Mero atostogų kelionė motociklu: galvą nuo rūpesčių ne tik išpūtė vėjas, bet ir išsvilino rekordinė kaitra

Ke­lio­nės žan­ras – tik­rai ne po­il­si­nė

Me­ras N.Ce­siu­lis grį­žo į dar­bą po sa­vai­tės atos­to­gų, bet ant jo dar­bo sta­lo ga­li­ma pa­ma­ty­ti mo­to­cik­li­nin­ko šal­mą – iš so­dy­bos, ku­rio­je šiuo me­tu va­sa­ro­ja su šei­ma, į Aly­tų va­ži­nė­ja mo­to­cik­lu. Sa­ko, kad tai yra ge­ra dar­bo die­nos pra­džia, nes net ir trum­pa ry­ti­nė ke­lio­nė pra­vė­di­na gal­vą.

„Jau pir­mą­ją atos­to­gų die­ną nu­va­žia­vo­me be­veik 1000 ki­lo­met­rų iki Brno mies­to Če­ki­jos piet­ry­čiuo­se, tai­gi gal­va ir li­ko vi­siš­kai šva­ri nuo rū­pes­čių“, – sa­ko Ne­ri­jus, ku­ris jau de­šimt me­tų atos­to­goms ren­ka­si mo­to­cik­lą.

Tie­sa, ke­lio­nės pla­nus šie­met te­ko pa­ko­re­guo­ti – ka­ras Uk­rai­no­je pri­ver­tė pa­mirš­ti pla­nuo­tą ke­lio­nę į Ode­są. Pa­si­rin­ko marš­ru­tą per sep­ty­nias ša­lis – Len­ki­ją, Če­ki­ją, Veng­ri­ją, Slo­vė­ni­ją, Kro­a­ti­ją, Bos­ni­ją ir Her­ce­go­vi­ną bei Juod­kal­ni­ją. Me­ras sa­ko, kad Juod­kal­ni­jo­je dar ne­bu­vo lan­kę­sis, o tai ir­gi ke­lio­nės tra­di­ci­ja – pa­ma­ty­ti bent vie­ną ša­lį, ku­rio­je dar ne­bū­ta. Ti­kė­ti­na, kad ke­liau­to­jai bū­tų pa­sie­kę ir Ser­bi­ją, bet ne vi­si bu­vo su sa­vi­mi pa­si­ė­mę po­pie­ri­nius pa­sus.

Per aš­tuo­nias die­nas (de­vin­to­ji bu­vo skir­ta po­il­siui) N.Ce­siu­lis ir jo drau­gai nu­va­žia­vo 5,2 tūkst. ki­lo­met­rų, kas­dien įveik­to at­stu­mo vi­dur­kis – apie 700. Tie, kas yra ban­dę ke­liau­ti mo­to­cik­lu, ži­no, kad toks at­stu­mas jau sa­vai­me yra la­bai ne­men­kas iš­šū­kis.

„Pa­pras­tai ta­riant, at­si­sė­di ant la­bai siau­ros kė­dės ir taip pra­lei­di 14 va­lan­dų vis pa­svir­da­mas į šo­nus, o nu­li­pi vos de­šim­ties mi­nu­čių per­trau­kė­lėms, at­si­ger­ti van­dens ar ka­vos, ir va­žiuo­ji to­liau. Tai­gi tai tik­rai ne­bu­vo po­il­si­nė ke­lio­nė, vei­kiau sun­kus dar­bas, nors aš ir nu­va­žia­vęs po­il­siau­ti po die­nos jau pra­de­du ieš­ko­ti veik­los. Šį­kart, pil­na to žo­džio pras­me, rin­ko­me ki­lo­met­rus“, – pa­sa­ko­ja N.Ce­siu­lis.

Iš­ban­dy­mas ali­nan­čia kait­ra

Eu­ro­po­je tvy­ran­ti kait­ra – iš­ban­dy­mas, ku­rį šiuo me­tu ten­ka pa­tir­ti ir ke­liau­to­jams mo­to­cik­lais, o jis tik­rai ne­bu­vo leng­vas. Kaip iš­tver­ti 39 laips­nius karš­čio, kai dar dė­vi spe­cia­lią juo­dą ap­ran­gą su ap­sau­go­mis, šal­mą su po­ro­lo­no įdėk­lu, o tau rei­kia pa­lauk­ti prie per­va­žos, pra­leis­ti trau­ki­nį ar pa­na­šiai? „Jau­tie­si kaip kep­tu­vė­je“, – po­jū­čius api­bū­di­na N.Ce­siu­lis.

Ke­liau­to­jai pa­ty­rė, kad 12 va­lan­dų va­žia­vi­mas karš­ty­je kas­dien ir taip jau yra var­gi­nan­tis už­si­ė­mi­mas, o po so­čių pie­tų jis ga­li tap­ti net­gi pa­vo­jin­gu, nes ma­žė­ja ati­du­mas, ap­ima snau­du­lys, taip ir grio­vy­je ga­li at­si­dur­ti.

„Iš­gė­rė­me tik­rai la­bai daug ka­vos ir ener­gi­nių gė­ri­mų, iš­si­ban­dė­me, kaip or­ga­niz­mas pa­ke­lia vos 4–5 va­lan­das mie­go per pa­rą, bet vis­kas ge­rai. Mū­sų kom­pa­ni­jo­je – vi­si dir­ban­tys pro­ti­nį dar­bą, tai­gi tiks­las bu­vo pa­tir­ti fi­zi­nį nuo­var­gį, kad iš­si­va­ly­tų gal­vos, o tai pa­vy­ko la­bai pui­kiai. Nors, taip, su­tin­ku, kad to­kia ke­lio­nė yra spe­ci­fiš­kas po­il­sio bū­das ir ne kiek­vie­nam tin­ka­mas“, – įspū­džiais da­li­ja­si me­ras.

Ar įma­no­ma kait­ro­je kaž­kaip pa­leng­vin­ti mo­to­cik­li­nin­ko ap­ran­gą? Pa­si­ro­do, ne, nes tai bū­tų ne­sau­gu. N.Ce­siu­lis pa­sa­ko­ja pa­ban­dęs va­žiuo­da­mas šiek tiek pra­ver­ti šal­mo ant­vei­dį, kad bū­tų vė­siau, ta­čiau pro ply­šį įskri­do bi­tė. „Va­žiuo­jant ser­pan­ti­nu ar greit­ke­liu, kai ant kul­nų li­pa vil­ki­kai, ne­la­bai kur ir su­sto­si, kad ra­miai nu­si­im­tum šal­mą ir iš­pur­ty­tum vabz­dį. Ten­ka va­žiuo­ti jau­čiant, kaip jis rėp­lio­ja po gal­vą, vei­dą, ir ti­kė­tis, kad ne­įkąs. Nes jei įkąs­tų ir su­tin­tų, ke­lio­nė ga­li tuo ir baig­tis. Na, ne­bent iš ar­bū­zo šal­mą iš­si­dro­ši... Ap­skri­tai daug sma­gių įspū­džių apie ke­lio­nę šį­kart skel­bė­me so­cia­li­niuo­se tin­kluo­se, kad ar­ti­mie­ji ži­no­tų, kaip mums se­ka­si“, – at­vi­rau­ja N.Ce­siu­lis.

At­si­trau­kė nuo pa­sau­lio ži­nių, bet ste­bė­jo aud­ras Dzū­ki­jo­je

„Iš­va­žiuo­da­mas pa­ra­šiau, kad va­žiuo­ju atos­to­gau­ti mo­to­cik­lu, skel­biau feis­bu­ke fil­mu­kus apie ke­lio­nę, tai­gi dau­gu­ma žmo­nių ži­no­jo, kad esu iš­vy­kęs, bet vis dėl­to skam­bu­čių te­le­fo­nu pa­si­tai­kė. Kaž­kam pa­si­ro­dė sun­ku su­pras­ti, ko­dėl ne­su dar­be, jei ša­lia jo na­mų ne­nu­šie­nau­ta žo­lė, bet ap­skri­tai atos­to­gos bu­vo ga­na ra­mios“, – pa­sa­ko­ja me­ras.

