Miroslave pas teologijos daktarą Miroslavą

Miroslave viešėjome šv. Liucijos dieną, senajame Julijaus kalendoriuje sutapusią su saulėgrįža. „Daugiau džiaugsmo šypsenos veiduose!“ – toks kalėdinis Miroslavo Švč. Trejybės parapijos klebono Miroslavo Dovdos linkėjimas derėjo Šviesos dienai, kurią pati gamta dovanojo saulę. Pokalbis sukosi apie bendrystę, realius ir feisbuko draugus, populiarumą, kurio neturėjo Biblijos herojai. Dar apie penkis klebono darbus, disertaciją ir snieglentę, paruoštą sniego trasoms Beskidų kalnuose. 

– Gerbiamas klebone Miroslavai, kuo šiandien gyvena Miroslavo parapija?

– Gyvenimas niekuo nepasikeitė, gyvename tuo pačiu ritmu. Šventės turi savo poreikius, adventas – ramesnis laikas, tačiau yra pasiruošimo Kalėdoms darbų. Turiu dažniau būti namuose, nes užsuka žmonės, kurie, nors ir toliau  gyvena, bet kalėdaičių nori iš savosios parapijos. Advento metu jau pradedu lankyti garbaus amžiaus parapijiečius, šeimas, norinčias, kad kalėdodamas namus palaiminčiau. 

– Ne vienerius metus Miroslavas stebino išskirtine prakartėle. Ar turėsite ją ir šiemet?

– Prakartėlė bus, bet ją statysime bažnyčioje, o ne lauke. Prieš kelerius metus žmonės dovanojo sidabrinę eglę, kuri buvo tokia aukšta, kad fiziškai netilpo pro bažnyčios duris, tada prakartėlę buvome įrengę šventoriuje. Lauko privalumas, kad žmonės gali atvykti ir pabūti vakarais, bet toje vietoje nuolat pučia vėjas, taigi nukenčia girliandos, gūsis apvertė ir teko klijuoti figūras. Kitas dalykas, kad miroslaviškiai nori ilgiau pabūti prie prakartėlės, pasimelsti, o lauke šalta. Pernai sulaukiau daug vietos žmonių padėkų, kad prakartėlė grįžo į savo vietą. Pasitarę nusprendėme, kad tegul ir šiemet jinai bus bažnyčios viduje. 

– Ar eglutę gavote dovanų?

– Šiemet sulaukiau net keturių pasiūlymų dovanoti eglę, žmonės atsiuntė ir feisbuko nuorodų, kad kažkas kažkur dovanoja. Pasirinkome eglutę, augančią netoliese bažnyčios esančioje Arciškonių kaimo gyventojų sodyboje. Nusprendėme, kad kitos pasiūlytos žaliaskarės dar gali gyventi, o šią – šiaip ar taip nupjaus, nes auga arti namo. Eglė graži ir kompaktiška, pro bažnyčios duris tikrai tilps. 

– Mieste jaučiame daug perteklinio kalėdinio šurmulio, kuris prasideda iškart po Vėlinių, o kaip mažesniuose miesteliuose, pavyzdžiui, Miroslave?

– Miroslavas yra kaimas, miestelio statuso taip ir negavęs, čia gyvena apie 400 žmonių. Tokio didelio šurmulio dar nesijaučia. Kalėdines dainos, giesmės, skambančios dar nė neprasidėjus adventui, reikalingos prekybininkams. Mes laikomės tradicijos ir prakartėlę įrengiame bei eglutę puošiame Kūčių dieną arba jos išvakarėse, kad būtų staigmena, kaip ir senais laikais, pajustume tikrąją puošimo prasmę. Eglės ankstyvas pastatymas gal ir nėra toks jau baisus dalykas, nes daugiau žmonių ją pamato, pasidžiaugia. Mačiau, kad ir Vatikane eglutė jau gruodžio viduryje pastatyta, bet skirtumas, kad ten nevyko jokie renginiai, koncertai. Man sunku vertinti šią situaciją, tiesiog vakarietiškoje kultūroje dominuoja vartotojiškumas, o lietuviškame kaime jo mažiau, žmonės ramesni šiuo kausimu, labiau saugo tradiciją.  

– Kokios buvo Jūsų vaikystės Kalėdos, tos, kurių jausmas lieka visam gyvenimui?

