Me­ras Ne­ri­jus Ce­siu­lis: „Ga­liu vie­na­reikš­miš­kai pa­sa­ky­ti, kad tai bu­vo Aly­taus są­jū­dis” (189)

Saulė Pinkevičienė
Me­ras Ne­ri­jus Ce­siu­lis su sū­nu­mi Ąžuo­lu.
Me­ras Ne­ri­jus Ce­siu­lis su sū­nu­mi Ąžuo­lu. DA­RIUS­tu­dio nuotr.
Sa­ko­ma, kad žmo­gus šau­do, bet aukš­čiau yra tas, ku­ris kul­kas gau­do. Aly­tiš­kių pa­si­ti­kė­ji­mą ga­vęs Ne­ri­jus Ce­siu­lis me­tų pra­džio­je tvir­ti­no, kad yra pa­si­ruo­šęs tap­ti me­ru, bet tur­būt nė ne­sap­na­vo, kas jo lau­kia. Ug­nį nu­mal­ši­no van­duo, va­ri­nės triū­bos te­bes­kam­ba, nes gais­ras vir­to iš­ban­dy­mu po­pu­lia­ru­mu. Aly­taus me­ras šluo­ja me­tų ap­do­va­no­ji­mus, o po Ro­tu­šės lan­gais jau skan­duo­ja jau­ni­mas: „Li­kiš­kė­lių mo­ki­nu­kai – ne pa­spir­tu­kai!“. Švie­ti­mo per­tvar­kos, pra­min­tos ant­ruo­ju gais­ru, ba­ta­li­jos ke­lia­si į 2020-uo­sius, iš­šū­kių įvai­rio­se sri­ty­se lau­kia ne vie­nas ir ne du, o kol kas – trum­pas stab­te­lė­ji­mas, by­rant pas­ku­ti­nėms šių me­tų va­lan­doms. Me­ras sa­ko, kad me­tai bu­vo ypa­tin­gi, nes pats mies­tas pa­si­kei­tė. Ben­dru­mo jaus­mą aly­tiš­kiai pa­ju­to Dzū­ki­jos sos­ti­nę iš­ti­kus ne­lai­mei. Gais­ras su­vie­ni­jo, kaip joks ki­tas įvy­kis iki šiol. „Šie­met aly­tiš­kiams gra­ži bu­vo net... Aly­taus Ka­lė­dų eg­lu­tė, nes žmo­nės pra­dė­jo my­lė­ti sa­vo mies­tą, o tai svar­biau­sia“, – sa­ko me­ras N.Ce­siu­lis.

Ko­kie me­tai bu­vo Aly­tui ir jo me­rui – su pliu­so ar mi­nu­so žen­klu?

Sa­ky­čiau, kad me­tai bu­vo nei su pliu­so, nei mi­nu­so, o vei­kiau su be­ga­ly­bės žen­klu, nes vie­ni dar­bai yra jau pa­baig­ti, ki­ti – tik pra­dė­ti, daug kas su­pla­nuo­ta ir dar pla­nuo­ja­ma at­ei­čiai. Per pu­sę me­tų su­dė­tin­ga pa­da­ry­ti stai­gų šuo­lį ar pro­ver­žį, pa­keis­ti mies­tą į vi­siš­kai ki­tą pu­sę. Kryp­tin­gai dir­ba­me, kad at­si­ras­tų dar­bo vie­tų, kva­li­fi­ka­ci­jos kė­li­mo stu­di­jos, kad su­lai­ky­tu­me Aly­tu­je žmo­nes. Tai yra la­bai svar­bu, nes, jei­gu bus dar­bo vie­tų, at­si­ras ir jau­nų žmo­nių, kur­sis šei­mos, pra­dės pil­nė­ti vai­kų dar­že­liai, o po to ir mo­kyk­los, stip­rės ver­slas. 

Man pa­čiam as­me­niš­kai me­tai bu­vo la­bai įdo­mūs, nes pa­si­kei­tė dar­bas. Aš dir­bau Aly­taus ko­le­gi­jo­je, o da­bar va­do­vau­ju mies­tui ar­ba esu at­sa­kin­gas už jį. Be abe­jo, me­tai pa­žen­klin­ti  prieš du mė­ne­sius įvy­ku­sios ne­lai­mės, ku­ri bu­vo kaž­ko­kia ki­to­kia. Gal­vo­jau, kad iš jos tu­rė­si­me la­bai di­de­lių nuos­to­lių, nes po­žiū­ris į mies­tą dėl gais­ro bus ne­igia­mas. Vis dėl­to ga­lu­ti­nia­me va­rian­te pa­ste­biu, kad po­žiū­ris į Aly­tų iš­li­ko po­zi­ty­vus. Tai ma­ne džiu­gi­na.

