Molis dzūkų kasdienybėje

Molis – mūsų kraštuose paplitusi plastiška dirvodarinė gabalinė uoliena, kurios panaudojimo spektras tradicinėje dzūkų buityje buvo gan platus. 

Iki XIX a., o Dzūkijoje ir vėliau, gyvenamosiose patalpose, kamaroje, priemenėje, priepirtyje buvo plūkiama asla – iš glebaus riebaus raudonmolio suformuotas molio sluoksnis, atstojęs grindis. Į aslai skirtą molį buvo maišoma smėlio ar žvyro, šiaudų, pelų spalių1. Plūkiant visas plotas buvo sulaistomas vandeniu ir ant jo kastuvu paskleidžiamas 10–15 cm storio molio sluoksnis, kuris buvo išlyginamas glaistykle, suplūkiamas plūktuvu – į plaktuką panašiu mediniu įrankiu. Darbas buvo pradedamas nuo patalpos kampo, ant viršaus užpilama praskiesto molio, išlyginama lentele ir paliekama kelioms dienoms džiūti. Asla prižiūrėta ją šluojant sudrėkinus vandeniu, kad nedulkėtų. Šventadieniais, ypatingomis progomis, asla barstyta smėliu, kartais ajerais, kad kvepėtų 2.

Panašiai formuotas ir molinis grendymas – moliu išplūkta klojimo ar daržinės aikštelė, tik medžiagų, laiko ir darbo reikėdavo žymiai daugiau ne aslai. Molis grendymui kartais mindytas kojomis arba užleidžiant avis ar arklius3. Grendymo plūkimu rūpintasi vasarą, prieš pradedant vežti naują derlių. Suskilinėjęs tiek aslos, tiek grendymo paviršius buvo atnaujinamas įtrūkimus bei nelygumus užpilant skystu moliu ir išlyginant.

Molio panaudojimo buityje istorijos senumą tvirtina mokslininkai, teigdami, kad puodininkystė – vienas seniausių verslų4. Svarbu tai, kad kitaip nei kiti amatininkai, puodžiai turėjo dirbti ir savo žemę5. Pagrindinė puodžių gaminta produkcija varijavo nuo paprastų maistui virti, kepti skirtų indų iki puodynių, ąsočių, butelių, tačiau tuo neapsiribojo. Kaip teigia tyrinėtojos Gintė Pinkutė, tradiciniame Lietuvos kaime puodus gamino tiek patys valstiečiai, tiek puodžiai. Pastarieji patys pasidarydavo juodpuodžius maistui duonkepėse krosnyse virti ir kepti. Pasak mokslininkės, valstiečiai dirbo perimdami tradicijas iš kartos į kartą: „indus išdegdavo ir raugu sutvirtindavo tose pačiose duonkepėse, kuriose ruošdavo maistą. Senųjų kaimo puodžių daryti juodpuodžiai buvo labai panašūs į namuose darytuosius, skyrėsi tik atlikimo meistriškumu.“6

Puodai lipdyti iš pilkšvai melsvo šlyno arba balkšvo baltmolio, o puodynių, virimo puodų gamybai naudotas ir žvirgždas. Senieji lipdytiniai puodai formuoti molio volelius ar juostas lipdant vieną ant kito ir gludinant iš abiejų pusių. Žiestiniai gaminti molio gabalą sukant ant žiedimo rato7. Puodų talpa priklausė nuo jų paskirties, kai kurie buvo su moliniais dangteliais. Paruošus valgį virti ar kepti puodas buvo įstumiamas į karštą iškūrentą duonkepę. Tokios paskirties puodai, pagaminti iš šlyno su žvirgždais, vadinti juodpuodžiais, jie buvo degti ir neglazūruoti, o norėdami išgauti juodą spalvą puodžiai išdegtą indą dūmindavo degimo krosnyje8 ar rūgštyje: ruginių, avižinių ar grikių miltų rauge, kopūstų, bulvių, burokų rūgštyje, išrūgose9. Rūgštyje mirkyti indai būdavo daug patvaresni. 

Paprastai virimo, kepimo puodai laikydavo 5–8 metus, tačiau įskilę nebuvo išmetami, o apipinami beržų tošimi ir naudojami sausiems biriems produktams laikyti10, kartais – vietoj vazonų. 1925 m. gimusi pateikėja iš Subartonių kaimo Varėnos rajone Julija Miliuvienė pasakoja: „O aš gėlas sodzindavau kambarin, jei kokį puodų, bliūdų turi. Kad nebuvo kur. Kur jau nereikalingas, va tokys intrūkis uzbonas. Tai tokiam jau nieko neinpilsi, tai būdavo sodzinu „panikes“.11 Vietoj beržo tošies kartais naudota metalinė viela. 
V. Milius teigia, kad panemunių dzūkai XIX a. kepė molinėse 36 cm ilgio, 8 cm aukščio keptuvėse, kurios buvo ovalios formos, į viršų kiek platėjančios, viename gale su rankenėle, kitame su snapeliu. Autorius taip pat mini molines čerpes – senovišką indą aguonoms, kanapėms ir garstyčioms trinti. Čerpės, dar vadintos terlėmis, terlyčiomis, dažniausiai buvo apvalios, šiek tiek platėjančios į viršų, kartais su nedidelėmis atbrailėlėmis. Formuojant čerpių vidinę dalį buvo įmaišoma žvirgždo, kad trinti būtų lengviau12, kai kur viduje trynimui palengvinti į molį buvo įspaudžiama smulkiai skaldytų akmenukų. Tokio tipo indai taip pat naudoti maisto produktams sudėti, kepti, taukams lydyti. 

