Mo­ky­to­ja Da­ri­na kas­die­ny­bės pras­mę at­ra­do bur­da­ma tau­tie­čius ir pa­dė­da­ma jų vai­kams įgy­ti ži­nių, ku­rių rei­kės tai­kio­je ryt­die­no­je

Aly­taus Li­kiš­kė­lių pro­gim­na­zi­ja pa­gal­bą nuo ka­ro bė­gan­tiems uk­rai­nie­čių vai­kams pa­siū­lė vos mū­sų mies­te pra­dė­jus veik­ti pir­ma­jam pa­bė­gė­lių re­gist­ra­ci­jos cen­trui Lie­tu­vo­je ir ten at­vyks­tant pir­mie­siems ka­ro pa­bė­gė­liams.

Pro­gim­na­zi­jos di­rek­to­rius Gin­tau­tas Drau­ge­lis dėl as­me­ni­nių ry­šių su­si­sie­kė su vie­nos iš Ter­no­pi­lio – mies­to, esan­čio Va­ka­rų Uk­rai­no­je, mo­kyk­los va­do­vy­be ir ta­rė­si dėl nuo­to­li­nio vai­kų ug­dy­mo or­ga­ni­za­vi­mo.

Li­kiš­kė­lių pro­gim­na­zi­ja, po ku­rios sto­gu vei­kia Lie­tu­vy­bės cen­tras, tu­ri pa­tir­ties ug­dant su­grį­žu­sius ar at­vy­ku­sius iš už­sie­nio vai­kus, tad ne­dve­jo­da­mi at­vė­rė du­ris ir uk­rai­nie­čių vai­kams. Ne­tru­kus į pro­gim­na­zi­ją pra­dė­jo kreip­tis ma­mos, ku­rios no­rė­jo, kad jų vai­kai bū­tų mo­ko­mi mo­kyk­lo­je.

Pra­džio­je si­tu­a­ci­ja bu­vo vi­siš­kai ne­aiš­ki, nes uk­rai­nie­čiai ti­kė­jo­si, kad Lie­tu­vo­je jie pri­sig­laus il­giau­siai mė­ne­siui, o po to iš­vyks na­mo. Pa­gal­ba, ku­rios rei­kė­jo – IT prie­mo­nės, rei­ka­lin­gos pri­si­jung­ti prie nuo­to­li­nio ug­dy­mo sa­vo­se mo­kyk­lo­se. De­ja, ar­tė­jant nau­jiems moks­lo me­tams ta­po aiš­ku, kad rug­sė­jį dau­gu­ma ka­ro pa­bė­gė­lių vai­kų taip pat pa­si­tiks Aly­tu­je, o jų vai­kų ug­dy­mo klau­si­mą bū­ti­na spręs­ti iš es­mės.

Mo­kyk­lo­je pra­dė­jo dirb­ti kaip sa­va­no­rė

D.Hai­jo­va Li­kiš­kė­lių pro­gim­na­zi­jos du­ris pra­vė­rė kaip ma­ma – ieš­ko­jo įstai­gos, ku­rią ga­lė­tų lan­ky­ti jos sep­tyn­me­tė duk­ra Ma­ša. Į Lie­tu­vą šei­ma at­vy­ko ko­vo 6 die­ną, kai Ky­ji­vo prie­mies­čiuo­se ta­po ne­be­sau­gu, ar­tė­jo fron­tas.

Da­ri­nos vy­ras li­ko Uk­rai­no­je, jis – sa­vo tė­vy­nės pat­rio­tas, pa­si­rū­pi­nęs, kad žmo­na ir duk­re­lė iš­vyk­tų ten, kur joms bus sau­giau. Šei­mai ne­bu­vo sun­ku ap­si­spręs­ti, ko­kią ša­lis rink­tis, nes Da­ri­nos tė­tis – to­li­mų­jų rei­sų vai­ruo­to­jas, dir­bo įmo­nė­je Lie­tu­vo­je. Drau­ge at­va­žia­vo ir uk­rai­nie­tės ma­ma.