Ži­no­ma, jau šian­dien aiš­ku, kad pro­ble­mos, ku­rios mū­sų lau­kia at­ei­ty­je, švie­ti­mo tin­klo per­tvar­ka ir ne tik, įneš tam tik­ro ne­ri­mo, net­gi su­maiš­ties, bet mies­tas pri­va­lo pri­im­ti spren­di­mus, ku­rie ­tu­rės įta­kos jo gy­ve­ni­mui at­ei­ty­je. Gal ne vi­są lai­ką la­bai po­zi­ty­vius, bet šio­je vie­to­je tu­ri­me elg­tis tru­pu­tį ki­taip, nei iki šiol el­gė­si mies­to va­do­vai, po­li­ti­kai,  kad  gau­tu­me ki­to­kį re­zul­ta­tą. Nes iki šiol iš mies­to iš­va­žiuo­da­vo žy­miai dau­giau žmo­nių nei at­va­žiuo­da­vo, jau­ni­mas ne­sie­jo su Aly­tu­mi at­ei­ties per­spek­ty­vų. Ma­to­me, kad mies­to rei­tin­gas yra pa­kri­tęs ir mums rei­kia jį au­gin­ti. Kaip? Tu­ri­me gal­vo­ti vi­si drau­ge.

Ką lai­ko­te sa­vo pa­ties šių me­tų di­džiau­siu pa­si­e­ki­mu ir ne­sėk­me?

Pa­sie­ki­mu lai­kau tai, kad Aly­tus tam­pa uni­ver­si­te­ti­nių stu­di­jų mies­tu, ir jau­ni­mas čia ga­lės įgy­ti iš­si­la­vi­ni­mą. Ne­sėk­me – vis dar ne­pa­vy­ko įti­kin­ti vy­riau­sy­bės dėl ke­lio Aly­tus–Kau­nas kaip pri­ori­te­ti­nio, nes jis už­tik­ri­na su­si­sie­ki­mą tarp cen­tri­nės ir pie­ti­nės Lie­tu­vos da­lių, yra ak­tu­a­lus ne vie­nos sa­vi­val­dy­bės gy­ven­to­jams bei ver­sli­nin­kams. Bet tuo klau­si­mu to­liau ak­ty­viai dir­ba­ma.

Iš­ban­dy­mas val­džia Jums kaip me­rui ta­po ne­ei­li­niu – net­gi su­lau­kė­te prie­kaiš­tų dėl po­pu­lia­ru­mo, ku­rį at­ne­šė Jū­sų lai­ky­se­na, mies­tą iš­ti­kus ne­lai­mei. Kaip pats da­bar jau­čia­tės?

Tur­būt gais­ras man bu­vo ga­li­my­bė pa­ro­dy­ti, kas esu iš tik­rų­jų. Nes daž­niau­siai ma­no­ma, kad po­li­ti­kai kaž­ką da­ro tik dėl vie­šų­jų ry­šių (kar­tais taip ir bū­na), bet aš tai da­riau dėl sa­vo mies­to.