– Mano vaikystėje tradicija buvo šv. Mikalojaus dovanų diena, kuri minima gruodžio 6-ąją, ir Marijos šventė, gruodžio 8 diena. Kūčių išvakarėse tėvas į namus parveždavo eglutę, o mes, vaikai, turėjome ją papuošti. Taip pat padėdavome sutvarkyti namus, mamai talkinome gaminant maistą. Tai buvo toks labai ramus laikas, kai nejungėme televizoriaus, o Kūčioms visi susirinkdavome prie bendro stalo. Vėlų vakarą dalyvaudavome Bernelių liturgijoje, o vidurnaktį grįždavome namo. Kai paaugome, grįždavome dar vėliau, mes, jaunimas, eidavome per Šalčininkus ir krėsdavome visokius Kalėdų nakties pokštus. Pavyzdžiui, jei kokiam vaikinui nukelsi vartus, tai kitais metais jis neves, o jei merginai užriši duris – neištekės. Būdavo ryte žmonės iš namų išeiti negali, nes durys užrištos. (Juokiasi). Šeimos stalui, žinoma, ir šieno reikėjo paruošti. Tai tokios tradicijos, kurios įstrigo atmintyje. Naktį pamiegodavome vos kelias valandas, o 7 valandą ryto jau vėl būdavome  bažnyčioje, po to – kalėdiniai pietūs su šeima. 

– Seimas šiomis dienomis pritarė siūlymui suteikti pripažinimą Senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“. Kaip vertinate tokį sprendimą artėjančių Kalėdų kontekste, juk šioje šventėje persipina ir senasis lietuvių tikėjimas, ir krikščionybė? 

– Lietuva per visą savo istoriją neturėjo valstybinės religijos, tai jei dabar įvestume kultą, kuris neturi jokio istorinio pagrindo, galėtume šiek tiek apsijuokti religijos žinovų ir istorikų akyse. Bet aš niekuo nebesistebiu, nes matau tendenciją, kad kasmet, prieš Velykas ir Kalėdas, garsiau kalbama apie pagonybės įteisinimą ir apie bažnyčią neigiama prasme. Socialiniuose tinkluose tokių temų minėtu laiku taip pat atsiranda daugiau. Bet juk ir Biblijoje rašoma, kad daugiausia puolama, norint atkreipti dėmesį. Iš kitos pusės, kai krikščionybė ateina į kažkokį kraštą, vyksta vadinamoji inkultūracija, tai yra vietinės kultūros sukrikščioninimas. Pavyzdžiui, kai kuriose bažnytinėse giesmėse labai gerai atspindi mūsų senosios lietuviškos kultūros elementai. 

– Esate teologijos mokslų daktaras. Ne kiekvienas kunigas gali pasigirti tokiu išsilavinimu. – Nesu vienas toks, tikrai turime nemažai kunigų, su doktoranto laipsniu dirbančių parapijose ir universitetuose. Pats esu baigęs teologijos doktorantūrą ir teisės licenciatą, kuris yra aukščiau nei magistro laipsnis, bet žemiau nei doktorantūra. 

– Ar šiuo metu tęsiate mokslus?

– Kartais mano draugai pajuokauja, kad būtų keista, jei aš toliau nebestudijuočiau. Tik nežinau, kur man reikėtų stoti mokytis, kad priimtų į pirmą kursą? Gal nebent pradėčiau studijuoti mediciną, – mes taip juokiamės. O iš tikrųjų turiu mintį apsiginti bažnytinės teisės doktorantūrą. Bet man nebereikia studijuoti, nes esu išlaikęs visus egzaminus, liko tik parašyti ir apsiginti darbą. Šiuo metu Lenkijos doktorantūros studijos yra panaikintos, o būsimas doktorantas privalo dėstyti ir turėti parašęs tam tikrą skaičių mokslinių straipsnių. Esu registruotas pasaulinėje mokslininkų sistemoje, taip pat dėstau teologiją Vytauto Didžiojo universitete, taigi problema yra tik viena – aš neturiu laiko. Bet jau po truputi renku medžiagą baigiamajam darbui.

– Apie ką bus disertacija?

– Mane domina teisiniai kazusai, ypatingai pandemijos metu susidūriau su tuo, kad turime Lietuvoje daug atvejų, kai įstatymai arba nevykdomi, arba netinkami, tai norėtųsi ta tema parašyti. Disertacijos planą jau turiu, bet krūvis penkiose darbo vietose (be universiteto dar dėstau Miroslavo gimnazijoje, turiu dvi parapijas ir bažnytiniame teisme darbo yra) kol kas nepalieka tam laiko. 

