Me­tų žmo­gu­mi pa­skelb­tas ar­chi­tek­tas Arū­nas Gri­gai­tis

„Kiek kai­na­vo drą­sa? La­bai su­dė­tin­gas klau­si­mas. Kad po to te­ko at­si­svei­kin­ti su dar­bo vie­ta sa­vi­val­dy­bė­je, ar tai yra kai­na? As­me­niš­kai di­de­lių bė­dų ne­ma­tau, nes ma­no sa­vi­ver­tei kė­dės ne­rei­kia, bet li­ko ne­nu­veik­ti dar­bai, ku­riuos bu­vau su­si­pla­na­vęs pa­da­ry­ti,“ – sa­ko A.Gri­gai­tis. 

Pa­klaus­tas, kaip ver­ti­na gau­tą Me­tų žmo­gaus ti­tu­lą, jis at­sa­ko, kad jau­čia­si pa­gerb­tas, ypač žur­na­lis­tų ver­ti­ni­mas svar­bus: „Ne­ga­lė­jau ki­taip elg­tis, nes bu­vo la­bai rim­tai pa­lies­ta ma­no pro­fe­si­nė eti­ka. Ži­no­jau, kuo baig­sis, jei ban­dy­siu ap­gin­ti po­zi­ci­ją. Ki­ta ver­tus, ban­džiau su­mo­de­liuo­ti, kaip at­ro­dys, jei lik­siu tar­ny­bi­nė­je po­zi­ci­jo­je, bet ta­me Alytaus sena­miesčio kvar­ta­le sto­vės pen­­kia­aukš­čiai. Ir su­pra­tau, kad ne­ga­lė­siu gy­ven­ti ra­miai, ma­ne są­ži­nė grei­čiau su­ės. Pa­si­rin­ki­mas  bu­vo bū­tent toks.“ 
Kal­bėdamas apie dar­bus, ku­rie li­ko ne­pa­da­ry­ti, bu­vęs Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės vy­riau­siasis ar­chi­tek­tas mini Ro­tu­šės aikš­tės ar­chi­tek­tū­ri­nį kon­kur­są: „La­bai sun­kiai vy­ko pro­ce­sas, bu­vau ei­li­nį kar­tą ap­kal­tin­tas ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­riaus  ir kon­kur­sas nu­trauk­tas. Re­a­liai jo ne­bus, tik da­li­nė kos­me­ti­ka, ku­ri nie­ko ne­duos. Tai­gi, dar­bas su­griu­vo ir, ma­nau, ši­to­je ka­den­ci­jo­je ne­at­si­gaus, nes da­bar­ti­niai va­do­vai ne­tu­ri tiek po­li­ti­nės va­lios.“

An­trą sa­vo dar­bą, ku­rio, kaip pats sa­ko, ne­bu­vo pra­dė­jęs, bet apie jį daug kal­bė­jo, A.Gri­gai­tis įvar­di­ja kaip „mies­tą at­suk­ti veidu į Ne­mu­ną“. Taip pat su savi­val­dybės administracijos Ar­chitektūros, urbanistikos ir že­mėtvarkos sky­riaus dar­buo­to­jais pla­na­vo dvi­ra­čių ta­kus ap­jung­ti į ra­tus. „Plius dėl vie­šų­jų erd­vių daug min­čių vi­so­kių bu­vo, idė­jos su­ra­šy­tos, bet, kaip su­pran­tu,  tai nie­kam ne­įdo­mu“, – sa­ko jis.

Ko rei­kia, kad mies­tas tu­rė­tų ar­chi­tek­tū­ri­nį vei­dą? A.Gri­gai­čio nuo­mo­ne, vie­no ar­chi­tek­to ne­už­teks, tą jis sa­ko aiš­kiai su­pra­tęs per pus­tre­čių dar­bo me­tų. „Sa­vi­val­dy­bės va­do­vai pri­va­lo tu­rė­ti bent mi­ni­ma­lų su­pra­ti­mą, kas mies­tui su­tei­kia vei­dą. Vien pa­so­din­ti gė­ly­čių ar nu­ties­ti  dvi­ra­čių ta­kus ne­už­teks. Rei­kia iš­ma­ny­ti apie ur­ba­nis­ti­ką, mies­to pla­na­vi­mą, plėt­ros stra­te­gi­ją. O šiaip la­bai sun­ku, nes kiek­vie­nas iš va­do­vų įsi­vaiz­duo­ja, kad tu­ri sa­vo su­pra­ti­mą ir tas su­pra­ti­mas yra vi­siš­kai pa­aug­liš­kas, ne­bran­dus. Aly­tus tu­ri uni­ka­lių da­ly­kų, ku­riuos rei­kia plėtoti ir vis­kas bus ge­rai. O pas­ku­ti­nis pa­vyz­dys yra Jau­ni­mo par­ke iš­kas­ta duo­bė, kur va­do­vai įsi­vaiz­da­vo, kad ga­lė­tų bū­ti tven­ki­nys. Tie da­ly­kai tru­pu­tį ne taip da­ro­mi, rei­kia iš pra­džių ge­o­lo­gi­nius ty­ri­mus at­lik­ti ir pa­žiū­rė­ti, ko­kia­me ly­gy­je grun­ti­nis van­duo. Ne­įvy­ko tven­ki­nys, bet kar­tais van­duo vė­liau su­si­ren­ka, tai gal dar įvyks?“ – svars­to A.Gri­gai­tis.