Tur­būt su­tik­si­te, kad nie­kas ne­ga­lė­jo su­pla­nuo­ti pa­na­šios ne­lai­mės ir ži­no­ti, kaip rei­kė­tų elg­tis. Kai tau ant gal­vos kren­ta de­gan­čios pa­dan­gos, kai jos ga­li bet ku­rią aki­mir­ką už­griū­ti žmo­nes, sprog­ti ir pa­na­šiai, tu­ri pri­si­im­ti at­sa­ko­my­bę ir va­do­vau­ti. Ne­ga­lė­jau sė­dė­ti ka­bi­ne­te, nes ma­nęs rei­kė­jo ne­lai­mės vie­to­je, ten jau­čiau­si nau­din­gas. Ir aš tai da­riau ne dėl po­pu­lia­ru­mo. Ma­no pa­ties na­mai – už ki­lo­met­ro nuo gais­ra­vie­tės, aš gel­bė­jau sa­ve, sa­vo šei­mą, drau­gus, tė­vus, ar­ti­muo­sius. Vi­sus, ku­rie gy­ve­na Aly­tu­je. Jau­čiau, kad be ku­riuo me­tu ga­li pra­si­dė­ti pa­ni­ka. Pri­va­lė­jau ra­min­ti žmo­nes, pa­ro­dy­ti, kad si­tu­a­ci­ja kon­tro­liuo­ja­ma, kad mes la­bai sten­gia­mės. Ži­no­ma, ne­ga­lė­jau me­luo­ti, kad vis­kas ge­rai, oras šva­rus, kai net sto­te­lių jo už­terš­tu­mui ma­tuo­ti ne­bu­vo. Ne­su che­mi­kas, bet su­pra­tau, kad, kai de­ga pa­dan­gos, ge­ro ne­lauk, dū­mai per gal­vą ver­žia­si, juo­dais marš­ki­niais na­mo grįž­tu. Pa­skel­bėm apie už­terš­tą van­de­nį. Gal­būt ne iš ten sė­mėm? Bet te­pa­lo juk spe­cia­liai ne­įmai­šė­me, o kva­pas bu­vo blo­gas, juo­das van­duo. Ši­to­je vie­to­je gal­būt iš­si­va­lė, pra­si­skie­dė. O kas bū­tų bu­vę, jei gy­ven­to­jai bū­tų su­ži­no­je, kad me­ras tu­ri duo­me­nis apie blo­gą van­de­nį ir orą, bet sa­ko, kad vis­kas ge­rai?

Ma­nau, kad da­riau tai, ką pri­va­lė­jau da­ry­ti. Pa­ti­kė­ki­te, tik­rai ne­no­riu bū­ti aso­ci­juo­ja­mas kaip me­ras-gais­ri­nin­kas. No­riu bū­ti mies­to pri­kė­lė­jas ar kū­rė­jas, ar tie­siog vi­zio­nie­rius, ku­ris ma­to ki­to­kį Aly­tų.

Ar tai Jums ne­pri­me­na ame­ri­kie­tiš­kų kal­ne­lių, kai ten­ka tvir­tai pri­si­seg­ti? Esa­te no­mi­nuo­tas kaip my­li­miau­sias Lie­tu­vos žmo­gus, bet gais­ras ne­tru­kus taps pra­ėju­sių me­tų mies­to is­to­ri­ja, o trys mo­kyk­los šau­kia „Gė­da“ po ro­tu­šės lan­gais. Ko­kia Jū­sų as­me­ni­nė po­zi­ci­ja švie­ti­mo per­tvar­kos klau­si­mu?

Kol kas nie­ko nė­ra nu­spręs­ta, eks­per­tai tik pa­tei­kė siū­ly­mus. Be abe­jo, jie pra­džiu­gi­no da­lį ben­druo­me­nės („ačiū Die­vui, tai lie­čia ne ma­no mo­kyk­lą“), ki­tiems su­kė­lė ne­ri­mą, nes kal­ba­ma kaip tik apie jų mo­kyk­lą. Vi­si su­tin­ka, kad Aly­tu­je rei­ka­lin­ga vie­no­kia ar ki­to­kia švie­ti­mo per­tvar­ka, ki­tas klau­si­mas, kaip ją pa­da­ry­ti? Esu įsi­ti­ki­nęs, kad per­tvar­ka tu­rė­tų bū­ti eko­no­miš­kai pa­grįs­ta, bet skir­ta pir­miau­sia ug­dy­mo ko­ky­bei ge­rin­ti. Mū­sų tiks­las yra vai­kams su­teik­ti ge­res­nį iš­si­la­vi­ni­mą, kad at­ei­ty­je jie pa­siek­tų ge­res­nių re­zul­ta­tų, o mes ga­lė­tu­me jais di­džiuo­tis. Tai­gi švie­ti­mo per­tvar­ka tik­rai vyks, o ko­kia – pri­klau­sys nuo ta­ry­bos na­rių ir siū­ly­mų, ku­rie bus pa­teik­ti iki sau­sio 2 die­nos. Kuo to­liau, tuo dau­giau ir įvai­res­nių siū­ly­mų gir­di­me. Tai yra la­bai ge­rai, mes to ir lau­kė­me. Be abe­jo, rei­kės gi­lin­tis į švie­ti­mo si­tu­a­ci­ją ir siū­ly­mus tin­klo per­tvar­kai, nes iki šiol tam ir ne­bu­vo pa­kan­ka­mai lai­ko, rei­kė­jo spręs­ti ki­tus mies­tui la­bai svar­bius klau­si­mus, de­gė pa­dan­gos...