Dar viena, bene puošniausia, molinių indų kategorija – puodynės. Jų paskirtis – įvairių maisto produktų laikymas. Žiestinės puodynės iš vidaus buvo glazūruojamos, jų išorė kartais dekoruota išraižant, vėliau – nupiešiant įvairius ornamentus. Puodynėse laikytas medus, uogienė, grietinė, pienas, sviestas. Pripildytos maisto jos buvo uždengiamos mediniu dangteliu arba aprišamos drobine skepetėle. Išplautos puodynės, puodai buvo džiovinami lauke ant tvoros. 

Puodžių gaminiais prekiauta turguose, krautuvėlėse, juos buvo galima išsikeisti mainais į grūdus, žvėrelių kailiukus, audinius iš keliaujančių prekeivių. Maždaug XIX a. viduryje juodpuodžius ėmė keisti iš paprastojo molio žiesti, glazūruoti ir įvairesnės paskirties indai, paplito žymiai patvaresni fabrikiniai ketiniai. Vis tik juodpuodžiai kai kur tebebuvo naudojami net ir po Antrojo pasaulinio karo13.

Be išvardintų ryškiausių molio panaudojimo pavyzdžių, minėtina ir plytų, koklių gamyba, krosnių, kartais ir pastatų statyba. 
Turbūt medžiagos trapumas buvo vienas svarbiausių veiksnių, dėl kurių Etnografijos rinkinį pasiekė sąlyginai nedaug molinių senąją dzūkų buitį iliustruojančių artefaktų. Dalis jų yra vadinamieji juodpuodžiai – lakonios, terlės, terlyčios, čerpės. Be puodų ir puodynių, rinkinyje saugoma keletas ąsočių, taurelė, butelis, naudotas medui laikyti. Vienas kitas minėtas molinis indas saikingai dekoruotas įrėžtais ranteliais, brūkšneliais, perimetru vingiuojančiomis linijomis, augalinių ornamentų motyvais. 

Gruodžio 16 d. 17 val. kviečiame į katalogo „Šiaudas, medis, molis, geležis dzūkų kasdienybėje“ pristatymą, kurio metu dalinsimės įspūdžiais iš knygos rengimo užkulisių, pristatysime vaizdo siužetais papildytą turinį, o vakarą dzūkiškomis dainomis šviesins Merkinės jaunimo etnokultūros klubo „Kukumbalis“ atlikėjai. 

Knygos leidybą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Alytaus miesto savivaldybė.

Rasa Stanevičiūtė, 
leidinio sudarytoja, Alytaus kraštotyros muziejaus 
Etnografijos-ikonografijos skyriaus vedėja

______________________________________________________________________________

1 Lietuvių etnografijos enciklopedinis žodynas, sud. B. Kulnytė, E. Lazauskaitė, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2015, p. 27.

2 Ten pat.

3 Ten pat, p. 92.

4 Kudirka J. Lietuvos puodai ir puodžiai, Vilnius, 1973, p. 5.

5 Buržinskienė E. „Kaip juodpuodžiams grįžo pripažinimas“, in: Subartonių kraštas, sud. H. Gudavičius, A. Černiauskas, M. Lapelė, Dzūkijos nacionalinio parko direkcija, Marcinkonys, 2007, p. 177.

6 Pinkutė G. „Puodžiaus įrankių rinkinys Lietuvos nacionaliniame muziejuje“, Etnografija. Metraštis, Nr. 15–16 (2005–2006), Vilnius, 2007, p. 17.

7 Lietuvių etnografijos enciklopedinis žodynas, p. 225–226.

8 Ten pat, p. 104.

9 Kudirka J. Lietuvos puodai ir puodžiai, p. 32.

10 Lietuvių etnografijos enciklopedinis žodynas, p. 225–226.

11 „Gražiausi uzbonai su rankom iš šonų...“, užr. E. Buržinskienė, in: Subartonių kraštas, p. 179.

12 Milius V. „Tradiciniai namų apyvokos daiktai“, in: Panemunių dzūkai. Straipsnių rinkinys, Vilnius, 1970, p. 111.

13 Pinkutė G. „Puodžiaus įrankių rinkinys Lietuvos nacionaliniame muziejuje“, p. 17.