin­gai su­pran­ta šio­je pai­nio­je te­ori­jo­je. At­si­du­sęs pa­si­ry­žau iš­klau­sy­ti il­gą mo­no­lo­gą. Čia pa­si­gir­do šūk­te­lė­ji­mas iš na­mų tarp­du­rio:

– Vla­dai, kviesk sve­čią į vi­dų, ka­va jau auš­ta.

Mie­lai pa­si­nau­do­jau kvie­ti­mu. Po ke­lių aki­mir­kų mes sė­dė­jo­me prie pa­deng­to sta­lo tie­siog vir­tu­vė­je, kur ga­ra­vo ka­vos puo­de­liai. Lai­mu­tė, Vla­do žmo­na, jau bu­vo pa­ruo­šu­si di­de­lę krū­vą su­muš­ti­nių. Vėl­gi iš il­ga­me­čio pa­ty­ri­mo ži­no­jau, kad šei­mi­nin­kė ver­da nuo­sta­bius ce­pe­li­nus, ku­riais tra­di­ciš­kai vai­šin­da­vo po kiek­vie­nos Per­šė­ki­nin­kų TV svei­ka­tos lai­dos.

Is­to­ri­ja mo­ko, kad už di­de­lio ta­len­to me­ni­nin­ko sto­vi stip­ri mo­te­ris. Vla­do at­ve­ju tai ne­bu­vo iš­im­tis. Lai­mu­tė jam ta­po va­dy­bi­nin­ke, bu­hal­te­re, idė­jų ge­ne­ra­to­re. Be jos Vla­das tie­siog ne­ga­lė­jo kur­ti. Žmo­nė­se juos ga­li­ma bu­vo pa­ma­ty­ti tik dvie­se. Tai bu­vo ne­iš­ski­ria­ma po­ra.

Pa­ma­žu po­kal­bis nuo kvan­ti­nės fi­zi­kos pa­kry­po žy­miai sek­les­ne, bui­ti­ne ir nau­jie­nų ap­ta­ri­nė­ji­mo lin­kme. Lai­kas bė­go grei­tai. Ne­tru­kus aš at­si­sto­jau at­si­svei­kin­da­mas, nes dar lau­kė ke­le­tas už­pla­nuo­tų dar­bų. Iš­ly­dė­da­mas Vla­das in­for­ma­vo, kad šį­va­kar jis ro­dys fil­mą apie at­ei­vius.

– Bū­ti­nai pa­žiū­rėk, po fil­mo pa­skam­bin­siu, no­riu ži­no­ti ta­vo nuo­mo­nę šiuo klau­si­mu.

Pa­ža­dė­jau. Ei­da­mas prie ma­ši­nos, dar kar­tą žvilg­te­lė­jau į gra­ni­to lui­tą su jau pra­dė­to ap­do­ro­ji­mo žy­mė­mis. Man tai at­ro­dė pra­ga­riš­kai sun­kus dar­bas – dirb­ti su to­kia kie­ta me­džia­ga – ne juo­kas. Net­gi pa­vo­jin­gas.

Kar­tą dei­man­ti­nis dis­kas at­šo­ko nuo gra­ni­to ir grybš­te­lė­jo Vla­do ko­ją. Ta­da ra­dau jį be­dir­ban­tį kaip ir šian­dien, ta­čiau per su­plė­šy­tas kel­nes ma­tė­si bo­luo­jan­tis tvars­tis su pra­si­sun­ku­sio krau­jo dė­me.

Vos ne vos pri­si­kal­bi­nau leis­ti ap­žiū­rė­ti žaiz­dą. Lai­mei, pa­žei­di­mas bu­vo pa­vir­ši­nis, są­na­rys ne­pa­žeis­tas. Ge­riau jau dirb­tų tik su ąžuo­lu. Me­dis skulp­to­riui vis dėl­to pa­klus­nes­nė me­džia­ga ne­gu gra­ni­tas. De­ja, ži­no­jau, kad Vla­do dar­bas pri­klau­sė nuo klien­tų už­sa­ky­mų ir no­rų.

Įsė­dau į ma­ši­ną, mos­te­lė­jau at­si­svei­kin­da­mas ant kie­mo sto­vin­tiems šei­mi­nin­kams ir iš­va­žia­vau į as­fal­tuo­tą ke­lią. Mo­no­to­niš­kai ūžiant va­rik­liui, min­tys vėl nu­kly­do į ką tik įvy­ku­sį su­si­ti­ki­mą.

Vla­das bu­vo per daug spal­vin­ga as­me­ny­bė, kad ga­lė­tum tuoj pat jį už­mirš­ti iki ki­to kar­to.

Jo me­ni­nė kū­ry­ba la­bai pla­ti ir įvai­ri: vit­ra­žai, ak­mens ir me­džio skulp­tū­ros, ba­rel­je­fai, pa­min­klai, ta­py­bos dar­bai. Jo ran­kų me­ni­nių kū­ri­nių ir da­bar ga­li­ma ras­ti vi­suo­me­ni­niuo­se pa­sta­tuo­se, žmo­nių so­dy­bo­se, ka­pi­nė­se, Aly­taus mies­te ir ra­jo­ne, vi­so­je Lie­tu­vo­je ar net už jos ri­bų.

Il­gus me­tus Mi­ros­la­vo am­bu­la­to­ri­jos ves­ti­biu­lis sau­lė­tą die­ną skęs­da­vo švel­nių, gels­vai žals­vų spal­vų jū­ro­je dėl Vla­do ran­ko­mis su­kur­tos vit­ra­ži­nės kom­po­zi­ci­jos. Po pa­sta­to re­mon­to vit­ra­žas bu­vo iš­im­tas, ta­čiau ma­ny­je ne­gęs­ta vil­tis ka­da nors at­ei­ty­je jį vėl at­kur­ti.

Me­ni­nin­ko dar­bų ap­im­tis im­po­nuo­ja. Iš­lie­ka pa­slap­tis, kaip jis su­spė­da­vo su fil­ma­vi­mo ka­me­ra ant pe­ties dar ir da­ly­vau­ti be­veik vi­so­se Aly­taus ra­jo­no se­niū­ni­jų šven­tė­se, jas nu­fil­muo­ti. O po to, grį­žus į na­mus, ap­do­ro­ti fil­ma­vi­mo me­džia­gą ir ki­tą va­ka­rą, o kai ka­da ir tą pa­tį va­ka­rą, ek­ra­nuo­se pa­ro­dy­ti žmo­nėms jų šven­tę.