...o da­bar švie­ti­mo ben­druo­me­nės sa­ko, kad jos ir­gi de­ga, jau­čia­si gy­ve­nan­tys eks­tre­ma­lios si­tu­a­ci­jos są­ly­go­mis?

Taip, čia ir­gi de­ga. Prieš Ka­lė­das pra­dė­jau su­si­ti­ki­mus su švie­ti­mo ben­druo­me­nė­mis, kal­bė­si­mės, ieš­ko­si­me al­ter­na­ty­vų. Yra to­kių pa­siū­ly­mų, ku­rie tik­rai nuim­tų daug įtam­pų švie­ti­mo per­tvar­kos kon­teks­te, bet dar rei­kia įver­tin­ti jų tei­si­nį ir eko­no­mi­nį pa­grįs­tu­mą. Šiuo me­tu dar lau­kia­me at­sa­ky­mų.

Ki­tas karš­tas šių me­tų klau­si­mas – lais­vo­ji eko­no­mi­nė zo­na (LEZ) ae­ro­dro­mo vie­to­je. Kaip aly­tiš­kiai kal­ba, re­gis, pats Die­vu­lis po pe­ti­ci­ja, kad LEZ šio­je vie­to­je, ša­lia Pir­mo­jo Aly­taus gy­ve­na­mų­jų ra­jo­nų, ne­bū­tų, pa­si­ra­šė. O ar Jū­sų po­žiū­rį šiuo klau­si­mu gais­ras pa­kei­tė?

Kal­ba­me apie skir­tin­gus da­ly­kus: se­no­je ap­leis­to­je ga­myk­lo­je, be jo­kių prieš­gais­ri­nių sis­te­mų vei­ku­sį pa­dan­gų per­dir­bi­mo ce­chą, ku­ria­me bu­vo ne­ži­nia kiek tūks­tan­čių to­nų pa­dan­gų, ir mo­der­nias, pa­gal pa­sau­li­nius rei­ka­la­vi­mus Aly­tu­je pa­sta­ty­tas ga­myk­las. Svar­bu pa­tiems sau at­sa­ky­ti į klau­si­mus, kiek šva­rią pra­mo­nę mes no­ri­me įsi­leis­ti? Ko­kią pri­dė­ti­nę ver­tę su­ku­rian­čią? Ko­kias gais­ro pa­mo­kas mes iš­mo­ko­me? Kiek ten­ka ke­liau­ti po pa­sau­lį, šiuo­lai­ki­nė pra­mo­nė, ypač IT yra vi­sai ki­to­kia, nei mes įpra­tę ma­ty­ti. Aly­taus pra­mo­nė sta­tė­si 7–8 de­šimt­me­ty­je, o mes da­bar no­rė­tu­me orien­tuo­tis į šiuo­lai­ki­nę. Bet aly­tiš­kiai sa­ko, kad rei­kia dar­bo vie­tų, o ga­myk­lų sta­ty­ti – ne­no­ri. Pa­si­rin­ki­mas pa­pras­tas: ar­ba tap­si­me Vil­niaus (Kau­no) prie­mies­čiu, ar­ba at­gai­vin­si­me Aly­tų, pa­ska­tin­si­me įmo­nes kur­ti dar­bo vie­tas čia. Kur ir ko­kias – rei­kia tar­tis su ben­druo­me­ne, kal­bė­tis su ta­ry­bos na­rias, ku­rie ir pri­ims spren­di­mus.

Laik­ro­dis skai­čiuo­ja pas­ku­ti­nes 2019-ųjų va­lan­das, o ko ti­ki­tės kaip me­ras iš at­ei­nan­čių me­tų? Kuo džiau­gsi­mės po me­tų, su­si­ti­kę nau­ja­me­ti­nio in­ter­viu?