– O koks yra Jūsų laisvalaikis? Prisimenu, kad su Šv. Benedikto gimnazijos mokiniais esate nekart važiavęs į piligrimines keliones dviračiu, ar nepasiilgstate to laiko, jo patirčių?

– Ir taip, ir ne, nes visur savi pliusai ir minusai. Tuo metu buvau atleistas nuo parapijos darbų ir galėjau skirti jaunimui laiko per žiemos ir vasaros atostogas, 12 metų kasmet važiuodavau su jais į kalnus ir man dar mokėdavo už tai, ką veikti man labai patiko! Šiuo metu, jei nerandu pavaduojančio kunigo, išvykti iš parapijos man yra sudėtinga. Kitas pastebėjimas, kad miesto vaikai turi daugiau galimybių kelionėms, o kaimuose paaugliai turi daugiau darbų, padeda tėvams. Pradėjęs klebonauti pirmą žiemą kviečiau šeimas drauge slidinėti, bet dauguma yra ūkininkai ir atostogoms galimybių neturi. Aš pats žiemą važiuoju slidinėti, man labai patinka ir snieglente čiuožti, šį sportą atradau prieš keletą metų. Žiemą po pirties tau pat labai mėgstu išsimaudyti šalia esančiame prūde, dviračiu važinėju, bet tik savo malonumui. 

– Turite nemažą bityną, tiesa?

– Taip, turiu registruotą bityną, kuriame yra 30 avilių. Jis pakankamai didelis, nors nieko nedariau ta linkme. Mano tėvas taip pat augino bites, po jo mirties sakiau: kiek bus, tiek užteks. Bet bitynas išaugo natūraliai, nes trejus metus iš eilės, tėvo mirties dieną, į tuščius avilius atskrido po tris naujas bičių šeimas... Maldoje bendraujant sakiau: „Tėti, nustok man šposus krėsti, aš nespėju, nereikia man jau daugiau bičių“. O tėtis visada norėjo daugiau avilių turėti, bandau dabar bites taip, kaip jis, ekologiškai  prižiūrėti. Dar džiaugiuosi, kad šiemet atlikau medaus tyrimą ir jis atitiko aukščiausią kokybės kategoriją. Žinoma, geriausias tamsus miško medus, kurį bitės suneša aviliuose sodyboje. Miroslave turiu 10 avilių, čia medaus kokybė truputį prastesnė, nes aplink yra dirbami laukai, o sodyboje iki artimiausi gyventojo – keli kilometrai. Stengiuosi, kad bitės gyventų natūraliai, beveik nemaitinu jokiais sirupais, bet palieku joms šiek tiek medaus. 

– Ar pavaišinate medumi ir parapijiečius?

– Šiemet surinkau virš pusės tonos medaus, tai ne tik pavaišinti, bet ir parduoti medaus turėjau. Nes yra ir išlaidų, reikia pirkti naują medsukį, stiklainius, nes nepilu į plastmasinius kibirėlius, mano medus turi būti stikle. 

– Bitininkystė – senas tikras dzūkiškas amatas. Jau beveik 10 metų klebonaujate Miroslave, prieš tai 15 metų dirbote Alytuje – ar jaučiatės dzūku?

– Daugelis žmonių taip ir mano, kad esu vietinis. Jau 25-erius metus esu čia, pagaliau ir mano tėviškė – Šalčininkai – taip pat yra Dzūkija, tik daugiau lenkiškai kalbančių ten, o gamta labai panaši, ten ir čia miškai.

...   

Daugiau skaitykite laikraščio „Alytaus naujienos“ 14058-ajame numeryje.

Geriausias, pigiausias būdas laikraštį skaityti yra jį užsisakyti. Prenumerata – čia.

© Publikacijų autorystė yra saugoma ℗ Perpublikavimas žiniasklaidoje draudžiamas

ŽURNALISTĖS S. PINKEVIČIENĖS INTERVIU SU KUN. M. DOVDA VIDEOĮRAŠAI:

1. Apie Kalėdas, darbą penkiose vietose, doktorantūrą ir...

2. Apie laiką, augantį bityną iš tėvo, dzūkų ypatumus, kitas įdomybes:

3. Apie vairavimo teises, feisbuko draugus ir šventinius linkėjimus: