Muziejininkas Artūras Balčiūnas: „Labiausiai džiaugiuosi visais, kurie patikėjo mano idėja, o ypač kurie „įsileido“ į savo gyvenimus bei pasidalino savo prisiminimais“

– Neblogai palinksminote alytiškius ir jų svečius su šauniais veselijų muzikantais. Daug dėmesio sulaukė ir į viešąją erdvę išleisti filmukai iš vestuvių muzikantų parodos atidarymo. Kaip jaučiatės tokia jautria prisiminimų nostalgija nugirdęs parodos lankytojus?
– Atvirai pasakius, gal labiausiai nuo visų prisiminimų ir emocijų apgirtęs jaučiuosi aš pats. Artėjant parodos atidarymui ir kartkartėmis stebint atsiliepimus viešojoje erdvėje, jaučiau, kad paroda gali susilaukti didelio susidomėjimo. Nes tai dar viskas taip gyva.

– Kiek užtruko medžiagos parodai rinkimas? Kuo labiausiai pats džiaugiatės?
– Kiek užtruko medžiagos rinkimas, tiksliai pasakyti nėra paprasta. Tai buvo daroma tarp kitų einamųjų muziejaus darbų. Intensyvūs darbai truko apie metus laiko. Nors pati parodos idėja buvo gvildenama ne vienus metus.
Pradžioje buvo planuota eksponuoti tik garso įrašus. Šiai akimirkai iš to sumanymo liko tik keturi pakabinami tentai. Labiausiai džiaugiuosi visais, kurie patikėjo šia idėja, o daugiausia, kurie „įsileido“ į savo gyvenimus bei pasidalino savo prisiminimais.
Ši paroda bene pirmas tokio pobūdžio bandymas atkreipti dėmesį į vestuvių muzikavimą Dzūkijos krašte, tai reiktų pasidžiaugti visais šio krašto vestuvių muzikantais. Todėl, kad jie buvo, yra ir, reikia tikėtis, dar ilgai bus.

– Vestuvės anuomet turbūt buvo pati didžiausia šventė. Buvo metas, kai į jas ėjo visi, net ir nekviesti svečiai. Renkant medžiagą, ko gero, ne kartą teko išgirsti labai įdomių dalykų? Pasidalinkite jais. Kuriame regiono krašte vestuvės būdavo linksmiausios, patiekalai išradingiausi, tradicijos įdomiausios?
– Jei dzūkai laikomi pačiais dainingiausiais ir atviriausiais žmonėmis, tai gal linksmiausios vestuvės būdavo Dzūkijos krašte? Dar visai neseniai Europos muzikologams buvo sunku patikėti, kad šio krašto kaimo močiutė galėjo išdainuoti 200, 300, o kartais ir 500 dainų.
Senovės vestuvės buvo apipintos daugybės tradicijų ir papročių. Apie anuometinių vestuvių tradicijas Dzūkijoje „Mūsų tautosakos“ II tome 1930 metais rašė Vincas Krėvė-Mickevičius, kur daugiau dėmesio skiria ir vestuvių muzikantams. Vaišių gausumas galėjo priklausyti nuo kiekvieno keliančio vestuves ekonominio pajėgumo. Dzūkija, palyginti su kitais regionais, nėra derlingas kraštas, tai vaišių gausa stalai skyrėsi nuo kitų regionų, bet abejoju, ar tai trukdė šokti ir dainuoti.
Tik vėlesniais laikais šie skirtumai pradėjo nykti. Daugelis iš savo patirties žinome, kad per didelis vaišių kiekis ne visada skatina gerą laiko praleidimą. Kraštotyrininkas Vladas Ulčinskas, aprašydamas tarpukario vestuvių papročius Raitininkų kaime, Alytaus rajone, mini, kad degtinės daug neduodavo, ir net pasiturintys ūkininkai jos padėdavo tiek, kad išeidavo tik po stikliuką. Ir visi būdavo linksmi ir patenkinti.
Anot prisiminimų pateikėjų, seni vestuvių papročiai ilgiausiai išsilaikė „Ten Užnemunėje, link Merkinės“. Kai kuriais atvejais tekdavo stebėti ir senų tradicijų apraiškas. Pavyzdžiui, paminėtas atvejis, kai nudaigojant specialiai parinktą gaidį iš jo gaminamas patiekalas. Tai greičiausiai dar XX a. pradžioje dzūkų vestuvėse žinomo vištavimo papročio apraiškos.
Kitoje Lietuvos vietoje, Raseinių apylinkėse, XIX a. pabroliai šiaudiniais bizūnais nudaigodavo vištą ir duodavo ją marčiai pietums.