Jis pats sa­ko pail­sė­jęs net nuo pa­sau­lio nau­jie­nų, o įvy­kius Uk­rai­no­je ke­liau­to­jai per­žvelg­da­vo va­ka­rais. „Ati­džiai ste­bė­jau nau­jie­nas iš Aly­taus kraš­to, nes, mums vos iš­va­žia­vus, pra­si­dė­jo škva­lai Ma­ri­jam­po­lė­je. Bet vis­kas ge­rai, be in­ci­den­tų, ra­dau Aly­tų gra­žų, tvar­kin­gą ir šva­rų“, – sa­ko me­ras.

Gru­pė ke­liau­to­jų tu­rė­jo ga­li­my­bę ke­lio­nės me­tu ben­drau­ti tar­pu­sa­vy­je ra­ci­jo­mis, tai bū­ti­na ne tik dėl sau­gu­mo, bet ir sma­giai nu­tei­kia il­ges­nia­me ke­ly­je. Iš pra­džių emo­ci­jų ir kal­bos bu­vo tiek daug, kad pir­mo­mis die­no­mis ba­te­ri­jos iš­si­kro­vė dar ne­pa­sie­kus nak­vy­nės vie­tos, o štai ke­lio­nės pa­bai­go­je ete­ry­je ne­re­tai tvy­ro­jo ty­la. Tai vie­nas, tai ki­tas ke­liau­to­jas pra­neš­da­vo, kad iš­si­jun­gia ir klau­sy­sis ra­di­jo ar mu­zi­kos.

„Ki­ta ver­tus, bū­tent tai ir yra pa­grin­di­nis to­kios ke­lio­nės pri­va­lu­mas, kad ga­li sau leis­ti pra­ban­gą va­lan­dų va­lan­das pa­bū­ti tik su sa­vo­mis min­ti­mis, pa­mąs­ty­ti apie dau­gy­bę svar­bių da­ly­kų“, – dės­to pa­šne­ko­vas.

La­bai var­gi­nan­ti pa­si­ro­dė ir ke­lio­nės pa­bai­ga – vi­są die­ną, kai te­ko va­žiuo­ti per Len­ki­ją, kiau­rai mer­kė lie­tus. „At­si­svei­ki­ni­mo emo­ci­ja, ži­no­ma, bu­vo nuo­var­gis, bet vi­si ke­lio­nę iš­tvė­rė pui­kiai, grį­žo ku­pi­ni įspū­džių, da­bar jau vėl no­ri­si ben­drau­ti ir gal­vo­ti apie tai, kur va­žiuo­si­me ki­tą­met, o tas džiu­gi­na“, – sa­ko N.Ce­siu­lis. Jis pats dar pla­nuo­ja ir šių me­tų atos­to­gas su šei­ma, vai­kais Lie­pa ir Ąžuo­lu. Be­je, žmo­na Au­re­li­ja mie­lai drau­ge ke­liau­ja ir mo­to­cik­lu, ta­čiau tai yra ne­il­gos, ke­lių šim­tų ki­lo­met­rų ke­lio­nės.

„Pa­siū­liau Au­re­li­jai vyk­ti drau­ge į mū­sų atos­to­gų ke­lio­nę per sep­ty­nias ša­lis, ta­čiau ji at­si­sa­kė. Iš tik­rų­jų tie, kas yra ke­lia­vę mo­to­cik­lu, ži­no, kad ke­lei­viui net­gi sun­kiau nei vai­ruo­to­jui. Jis sė­di nie­ko ne­veik­da­mas, bet pri­va­lo bū­ti bud­rus, o mo­to­cik­las yra vai­ruo­ja­mas pa­svi­ri­mu, tai­gi iš­tver­mės tik­rai rei­kia“, – pa­sa­ko­ja me­ras.