Ta­čiau kaip pa­cien­tas jis pats blo­giau­sias: ma­žiau­siai ski­ria dė­me­sio sa­vo svei­ka­tai, ne­pai­so me­di­kų pa­ta­ri­mų ir re­ko­men­da­ci­jų, – liūd­no­kai kon­sta­ta­vau.

Štai ir šian­dien man su­kė­lė ne­ri­mą jo ne­rū­pes­tin­gai mes­te­lė­ta re­pli­ka apie kar­tais už krū­tin­kau­lio at­si­ran­dan­tį skaus­mą, dėl ku­rio, jo nuo­mo­ne, kal­tas bu­vo kaž­koks ner­vas. Kiek­vie­nas gy­dy­to­jas iš kar­to „pa­sta­to au­sis“, iš­gir­dęs apie to­kio po­bū­džio skaus­mą, įtar­da­mas va­di­na­mą­ją krū­ti­nės an­gi­ną ar­ba ste­no­kar­di­ją, ku­ri gre­sia šir­dies in­fark­tu.

Vla­dui tai bu­vo tik ba­na­lus ner­vo skaus­mas. Į bet ko­kius įkal­bi­nė­ji­mus at­lik­ti ty­ri­mus, elek­tro­kar­diog­ra­mą, jis iro­niš­kai mes­te­lė­da­vo:

– Pra­si­dėk su ju­mis, tai su­ra­sit dau­gy­bę li­gų, ne­bus ka­da gy­ven­ti.

Jis, ma­tyt, iš tik­ro bi­jo­jo sirg­ti, ne­įsi­vaiz­da­vo sa­vęs kaip li­go­nio. Ka­te­go­riš­kai at­me­tė net min­tį, kad ga­lė­tų dirb­ti ma­žiau. Kū­ry­bi­nis dar­bas Vla­dui bu­vo pa­ja­mų šal­ti­nis, ta­čiau dar svar­biau – pa­si­ten­ki­ni­mo, sa­vęs re­a­li­za­vi­mo bū­das. Jis su Lai­mu­te su­si­kū­rė sa­vo gy­ve­ni­mo al­go­rit­mą ir taip no­rė­jo gy­ven­ti iki ga­lo. Li­ga tam ga­lė­jo su­truk­dy­ti, to­dėl jos tu­rė­jo ne­bū­ti Vla­do gy­ve­ni­me.

Pa­ke­liui ap­lan­kiau dar ke­le­tą pa­cien­tų. Tirš­tė­jant va­ka­ro su­te­moms, te­ko įjung­ti au­to­mo­bi­lio ži­bin­tus. Na­muo­se pri­sė­dau sa­vo kam­ba­ry­je: tvar­kiau me­di­ci­ni­nius do­ku­men­tus, vie­na aki­mi žvilg­čio­da­mas į te­le­vi­zi­jos ek­ra­ną.

Per­šė­ki­nin­kų TV tran­slia­vo ža­dė­tą fil­mą. Ži­no­jau, Vla­das bū­ti­nai pa­skam­bins ir klaus, kaip pa­ti­ko fil­mas. Ne­spė­jo pra­bėg­ti fil­mo bai­gia­mie­ji sub­tit­rai, o skam­bu­tis jau čirš­kė. Po po­ros mi­nu­čių dis­ku­ta­vo­me glo­ba­lio­mis te­mo­mis. Tiks­liau, aš klau­siau­si, o Vla­das įsi­karš­čia­vęs rė­žė il­gą mo­no­lo­gą.

Jo įsi­ti­ki­ni­mu, at­ei­viai že­mę ap­lan­kė jau prieš ke­lis tūks­tan­čius me­tų. Tą esą pa­tvir­ti­na gi­gan­tiš­ki pie­ši­niai Nas­kos dy­ku­mo­je, iš mil­ži­niš­kų ak­mens lui­tų se­no­vė­je sta­ty­ti pa­sta­tai ir šven­tyk­los. Da­bar­ti­niai ne­at­pa­žin­ti skrai­dan­tys ob­jek­tai, jo ma­ny­mu, ir­gi įro­do jų eg­zis­ta­vi­mo fak­tą. Iš pa­tir­ties ži­no­jau, kad, Vla­dui įsi­karš­čia­vus, ver­čiau jam ne­pri­eš­ta­rau­ti.

Su šyp­se­na įsi­vaiz­duo­da­vau si­tu­a­ci­ją, kai vie­to­je ma­nęs, že­mai­čio, dis­ku­tuo­tų ant­ras tik­ras dzū­kas. Tai baig­tų­si ma­žų ma­žiau­sia la­bai aud­rin­gai.

Tai ne­reiš­kia, kad su Vla­do nuo­mo­ne vi­sur su­tik­da­vau. Taip, aš jam pri­ta­riau – vi­sa­to­je eg­zis­tuo­jant mi­li­jar­dams ga­lak­ti­kų ir žvaigž­džių sis­te­mų, bū­tų keis­ta, kad gy­vy­bė, taip pat pro­tin­ga gy­vy­bė, at­si­ras­tų tik vie­no­je ma­žy­tė­je Že­mė­je. Ki­ta ver­tus, ne vis­ką, ką ste­bi­nan­čio se­nai­siais am­žiais su­kū­rė mū­sų pro­tė­viai, rei­kia pri­skir­ti at­ei­viams. Siū­liau Vla­dui ne­nu­ver­tin­ti žmo­gaus kū­ry­bi­nio ge­ni­jaus ir se­no­vės ci­vi­li­za­ci­jų pa­sie­ki­mų. Kar­tais už­si­mir­šę il­gai gin­čy­da­vo­mės.

Kaip stip­riai kos­mo­so rei­ka­lai do­mi­no Vla­dą, iliust­ruo­ja tas fak­tas, kad jis tu­rė­jo įsi­gi­jęs ga­na bran­gų te­les­ko­pą. Ne vie­ną gied­rią nak­tį per šį te­les­ko­pą ste­bė­da­vo žvaigž­dė­tą dan­gų ir mė­nu­lį, bent to­kiu bū­du ban­dy­da­mas iš­trūk­ti iš mo­ti­nė­lės Že­mės trau­kos ri­bų. Tu­rė­jau ir aš ke­le­tą pro­gų pa­žvelg­ti į dan­gų per šį prie­tai­są.

