Na­me­lio su PTV an­te­na švie­sa

I

 

Iš­ėjus iš vė­saus am­bu­la­to­ri­jos pa­sta­to, akys pri­si­mer­kė dėl aki­na­mos sau­lės švie­sos, o į vei­dą tvoks­te­lė­jo karš­tis. Su il­ge­siu pri­si­mi­niau lai­kus, kai vi­sa­da džiaug­da­vau­si to­kiu oru. Bet da­bar pa­gal­vo­jau apie sa­vo ran­ko­mis prie na­mų so­din­tus me­de­lius, dar gy­vus tik dėl nuo­la­ti­nio lais­ty­mo.

Aki­vaiz­du, kad ši pla­ne­ta vis la­biau kais­ta. Gal tai jos pa­čios už­gai­das, bet grei­čiau­siai žmo­ni­ja su sa­vo mi­li­jar­dais rūks­tan­čių vamz­džių le­dy­nus tirp­do.

Ma­ši­no­je bu­vo dar karš­čiau, ta­čiau jo­je gel­bė­jo kon­di­cio­nie­rius. Vy­kau lan­ky­ti pa­cien­to, gy­ve­nan­čio už ge­rų 10-ies ki­lo­met­rų Per­šė­ki­nin­kų kai­me.

Prie du­rų pa­si­ti­ko su­si­rū­pi­nu­si pa­cien­to žmo­na, ku­ri pa­ly­dė­jo į ne­di­du­ką kam­ba­rė­lį su di­džiu­le lo­va. Ser­gan­ty­sis, ma­žas žmo­gu­čiu­kas, iš kar­to pa­reiš­kė dau­giau ne­no­rin­tis gy­ven­ti.

Daž­no­kai tek­da­vo su­si­dur­ti su šios ka­te­go­ri­jos žmo­nė­mis. Gy­ve­ni­mas ir kan­čios juos stip­riai nu­a­lin­da­vo, ta­čiau šir­dies gi­lu­mo­je vis dar ti­kė­da­vo­si ste­buk­lo. Sa­vo prak­ti­ko­je su­ti­kau tik ke­le­tą iš­im­čių, kai ser­gan­ty­sis ty­liai ir ra­miai pa­sa­ky­da­vo:

– Dak­ta­re, ne­var­ki­te, aš ry­toj mir­siu...

Ir tik­rai nu­mir­da­vo. Ne­pai­sant ma­no vais­tų ir kvie­ti­mo gy­ven­ti. Šį­kart gy­ve­ni­mo ins­tink­tas bu­vo stip­res­nis. Po pus­va­lan­džio iš­ėjau iš tam­saus kam­ba­rio į erd­vų kie­mą ti­kė­da­mas, kad šių na­mų šei­mi­nin­kas dar pa­gy­vens.

Grį­žau na­mo ki­tu ke­liu, tu­rė­da­mas ką tik už­gi­mu­sį tiks­lą. Ša­li­ke­lė­je drie­kė­si pa­na­šių vie­nas į ki­tą na­mu­kų vir­ti­nė. Ta­čiau vie­nas iš jų at­ro­dė iš­skir­ti­nai dėl ne­įma­no­mai aukš­tos ša­lia sto­vin­čios TV an­te­nos.

Ši an­te­na jau ke­le­tą de­šimt­me­čių 50-ies ki­lo­met­rų spin­du­liu ap­lin­ki­niams žmo­nėms ro­dė Per­šė­ki­nin­kų TV (PTV) lai­das apie jų pa­čių gy­ve­ni­mą, šven­tes, in­for­muo­da­vo, kas vyks­ta pa­sau­ly­je. Kas no­rė­da­vo, ga­lė­da­vo pa­si­žiū­rė­ti me­ni­nį fil­mą, daž­nai iš fan­tas­ti­kos žan­ro.

Il­gą lai­ką mes su žmo­na kuk­lio­je šio na­me­lio stu­di­jo­je ruoš­da­vo­me lai­das apie svei­ką gy­ve­ni­mo bū­dą.

Ban­dy­da­mas pri­si­min­ti, kiek me­tų aš pa­žįs­tu šei­mi­nin­kus, pa­su­kau ma­ši­ną į kie­mą. Prie kluo­no at­vi­ro­mis du­ri­mis ant plat­for­mos riog­so­jo raus­vo gra­ni­to lui­tas, ties ku­riuo pa­lin­ku­si žmo­gaus fi­gū­ra sken­do dul­kė­se. Kam­pi­nio šli­fuok­lio žvie­gi­mas už­go­žė ma­no pa­si­svei­ki­ni­mo šūk­te­lė­ji­mą, to­dėl te­ko pa­plekš­no­ti per pe­tį.

Žmo­gys­ta dul­kėm ap­neš­tu kom­bi­ne­zo­nu su­stab­dė prie­tai­są, nu­si­ė­mė re­spi­ratorių. Iš po ap­sau­gi­nių aki­nių švys­te­lė­jo nu­ste­bu­sios švie­siai mė­ly­nos akys, įrė­min­tos an­ta­kių su gau­siai nu­gu­lu­sio­mis gra­ni­to dul­kė­mis.

– Ko­kiais ke­liais, dak­ta­rė­li? Ne­skamb­te­lė­jai...

– Kaip vi­sa­da, Vla­dai, lan­kiau ta­vo ne­to­li­mą kai­my­ną.

– Gy­vens? – iš­si­trau­kęs iš ki­še­nės ci­ga­re­čių pa­ke­lį, šel­miš­kai blyks­te­lė­jo aki­mis ir pa­siū­lė man.

– Gy­vens, – ne­ti­kė­tai pats sau pri­ėmiau iš­šū­kį, pa­ė­miau siū­lo­mą ci­ga­re­tę.

Šiaip ar taip esu su­rū­kęs su šei­mi­nin­ku Vla­du Kruš­na jau ne vie­ną, nors esu ne­rū­kan­tis. Ži­no­jau, kad jis vis vien rū­kys, o rū­ky­mas su ma­ni­mi Vla­dui teik­da­vo ypa­tin­gą džiaugs­mą.

Kaip­gi, svei­ko gy­ve­ni­mo bū­do pro­pa­guo­to­jas ir­gi rū­ko! Kiek kar­tų aš ra­gin­da­vau jį mes­ti rū­ky­ti, tiek kar­tų at­si­muš­da­vau į kie­tą kaip šis gra­ni­to lui­tas už­si­spy­ri­mą.

O rū­ky­da­vo daug, net nak­tį, nuo vie­nos ci­ga­re­tės už­si­deg­da­vo ki­tą. Kai mū­sų TV lai­dų me­tu kal­bė­da­vau apie rū­ky­mo ža­lą, Vla­das pro ka­me­rą šyp­so­da­ma­sis man ro­dy­da­vo kumš­tį, o po lai­dos ža­dė­da­vo, kad ki­tą kar­tą pa­leis sub­tit­rus ir in­for­muos žiū­ro­vus: „Pra­ne­šė­jas prieš lai­dą kar­tu su ope­ra­to­riu­mi rū­kė.“

Už­trau­kiau kar­tų dū­mą ir ap­žiū­rė­jau ša­lia gra­ni­to gu­lin­tį es­ki­zą. Ja­me ma­tė­si an­ge­liu­ko fi­gū­ra. Grakš­čiai lenk­tos li­ni­jos bu­vo leng­vos, at­ro­dė, an­ge­las tuoj iš­skleis spar­nus ir pa­kils į dan­gų. Tai at­ro­dė vi­siš­ka prie­šin­gy­bė prieš mus gu­lin­čiam sun­kiam gra­ni­to ga­ba­lui.

– Sa­kyk, Vla­dai, kaip tu iš to­kios sun­ke­ny­bės su­ge­bė­si iš­gau­ti to­kį an­ge­liš­ką leng­vu­mą? – mos­te­lė­jau es­ki­zo link.

– Vi­sai pa­pras­tai. Kaip kaž­kas sa­kė – nu­ka­li nuo gra­ni­to, kas ne­rei­ka­lin­ga, ir pa­lie­ki, kas rei­ka­lin­ga, – šyp­te­lė­jo šei­mi­nin­kas.

– Bet iš kur tu ži­nai, ka­da rei­kia su­stab­dy­ti šli­fuok­lį, ka­da pri­lai­ky­ti kal­tą. Kaip jau­ti tą tik įsi­vaiz­duo­ja­mą ri­bą tarp rei­ka­lin­go ir ne­rei­ka­lin­go? – ne­pa­si­da­viau aš. – Juk vie­nu smū­giu per daug ir an­ge­lo kū­ne at­si­ran­da žaiz­da.

Vla­do vei­das su­rim­tė­ja:

– Ne vis­ką ga­li­ma pa­aiš­kin­ti. Tie­siog jau­čiu ir tiek. Va­dink tai kaip no­ri – me­ni­ne in­tui­ci­ja, šeš­tuo­ju ju­ti­mu, pa­ty­ri­mu, bet tas jaus­mas yra. Kvan­ti­nė­je fi­zi­ko­je apie tai ne­kal­ba­ma, bet aš ja rem­da­ma­sis ga­liu tau iš­aiš­kin­ti me­ni­nės kū­ry­bos es­mę...

Vis­kas, da­bar jau trenks kal­bą po­rai va­lan­dų, – šiek tiek iš­si­gan­dęs pa­ma­niau sau ir vog­čio­mis žvig­te­lė­jau į laik­ro­dį.

Iš pa­tir­ties ži­no­jau, jei Vla­das pra­dės kal­bė­ti apie kvan­ti­nę fi­zi­ką, tai taip leng­vai jo ne­su­stab­dy­si.

Man bū­da­vo įdo­mu klau­sy­tis jo sam­pro­ta­vi­mų, ta­čiau šio­je sri­ty­je aš ne­bu­vau ly­gia­ver­tis pa­šne­ko­vas. Ban­džiau do­mė­tis šia fi­zi­kos sri­ti­mi, ta­čiau ma­no su­pra­ti­mas ap­si­ri­bo­jo tik vie­nu fak­tu: ele­men­ta­rio­ji da­le­lė tuo pa­čiu me­tu ga­li bū­ti ir ten, ir čia. Tai prieš­ta­ra­vo įpras­tai lo­gi­kai, bet moks­li­nin­kai šį fak­tą aiš­ki­no dvi­ly­pe da­le­lės pri­gim­ti­mi – kaip da­le­lės ir ban­gos.

Ma­tyt, Vla­dą, kaip me­ni­nin­ką, bū­tent ir ža­vė­jo tas ste­re­o­ti­pų ir ru­ti­nos lau­žy­mas kvan­ti­nė­je fi­zi­ko­je. Mig­lo­tai jau­čiau, kad ir jis ne vis­ką tei­sin­gai su­pran­ta šio­je pai­nio­je te­ori­jo­je. At­si­du­sęs pa­si­ry­žau iš­klau­sy­ti il­gą mo­no­lo­gą. Čia pa­si­gir­do šūk­te­lė­ji­mas iš na­mų tarp­du­rio:

– Vla­dai, kviesk sve­čią į vi­dų, ka­va jau auš­ta.

Mie­lai pa­si­nau­do­jau kvie­ti­mu. Po ke­lių aki­mir­kų mes sė­dė­jo­me prie pa­deng­to sta­lo tie­siog vir­tu­vė­je, kur ga­ra­vo ka­vos puo­de­liai. Lai­mu­tė, Vla­do žmo­na, jau bu­vo pa­ruo­šu­si di­de­lę krū­vą su­muš­ti­nių. Vėl­gi iš il­ga­me­čio pa­ty­ri­mo ži­no­jau, kad šei­mi­nin­kė ver­da nuo­sta­bius ce­pe­li­nus, ku­riais tra­di­ciš­kai vai­šin­da­vo po kiek­vie­nos Per­šė­ki­nin­kų TV svei­ka­tos lai­dos.

Is­to­ri­ja mo­ko, kad už di­de­lio ta­len­to me­ni­nin­ko sto­vi stip­ri mo­te­ris. Vla­do at­ve­ju tai ne­bu­vo iš­im­tis. Lai­mu­tė jam ta­po va­dy­bi­nin­ke, bu­hal­te­re, idė­jų ge­ne­ra­to­re. Be jos Vla­das tie­siog ne­ga­lė­jo kur­ti. Žmo­nė­se juos ga­li­ma bu­vo pa­ma­ty­ti tik dvie­se. Tai bu­vo ne­iš­ski­ria­ma po­ra.

Pa­ma­žu po­kal­bis nuo kvan­ti­nės fi­zi­kos pa­kry­po žy­miai sek­les­ne, bui­ti­ne ir nau­jie­nų ap­ta­ri­nė­ji­mo lin­kme. Lai­kas bė­go grei­tai. Ne­tru­kus aš at­si­sto­jau at­si­svei­kin­da­mas, nes dar lau­kė ke­le­tas už­pla­nuo­tų dar­bų. Iš­ly­dė­da­mas Vla­das in­for­ma­vo, kad šį­va­kar jis ro­dys fil­mą apie at­ei­vius.

– Bū­ti­nai pa­žiū­rėk, po fil­mo pa­skam­bin­siu, no­riu ži­no­ti ta­vo nuo­mo­nę šiuo klau­si­mu.

Pa­ža­dė­jau. Ei­da­mas prie ma­ši­nos, dar kar­tą žvilg­te­lė­jau į gra­ni­to lui­tą su jau pra­dė­to ap­do­ro­ji­mo žy­mė­mis. Man tai at­ro­dė pra­ga­riš­kai sun­kus dar­bas – dirb­ti su to­kia kie­ta me­džia­ga – ne juo­kas. Net­gi pa­vo­jin­gas.

Kar­tą dei­man­ti­nis dis­kas at­šo­ko nuo gra­ni­to ir grybš­te­lė­jo Vla­do ko­ją. Ta­da ra­dau jį be­dir­ban­tį kaip ir šian­dien, ta­čiau per su­plė­šy­tas kel­nes ma­tė­si bo­luo­jan­tis tvars­tis su pra­si­sun­ku­sio krau­jo dė­me.

Vos ne vos pri­si­kal­bi­nau leis­ti ap­žiū­rė­ti žaiz­dą. Lai­mei, pa­žei­di­mas bu­vo pa­vir­ši­nis, są­na­rys ne­pa­žeis­tas. Ge­riau jau dirb­tų tik su ąžuo­lu. Me­dis skulp­to­riui vis dėl­to pa­klus­nes­nė me­džia­ga ne­gu gra­ni­tas. De­ja, ži­no­jau, kad Vla­do dar­bas pri­klau­sė nuo klien­tų už­sa­ky­mų ir no­rų.

Įsė­dau į ma­ši­ną, mos­te­lė­jau at­si­svei­kin­da­mas ant kie­mo sto­vin­tiems šei­mi­nin­kams ir iš­va­žia­vau į as­fal­tuo­tą ke­lią. Mo­no­to­niš­kai ūžiant va­rik­liui, min­tys vėl nu­kly­do į ką tik įvy­ku­sį su­si­ti­ki­mą.

Vla­das bu­vo per daug spal­vin­ga as­me­ny­bė, kad ga­lė­tum tuoj pat jį už­mirš­ti iki ki­to kar­to.

Jo me­ni­nė kū­ry­ba la­bai pla­ti ir įvai­ri: vit­ra­žai, ak­mens ir me­džio skulp­tū­ros, ba­rel­je­fai, pa­min­klai, ta­py­bos dar­bai. Jo ran­kų me­ni­nių kū­ri­nių ir da­bar ga­li­ma ras­ti vi­suo­me­ni­niuo­se pa­sta­tuo­se, žmo­nių so­dy­bo­se, ka­pi­nė­se, Aly­taus mies­te ir ra­jo­ne, vi­so­je Lie­tu­vo­je ar net už jos ri­bų.

Il­gus me­tus Mi­ros­la­vo am­bu­la­to­ri­jos ves­ti­biu­lis sau­lė­tą die­ną skęs­da­vo švel­nių, gels­vai žals­vų spal­vų jū­ro­je dėl Vla­do ran­ko­mis su­kur­tos vit­ra­ži­nės kom­po­zi­ci­jos. Po pa­sta­to re­mon­to vit­ra­žas bu­vo iš­im­tas, ta­čiau ma­ny­je ne­gęs­ta vil­tis ka­da nors at­ei­ty­je jį vėl at­kur­ti.

Me­ni­nin­ko dar­bų ap­im­tis im­po­nuo­ja. Iš­lie­ka pa­slap­tis, kaip jis su­spė­da­vo su fil­ma­vi­mo ka­me­ra ant pe­ties dar ir da­ly­vau­ti be­veik vi­so­se Aly­taus ra­jo­no se­niū­ni­jų šven­tė­se, jas nu­fil­muo­ti. O po to, grį­žus į na­mus, ap­do­ro­ti fil­ma­vi­mo me­džia­gą ir ki­tą va­ka­rą, o kai ka­da ir tą pa­tį va­ka­rą, ek­ra­nuo­se pa­ro­dy­ti žmo­nėms jų šven­tę.

Ta­čiau kaip pa­cien­tas jis pats blo­giau­sias: ma­žiau­siai ski­ria dė­me­sio sa­vo svei­ka­tai, ne­pai­so me­di­kų pa­ta­ri­mų ir re­ko­men­da­ci­jų, – liūd­no­kai kon­sta­ta­vau.

Štai ir šian­dien man su­kė­lė ne­ri­mą jo ne­rū­pes­tin­gai mes­te­lė­ta re­pli­ka apie kar­tais už krū­tin­kau­lio at­si­ran­dan­tį skaus­mą, dėl ku­rio, jo nuo­mo­ne, kal­tas bu­vo kaž­koks ner­vas. Kiek­vie­nas gy­dy­to­jas iš kar­to „pa­sta­to au­sis“, iš­gir­dęs apie to­kio po­bū­džio skaus­mą, įtar­da­mas va­di­na­mą­ją krū­ti­nės an­gi­ną ar­ba ste­no­kar­di­ją, ku­ri gre­sia šir­dies in­fark­tu.

Vla­dui tai bu­vo tik ba­na­lus ner­vo skaus­mas. Į bet ko­kius įkal­bi­nė­ji­mus at­lik­ti ty­ri­mus, elek­tro­kar­diog­ra­mą, jis iro­niš­kai mes­te­lė­da­vo:

– Pra­si­dėk su ju­mis, tai su­ra­sit dau­gy­bę li­gų, ne­bus ka­da gy­ven­ti.

Jis, ma­tyt, iš tik­ro bi­jo­jo sirg­ti, ne­įsi­vaiz­da­vo sa­vęs kaip li­go­nio. Ka­te­go­riš­kai at­me­tė net min­tį, kad ga­lė­tų dirb­ti ma­žiau. Kū­ry­bi­nis dar­bas Vla­dui bu­vo pa­ja­mų šal­ti­nis, ta­čiau dar svar­biau – pa­si­ten­ki­ni­mo, sa­vęs re­a­li­za­vi­mo bū­das. Jis su Lai­mu­te su­si­kū­rė sa­vo gy­ve­ni­mo al­go­rit­mą ir taip no­rė­jo gy­ven­ti iki ga­lo. Li­ga tam ga­lė­jo su­truk­dy­ti, to­dėl jos tu­rė­jo ne­bū­ti Vla­do gy­ve­ni­me.

Pa­ke­liui ap­lan­kiau dar ke­le­tą pa­cien­tų. Tirš­tė­jant va­ka­ro su­te­moms, te­ko įjung­ti au­to­mo­bi­lio ži­bin­tus. Na­muo­se pri­sė­dau sa­vo kam­ba­ry­je: tvar­kiau me­di­ci­ni­nius do­ku­men­tus, vie­na aki­mi žvilg­čio­da­mas į te­le­vi­zi­jos ek­ra­ną.

Per­šė­ki­nin­kų TV tran­slia­vo ža­dė­tą fil­mą. Ži­no­jau, Vla­das bū­ti­nai pa­skam­bins ir klaus, kaip pa­ti­ko fil­mas. Ne­spė­jo pra­bėg­ti fil­mo bai­gia­mie­ji sub­tit­rai, o skam­bu­tis jau čirš­kė. Po po­ros mi­nu­čių dis­ku­ta­vo­me glo­ba­lio­mis te­mo­mis. Tiks­liau, aš klau­siau­si, o Vla­das įsi­karš­čia­vęs rė­žė il­gą mo­no­lo­gą.

Jo įsi­ti­ki­ni­mu, at­ei­viai že­mę ap­lan­kė jau prieš ke­lis tūks­tan­čius me­tų. Tą esą pa­tvir­ti­na gi­gan­tiš­ki pie­ši­niai Nas­kos dy­ku­mo­je, iš mil­ži­niš­kų ak­mens lui­tų se­no­vė­je sta­ty­ti pa­sta­tai ir šven­tyk­los. Da­bar­ti­niai ne­at­pa­žin­ti skrai­dan­tys ob­jek­tai, jo ma­ny­mu, ir­gi įro­do jų eg­zis­ta­vi­mo fak­tą. Iš pa­tir­ties ži­no­jau, kad, Vla­dui įsi­karš­čia­vus, ver­čiau jam ne­pri­eš­ta­rau­ti.

Su šyp­se­na įsi­vaiz­duo­da­vau si­tu­a­ci­ją, kai vie­to­je ma­nęs, že­mai­čio, dis­ku­tuo­tų ant­ras tik­ras dzū­kas. Tai baig­tų­si ma­žų ma­žiau­sia la­bai aud­rin­gai.

Tai ne­reiš­kia, kad su Vla­do nuo­mo­ne vi­sur su­tik­da­vau. Taip, aš jam pri­ta­riau – vi­sa­to­je eg­zis­tuo­jant mi­li­jar­dams ga­lak­ti­kų ir žvaigž­džių sis­te­mų, bū­tų keis­ta, kad gy­vy­bė, taip pat pro­tin­ga gy­vy­bė, at­si­ras­tų tik vie­no­je ma­žy­tė­je Že­mė­je. Ki­ta ver­tus, ne vis­ką, ką ste­bi­nan­čio se­nai­siais am­žiais su­kū­rė mū­sų pro­tė­viai, rei­kia pri­skir­ti at­ei­viams. Siū­liau Vla­dui ne­nu­ver­tin­ti žmo­gaus kū­ry­bi­nio ge­ni­jaus ir se­no­vės ci­vi­li­za­ci­jų pa­sie­ki­mų. Kar­tais už­si­mir­šę il­gai gin­čy­da­vo­mės.

Kaip stip­riai kos­mo­so rei­ka­lai do­mi­no Vla­dą, iliust­ruo­ja tas fak­tas, kad jis tu­rė­jo įsi­gi­jęs ga­na bran­gų te­les­ko­pą. Ne vie­ną gied­rią nak­tį per šį te­les­ko­pą ste­bė­da­vo žvaigž­dė­tą dan­gų ir mė­nu­lį, bent to­kiu bū­du ban­dy­da­mas iš­trūk­ti iš mo­ti­nė­lės Že­mės trau­kos ri­bų. Tu­rė­jau ir aš ke­le­tą pro­gų pa­žvelg­ti į dan­gų per šį prie­tai­są.

Kaip ten be­bū­tų, mū­sų – dzū­ko ir že­mai­čio tan­de­mas, kai vie­nas en­tu­zias­tin­gai iš­me­ta daug idė­jų ir skrai­do pa­de­be­siuo­se, o ki­tas už­si­spy­ru­siai vaikš­to ant že­mės, pa­dė­jo mums sėk­min­gai ben­drau­ti dau­gy­bę me­tų.

Vis dėl­to bu­vo sri­tis, ku­rio­je mes vi­siš­kai su­tar­da­vo­me. Kal­bė­da­mi apie po­li­ti­ką, vie­no­dai smerk­da­vo­me dik­ta­tū­ri­nius re­ži­mus, abu bu­vo­me pa­na­šių pa­žiū­rų, vie­no­dai ver­tin­da­vo­me įvai­rius pa­sau­li­nius reiš­ki­nius.

Vla­das la­bai jaut­riai iš­gy­ven­da­vo Lie­tu­vos vi­di­nes pro­ble­mas, iki sie­los gel­mių ne­kęs­da­vo veid­mai­nys­tės ir įvai­raus plau­ko po­li­ti­nės mi­mik­ri­jos. Skau­džiai sie­lo­da­vo­si dėl ne­tei­sy­bės.

Bai­gė­me po­kal­bį. Pa­dė­jau ra­ge­lį ir žvilg­te­lė­jau į laik­ro­dį – ro­dyk­lės ro­dė ge­ro­kai po pu­siau­nak­čio. Be­si­kal­bant ne­ju­čia pra­bė­go be­veik pus­an­tros va­lan­dos. Ir taip jau ne vie­ną va­ka­rą. Ži­no­jau, kad Vla­dui dar­bas dar to­li gra­žu ne­si­bai­gė: tvar­kys fil­muo­tą me­džia­gą, o gal ta­pys pa­veiks­lą. Jis ga­lė­jo ne­mie­go­ti iki pa­ry­čių.

At­si­me­nu, kaip prieš ke­lio­li­ka me­tų nak­ties me­tu, maž­daug tarp tre­čios ir ket­vir­tos va­lan­dos, prie du­rų su­čirš­kė skam­bu­tis. Iš įpro­čio bu­vau įsi­ti­ki­nęs, kad tai pa­gal­bos ieš­kan­tis pa­cien­tas. Ati­da­riau du­ris, o už jų sto­vė­jo Vla­das.

– Ne­iš­si­gąsk, dak­ta­rė­li, aš svei­kas, tik no­rėčiau su tavimi pakalbėti, va taip reikia, – mostelėjo ranka ties kaklu.

Su­tri­kęs pa­min­dži­ka­vau tarp­du­ry­je.

– Ma­tai Vla­dai, da­bar toks vė­ly­vas me­tas, man ry­toj sun­ki die­na, pats su­pran­ti – pa­cien­tai ir vi­sa ki­ta, o ir šei­my­na mie­ga... – ne­spė­jau iš­le­men­ti vi­sos fra­zės, o jis jau ap­si­su­ko, įsė­do į au­to­mo­bi­lį ir taip už­spau­dė ak­ce­le­ra­to­riaus pe­da­lą, kad ma­ši­nos burz­gi­mas aki­mirks­niu nu­to­lo.

Aš pa­sto­vė­jau tarp­du­ry­je vis dar ne­ati­to­kęs iš mie­go. Pas­kui daž­nai sau prie­kaiš­tau­da­vau: ga­lė­jau įsi­leis­ti be žo­džių ir duo­ti pro­gą tam me­ni­nės na­tū­ros žmo­gui „iš­si­lie­ti“, kiek jis no­rės. Ma­tyt, kaž­kas svar­baus tuo mo­men­tu jam spau­dė šir­dį. Ta­čiau Vla­das il­gai nuos­kau­dos ne­lai­ky­da­vo ir grei­tai mes vėl ben­drau­da­vo­me lyg nie­ko ne­bū­tų įvy­kę. Ta­čiau kiek aš be­klau­siau, dėl ko jis pas ma­ne tą­kart va­žia­vo, nie­kuo­met nie­ko aiš­kaus ne­pa­sa­kė.

Ga­lė­jo bū­ti ir taip, kad jam tie­siog svar­bu bu­vo pa­ben­drau­ti, iš­si­kal­bė­ti, o ne kaž­ką ypa­tin­go pa­sa­ky­ti. Kar­tais min­tys jį tie­siog sprog­din­da­vo iš vi­daus, o nu­si­ra­min­ti ga­lė­jo tik vie­nu bū­du: kaž­kam vis­ką iš­si­pa­sa­ko­ti. Aiš­ku, Vla­do žmo­na bu­vo ge­ra pa­šne­ko­vė, bet kai ku­rioms te­moms bū­ti­nai rei­kė­jo vy­riš­kos au­sies.

 

II

Trum­pą Lie­tu­vos va­sa­rą pa­kei­tė ru­duo, pa­ru­da­vu­siuo­se lau­kuo­se nu­tie­sęs sau­lė­je žvil­gan­čių vo­ra­tin­klių tin­klus. Ore tvy­ro­jo Ka­lė­dų lau­ki­mas, kai mes su žmo­na jau su­te­mus vėl va­žia­vo­me į Per­šė­ki­nin­kus įra­šy­ti ei­li­nės svei­ko gy­ve­ni­mo bū­do lai­dos.

Jos ne­bu­vo re­gu­lia­rios, nes kar­tais lai­dą pa­ruoš­da­vo­me kar­tą per mė­ne­sį, kar­tais pra­slink­da­vo du ar trys mė­ne­siai. Vla­das tie­siog mus pra­dė­da­vo pa­ma­žu spaus­ti, kad jau lai­kas ir tiek.

Mes ne­la­bai ži­no­jo­me, kiek akių mus ma­to ir kiek au­sų klau­so. Ne­ma­nė­me, kad rei­kia im­tis var­gi­nan­čio dar­bo ir sta­tis­tiš­kai ap­klaus­ti žmo­nes, taip su­ren­kant duo­me­nis. Bet mes va­do­va­vo­mės prin­ci­pu: jei­gu bent vie­nas žmo­gus mus iš­klau­so, jau ver­ta lai­dą ruoš­ti.

Ži­no­ma, kar­tais ma­no pa­cien­tai at­ei­da­vo ir sa­ky­da­vo mus ma­tę ir iš­gir­dę Vla­do Kruš­nos te­le­vi­zi­jo­je. Jei­gu dar pa­gir­da­vo ir ko nors pa­klaus­da­vo, tai ir bū­da­vo ge­riau­sias įver­ti­ni­mas.

Vie­nas įvy­kis re­a­liai įti­ki­no, kad mus ma­to ir gir­di. Sa­vo lai­do­se mes daž­nai pa­brėž­da­vo­me svei­kos mi­ty­bos svar­bą. Kar­tą ma­no žmo­na Da­nu­tė, kar­dio­lo­gė, pa­sa­kė, kad ne­lai­ko ce­pe­li­nų la­bai svei­ku mais­tu, to­dėl man jų nie­ka­da ne­ver­da.

Ne­ži­nia, ar čia jos žo­džiai taip pa­vei­kė, ar taip su­ta­po, bet ku­rį lai­ką ma­no pa­cien­tės ga­na daž­nai į dar­bą at­neš­da­vo ir vai­šin­da­vo dar šil­tais ce­pe­li­nais. Aš mie­lai juos val­gy­da­vau, nes ir da­bar taip gal­vo­ju: jei­gu val­gai su ape­ti­tu ir ne per daug, tai su mei­le ir rū­pes­tin­gai pa­ruoš­tas mais­tas vi­sa­da svei­kas.

Va­žiuo­da­mi į lai­dą be­veik ne­kal­bė­da­vo­me, nes kiek­vie­nas nu­grimz­da­vo­me į sa­vo te­mos ap­mąs­ty­mus. Tie­są sa­kant, ke­ly­je iki Per­šė­ki­nin­kų dėl lai­dos tu­ri­nio kar­tais spė­da­vo­me ir ke­le­tą kar­tų su­si­pyk­ti. Na­muo­se iki ga­lo pa­si­ruoš­ti ne­bū­da­vo lai­ko.

Ki­ta ver­tus, jei­gu už­strig­tu­me ir su­si­mau­tu­me, Vla­das vi­sa­da pa­kar­to­tų, juk lai­da ne tie­sio­gi­nia­me ete­ry­je, o įra­šo­ma. Sten­gė­mės, kad to­kių at­ve­jų bū­tų kuo ma­žiau, ne­no­rė­jo­me pik­tnau­džiau­ti ope­ra­to­riaus kan­try­be.

Ir šį kar­tą ty­lė­da­mi pri­va­žia­vo­me ge­rai pa­žįs­ta­mą na­me­lį švie­čian­čiais lan­gais ir sty­ran­čia di­džiu­le an­te­na. Ne­tru­kus jau sė­dė­jo­me an­tro aukš­to kam­ba­rė­ly­je už stal­tie­se už­ties­to sta­liu­ko su ant jo pa­sta­ty­tu mik­ro­fo­nu. Už nu­ga­ros švie­tė lo­go­ti­pas „PTV“, o iš prie­kio į mus žvel­gė fil­ma­vi­mo ka­me­ros ob­jek­ty­vas.

Ka­me­ra bu­vo pa­gy­ve­nu­si, di­džiu­lė. Da­bar ji riog­so­jo ant sto­vo, bet fil­muo­jant įvai­rias va­ka­ro­nes gy­vai pui­kuo­da­vo­si ant Vla­do pe­ties. Aš kar­tais klaus­da­vau jo, ar ne­skau­da pe­čių nuo tos sun­ke­ny­bės, bet Vla­das tik nu­mo­da­vo ran­ka. Da­bar yra daug mo­der­nes­nių ir leng­ves­nių fil­ma­vi­mo ka­me­rų, bet jos kai­nuo­ja ne­pi­giai. Vla­dui įsi­gy­ti vi­są fil­ma­vi­mo ir tran­slia­vi­mo apa­ra­tū­rą kai­na­vo krū­vą pi­ni­gų, o kur dar ki­tos eks­plo­a­ta­vi­mo iš­lai­dos ir bran­giau­sias da­ly­kas – su­gaiš­ta­ma ma­rios lai­ko. Aš daž­nai sa­vęs klaus­da­vau, koks ra­cio­na­liai mąs­tan­tis žmo­gus im­tų­si to­kio rei­ka­lo. Ne­ras­da­vau to­kio ir, kaip pa­ro­dė at­ei­tis, dau­giau to­kio ir ne­at­si­ra­do.

Vla­dui svar­biau­sia bu­vo ne pi­ni­gai, o pa­si­ten­ki­ni­mas kū­ry­ba, ma­lo­nu­mas žmo­nėms kaž­ką duo­ti. Mū­sų svei­ka­tos lai­da šio­je stu­di­jo­je ne­bu­vo vie­nin­te­lė. Ži­no­jau, kad Vla­das pa­ruo­šia ir pa­lei­džia į ete­rį ir ki­tas lai­das: gam­to­sau­gi­niais, et­no­gra­fi­niais klau­si­mais ir t. t.

Bu­vo­me su­si­ta­rę, kad vi­so­se lai­do­se pa­si­rink­tą te­mą gvil­den­si­me maž­daug pus­va­lan­dį. Ma­nėm, kad il­ges­nė bū­tų per daug nuo­bo­di.

Keis­ta, bet prieš lai­dos pra­džią aš pa­ni­kuo­da­vau, ne­pai­sant jau ne­men­ko pa­ty­ri­mo. Tas pus­va­lan­dis at­ro­dy­da­vo be ga­lo il­gas. Ne­tu­rint pa­ruoš­to teks­to, prieš akis pa­si­dė­jus tik ant la­pe­lio pas­ku­bo­mis su­da­ry­tą lai­dos pla­ne­lį, ner­vin­da­vau­si, kad po 10-ties mi­nu­čių mes ne­be­tu­rė­si­me, kuo žiū­ro­vus to­liau su­do­min­ti, ir stos mir­ti­na ty­la.

Vla­das, ma­tyt, jaus­da­mas tą mū­sų ner­vi­nę įtam­pą, su­ge­bė­da­vo mus ap­ra­min­ti, pra­juo­kin­ti, at­pa­lai­duo­ti. Ir stai­ga ne­pa­si­ti­kė­ji­mas iš­nyk­da­vo, mes ne­pa­ste­bė­da­vo­me, kaip pra­bėg­da­vo tas su­tar­tas pus­va­lan­dis.

Ne­ju­čia lai­ko pri­trūk­da­vo. Lai­da kar­tais už­si­tęs­da­vo iki ke­tu­rias­de­šimt mi­nu­čių, o kar­tais ir iki va­lan­dos.

Ir šį kar­tą mes vir­ši­jo­me su­tar­tą lai­ką. Nors vis­kas vy­ko sklan­džiai, bet aš sau gar­siai prie­kaiš­ta­vau dėl už­tęs­tos lai­dos. Vla­das ir lai­dai pa­si­bai­gus vėl su­ge­bė­jo mus nu­ra­min­ti, jo nuo­mo­ne, te­mos tu­rė­tų su­do­min­ti žmo­nes.

Stu­di­jo­je dar pa­dis­ku­ta­vo­me jam ak­tu­a­liais klau­si­mais, ypač dėl rū­ky­mo. Lyg nu­si­me­tę sun­kią naš­tą, nu­si­lei­do­me į pir­mą­jį aukš­tą, kur mū­sų jau lau­kė Lai­mu­tė su ga­ruo­jan­čiu ir ska­niai kve­pian­čiu du­be­niu.

Šią va­ka­ro da­lį mes la­bai mė­go­me – tai bu­vo mū­sų ma­ža šven­tė. Ir ne tik to­dėl, kad val­gis vi­suo­met bū­da­vo ska­nus, bet ir to­dėl, kad kiek­vie­nas čia ga­lė­da­vo iš­sa­ky­ti ką no­ri ir bū­ti su­pras­tas.