Nuo pat at­vy­ki­mo į Aly­tų Da­ri­na rū­pi­no­si uk­rai­nie­čių ka­ro pa­bė­gė­lių vai­kų ga­li­my­bė­mis tęs­ti moks­lą. „Pra­džio­je bu­vo siū­lo­ma, kad jie in­teg­ruo­tų­si į lie­tu­viš­kas kla­ses, ta­čiau vi­si su­pra­to­me, kad tai bus la­bai su­dė­tin­ga ne­mo­kant kal­bos, juo­lab dau­ge­lis tu­rė­jo traumuojančių pa­tir­čių, at­vy­ko iš ka­ro zo­nos. Nu­spręs­ta ban­dy­ti or­ga­ni­zuo­ti ug­dy­mą nuo­to­li­niu bū­dui spe­cia­lio­je plat­for­mo­je, ku­ri Uk­rai­no­je bu­vo su­kur­ta pir­mai­siais ka­ro mė­ne­siais. Plat­for­ma bu­vo la­bai ge­ra iš­ei­tis, ta­čiau kar­tais tie­siog pri­trūk­da­vo vie­tų, nes nuo­to­li­niam mo­ky­mui jun­gė­si uk­rai­nie­čiai vai­kai, ka­ro iš­blaš­ky­ti po pa­sau­lį“, – sa­ko mo­ky­to­ja.

Li­kiš­kė­lių pro­gim­na­zi­jo­je vy­ku­sių su­si­ti­ki­mų su ki­tais uk­rai­nie­čių vai­kų tė­vais me­tu D.Hai­jo­va su­ti­ko sa­va­no­riau­ti – pa­dė­ti vai­kams ug­dy­mo pro­ce­se, jun­gian­tis prie nuo­to­li­nės sis­te­mos, ruo­šiant pa­mo­kas. Ne­tru­kus mo­kyk­lo­je at­si­ra­do ga­li­my­bė pe­da­go­gi­nį iš­si­la­vi­ni­mą tu­rin­čią uk­rai­nie­tę įdar­bin­ti mo­ky­to­jo pa­dė­jė­ja – mo­ky­to­ja ji dirb­ti kol kas ne­ga­li, nes ne­mo­ka lie­tu­vių kal­bos.

„Tai tik­rai la­bai su­dė­tin­ga kal­ba“, – šyp­so­si Da­ri­na, pa­klaus­ta, ar pla­nuo­ja mo­ky­tis kal­bos. Šiuo me­tu tam tie­siog trūks­ta lai­ko, nes po dar­bo ji dar mo­ko an­glų kal­bos uk­rai­nie­čių vai­kus Dai­na­vos pa­grin­di­nė­je mo­kyk­lo­je.

Ben­dra­dar­biau­ja su Ky­ji­vo gim­na­zi­ja

Nuo šio rug­sė­jo Li­kiš­kė­lių pro­gim­na­zi­jo­je mo­ko­si 16 įvai­raus am­žiaus iš Uk­rai­nos at­vy­ku­sių mo­ki­nių. Vai­kai da­ly­vau­ja ne tik pa­mo­ko­se, bet ne­for­ma­lio­jo ug­dy­mo už­si­ė­mi­muo­se. „Dėl kal­bos bar­je­ro sėk­min­gas vai­kų ug­dy­mas, iš­skirs­tant pa­gal am­žių ir in­teg­ruo­jant į kla­ses, yra su­dė­tin­ga už­duo­tis. Vai­kams ug­dy­mas or­ga­ni­zuo­ja­mas miš­rio­je uk­rai­nie­čių vai­kų kla­sė­je, taip jie leng­viau adap­tuo­ja­si nau­jo­je ap­lin­ko­je“, – sa­ko Li­kiš­kė­lių pro­gim­na­zi­jos di­rek­to­rius G.Drau­ge­lis.

Šio­je mo­kyk­lo­je bu­vo pa­reng­ta in­for­ma­ci­nių tech­no­lo­gi­jų kla­sė su in­di­vi­du­a­lio­mis dar­bo vie­to­mis kiek­vie­nam vai­kui – kom­piu­te­riu ir au­si­nė­mis. Prie kiek­vie­no sta­lo ga­li­ma pa­ma­ty­ti ir ini­di­vi­du­a­lų už­si­ė­mi­mų tvar­ka­raš­tį, nes Aly­tu­je gy­ve­nan­tys uk­rai­nie­čiai da­bar mo­ko­si skir­tin­go­se Uk­rai­nos mo­kyk­lo­se. Aly­taus Li­kiš­kė­lių pro­gim­na­zi­ja šį ru­de­nį pa­si­ra­šė su­tar­tį su Ky­ji­vo gim­na­zi­ja, ku­rio­je dir­ba mo­ky­to­ja Da­ri­na. Į šią gim­na­zi­ją pri­ima­mi vi­si uk­rai­nie­čių kla­sės mo­ki­niai, ku­rie ne­be­tu­ri sa­vo mo­kyk­los dėl vie­nos ar ki­tos prie­žas­ties, pa­vyz­džiui, ji at­si­dū­rė oku­puo­to­je te­ri­to­ri­jo­je.

„Tai yra la­bai svar­bu, kad vai­kai ofi­cia­liai bū­tų pri­im­ti į mo­kyk­lą ir mo­ky­tų­si pa­gal sa­vo am­žiaus pro­gra­mą, nes tik taip jie ga­lės įro­dy­ti sa­vo pa­sie­ki­mus, gaus pa­žy­mė­ji­mus“, – sa­ko D.Hai­jo­va.

„Esa­me vie­na šei­ma, tu­ri­me lai­ky­tis vie­nas ki­to“

Dau­gu­ma Uk­rai­nos mo­kyk­lų šiuo me­tu dir­ba tri­mis pa­mai­no­mis, nes rei­kia už­tik­rin­ti nuo­to­li­nį ug­dy­mą di­de­liam skai­čiui mo­ki­nių, ku­riuos po pa­sau­lį iš­blaš­kė ka­ras.

Uk­rai­nie­čių kla­sės mo­ki­niai Li­kiš­kė­lių pro­gim­na­zi­jo­je jun­gia­si prie nuo­to­li­nio ug­dy­mo dviem pa­mai­no­mis, pa­mo­kos jiems bai­gia­si pa­va­ka­ry­je.

Uk­rai­nie­čių kla­sę lan­ko įvai­raus am­žiaus vai­kai, jie taip pat mo­ko­si lie­tu­vių kal­bos pro­gim­na­zi­jo­je vei­kian­čia­me Lie­tu­vy­bės cen­tre. Sep­tyn­me­tė Da­ri­nos duk­ra Ma­ša su džiaugs­mu ro­do ma­mai są­siu­vi­nį su lie­tu­viš­kais dai­ly­raš­čio žo­džiais.

Uk­rai­nie­tė mo­ky­to­ja yra įsi­ti­ki­nu­si, kad pa­ži­ni­mo džiaugs­mas šiems vai­kams yra la­bai svar­bus ir jų da­bar­ti­nė­je kas­die­ny­bė­je, ir kaip žen­klas, kad šių pa­sie­ki­mų rei­kės tai­kio­je ne­to­li­mo­je at­ei­ty­je. Ji pa­ti su duk­ra an­glų kal­bos mo­kė­si ir va­sa­rą, nes Ma­šai pa­tin­ka skai­ty­ti, at­lik­ti įvai­rias už­duo­tis, jos dė­me­sio „ne­va­gia“ iš­ma­nu­sis te­le­fo­nas, ku­rio iki šiol ne­tu­ri – toks bu­vo tė­vų pa­si­rin­ki­mas.

„Kai į uk­rai­nie­čių kla­sę at­ei­na nau­jas mo­ki­nys, aš vi­sa­da jiems kar­to­ju, kad esa­me vie­na šei­ma ir tu­ri­me gin­ti vie­nas ki­tą, gerb­ti, lai­ky­tis, pa­dė­ti drau­gui“, – sa­ko mo­ky­to­ja Da­ri­na.

Jos auk­lė­ti­niai mie­lai da­ly­vau­ja mo­kyk­los gy­ve­ni­me, per Ve­ly­kas su­ren­gė pa­si­ro­dy­mą, ku­ria­me pa­sa­ko­jo apie ve­ly­ki­nes tra­di­ci­jas Uk­rai­no­je. Mo­ky­to­ja D.Hai­jo­va su duk­ra Ma­ša vai­di­ni­mo me­tu vil­kė­jo tra­di­ci­nius uk­rai­nie­tiš­kus marš­ki­nius – vy­šy­van­kas, ku­rias at­si­ve­žė iš tė­vy­nės.

