Mi­nia­tiū­ri­nį Aly­taus pi­lia­kal­nį iš gam­ti­nių me­džia­gų pir­ma­a­ly­tiš­kė flo­ris­tė su­kū­rė žiū­rė­da­ma į nuo­trau­ką

Idė­ja sta­lo de­ko­rui pa­si­rink­ti Pir­mo­jo Aly­taus sim­bo­lį ki­lo Gied­riui Pla­tū­kiui, ka­vi­nės „Ka­vos skve­ras“ sa­vi­nin­kui ir šios is­to­ri­nės mies­to da­lies gy­ven­to­jui, ta­čiau iki ga­lo ne­bu­vo aiš­ku: koks yra tas sim­bo­lis? „Bu­vo min­čių pa­si­rink­ti Pir­mo­jo Aly­taus aikš­tę ir va­di­na­muo­sius „te­le­ta­bių kal­ne­lius“, bet vis­gi pri­ėjo­me prie ben­dros nuo­mo­nės, kad pi­lia­kal­nis yra pats tik­riau­sias sim­bo­lis. Jis nė­ra dirb­ti­nis, žmo­gaus su­kur­tas, bet toks, ko­kį ra­dom ir ko­kį pa­lik­si­me“, – sa­ko Vi­da.

Ži­no­ma, at­ras­ti sim­bo­lį yra vie­na, o štai su­kur­ti jo „mo­de­lį“ iš gam­ti­nių me­džia­gų, ku­ris dar ir es­te­tiš­kai at­ro­dy­tų bei bū­tų pa­tva­rus, yra vi­sai kas ki­ta. Flo­ris­tė sa­ko, kad iš­šū­kis jai pa­si­ro­dė įdo­mus, o ir pa­tir­ties ne­trūks­ta – su au­ga­lais dir­ba, juos kom­po­nuo­ja ke­lias de­šim­tis me­tų.

Prieš pen­ke­rius me­tus Vi­da yra su­kū­ru­sį mi­nia­tiū­ri­nę tro­be­lę su bal­dais vi­du­je, in­ter­je­ru, eks­ter­je­ru ir net­gi.. pu­šų kuo­ke­lių čer­pė­mis ant sto­go. Ši tro­be­lė įsi­kū­rė vie­na­me Vil­niaus vai­kų dar­že­ly­je ir ma­žuo­sius džiu­gi­na iki šiol.

„Aš su gam­ta drau­gau­ju ir klien­tai ži­no, kad ko ki­ti ne­pa­si­i­ma – aš pa­da­rau“, – šyp­so­si Vi­da.

Aly­taus pi­lia­kal­nio flo­ris­ti­niam mo­de­liui ji pa­nau­do­jo nu­pjau­tus kel­mus, me­džio žie­vę, mie­gan­čias sa­ma­nas (jos yra spe­cia­liai ap­do­ro­tos, il­giau iš­si­lai­ko, ryš­kes­nės spal­vos), eg­lu­tės ko­ni­kos ša­ke­les, ku­rios pa­vir­to „me­džiais“.

Flo­ris­tė sa­ko, kad vi­sų pir­ma rei­kė­jo su­gal­vo­ti, kaip de­ko­ra­ci­ją pa­da­ry­ti, o pats at­li­ki­mas tru­ko sa­vai­tę, va­ka­rais po dar­bo. „Pa­si­dė­jau prieš akis Aly­taus pi­lia­kal­nio nuo­trau­ką ir ban­džiau at­kar­to­ti jo rel­je­fą, net­gi me­džiaus „pa­so­di­nau“ ten, kur jie re­a­liai au­ga, tie­sa, la­puo­čiai ta­po spyg­liuo­čiais, nes tam ti­ko eg­lės ša­ke­lės. Dar te­ko pa­suk­ti gal­vą, kaip su­dė­lio­ti laip­te­lius, kad jie lai­ky­tų­si si­met­riš­kai. Pa­vy­ko tai pa­da­ry­ti su dan­tų krapš­tu­kais ir karš­tais kli­jais“, – pa­sa­ko­ja Vi­da.

Šiuo me­tu jos su­kur­tą Aly­taus pi­lia­kal­nio flo­ris­ti­nį mo­de­lį ga­li­ma pa­ma­ty­ti Jot­vin­gių g. 13 vei­kian­čio­je stu­di­jo­je „De­kof­lo­ra”, ta­čiau, ga­li­mas da­ly­kas, kad ji dar at­ras sau ki­tą vie­tą. V.Ale­sie­nė sa­ko, kad sa­vo kū­ri­nį įsi­vaiz­duo­tų ir puo­šian­tį, pa­vyz­džiui, Aly­taus tu­riz­mo in­for­ma­ci­jos cen­trą. Ge­ra min­tis: iš pra­džių mies­tie­čiai ap­žiū­ri de­ko­ra­ci­ją, o pas­kui ap­si­lan­ko prie tik­ro pi­lia­kal­nio, o gal ir ko­jo­mis su­skai­čiuo­ja laip­te­lius. Kol kas nie­kas pa­do­va­no­ti ne­pra­šė, bet au­to­rė at­vi­ra pa­siū­ly­mams.

Flo­ris­tės su­kur­ta pi­lia­kal­nio de­ko­ra­ci­ja jau­kiai švie­čia lem­pu­tė­mis ir tru­pu­tį pri­me­na Ka­lė­das. Toks spren­di­mas pa­si­rink­tas dėl sau­gu­mo, kad su­te­mus Ža­lio­jo­je va­ka­rie­nė­je nie­kas ne­ty­čia ne­už­kliu­dy­tų tra­paus kū­ri­nio.

„Ne­re­tai pa­gal­vo­ju, kaip bū­tų sma­gu, jei taip ap­švies­tas bū­tų ir tik­ras Aly­taus pi­lia­kal­nis. Tai su­teik­tų ir dau­giau sau­gu­mo, jei kas prie­te­mo­je ant jo li­pa, ir gra­žu bū­tų“, – svars­to flo­ris­tė, ku­ri gy­ve­na vi­sai ne­to­li Aly­taus pi­lia­kal­nio – Sau­lė­te­kio gat­vė­je.

„Sma­gu, kad bu­vo­me įver­tin­ti, kad pa­ma­tė ma­no dar­bą ir pa­gy­rė dau­gy­bė žmo­nių, kad tik­ro­ji flo­ris­ti­ka gy­vuo­ja ir yra ver­ti­na­ma. Juk tai yra kū­ry­ba, ku­riai rei­kia ir min­ties, ir kan­try­bės, ir lai­ko, tai – kur kas su­dė­tin­giau nei tie­siog įmerk­ti gė­les į va­zą“, – sa­ko V.Ale­sie­nė.