– Žiauroki Jūsų paminėti vestuvių akcentai, bet žavios tos senosios nuotraukos. Ar dzūkai yra išsaugoję daug vestuvinių nuotraukų? Turbūt jų daugiau tose apylinkėse, kuriose gyveno fotografas?
– Pavyzdžiui, iš tarpukario laikotarpio Dzūkijos krašte išlikę labai mažai nuotraukų, kuriose galime matyti vestuvių muzikantus. Greičiausiai tai lėmė ekonominė krašto padėtis, nes ne visi išgalėjo susimokėti už fotografo paslaugas vestuvėse. Gal įtakos turėjo ir tam tikri papročiai?
Jau minėtas V.Ulčinskas užsimena apie tradiciją po šliūbo (visam pulkui) eiti pas fotografą ir kad tai būdavo relikvinė šeimos nuotrauka. Žvelgiant į kai kurias to meto nuotraukas, teko atkreipti dėmesį, kad dauguma žmonių santūrūs, o labiausiai besišypsantis yra vestuvių muzikantas.  

– Muzikantų vestuvėse skaičius irgi priklausė nuo turtinės šeimininkų padėties. Būta vestuvių, kur tik vienas armonikierius linksmino. Jūsų pastebėjimu, kokie muzikos instrumentai buvo populiariausi Dzūkijoje?
– Dzūkijoje ilgiau nei kituose regionuose išsilaikė senieji ganymo papročiai. Todėl nenuostabu, kad XX a. pradžioje buvo plačiai naudojami piemenų pučiamieji instrumentai.
Ankstesniais laikais daugelio iš jų grota šeimos švenčių metu. Tarpukariu grota smuiku, būgneliu, cimbolais, armonika, basetle. Pavyzdžiui, tuo metu Dzūkijai nėra būdingi variniai pučiamieji instrumentai, kas kituose regionuose nebuvo retenybė. Žvelgiant į septintojo dešimtmečio pradžios nuotraukas, galima pamatyti akustinę gitarą, o aštuntajame dešimtmetyje pradeda plisti elektriniai muzikos instrumentai.

– Menu, mano krašto senoliai juokaudavo, kad linksmą ir išradingą muzikantą surasti sunkiau negu ženykui antrą pusę. Kuriame Dzūkijos kampe gausiausių muzikantų būta?
Greičiausiai, kad visi Dzūkijos kampeliai turėjo gerų muzikantų. Būdavo, kad skirtingu metu viename ar kitame Dzūkijos kampelyje vieni labiau populiarūs, o kitur mažiau. Po karo vestuvių muzikantų nebuvo labai daug, o pagerėjus demografiniai situacijai, daugėjant vestuvių, netgi buvo jaučiamas jų stygius.
Sakoma, kad vestuvių muzikantai stengdavosi gerai sutarti su vestuvėse dirbusiomis šeimininkėmis, nes tai būdavo labai puikus reklamos šaltinis.
Daug kas priklausydavo ir nuo muzikantų charizmos, mokėjimo bendrauti su publika. Seniau atgroti visas vestuves nebuvo paprastas reikalas.

– Turbūt anuometiniams kaimo muzikantams natos buvo kaip nežinoma užsienio kalba. Beveik visi grojo iš klausos. Ir visi veseiliotojai buvo dainingi. Nuo kelinto dešimtmečio imta muzikuoti iš natų?
– Man vestuvių muzikantus, grojančius iš natų, teko stebėti praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje. Tarpukario, pokario laikmečiu daugelis, o gal net ir visi, vestuvėse grojusių muzikantų būdavo savamoksliai.
Ne vienas savo pirmą muzikos instrumentą buvo pats pasigaminęs. Tik vėlesniais, tarybiniais laikais, ėmė rastis vestuvėse grojančių muzikinį išsilavinimą turinčių muzikantų.