Bran­gi ke­lio­nė mo­to­cik­lu – mi­tas

„Atos­to­gų ke­lio­nei rei­kia mo­to­cik­lo, drau­gų ir vi­sai ne­daug lė­šų“, – sa­ko N.Ce­siu­lis. Į ke­lio­nę me­ras lei­do­si BMW mo­to­cik­lu, ku­riuo va­ži­nė­ja jau še­še­rius me­tus. Tai – vie­nas po­pu­lia­riau­sių mo­to­cik­lų Eu­ro­po­je, sa­ko, jų ne­ma­žai su­ti­kęs ir pa­ke­liui.

„La­bai svar­bu ir kom­pa­ni­ja. Ma­no ke­lio­nės drau­gų dau­gu­ma yra ne aly­tiš­kiai, o mus su­ve­dė įvai­rios veik­los, kai ku­rie pa­žįs­ta­mi iš me­džio­to­jų bū­re­lių, su ke­liais su­si­pa­ži­no­me per pa­gal­bą Uk­rai­nai.

Ke­liau­to­jų am­žius taip pat įvai­rus, yra ir sen­jo­rų, drau­ge vy­ko vie­no jų sū­nus. Ke­lio­nė ne­leng­va, tai­gi tu­ri at­si­rink­ti žmo­nes, su ku­riais vyks­ti. Ne­svar­bu, lie­tus, vė­jas ar kait­ra, bet tu­rė­si va­žiuo­ti mo­to­cik­lu, jei jau pa­si­ry­žai“, – sa­ko pa­šne­ko­vas.

N.Ce­siu­lis pa­ste­bi, jog ne­re­tai žmo­nės gal­vo­ja, kad ke­lio­nė mo­to­cik­lu yra bran­gi, nors tai ne­tie­sa. Eu­ro­po­je šiuo me­tu ku­ro kai­nos ma­žes­nės, be to, ke­liau­to­jai ne­si­rin­ko bran­gių nak­vy­nės vie­tų. Ieš­ko­jo jų „Bo­o­king“ ir „Airbnb“ sis­te­mo­se, už nak­vy­nę mo­kė­jo 12–17 eu­rų žmo­gui. „Mums ne­rei­kė­jo nei plaz­mi­nio te­le­vi­zo­riaus, nei šal­dy­tu­vo, tik sto­go virš gal­vos ir skal­bi­mo ma­ši­nos. Val­gy­ti taip pat ga­mi­no­mės pa­tys, nes taip tie­siog tau­po­mas lai­kas. Va­ka­rais ap­si­sto­jus dar rei­kia nuim­ti nuo mo­to­cik­lo vi­sus daik­tus, o ry­tais – juos vėl su­si­dė­ti. Šie­met jau tu­rė­jo­me pa­tir­ties, kad ne­ver­ta nak­vo­ti di­de­lių mies­tų cen­tre, nes nak­vy­nė bus bran­gi, o mies­to ap­žiū­rė­ti vie­naip ar ki­taip ne­spė­ji“, – pa­sa­ko­ja N.Ce­siu­lis.

Kol va­sa­ra dar tik įpu­sė­jo, jei tik yra no­ro, ge­ra kom­pa­ni­ja ir su­ma­ny­mas ke­liau­ti mo­to­cik­lais, me­ras siū­lo nie­ko ne­lau­kiant iš­ban­dy­ti to­kią trans­por­to prie­mo­nę. Ne­bū­ti­na ieš­ko­ti di­de­lių iš­šū­kių – tik­rai ras­tu­me, ką pa­ma­ty­ti net ir Dzū­ki­jo­je. Ar jis pats jau tu­ri bū­si­mų atos­to­gų pla­nų? „Pa­sva­jo­ti juk ga­li­ma, tai ma­no sva­jo­nių ke­lio­nė tur­būt bū­tų pra­lėk­ti mo­to­cik­lu 666-uo­ju greit­ke­liu JAV“, – sa­ko N.Ce­siu­lis.