Štai ir da­bar po ben­dros įžan­gos mo­te­rys ėmė­si ap­ta­ri­nė­ti kaž­ko­kias sa­vo pro­ble­mas. Vla­das, kaip vi­sa­da už­si­rū­kęs, ma­nęs nei iš šio, nei iš to pa­klau­sė:

– Sa­kyk, An­ta­nai, ar tu pa­ten­kin­tas sa­vo dar­bu ir pro­fe­si­ja?

– Sun­kus klau­si­mas. Dau­gy­bę me­tų dir­bu ir ne­kė­liau sau šio klau­si­mo. Tik­riau­siai pa­tin­ka. Me­di­ci­na tie­siog pra­ry­ja ta­ve vi­sam gy­ve­ni­mui ir ne­duo­da ki­to­kio pa­si­rin­ki­mo. Da­bar be jos dau­giau nie­ko ne­mo­ku.

Kaž­kiek lai­ko pa­mąs­tęs, tę­siau:

– Ma­no stu­di­jų dės­ty­to­jai aiš­kin­da­vo mums, ža­liems stu­den­čio­kams, kad me­di­ci­na vi­sų pir­ma yra me­nas, o pas­kui – moks­las. Me­tams bė­gant to me­no li­ko vis ma­žiau, me­di­ci­na pa­si­da­rė stan­dar­ti­zuo­ta, vi­si veiks­mai įvilk­ti į gy­dy­mo me­to­di­kas, vi­so­kiau­sius al­go­rit­mus.

– Kaip ga­li­ma gy­dy­ti žmo­nes pa­gal stan­dar­tus? Juk nė­ra vie­no­dų dvie­jų žmo­nių. Kiek gir­dė­jau – net tas pats vais­tas skir­tin­gus žmo­nes vei­kia skir­tin­gai!

– Tu tei­sus. Iš ki­tos pu­sės, me­di­ci­na pa­si­da­rė la­bai su­dė­tin­ga, ji ga­li ne­pa­pras­tai daug žmo­gui pa­dė­ti, bet ne­sėk­mės at­ve­ju iš­ky­la pa­vo­jus stip­riai pa­kenk­ti. Pa­ban­dyk ne­si­lai­ky­ti nu­sta­ty­tų me­to­di­kų – ga­li at­si­dur­ti teis­me ir la­bai nu­ken­tė­ti. Štai ko­dėl mes vis la­biau tam­pa­me tam tik­ro ly­gio ama­ti­nin­kais, o me­di­ci­na – biu­ro­kratizuota svei­ka­tos ap­sau­ga. Tad tau, Vla­dai, man be­lie­ka tik pa­vy­dė­ti, nes už­si­i­mi šim­tap­ro­cen­ti­niu me­nu, kū­ry­ba, ne­si var­žo­mas jo­kių rė­mų, – po­kal­bio ka­muo­liu­ką per­mečiau pa­šnekovui.

Da­bar jau Vla­das su­si­mąs­tė:

– Tu klys­ti. Man rė­mus už­de­da už­sa­ko­vai. Ki­taip ta­riant, „kas mo­ka pi­ni­gus, tas ir mu­zi­ką už­sa­ko“. O ir dėl tų pi­ni­gų ne­re­tai jie de­ra­si kaip di­džiau­si šykš­tuo­liai. Kuo tur­tin­ges­ni, tuo sun­kiau su jais de­rė­tis. Jiems nu­si­spjau­ti į tai, kiek aš jė­gų ir lai­ko įde­du į tą pa­veiks­lą ar skulp­tū­rą. O svar­biau­sia, to­kius žmo­nes do­mi­na ne pats ma­no kū­ri­nys, o kaip at­ro­dys jų kam­ba­rys, pa­ka­bi­nus pa­veiks­lą ant sie­nos, ar­ba so­dy­ba su me­džio ar ak­mens skulp­tū­ra prie įva­žia­vi­mo.

– Ne­nu­si­mink, Vla­dai, pra­eis kaž­kiek lai­ko ir už ta­vo kū­ri­nius auk­cio­nuo­se mo­kės mi­li­jo­nus. Is­to­ri­ja tu­ri daug pa­vyz­džių.

– Kai ma­nęs ne­be­bus. La­bai ačiū, man rei­kia da­bar gy­ven­ti. O dėl pa­ties me­no ir kū­ry­bos... Aš my­liu tai. Ne­įsi­vaiz­duo­ju, kad ga­lė­čiau ką nors kit­ką da­ry­ti. Bū­na aki­mir­kų, kai kur­da­mas aš tik­rai jau­čiuo­si lai­min­gas. Gal ta­da, kai at­ei­na įkvė­pi­mas.

– O kas tai yra įkvė­pi­mas?

– Tur­būt kiek­vie­nas tai su­pran­ta skir­tin­gai. Tą aki­mir­ką jau­čiuo­si kaip die­vas, vis­kas man se­ka­si, di­džiau­sios pro­ble­mos iš­si­spren­džia aki­mirks­niu. Ran­kos da­ro tai, ko aš ne­spė­ju net ap­mąs­ty­ti. Ta­da jau­čiu gy­ve­ni­mo pras­mę, spal­vos su­žė­ri dar ne­ma­ty­tais at­spal­viais, li­ni­jos sa­vai­me su­ran­da har­mo­nin­gą sa­vo vie­tą. Ta­da ir gims­ta ma­no ge­riau­si dar­bai. Aš no­rė­čiau, kad ši aki­mir­ka tęs­tų­si am­ži­nai, bet ji pra­ei­na. O po jos at­si­ran­da nuo­var­gis, apa­ti­ja ir dre­ban­ti šir­dis.

– Kaip gy­dy­to­jas ga­liu pa­aiš­kin­ti fi­zi­nę šio reiš­ki­nio es­mę: tuo mo­men­tu ant­inks­čiai iš­me­ta di­džiu­lį kie­kį ad­re­na­li­no, sme­ge­nys pri­ga­mi­na daug se­ro­to­ni­no ir ki­tų lai­mės hor­mo­nų, mak­si­ma­liai dir­ba šir­dis ir ki­ti or­ga­nai, sme­ge­nys ke­lis kar­tus su­ak­ty­vi­na sa­vo veik­lą. To­kių mak­si­ma­lių ap­su­kų il­gai iš­tver­ti or­ga­niz­mas ne­ga­li, to­dėl tu­ri pail­sė­ti. Ta­da ir at­si­ran­da apa­ti­ja, mie­guis­tu­mas. Vis­gi ne­su­pran­tu dva­si­nės šios bū­se­nos pu­sės: ka­da va­di­na­ma­sis įkvė­pi­mas at­ei­na, kaip jį pri­si­šauk­ti. Dau­gu­ma žmo­nių taip ir nu­gy­ve­na vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą ne­pa­ty­rę pa­na­šaus jaus­mo. Ma­tyt, „kam lem­ta šliau­žio­ti, tam ne­lem­ta skrai­dy­ti“?

– Ne­ži­nau, An­ta­nai, daug ko ir aš ne­su­pran­tu. Yra įvai­rių me­no rū­šių. Sa­ky­kim, per­bė­go ka­tė pur­vi­no­mis le­te­no­mis bal­tą po­pie­riaus la­pą, o tu pa­ė­mei ir jį įrė­mi­nai. Štai tau ir abst­rak­taus me­no kū­ri­nys. Ne­rei­kia kū­rė­jui nei kan­kin­tis, nei įkvė­pi­mo lauk­ti. Aš taip ne­ga­liu. Ma­nau, kad žmo­gus, žiū­rė­da­mas į ma­no kū­ri­nį, pa­jus es­te­ti­nį iš­gy­ve­ni­mą, jei­gu ta­me kū­ri­ny­je pul­suos ma­no šir­dis. Dėl to aš ga­liu plūk­tis die­no­mis ir nak­ti­mis. Lauk­ti įkvė­pi­mo be­pras­miš­ka, nes jis ga­li ir ne­at­ei­ti. Daug jau­nų, ta­len­tin­gų me­ni­nin­kų taip nie­ko reikš­min­go ir ne­su­kū­rė jo be­lauk­da­mi. Tik­riau­siai tas va­di­na­ma­sis me­ni­nis įkvė­pi­mas at­ei­na tik į iš­pu­ren­tą dir­vą. O tam rei­kia il­go, at­kak­laus ir juo­do dar­bo. Gal ir bu­vo ar yra pa­sau­ly­je ge­ni­jų, ku­riems kur­ti se­ka­si be pa­stan­gų, ta­čiau aš to­kių ne­su­ti­kau.

– Aš gal­vo­ju, kad ta­vo už­sa­ko­vas tu­rė­tų bū­ti iš­pru­sęs me­no sri­ty­je, ma­žų ma­žiau­sia su­ge­bė­ti pa­jaus­ti es­te­ti­nį iš­gy­ve­ni­mą dėl ta­vo su­kur­tos li­ni­jos, for­mos, spal­vos, gy­ve­ni­mo at­spin­dė­ji­mo.

– Tu tei­sus, su iš­pru­su­siu už­sa­ko­vu kal­bė­tis daug leng­viau, bent su­pran­ti, ko jis no­ri. Bet ar daug jų yra? O dėl gy­ve­ni­mo at­vaiz­da­vi­mo kū­ri­niuo­se, tai yra fo­to­apa­ra­tas. Nuo­trau­kos daug tiks­liau at­vaiz­duo­ja gam­tą, pa­tį gy­ve­ni­mą. Aš ne­pri­va­lau ta­py­ti, sa­ky­kim, žmo­gaus por­tre­to fo­to­gra­fiš­kai. Man svar­biau – ypa­tin­gas li­ni­jų ir spal­vų de­ri­nys. Man svar­bu iš­gau­ti kū­ri­ny­je ypa­tin­gą for­mą, jei­gu tai por­tre­tas – pa­ro­dy­ti cha­rak­te­rin­giau­sius bruo­žus. Jei­gu ta for­ma su­ža­dins es­te­ti­nį pa­si­gė­rė­ji­mą, jei­gu bent vie­nas iš šim­to ste­bė­to­jų su­si­do­mės por­tre­te at­vaiz­duo­tu žmo­gaus ypa­tin­gu­mu, o ne gė­rė­sis pa­na­šu­mu kaip pa­so fo­to­gra­fi­jo­je, aš bū­siu lai­min­gas.

– Kar­tais sa­ko­ma, kad me­di­ci­na yra se­niau­sia pro­fe­si­ja pa­sau­ly­je. Bet aš, Vla­dai, ne­su tuo tik­ras, tie­siog nė­ra įro­dy­mų, tik te­ori­jos. Jei­gu koks pir­mykš­tis pri­ma­tas iš­si­lai­žy­da­vo sa­vo žaiz­dą, tai dar nė­ra me­di­ci­na. O štai ur­vi­nis žmo­gus jau kū­rė me­ną. Ir tai pui­kiau­siai įro­do ur­vuo­se iš­li­kę pie­ši­niai. Ma­tyt, me­ni­nės kū­ry­bos po­rei­kis žmo­gu­je įra­šy­tas ge­nuo­se. Jau iš­šif­ruo­tas žmo­gaus ge­no­mas, ma­nau, kad ir ge­nas, at­sa­kin­gas už me­ni­nę kū­ry­bą, bus su­ras­tas. Tu me­ni­nių ge­nų tur­būt tu­ri daug ir jie do­mi­nan­ti­niai!

Vla­das šyp­te­lė­jo, bet dau­giau nie­ko ne­pa­sa­kė. Abu pa­ty­lė­jo­me. Va­ka­ras bu­vo vė­ly­vas. Rei­kė­jo va­žiuo­ti na­mo.

 

III

Tas anks­ty­vas 2014-ųjų va­sa­rio 26-osios ry­tas at­ro­dė ei­li­nis kaip ir prieš tai bu­vu­sie­ji. Ke­lios mi­nu­tės prieš 8.00 val. įžen­giau į sa­vo ka­bi­ne­tą ir pa­ka­bi­nau pal­tą spin­to­je. Tik už­da­rius spin­tos du­ris, su­skam­bo te­le­fo­nas.

Pra­si­de­da, ir­zlo­kai pa­gal­vo­jau. Dar no­rė­jo­si pa­sė­dė­ti ry­to ty­lo­je ir ap­gal­vo­ti die­nos dar­bus. Tik­riau­siai kas nors skų­sis sa­vo svei­ka­ta ar­ba pik­tin­sis mū­sų įstai­gos blo­gu dar­bu, pa­ma­niau, ne­no­ro­mis glaus­da­mas te­le­fo­no ra­ge­lį prie au­sies. Ir čia iš­gir­dau aiš­kų, ra­mų, to­kį pa­žįs­ta­mą Vla­do bal­są, ku­ris be jo­kių įžan­gų ar pa­si­svei­ki­ni­mų ma­nęs pa­klau­sė:

– An­ta­nai, ne­jau­gi nė­ra vais­tų ap­mal­šin­ti tą ner­vo skaus­mą krū­ti­nė­je?

Ne­ti­kė­tai už­klup­tas pa­da­riau il­go­ką pau­zę. Ty­lė­jo ir Vla­das ki­ta­me lai­do ga­le. Kai jau ruo­šiau­si kaž­ką at­sa­ky­ti, stai­ga ra­ge­ly­je pa­si­gir­do rau­dan­tis mo­ters bal­sas:

– Vla­das nu­griu­vo, gal jau mirš­ta!

Tai bu­vo Lai­mu­tės, Vla­do žmo­nos, bal­sas.

Iš ne­ti­kė­tu­mo nu­stė­rau, ta­čiau grei­tai su­tvar­dęs emo­ci­jas, da­viau trum­pus nu­ro­dy­mus, ką da­ry­ti, ir lie­piau lauk­ti at­vyks­tant grei­to­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos ko­man­dos. Kaip au­to­ma­tas su­su­kau Nr. 03, pa­aiš­ki­nau GMP dis­pe­če­rei si­tu­a­ci­ją ir ji­nai pa­ža­dė­jo tuoj pat iš­siųs­ti bri­ga­dą. Il­go­kai sė­dė­jau ne­ju­dė­da­mas, jaus­da­mas, kaip ma­ne už­plūs­ta be­jė­giš­ku­mo jaus­mas.

Da­bar nuo ma­nęs nie­kas ne­pri­klau­sė. Grei­to­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos ma­ši­na pa­sieks na­mu­ką su aukš­ta TV an­te­na per pus­va­lan­dį, ge­riau­siu at­ve­ju – per 20 mi­nu­čių. Per tą lai­ką žmo­gus ga­li ke­lis kar­tus nu­mir­ti. Ypač jei tai tik­rai šir­dies in­fark­tas, kaip aš įta­riau.

Jau se­niai gal­vo­da­vau apie to­kią ga­li­my­bę, bet ši­tas už­si­spy­rė­lis net ne­gal­vo­jo tir­tis, o tuo la­biau gy­dy­tis. Ti­kė­da­ma­sis blo­giau­sio, su­su­kau pa­žįs­ta­mą nu­me­rį. Po ke­lių sig­na­lų at­si­lie­pė Lai­mu­tė.

Šnabž­dan­čiu bal­su in­for­ma­vo, kad Vla­das at­si­ga­vo, kvė­puo­ja, ta­čiau skun­džia­si di­de­liu sil­pnu­mu ir skaus­mu krū­ti­nė­je. Pa­guo­džiau, kad GMP ma­ši­na jau va­žiuo­ja ir bus pas juos už ke­lių mi­nu­čių.

Pa­sau­lis, kaip ir vi­sa­da to­kiais at­ve­jais, bu­vo abe­jin­gas ma­no rū­pes­čiams ir gy­ve­no sa­vo gy­ve­ni­mą. Rei­kė­jo spręs­ti ru­ti­ni­nes die­nos pro­ble­mas, su­si­ti­ki­nė­ti su in­te­re­san­tais, tarp jų ir su pa­cien­tais.

Vi­si rei­ka­la­vo dė­me­sio sau, bet min­ty­se vis kir­bė­jo klau­si­mas: kaip ten su Vla­du. Maž­daug apie vi­dur­die­nį su­ži­no­jau – jis gu­li re­a­ni­ma­ci­jo­je. At­li­kus šir­dies echos­ko­pi­ją, pa­aiš­kė­jo, kad šir­dies mai­še­ly­je, va­di­na­ma­ja­me pe­ri­kar­de, iš­si­lie­jęs krau­jas. Ki­taip sa­kant, ply­šo šir­dies rau­muo. Tai, be abe­jo, ga­lė­jo įvyk­ti tik po šir­dies in­fark­to. Re­ta ir sun­ki kom­pli­ka­ci­ja. Sun­ki to­dėl, kad kuo dau­giau pe­ri­kar­de krau­jo, tuo stip­riau jis truk­do šir­džiai su­si­trau­ki­nė­ti.

Rei­kė­jo sku­bios ope­ra­ci­jos. Aly­taus me­di­kai ne­si­ry­žo Vla­do ope­ruo­ti, per sun­kus at­ve­jis. Jis bu­vo re­a­ni­mo­bi­liu nu­vež­tas į San­ta­riš­kių kli­ni­kas. Jį ap­žiū­rė­jo bei ap­ta­rė gy­dy­to­jų kon­si­liu­mas. Pri­pa­ži­nus, kad at­ve­jis iš­skir­ti­nai sun­kus, nu­spręs­ta ope­ruo­ti ry­te, iki to lai­ko in­ten­sy­viai gy­dant me­di­ka­men­tais.

Dėl to gy­dy­mo Vla­das pa­si­ju­to vi­sai ne­blo­gai, iš­ny­ko skaus­mas ir var­gi­nęs sil­pnu­mas. Lai­mu­tei sa­kė esąs la­bai su­si­ža­vė­jęs vi­so per­so­na­lo jam ro­do­mu dė­me­siu ir prie­žiū­ra. Ne­pai­sant to, jis iki ga­lo iš­li­ko sa­vi­mi, vė­lų va­ka­rą pa­siū­ly­da­mas žmo­nai ir duk­rai:

– Jaučiuosi visai gerai. Važiuo­kit namo, nevarkit. Manęs čia ilgai nelaikys, atvažiuokit pasiimti.

O po ke­lių va­lan­dų, prieš ry­tą, ne­su­lau­kęs pla­nuo­tos ope­ra­ci­jos, ra­miai už­mi­go vi­sam lai­kui.

 

IV

Nuo to lai­ko pra­bė­go jau 7 me­tai. Kas­kart, va­žiuo­da­mas per San­tai­kos mies­te­lį, žvilg­te­lė­ju į ša­lia ke­lio esan­čias ka­pi­nes. Aki­mis su­si­ran­du bal­to gra­ni­to fi­gū­rė­lę, sto­vin­čią ties Vla­do ka­pu, ir min­ty­se su juo pa­si­svei­ki­nu.

O ret­kar­čiais, jei lai­kas lei­džia, pa­sta­tau ma­ši­ną ša­lia me­di­nės baž­ny­tu­kės ir ap­lan­kau Vla­dą jo am­ži­no­jo po­il­sio vie­to­je. Ta­da mes ir vėl pa­si­kal­bam. Aš ta­riuo­si gir­dįs jo spe­ci­fi­nio temb­ro bal­są, kaip ir vi­sa­da karš­tai ką nors įro­di­nė­jan­tį.

Net ir man nu­ei­nant, jis vis ban­do man kaž­ką pa­sa­ky­ti. Gal apie tai, ką pla­na­vo dar pa­da­ry­ti šio­je že­mė­je. O gal apie sa­vo su­kaup­tą fil­ma­vi­mo ar­chy­vą, ku­ris dū­la ne­to­li nuo čia, Per­šė­ki­nin­kuo­se.

Ži­no­ma, jam tu­rė­tų rū­pė­ti ir jo ta­py­ti pa­veiks­lai, ku­riuos iki šiol sau­go na­muo­se Lai­mu­tė. Ke­le­tą jų Vla­das įvai­rio­mis pro­go­mis yra do­va­no­jęs mums su Da­nu­te. Po tiek lai­ko jie ta­po mū­sų bui­ties da­li­mi, prie ku­rių pri­pran­ti ir ne vi­sa­da pa­ste­bi.

Ta­čiau kar­tais sa­vo spal­vo­mis ir for­mo­mis pa­veiks­lai vėl pa­trau­kia dė­me­sį ir pri­me­na apie sa­vo kū­rė­ją. Aš ne­su me­no eks­per­tas ir ne­ga­liu įver­tin­ti šių kū­ri­nių me­ni­nės ver­tės. Net ne­ži­nau, ar tik­rai jie bus po šimt­me­čio par­da­vi­nė­ja­mi auk­cio­nuo­se už mi­li­jo­ną eu­rų.

As­me­niš­kai man jie la­bai pa­tin­ka, nes jau­čiu juo­se pul­suo­jant au­to­riaus šir­dį, per juos su ma­ni­mi kal­ba­si jo dva­sia.

Vla­das mo­kė­jo džiaug­tis gy­ve­ni­mu. Vie­nu iš di­džiau­sių džiaugs­mų pas­ku­ti­niais jo gy­ve­ni­mo me­tais bu­vo ben­dra­vi­mas su anū­kė­liais. Su ko­kia mei­le bal­se jis pa­sa­ko­da­vo apie ben­dra­vi­mą su jais.

– Ne­įsi­vaiz­duo­ji, ko­kia pa­lai­ma ap­ima šir­dį, kai anū­kučiai pribėgę apsikabina ir pasako: „Dieduli, mes tave mylim.“

Gal­būt ir da­bar iš ana­pus Vla­das ste­bi, kaip au­ga jo anū­kai. Pra­bėgs dar dau­giau lai­ko, vis ma­žiau ir ma­žiau liks tų, ku­rie pa­ži­no­jo Vla­dą Kruš­ną, ku­rie su­pra­to jį kaip ne­ei­li­nę, ta­len­tin­gą ir kū­ry­bin­gą as­me­ny­bę. As­me­ny­bę, ku­ri iš­au­go ir iš­si­sklei­dė mū­sų kraš­te. Jam, kaip ir bet ku­riam ne­stan­dar­ti­niam, ne­tel­pan­čiam į vi­suo­me­nės nu­sta­ty­tus gy­ve­ni­mo rė­mus, ne­bu­vo leng­va gy­ven­ti. Ta­čiau tai bu­vo žmo­gus, tu­rė­jęs lai­mę kur­ti ir ku­rio kū­ri­niai dar il­gai apie jį pri­mins.