– Nelengva muzikantų dalia, ne vienoje dainoje išliejamas apmaudas, kai, jaunuoliui grojant, jo nusižiūrėta mergina smagiai sukasi kito glėbyje, valso sūkuryje. Ir fiziškai nukentėdavo muzikantai: nuo pučiamųjų ištindavo lūpos, akordeonas nubrozdindavo pečius, o mušamieji išvargindavo rankas. Bet turbūt yra muzikantų, kurie keliuose šimtuose vestuvių yra groję?
– Rengiant parodą teko įsigyti kompaktinę plokštelę „Smetoniški Bernai. Man patinka visos gėlės“. Šios plokštelės informaciniame lapelyje, aprašančiame įgarsintus atlikėjus, užsimenama apie brolius Algimantą ir Julių Ramanauskus iš Skovagalių kaimo, kurie buvo griežę daugiau nei tūkstantyje vestuvių.
Kaip rašoma: „Pasitaikė, kad per savaitę keturias vestuves išlaikė, net namo neparėjo.“

– Kuo daugiau svečių, tuo geresnės linksmesnės vestuvės ir pelningesnės muzikantams: sutiktuvių maršas, sveikinimų koncertas – vis pinigėliai. O vestuvininkams – išlaidos, bet ir džiaugsmas, juk smagu, kai ateinančią tavo šeimą muzikantai pasitinka grodami maršą, kai gali užsisakyti pagroti tau patinkančią dainą. Kas patį senovinių vestuvių scenarijuose žavi?
– Reikia prisipažinti, kad jeigu kas prieš kokius ketverius metus būtų pasakęs, jog rengsiu parodą apie vestuvių muzikantus, būčiau labai keistai nužvelgęs. Su vestuvių muzika nieko bendra neturiu, niekada jos neklausiau. Tik va, taip jau išėjo ir kol kas to nesigailiu.
Mane labiausiai žavi seni, archajiški, vestuvių papročiai. Tik šiomis dienomis mes į daugelį iš jų žiūrime per romantikos prizmę. Jeigu tektų gyventi anais laikai, tai gal daugelis iš mūsų norėtų, kad viskas kuo greičiau pasibaigtų?

– Neteko pačiam girdėti, kiek besituokiančiųjų tėvams kainuodavo vestuvės?
– Iš atskirų tarpukario paminėjimų žinome, kad muzikantai grodavo už iš anksto sutartą kainą (gal ne visur ir ne visada), pinigų rankiojimų apie suolus nebūdavo. Po karo grodavo už tiek, kiek susirenka, o vėliau įsigalėjo paprotys groti už sutartą kainą.
Teko dalyvauti vestuvėse ir kainą sužinojau, bet dėl rinkos sumetimų neviešinsiu. Paminėsiu tik labai seną atvejį, kai tarpukario laikais muzikantas už bene vieną ar kelis labai gerai sugrotus kūrinius iš to meto kariškio gavo bene 100 litų.

– Artūrai, tarkim, jei Jums šiandien prireiktų vestuvių muzikantų, ką kviestumėte iš tos seniausios, jau išėjusiosios kartos, kuris vestuvėse grojęs žmogus labiausiai imponuoja, kelia pagarbą?
– Juokaudamas galiu atsakyti, kad strategiškai labai sunkus klausimas.

– Ir klausimas, kurio nepaklausiau, o norisi ta tema pakalbėti.
– Na, sėdi vaikinas su mergina ant upės kranto. Mergina klausia, ar ji jam graži. Vaikinas po nosimi murmėdamas atsako: „Nu.“ Tada mergina klausia, ar jis ją myli, ir vėl gauna panašų atsakymą. Tada paklausia, ar jis ją ims už žmoną. Vėl panašus: „Nu.“ Tada vėl ji: „Tai gal pagaliau pasišnekame.“ Vaikinas: „Tai, kad jau prišnekėjau.“

– Iš tiesų labai smagiai užbaigėte pokalbį. Kuo gražiausių Jums parodos lankytojų atsiliepimų.