Kaip ten be­bū­tų, mū­sų – dzū­ko ir že­mai­čio tan­de­mas, kai vie­nas en­tu­zias­tin­gai iš­me­ta daug idė­jų ir skrai­do pa­de­be­siuo­se, o ki­tas už­si­spy­ru­siai vaikš­to ant že­mės, pa­dė­jo mums sėk­min­gai ben­drau­ti dau­gy­bę me­tų.

Vis dėl­to bu­vo sri­tis, ku­rio­je mes vi­siš­kai su­tar­da­vo­me. Kal­bė­da­mi apie po­li­ti­ką, vie­no­dai smerk­da­vo­me dik­ta­tū­ri­nius re­ži­mus, abu bu­vo­me pa­na­šių pa­žiū­rų, vie­no­dai ver­tin­da­vo­me įvai­rius pa­sau­li­nius reiš­ki­nius.

Vla­das la­bai jaut­riai iš­gy­ven­da­vo Lie­tu­vos vi­di­nes pro­ble­mas, iki sie­los gel­mių ne­kęs­da­vo veid­mai­nys­tės ir įvai­raus plau­ko po­li­ti­nės mi­mik­ri­jos. Skau­džiai sie­lo­da­vo­si dėl ne­tei­sy­bės.

Bai­gė­me po­kal­bį. Pa­dė­jau ra­ge­lį ir žvilg­te­lė­jau į laik­ro­dį – ro­dyk­lės ro­dė ge­ro­kai po pu­siau­nak­čio. Be­si­kal­bant ne­ju­čia pra­bė­go be­veik pus­an­tros va­lan­dos. Ir taip jau ne vie­ną va­ka­rą. Ži­no­jau, kad Vla­dui dar­bas dar to­li gra­žu ne­si­bai­gė: tvar­kys fil­muo­tą me­džia­gą, o gal ta­pys pa­veiks­lą. Jis ga­lė­jo ne­mie­go­ti iki pa­ry­čių.

At­si­me­nu, kaip prieš ke­lio­li­ka me­tų nak­ties me­tu, maž­daug tarp tre­čios ir ket­vir­tos va­lan­dos, prie du­rų su­čirš­kė skam­bu­tis. Iš įpro­čio bu­vau įsi­ti­ki­nęs, kad tai pa­gal­bos ieš­kan­tis pa­cien­tas. Ati­da­riau du­ris, o už jų sto­vė­jo Vla­das.

– Ne­iš­si­gąsk, dak­ta­rė­li, aš svei­kas, tik no­rėčiau su tavimi pakalbėti, va taip reikia, – mostelėjo ranka ties kaklu.

Su­tri­kęs pa­min­dži­ka­vau tarp­du­ry­je.

– Ma­tai Vla­dai, da­bar toks vė­ly­vas me­tas, man ry­toj sun­ki die­na, pats su­pran­ti – pa­cien­tai ir vi­sa ki­ta, o ir šei­my­na mie­ga... – ne­spė­jau iš­le­men­ti vi­sos fra­zės, o jis jau ap­si­su­ko, įsė­do į au­to­mo­bi­lį ir taip už­spau­dė ak­ce­le­ra­to­riaus pe­da­lą, kad ma­ši­nos burz­gi­mas aki­mirks­niu nu­to­lo.

Aš pa­sto­vė­jau tarp­du­ry­je vis dar ne­ati­to­kęs iš mie­go. Pas­kui daž­nai sau prie­kaiš­tau­da­vau: ga­lė­jau įsi­leis­ti be žo­džių ir duo­ti pro­gą tam me­ni­nės na­tū­ros žmo­gui „iš­si­lie­ti“, kiek jis no­rės. Ma­tyt, kaž­kas svar­baus tuo mo­men­tu jam spau­dė šir­dį. Ta­čiau Vla­das il­gai nuos­kau­dos ne­lai­ky­da­vo ir grei­tai mes vėl ben­drau­da­vo­me lyg nie­ko ne­bū­tų įvy­kę. Ta­čiau kiek aš be­klau­siau, dėl ko jis pas ma­ne tą­kart va­žia­vo, nie­kuo­met nie­ko aiš­kaus ne­pa­sa­kė.

Ga­lė­jo bū­ti ir taip, kad jam tie­siog svar­bu bu­vo pa­ben­drau­ti, iš­si­kal­bė­ti, o ne kaž­ką ypa­tin­go pa­sa­ky­ti. Kar­tais min­tys jį tie­siog sprog­din­da­vo iš vi­daus, o nu­si­ra­min­ti ga­lė­jo tik vie­nu bū­du: kaž­kam vis­ką iš­si­pa­sa­ko­ti. Aiš­ku, Vla­do žmo­na bu­vo ge­ra pa­šne­ko­vė, bet kai ku­rioms te­moms bū­ti­nai rei­kė­jo vy­riš­kos au­sies.

 

II

Trum­pą Lie­tu­vos va­sa­rą pa­kei­tė ru­duo, pa­ru­da­vu­siuo­se lau­kuo­se nu­tie­sęs sau­lė­je žvil­gan­čių vo­ra­tin­klių tin­klus. Ore tvy­ro­jo Ka­lė­dų lau­ki­mas, kai mes su žmo­na jau su­te­mus vėl va­žia­vo­me į Per­šė­ki­nin­kus įra­šy­ti ei­li­nės svei­ko gy­ve­ni­mo bū­do lai­dos.

Jos ne­bu­vo re­gu­lia­rios, nes kar­tais lai­dą pa­ruoš­da­vo­me kar­tą per mė­ne­sį, kar­tais pra­slink­da­vo du ar trys mė­ne­siai. Vla­das tie­siog mus pra­dė­da­vo pa­ma­žu spaus­ti, kad jau lai­kas ir tiek.

Mes ne­la­bai ži­no­jo­me, kiek akių mus ma­to ir kiek au­sų klau­so. Ne­ma­nė­me, kad rei­kia im­tis var­gi­nan­čio dar­bo ir sta­tis­tiš­kai ap­klaus­ti žmo­nes, taip su­ren­kant duo­me­nis. Bet mes va­do­va­vo­mės prin­ci­pu: jei­gu bent vie­nas žmo­gus mus iš­klau­so, jau ver­ta lai­dą ruoš­ti.

Ži­no­ma, kar­tais ma­no pa­cien­tai at­ei­da­vo ir sa­ky­da­vo mus ma­tę ir iš­gir­dę Vla­do Kruš­nos te­le­vi­zi­jo­je. Jei­gu dar pa­gir­da­vo ir ko nors pa­klaus­da­vo, tai ir bū­da­vo ge­riau­sias įver­ti­ni­mas.

Vie­nas įvy­kis re­a­liai įti­ki­no, kad mus ma­to ir gir­di. Sa­vo lai­do­se mes daž­nai pa­brėž­da­vo­me svei­kos mi­ty­bos svar­bą. Kar­tą ma­no žmo­na Da­nu­tė, kar­dio­lo­gė, pa­sa­kė, kad ne­lai­ko ce­pe­li­nų la­bai svei­ku mais­tu, to­dėl man jų nie­ka­da ne­ver­da.

Ne­ži­nia, ar čia jos žo­džiai taip pa­vei­kė, ar taip su­ta­po, bet ku­rį lai­ką ma­no pa­cien­tės ga­na daž­nai į dar­bą at­neš­da­vo ir vai­šin­da­vo dar šil­tais ce­pe­li­nais. Aš mie­lai juos val­gy­da­vau, nes ir da­bar taip gal­vo­ju: jei­gu val­gai su ape­ti­tu ir ne per daug, tai su mei­le ir rū­pes­tin­gai pa­ruoš­tas mais­tas vi­sa­da svei­kas.

Va­žiuo­da­mi į lai­dą be­veik ne­kal­bė­da­vo­me, nes kiek­vie­nas nu­grimz­da­vo­me į sa­vo te­mos ap­mąs­ty­mus. Tie­są sa­kant, ke­ly­je iki Per­šė­ki­nin­kų dėl lai­dos tu­ri­nio kar­tais spė­da­vo­me ir ke­le­tą kar­tų su­si­pyk­ti. Na­muo­se iki ga­lo pa­si­ruoš­ti ne­bū­da­vo lai­ko.

Ki­ta ver­tus, jei­gu už­strig­tu­me ir su­si­mau­tu­me, Vla­das vi­sa­da pa­kar­to­tų, juk lai­da ne tie­sio­gi­nia­me ete­ry­je, o įra­šo­ma. Sten­gė­mės, kad to­kių at­ve­jų bū­tų kuo ma­žiau, ne­no­rė­jo­me pik­tnau­džiau­ti ope­ra­to­riaus kan­try­be.

Ir šį kar­tą ty­lė­da­mi pri­va­žia­vo­me ge­rai pa­žįs­ta­mą na­me­lį švie­čian­čiais lan­gais ir sty­ran­čia di­džiu­le an­te­na. Ne­tru­kus jau sė­dė­jo­me an­tro aukš­to kam­ba­rė­ly­je už stal­tie­se už­ties­to sta­liu­ko su ant jo pa­sta­ty­tu mik­ro­fo­nu. Už nu­ga­ros švie­tė lo­go­ti­pas „PTV“, o iš prie­kio į mus žvel­gė fil­ma­vi­mo ka­me­ros ob­jek­ty­vas.

Ka­me­ra bu­vo pa­gy­ve­nu­si, di­džiu­lė. Da­bar ji riog­so­jo ant sto­vo, bet fil­muo­jant įvai­rias va­ka­ro­nes gy­vai pui­kuo­da­vo­si ant Vla­do pe­ties. Aš kar­tais klaus­da­vau jo, ar ne­skau­da pe­čių nuo tos sun­ke­ny­bės, bet Vla­das tik nu­mo­da­vo ran­ka. Da­bar yra daug mo­der­nes­nių ir leng­ves­nių fil­ma­vi­mo ka­me­rų, bet jos kai­nuo­ja ne­pi­giai. Vla­dui įsi­gy­ti vi­są fil­ma­vi­mo ir tran­slia­vi­mo apa­ra­tū­rą kai­na­vo krū­vą pi­ni­gų, o kur dar ki­tos eks­plo­a­ta­vi­mo iš­lai­dos ir bran­giau­sias da­ly­kas – su­gaiš­ta­ma ma­rios lai­ko. Aš daž­nai sa­vęs klaus­da­vau, koks ra­cio­na­liai mąs­tan­tis žmo­gus im­tų­si to­kio rei­ka­lo. Ne­ras­da­vau to­kio ir, kaip pa­ro­dė at­ei­tis, dau­giau to­kio ir ne­at­si­ra­do.

Vla­dui svar­biau­sia bu­vo ne pi­ni­gai, o pa­si­ten­ki­ni­mas kū­ry­ba, ma­lo­nu­mas žmo­nėms kaž­ką duo­ti. Mū­sų svei­ka­tos lai­da šio­je stu­di­jo­je ne­bu­vo vie­nin­te­lė. Ži­no­jau, kad Vla­das pa­ruo­šia ir pa­lei­džia į ete­rį ir ki­tas lai­das: gam­to­sau­gi­niais, et­no­gra­fi­niais klau­si­mais ir t. t.

Bu­vo­me su­si­ta­rę, kad vi­so­se lai­do­se pa­si­rink­tą te­mą gvil­den­si­me maž­daug pus­va­lan­dį. Ma­nėm, kad il­ges­nė bū­tų per daug nuo­bo­di.

Keis­ta, bet prieš lai­dos pra­džią aš pa­ni­kuo­da­vau, ne­pai­sant jau ne­men­ko pa­ty­ri­mo. Tas pus­va­lan­dis at­ro­dy­da­vo be ga­lo il­gas. Ne­tu­rint pa­ruoš­to teks­to, prieš akis pa­si­dė­jus tik ant la­pe­lio pas­ku­bo­mis su­da­ry­tą lai­dos pla­ne­lį, ner­vin­da­vau­si, kad po 10-ties mi­nu­čių mes ne­be­tu­rė­si­me, kuo žiū­ro­vus to­liau su­do­min­ti, ir stos mir­ti­na ty­la.

Vla­das, ma­tyt, jaus­da­mas tą mū­sų ner­vi­nę įtam­pą, su­ge­bė­da­vo mus ap­ra­min­ti, pra­juo­kin­ti, at­pa­lai­duo­ti. Ir stai­ga ne­pa­si­ti­kė­ji­mas iš­nyk­da­vo, mes ne­pa­ste­bė­da­vo­me, kaip pra­bėg­da­vo tas su­tar­tas pus­va­lan­dis.

Ne­ju­čia lai­ko pri­trūk­da­vo. Lai­da kar­tais už­si­tęs­da­vo iki ke­tu­rias­de­šimt mi­nu­čių, o kar­tais ir iki va­lan­dos.

Ir šį kar­tą mes vir­ši­jo­me su­tar­tą lai­ką. Nors vis­kas vy­ko sklan­džiai, bet aš sau gar­siai prie­kaiš­ta­vau dėl už­tęs­tos lai­dos. Vla­das ir lai­dai pa­si­bai­gus vėl su­ge­bė­jo mus nu­ra­min­ti, jo nuo­mo­ne, te­mos tu­rė­tų su­do­min­ti žmo­nes.

Stu­di­jo­je dar pa­dis­ku­ta­vo­me jam ak­tu­a­liais klau­si­mais, ypač dėl rū­ky­mo. Lyg nu­si­me­tę sun­kią naš­tą, nu­si­lei­do­me į pir­mą­jį aukš­tą, kur mū­sų jau lau­kė Lai­mu­tė su ga­ruo­jan­čiu ir ska­niai kve­pian­čiu du­be­niu.

Šią va­ka­ro da­lį mes la­bai mė­go­me – tai bu­vo mū­sų ma­ža šven­tė. Ir ne tik to­dėl, kad val­gis vi­suo­met bū­da­vo ska­nus, bet ir to­dėl, kad kiek­vie­nas čia ga­lė­da­vo iš­sa­ky­ti ką no­ri ir bū­ti su­pras­tas.

Štai ir da­bar po ben­dros įžan­gos mo­te­rys ėmė­si ap­ta­ri­nė­ti kaž­ko­kias sa­vo pro­ble­mas. Vla­das, kaip vi­sa­da už­si­rū­kęs, ma­nęs nei iš šio, nei iš to pa­klau­sė:

– Sa­kyk, An­ta­nai, ar tu pa­ten­kin­tas sa­vo dar­bu ir pro­fe­si­ja?

– Sun­kus klau­si­mas. Dau­gy­bę me­tų dir­bu ir ne­kė­liau sau šio klau­si­mo. Tik­riau­siai pa­tin­ka. Me­di­ci­na tie­siog pra­ry­ja ta­ve vi­sam gy­ve­ni­mui ir ne­duo­da ki­to­kio pa­si­rin­ki­mo. Da­bar be jos dau­giau nie­ko ne­mo­ku.

Kaž­kiek lai­ko pa­mąs­tęs, tę­siau:

– Ma­no stu­di­jų dės­ty­to­jai aiš­kin­da­vo mums, ža­liems stu­den­čio­kams, kad me­di­ci­na vi­sų pir­ma yra me­nas, o pas­kui – moks­las. Me­tams bė­gant to me­no li­ko vis ma­žiau, me­di­ci­na pa­si­da­rė stan­dar­ti­zuo­ta, vi­si veiks­mai įvilk­ti į gy­dy­mo me­to­di­kas, vi­so­kiau­sius al­go­rit­mus.

– Kaip ga­li­ma gy­dy­ti žmo­nes pa­gal stan­dar­tus? Juk nė­ra vie­no­dų dvie­jų žmo­nių. Kiek gir­dė­jau – net tas pats vais­tas skir­tin­gus žmo­nes vei­kia skir­tin­gai!

– Tu tei­sus. Iš ki­tos pu­sės, me­di­ci­na pa­si­da­rė la­bai su­dė­tin­ga, ji ga­li ne­pa­pras­tai daug žmo­gui pa­dė­ti, bet ne­sėk­mės at­ve­ju iš­ky­la pa­vo­jus stip­riai pa­kenk­ti. Pa­ban­dyk ne­si­lai­ky­ti nu­sta­ty­tų me­to­di­kų – ga­li at­si­dur­ti teis­me ir la­bai nu­ken­tė­ti. Štai ko­dėl mes vis la­biau tam­pa­me tam tik­ro ly­gio ama­ti­nin­kais, o me­di­ci­na – biu­ro­kratizuota svei­ka­tos ap­sau­ga. Tad tau, Vla­dai, man be­lie­ka tik pa­vy­dė­ti, nes už­si­i­mi šim­tap­ro­cen­ti­niu me­nu, kū­ry­ba, ne­si var­žo­mas jo­kių rė­mų, – po­kal­bio ka­muo­liu­ką per­mečiau pa­šnekovui.

Da­bar jau Vla­das su­si­mąs­tė:

– Tu klys­ti. Man rė­mus už­de­da už­sa­ko­vai. Ki­taip ta­riant, „kas mo­ka pi­ni­gus, tas ir mu­zi­ką už­sa­ko“. O ir dėl tų pi­ni­gų ne­re­tai jie de­ra­si kaip di­džiau­si šykš­tuo­liai. Kuo tur­tin­ges­ni, tuo sun­kiau su jais de­rė­tis. Jiems nu­si­spjau­ti į tai, kiek aš jė­gų ir lai­ko įde­du į tą pa­veiks­lą ar skulp­tū­rą. O svar­biau­sia, to­kius žmo­nes do­mi­na ne pats ma­no kū­ri­nys, o kaip at­ro­dys jų kam­ba­rys, pa­ka­bi­nus pa­veiks­lą ant sie­nos, ar­ba so­dy­ba su me­džio ar ak­mens skulp­tū­ra prie įva­žia­vi­mo.

– Ne­nu­si­mink, Vla­dai, pra­eis kaž­kiek lai­ko ir už ta­vo kū­ri­nius auk­cio­nuo­se mo­kės mi­li­jo­nus. Is­to­ri­ja tu­ri daug pa­vyz­džių.