No­rė­čiau,  kad uni­ver­si­te­tai pra­dė­tų veik­lą Aly­tu­je. Tai – re­a­li ga­li­my­bė su vie­na są­ly­ga, kad mies­te bus jau­nų žmo­nių, ku­rie stu­di­juos. Jau­nų žmo­nių re­gio­ne yra, bet rei­kia su­ge­bė­ti juos pri­trauk­ti ir iš­lai­ky­ti Aly­tu­je.

No­rė­čiau, kad pra­dė­tų dar­bą įmo­nės, ku­rios pa­si­ra­šė su­tar­tis dėl sta­ty­bos, plėt­ros Pra­mo­nės par­ke, kad jos kur­tų pri­dė­ti­nę ver­tę mies­tui. Ti­kiuo­si, kad ki­tais me­tais gau­si­me ge­rų ži­nių dėl LEZ te­ri­to­ri­jų. Jei at­si­ras dar­bo vie­tų, kva­li­fi­ka­ci­jos kė­li­mo ga­li­my­bių, aš ne­abe­jo­juo dėl mies­to sėk­mės.

La­bai no­rė­čiau ma­ty­ti Aly­tų au­gan­tį. Ma­no gy­ve­ni­mo sva­jo­nė, kad vai­kams ne­reik­tų gal­vo­ti, kur iš­va­žiuo­ti, o ga­lė­tų lik­ti čia. Gra­žu bu­vo ma­ty­ti per Ka­lė­dų eg­lės įžie­bi­mą daug jau­nų žmo­nių, vai­kų,  kaip ir per Mies­to die­nas. No­rė­čiau, kad emig­ran­tai grįž­tų gy­ven­ti į Aly­tų. Tai ir­gi bū­tų sva­jo­nė, kad par­va­žiuo­tų dau­giau žmo­nių nei iš­va­žiuo­ja. Ar per ki­tus me­tus vi­sas šias sva­jo­nes ga­li­ma įgy­ven­din­ti – klau­si­mas. Bet ku­riuo at­ve­ju, ta lin­kme rei­kia žvelg­ti.

Ko pa­lin­kė­tu­mė­te aly­tiš­kiams?

No­rė­čiau pa­lin­kė­ti ge­res­nių me­tų, kad ne­bū­tų gais­rų dar­buo­se, na­muo­se, san­ty­kiuo­se. Lin­kiu gy­ven­ti tai­ko­je ir ra­my­bė­je. Dau­giau drau­giš­ku­mo, švie­su­mo, ti­kė­ji­mo, kad no­ri­me dirb­ti mies­tui ir kur­ti jį ki­to­kį. Me­tai bu­vo tik­rai įsi­min­ti­ni, iš gais­ro Aly­tus iš­ėjo su po­zi­ty­via ži­nia, o ne­lai­mė mus pa­kei­tė. Ga­liu vie­na­reikš­miš­kai pa­sa­ky­ti, kad tai bu­vo Aly­taus są­jū­dis. Žmo­nės tiek su­si­vie­ni­jo, bu­vo jun­ta­ma to­kia pa­ra­ma, kad ne­ži­nau, ar ka­da nors dar tu­rė­si­me pa­na­šių at­ve­jų. (Ne­duok, Die­ve, ka­ri­nio kon­flik­to ir pa­na­šių da­ly­kų). Šie­met aly­tiš­kiams net jų Ka­lė­dų eg­lu­tė bu­vo gra­ži, nes pa­si­kei­tė pats po­žiū­ris. „Ka­lė­di­nė kon­ku­ren­ci­ja“ yra iš es­mės ne­tei­sin­ga, nes ma­ži meis­te­liai ne­ga­li ly­gin­tis su Vil­niu­mi, skir­ti tiek lė­šų ap­lin­kos puo­ši­mui. Pa­ga­liau ne eg­lu­tės Ka­lė­das ir šven­ti­nę nuo­tai­ką su­ku­ria. Jei tau šir­dy­je ge­ra, ir prie pa­merk­tos ša­ku­tės ga­li bū­ti pa­ten­kin­tas gy­ven­da­mas sa­vo mies­te. Svar­biau­sia tur­būt ir yra tai, kad aly­tiš­kiai pra­dė­jo my­lė­ti sa­vo mies­tą.

 

P. S. Spausdinama vadovaujantis Alytaus miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamentu, patvirtintu Alytaus miesto savivaldybės taryboje 2019-06-27 sprendimu

Nr. T-186

 

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

Kiti straipsniai