Bu­ria uk­rai­nie­čių ben­druo­me­nę Aly­tu­je

Da­ri­na nė­ra pa­na­ši į ste­re­o­ti­pi­nę rim­tą ir griež­tą mo­ky­to­ją – ge­ru oru į mo­kyk­lą at­va­žiuo­ja elek­tri­niu pa­spir­tu­ku, mėgs­ta reng­tis spor­tiš­kai ir pa­to­giai, su vai­kais kla­sė­je ben­drau­ja be­tar­piš­kai ir, re­gis, ran­da ben­drą kal­bą iš pu­sės žo­džio. Sa­ko, kad to­kia ji bu­vo ir dirb­da­ma Ky­ji­ve, ne­pa­si­kei­tė ir at­va­žia­vu­si į Aly­tų po gy­ve­ni­mą aukš­tyn ko­jo­mis ap­ver­tu­sios va­sa­rio 24-osios. Pra­ėjus pir­ma­jam šo­kui, kai te­ko trauk­tis iš ka­ro siau­bia­mos ša­lies, o kiek­vie­ną ry­tą at­sa­ky­ti sau į klau­si­mą, kur esi ir ką čia vei­ki, ji pa­si­nė­rė į įvai­rias veik­las.

Jau re­gist­ruo­jan­tis Aly­taus ka­ro pa­bė­gė­lių cen­tre su­si­pa­ži­no su sa­va­no­re Vir­gi­ni­ja, ku­ri pa­siū­lė Da­ri­nai pa­mė­gin­ti bur­ti uk­rai­nie­čius, ap­si­sto­ju­sius mū­sų mies­te. Taip ji su­kū­rė gru­pę „Te­leg­ra­mo“ ka­na­le „Uk­rai­nie­čiai Aly­tu­je“, da­bar vie­ni­jan­čią ke­lis šim­tus na­rių. „La­bai sma­gu, kad pa­vy­ko, kad gru­pė yra nau­din­ga, mo­te­rys da­li­na­si jo­je pa­čia įvai­riau­sia in­for­ma­ci­ja, o la­biau­siai ma­ne džiu­gi­na drau­giš­ka at­mo­sfe­ra. Ga­li nors ir dvi­de­šimt kar­tų per­klaus­ti, pa­vyz­džiui, koks po­li­kli­ni­kos te­le­fo­nas, ir tau tik­rai bus at­sa­ky­ta“, – šyp­so­si Da­ri­na.

Pa­ska­tin­ta sėk­min­gos pa­tir­ties, ji taip pat su­kū­rė in­ter­ne­ti­nę gru­pę uk­rai­nie­čių kla­sės vai­kų tė­vams, į ją įke­lia įvai­rių veik­lų nuo­trau­kų. „Šios nuo­trau­kos yra la­bai svar­bios ir rei­ka­lin­gos, nes jas ga­li­ma nu­siųs­ti tė­čiams, ku­rie li­ko Uk­rai­no­je, jie ga­li pa­ma­ty­ti, kad vai­kas mo­ko­si, kad jam vis­kas ge­rai, jis at­ra­do veik­lų ir drau­gų. Aš ma­nau, kad nuo­trau­kos tė­čiams la­bai šil­do šir­dis“, – įsi­ti­ki­nu­si mo­ky­to­ja.

Į pro­fe­si­nę (Da­ri­nos dar­bo die­na pra­si­de­da 8 ir bai­gia­si 20 va­lan­dą va­ka­ro) ir vi­suo­me­ni­nę veik­lą vi­sa gal­va pa­si­nė­ru­si uk­rai­nie­tė ne­sle­pia, kad toks už­im­tu­mas lei­džia at­si­ri­bo­ti nuo sun­kių min­čių apie tai, kas vyks­ta jos ša­ly­je. Ta­čiau pri­du­ria: sa­vait­ga­liais ji ne­re­tai dir­bo ir Ky­ji­ve, ve­dė pa­pil­do­mas pa­mo­kas, nes jai pa­tin­ka mo­ky­ti vai­kus. Aly­tu­je mo­ters lais­va­lai­kis yra skir­tas pa­dė­ti duk­rai pa­ruoš­ti pa­mo­kas, ji taip pat mėgs­ta žiū­rė­ti se­ria­lus, drau­ge su ma­ma ga­mi­na tra­di­ci­nius uk­rai­nie­tiš­kus pa­tie­ka­lus. Džiau­gia­si, kad pui­kiai su­ta­ria su nau­jais kai­my­nais ir yra la­bai dė­kin­ga šei­mai aly­tiš­kių, už­lei­du­sių jai ir duk­rai sa­vo bu­tą Aly­tu­je, o la­biau­siai – kad Lie­tu­vo­je pa­vy­ko įsi­dar­bin­ti pa­gal pro­fe­si­ją, ją nuo­lat su­pa vai­kai, ji jau­čia­si rei­ka­lin­ga.