– Kai ma­nęs ne­be­bus. La­bai ačiū, man rei­kia da­bar gy­ven­ti. O dėl pa­ties me­no ir kū­ry­bos... Aš my­liu tai. Ne­įsi­vaiz­duo­ju, kad ga­lė­čiau ką nors kit­ką da­ry­ti. Bū­na aki­mir­kų, kai kur­da­mas aš tik­rai jau­čiuo­si lai­min­gas. Gal ta­da, kai at­ei­na įkvė­pi­mas.

– O kas tai yra įkvė­pi­mas?

– Tur­būt kiek­vie­nas tai su­pran­ta skir­tin­gai. Tą aki­mir­ką jau­čiuo­si kaip die­vas, vis­kas man se­ka­si, di­džiau­sios pro­ble­mos iš­si­spren­džia aki­mirks­niu. Ran­kos da­ro tai, ko aš ne­spė­ju net ap­mąs­ty­ti. Ta­da jau­čiu gy­ve­ni­mo pras­mę, spal­vos su­žė­ri dar ne­ma­ty­tais at­spal­viais, li­ni­jos sa­vai­me su­ran­da har­mo­nin­gą sa­vo vie­tą. Ta­da ir gims­ta ma­no ge­riau­si dar­bai. Aš no­rė­čiau, kad ši aki­mir­ka tęs­tų­si am­ži­nai, bet ji pra­ei­na. O po jos at­si­ran­da nuo­var­gis, apa­ti­ja ir dre­ban­ti šir­dis.

– Kaip gy­dy­to­jas ga­liu pa­aiš­kin­ti fi­zi­nę šio reiš­ki­nio es­mę: tuo mo­men­tu ant­inks­čiai iš­me­ta di­džiu­lį kie­kį ad­re­na­li­no, sme­ge­nys pri­ga­mi­na daug se­ro­to­ni­no ir ki­tų lai­mės hor­mo­nų, mak­si­ma­liai dir­ba šir­dis ir ki­ti or­ga­nai, sme­ge­nys ke­lis kar­tus su­ak­ty­vi­na sa­vo veik­lą. To­kių mak­si­ma­lių ap­su­kų il­gai iš­tver­ti or­ga­niz­mas ne­ga­li, to­dėl tu­ri pail­sė­ti. Ta­da ir at­si­ran­da apa­ti­ja, mie­guis­tu­mas. Vis­gi ne­su­pran­tu dva­si­nės šios bū­se­nos pu­sės: ka­da va­di­na­ma­sis įkvė­pi­mas at­ei­na, kaip jį pri­si­šauk­ti. Dau­gu­ma žmo­nių taip ir nu­gy­ve­na vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą ne­pa­ty­rę pa­na­šaus jaus­mo. Ma­tyt, „kam lem­ta šliau­žio­ti, tam ne­lem­ta skrai­dy­ti“?

– Ne­ži­nau, An­ta­nai, daug ko ir aš ne­su­pran­tu. Yra įvai­rių me­no rū­šių. Sa­ky­kim, per­bė­go ka­tė pur­vi­no­mis le­te­no­mis bal­tą po­pie­riaus la­pą, o tu pa­ė­mei ir jį įrė­mi­nai. Štai tau ir abst­rak­taus me­no kū­ri­nys. Ne­rei­kia kū­rė­jui nei kan­kin­tis, nei įkvė­pi­mo lauk­ti. Aš taip ne­ga­liu. Ma­nau, kad žmo­gus, žiū­rė­da­mas į ma­no kū­ri­nį, pa­jus es­te­ti­nį iš­gy­ve­ni­mą, jei­gu ta­me kū­ri­ny­je pul­suos ma­no šir­dis. Dėl to aš ga­liu plūk­tis die­no­mis ir nak­ti­mis. Lauk­ti įkvė­pi­mo be­pras­miš­ka, nes jis ga­li ir ne­at­ei­ti. Daug jau­nų, ta­len­tin­gų me­ni­nin­kų taip nie­ko reikš­min­go ir ne­su­kū­rė jo be­lauk­da­mi. Tik­riau­siai tas va­di­na­ma­sis me­ni­nis įkvė­pi­mas at­ei­na tik į iš­pu­ren­tą dir­vą. O tam rei­kia il­go, at­kak­laus ir juo­do dar­bo. Gal ir bu­vo ar yra pa­sau­ly­je ge­ni­jų, ku­riems kur­ti se­ka­si be pa­stan­gų, ta­čiau aš to­kių ne­su­ti­kau.

– Aš gal­vo­ju, kad ta­vo už­sa­ko­vas tu­rė­tų bū­ti iš­pru­sęs me­no sri­ty­je, ma­žų ma­žiau­sia su­ge­bė­ti pa­jaus­ti es­te­ti­nį iš­gy­ve­ni­mą dėl ta­vo su­kur­tos li­ni­jos, for­mos, spal­vos, gy­ve­ni­mo at­spin­dė­ji­mo.

– Tu tei­sus, su iš­pru­su­siu už­sa­ko­vu kal­bė­tis daug leng­viau, bent su­pran­ti, ko jis no­ri. Bet ar daug jų yra? O dėl gy­ve­ni­mo at­vaiz­da­vi­mo kū­ri­niuo­se, tai yra fo­to­apa­ra­tas. Nuo­trau­kos daug tiks­liau at­vaiz­duo­ja gam­tą, pa­tį gy­ve­ni­mą. Aš ne­pri­va­lau ta­py­ti, sa­ky­kim, žmo­gaus por­tre­to fo­to­gra­fiš­kai. Man svar­biau – ypa­tin­gas li­ni­jų ir spal­vų de­ri­nys. Man svar­bu iš­gau­ti kū­ri­ny­je ypa­tin­gą for­mą, jei­gu tai por­tre­tas – pa­ro­dy­ti cha­rak­te­rin­giau­sius bruo­žus. Jei­gu ta for­ma su­ža­dins es­te­ti­nį pa­si­gė­rė­ji­mą, jei­gu bent vie­nas iš šim­to ste­bė­to­jų su­si­do­mės por­tre­te at­vaiz­duo­tu žmo­gaus ypa­tin­gu­mu, o ne gė­rė­sis pa­na­šu­mu kaip pa­so fo­to­gra­fi­jo­je, aš bū­siu lai­min­gas.

– Kar­tais sa­ko­ma, kad me­di­ci­na yra se­niau­sia pro­fe­si­ja pa­sau­ly­je. Bet aš, Vla­dai, ne­su tuo tik­ras, tie­siog nė­ra įro­dy­mų, tik te­ori­jos. Jei­gu koks pir­mykš­tis pri­ma­tas iš­si­lai­žy­da­vo sa­vo žaiz­dą, tai dar nė­ra me­di­ci­na. O štai ur­vi­nis žmo­gus jau kū­rė me­ną. Ir tai pui­kiau­siai įro­do ur­vuo­se iš­li­kę pie­ši­niai. Ma­tyt, me­ni­nės kū­ry­bos po­rei­kis žmo­gu­je įra­šy­tas ge­nuo­se. Jau iš­šif­ruo­tas žmo­gaus ge­no­mas, ma­nau, kad ir ge­nas, at­sa­kin­gas už me­ni­nę kū­ry­bą, bus su­ras­tas. Tu me­ni­nių ge­nų tur­būt tu­ri daug ir jie do­mi­nan­ti­niai!

Vla­das šyp­te­lė­jo, bet dau­giau nie­ko ne­pa­sa­kė. Abu pa­ty­lė­jo­me. Va­ka­ras bu­vo vė­ly­vas. Rei­kė­jo va­žiuo­ti na­mo.

 

III

Tas anks­ty­vas 2014-ųjų va­sa­rio 26-osios ry­tas at­ro­dė ei­li­nis kaip ir prieš tai bu­vu­sie­ji. Ke­lios mi­nu­tės prieš 8.00 val. įžen­giau į sa­vo ka­bi­ne­tą ir pa­ka­bi­nau pal­tą spin­to­je. Tik už­da­rius spin­tos du­ris, su­skam­bo te­le­fo­nas.

Pra­si­de­da, ir­zlo­kai pa­gal­vo­jau. Dar no­rė­jo­si pa­sė­dė­ti ry­to ty­lo­je ir ap­gal­vo­ti die­nos dar­bus. Tik­riau­siai kas nors skų­sis sa­vo svei­ka­ta ar­ba pik­tin­sis mū­sų įstai­gos blo­gu dar­bu, pa­ma­niau, ne­no­ro­mis glaus­da­mas te­le­fo­no ra­ge­lį prie au­sies. Ir čia iš­gir­dau aiš­kų, ra­mų, to­kį pa­žįs­ta­mą Vla­do bal­są, ku­ris be jo­kių įžan­gų ar pa­si­svei­ki­ni­mų ma­nęs pa­klau­sė:

– An­ta­nai, ne­jau­gi nė­ra vais­tų ap­mal­šin­ti tą ner­vo skaus­mą krū­ti­nė­je?

Ne­ti­kė­tai už­klup­tas pa­da­riau il­go­ką pau­zę. Ty­lė­jo ir Vla­das ki­ta­me lai­do ga­le. Kai jau ruo­šiau­si kaž­ką at­sa­ky­ti, stai­ga ra­ge­ly­je pa­si­gir­do rau­dan­tis mo­ters bal­sas:

– Vla­das nu­griu­vo, gal jau mirš­ta!

Tai bu­vo Lai­mu­tės, Vla­do žmo­nos, bal­sas.

Iš ne­ti­kė­tu­mo nu­stė­rau, ta­čiau grei­tai su­tvar­dęs emo­ci­jas, da­viau trum­pus nu­ro­dy­mus, ką da­ry­ti, ir lie­piau lauk­ti at­vyks­tant grei­to­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos ko­man­dos. Kaip au­to­ma­tas su­su­kau Nr. 03, pa­aiš­ki­nau GMP dis­pe­če­rei si­tu­a­ci­ją ir ji­nai pa­ža­dė­jo tuoj pat iš­siųs­ti bri­ga­dą. Il­go­kai sė­dė­jau ne­ju­dė­da­mas, jaus­da­mas, kaip ma­ne už­plūs­ta be­jė­giš­ku­mo jaus­mas.

Da­bar nuo ma­nęs nie­kas ne­pri­klau­sė. Grei­to­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos ma­ši­na pa­sieks na­mu­ką su aukš­ta TV an­te­na per pus­va­lan­dį, ge­riau­siu at­ve­ju – per 20 mi­nu­čių. Per tą lai­ką žmo­gus ga­li ke­lis kar­tus nu­mir­ti. Ypač jei tai tik­rai šir­dies in­fark­tas, kaip aš įta­riau.

Jau se­niai gal­vo­da­vau apie to­kią ga­li­my­bę, bet ši­tas už­si­spy­rė­lis net ne­gal­vo­jo tir­tis, o tuo la­biau gy­dy­tis. Ti­kė­da­ma­sis blo­giau­sio, su­su­kau pa­žįs­ta­mą nu­me­rį. Po ke­lių sig­na­lų at­si­lie­pė Lai­mu­tė.

Šnabž­dan­čiu bal­su in­for­ma­vo, kad Vla­das at­si­ga­vo, kvė­puo­ja, ta­čiau skun­džia­si di­de­liu sil­pnu­mu ir skaus­mu krū­ti­nė­je. Pa­guo­džiau, kad GMP ma­ši­na jau va­žiuo­ja ir bus pas juos už ke­lių mi­nu­čių.

Pa­sau­lis, kaip ir vi­sa­da to­kiais at­ve­jais, bu­vo abe­jin­gas ma­no rū­pes­čiams ir gy­ve­no sa­vo gy­ve­ni­mą. Rei­kė­jo spręs­ti ru­ti­ni­nes die­nos pro­ble­mas, su­si­ti­ki­nė­ti su in­te­re­san­tais, tarp jų ir su pa­cien­tais.

Vi­si rei­ka­la­vo dė­me­sio sau, bet min­ty­se vis kir­bė­jo klau­si­mas: kaip ten su Vla­du. Maž­daug apie vi­dur­die­nį su­ži­no­jau – jis gu­li re­a­ni­ma­ci­jo­je. At­li­kus šir­dies echos­ko­pi­ją, pa­aiš­kė­jo, kad šir­dies mai­še­ly­je, va­di­na­ma­ja­me pe­ri­kar­de, iš­si­lie­jęs krau­jas. Ki­taip sa­kant, ply­šo šir­dies rau­muo. Tai, be abe­jo, ga­lė­jo įvyk­ti tik po šir­dies in­fark­to. Re­ta ir sun­ki kom­pli­ka­ci­ja. Sun­ki to­dėl, kad kuo dau­giau pe­ri­kar­de krau­jo, tuo stip­riau jis truk­do šir­džiai su­si­trau­ki­nė­ti.

Rei­kė­jo sku­bios ope­ra­ci­jos. Aly­taus me­di­kai ne­si­ry­žo Vla­do ope­ruo­ti, per sun­kus at­ve­jis. Jis bu­vo re­a­ni­mo­bi­liu nu­vež­tas į San­ta­riš­kių kli­ni­kas. Jį ap­žiū­rė­jo bei ap­ta­rė gy­dy­to­jų kon­si­liu­mas. Pri­pa­ži­nus, kad at­ve­jis iš­skir­ti­nai sun­kus, nu­spręs­ta ope­ruo­ti ry­te, iki to lai­ko in­ten­sy­viai gy­dant me­di­ka­men­tais.

Dėl to gy­dy­mo Vla­das pa­si­ju­to vi­sai ne­blo­gai, iš­ny­ko skaus­mas ir var­gi­nęs sil­pnu­mas. Lai­mu­tei sa­kė esąs la­bai su­si­ža­vė­jęs vi­so per­so­na­lo jam ro­do­mu dė­me­siu ir prie­žiū­ra. Ne­pai­sant to, jis iki ga­lo iš­li­ko sa­vi­mi, vė­lų va­ka­rą pa­siū­ly­da­mas žmo­nai ir duk­rai:

– Jaučiuosi visai gerai. Važiuo­kit namo, nevarkit. Manęs čia ilgai nelaikys, atvažiuokit pasiimti.

O po ke­lių va­lan­dų, prieš ry­tą, ne­su­lau­kęs pla­nuo­tos ope­ra­ci­jos, ra­miai už­mi­go vi­sam lai­kui.

 

IV

Nuo to lai­ko pra­bė­go jau 7 me­tai. Kas­kart, va­žiuo­da­mas per San­tai­kos mies­te­lį, žvilg­te­lė­ju į ša­lia ke­lio esan­čias ka­pi­nes. Aki­mis su­si­ran­du bal­to gra­ni­to fi­gū­rė­lę, sto­vin­čią ties Vla­do ka­pu, ir min­ty­se su juo pa­si­svei­ki­nu.

O ret­kar­čiais, jei lai­kas lei­džia, pa­sta­tau ma­ši­ną ša­lia me­di­nės baž­ny­tu­kės ir ap­lan­kau Vla­dą jo am­ži­no­jo po­il­sio vie­to­je. Ta­da mes ir vėl pa­si­kal­bam. Aš ta­riuo­si gir­dįs jo spe­ci­fi­nio temb­ro bal­są, kaip ir vi­sa­da karš­tai ką nors įro­di­nė­jan­tį.

Net ir man nu­ei­nant, jis vis ban­do man kaž­ką pa­sa­ky­ti. Gal apie tai, ką pla­na­vo dar pa­da­ry­ti šio­je že­mė­je. O gal apie sa­vo su­kaup­tą fil­ma­vi­mo ar­chy­vą, ku­ris dū­la ne­to­li nuo čia, Per­šė­ki­nin­kuo­se.

Ži­no­ma, jam tu­rė­tų rū­pė­ti ir jo ta­py­ti pa­veiks­lai, ku­riuos iki šiol sau­go na­muo­se Lai­mu­tė. Ke­le­tą jų Vla­das įvai­rio­mis pro­go­mis yra do­va­no­jęs mums su Da­nu­te. Po tiek lai­ko jie ta­po mū­sų bui­ties da­li­mi, prie ku­rių pri­pran­ti ir ne vi­sa­da pa­ste­bi.

Ta­čiau kar­tais sa­vo spal­vo­mis ir for­mo­mis pa­veiks­lai vėl pa­trau­kia dė­me­sį ir pri­me­na apie sa­vo kū­rė­ją. Aš ne­su me­no eks­per­tas ir ne­ga­liu įver­tin­ti šių kū­ri­nių me­ni­nės ver­tės. Net ne­ži­nau, ar tik­rai jie bus po šimt­me­čio par­da­vi­nė­ja­mi auk­cio­nuo­se už mi­li­jo­ną eu­rų.

As­me­niš­kai man jie la­bai pa­tin­ka, nes jau­čiu juo­se pul­suo­jant au­to­riaus šir­dį, per juos su ma­ni­mi kal­ba­si jo dva­sia.

Vla­das mo­kė­jo džiaug­tis gy­ve­ni­mu. Vie­nu iš di­džiau­sių džiaugs­mų pas­ku­ti­niais jo gy­ve­ni­mo me­tais bu­vo ben­dra­vi­mas su anū­kė­liais. Su ko­kia mei­le bal­se jis pa­sa­ko­da­vo apie ben­dra­vi­mą su jais.

– Ne­įsi­vaiz­duo­ji, ko­kia pa­lai­ma ap­ima šir­dį, kai anū­kučiai pribėgę apsikabina ir pasako: „Dieduli, mes tave mylim.“

Gal­būt ir da­bar iš ana­pus Vla­das ste­bi, kaip au­ga jo anū­kai. Pra­bėgs dar dau­giau lai­ko, vis ma­žiau ir ma­žiau liks tų, ku­rie pa­ži­no­jo Vla­dą Kruš­ną, ku­rie su­pra­to jį kaip ne­ei­li­nę, ta­len­tin­gą ir kū­ry­bin­gą as­me­ny­bę. As­me­ny­bę, ku­ri iš­au­go ir iš­si­sklei­dė mū­sų kraš­te. Jam, kaip ir bet ku­riam ne­stan­dar­ti­niam, ne­tel­pan­čiam į vi­suo­me­nės nu­sta­ty­tus gy­ve­ni­mo rė­mus, ne­bu­vo leng­va gy­ven­ti. Ta­čiau tai bu­vo žmo­gus, tu­rė­jęs lai­mę kur­ti ir ku­rio kū­ri­niai dar il­gai apie jį pri­mins.

 

 

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.