Mai­šas džin­sų ki­taip – autoriniai ran­ko­mis iš­ta­py­ti žais­lai (1)

Saulė Pinkevičienė
„Mo­ku daug rank­dar­bių rū­šių, bet, ap­su­ku­si ra­tą, vi­sa­da grįž­tu prie žais­lų, man jie mie­liau­si“, – sako Svetlana Žadeikienė. Juozo Muzikevičiaus nuotr.
„Mo­ku daug rank­dar­bių rū­šių, bet, ap­su­ku­si ra­tą, vi­sa­da grįž­tu prie žais­lų, man jie mie­liau­si“, – sako Svetlana Žadeikienė. Juozo Muzikevičiaus nuotr.
Šią sa­vai­tę Vidz­gi­rio bib­lio­te­ko­je (Li­kiš­kė­lių g. 12) ga­li­ma pa­ma­ty­ti S.Ža­dei­kie­nės kū­ry­bi­nių dar­bų pa­ro­dą „Gi­rios la­lau­ny­kai“. Jo­je eks­po­nuo­ja­mi au­to­ri­niai rank­dar­biai iš džin­so.

„Žais­lus siu­vu dau­giau kaip ke­tu­rias de­šim­tis me­tų ir iš pa­čių įvai­riau­sių au­di­nių, bet apie rank­dar­bius iš džin­sų iki šiol ne­gal­vo­jau. Nors džin­sas la­bai pa­tva­rus, bet žais­lų siu­vi­mas tu­ri sa­vo spe­ci­fi­ką: rei­kia su­kirp­ti, su­siū­ti, pri­kimš­ti, o sun­kiau­sia – iš­vers­ti, nes šis au­di­nys sto­ras. Pa­si­rin­kau džin­są, nes no­rė­jau pieš­tų žais­lų, o ši me­džia­ga la­bai tin­ka ta­py­bai ant jo“, – pa­sa­ko­ja Svet­la­na.

Pa­si­ro­do, džin­si­nių žais­lų pa­ro­dos ne­bū­tų bu­vę, ta­čiau prieš ke­le­rius me­tus aly­tiš­kė do­va­nų ga­vo vi­są mai­šą džin­sų: „Pa­ti sau įsi­pa­rei­go­jau pa­ro­dy­ti, ką iš šios do­va­nos su­kū­riau. Pir­mo­ji min­tis bu­vo siū­ti kar­tu su rank­dar­bių klu­bo mo­te­ri­mis, bet pan­de­mi­ja pa­ko­re­ga­vo pla­nus. Iš džin­so esa­me siu­vu­sios pir­ki­nių krep­šius, pri­juos­tes, ran­ki­nes mer­gai­tėms, bet tai bu­vo pa­vie­niai siu­vi­niai. Da­bar kar­tu su Rū­tos Ja­sio­nie­nės do­va­no­tais džin­sais at­ėjo ir spren­di­mas, ką iš jų pa­da­ry­ti. Mo­ku daug rank­dar­bių rū­šių, bet, ap­su­ku­si ra­tą, vi­sa­da grįž­tu prie žais­lų, man jie mie­liau­si. Ir šį­kart nu­ti­ko bū­tent taip“, – pri­si­pa­žįs­ta pa­šne­ko­vė.

„Ar iš­mesc? So­viet­me­ciu, kap krau­tu­vės­na vis­ko trū­ko, tai pa­cios siu­vom, mez­gėm, nė­rėm pa­rė­dus ir žais­lu­kus, o dar gy­ve­nam var­to­to­jiš­kon vi­suo­me­nėn, vis­ko pyl­na. Ale aš gal se­no­viš­kai mis­li­nu, kad sma­giau kap pats pas­da­rai, o ir gam­tų ma­žiau ter­ši. Pri­siu­vau žsis­lu­kų iš se­nų džyn­sų ir pa­da­riau pa­ro­dų, kad ir ki­tus pa­ska­cy­tau ne­si­sku­byc iš­mesc. Kas ak­va­cy­sit pa­ma­tyc, o ne­ga­lė­sit at­eic, tai in­de­du cia, akim pa­ga­nyc“, – dzū­kuo­ja pa­šne­ko­vė, ku­ri šiuo me­tu yra su­si­do­mė­ju­si lė­lių, pa­ga­min­tų sen­di­ni­mo tech­ni­ka, bet su rank­dar­biai jos gy­ve­ni­me kon­ku­ruo­ja ir ki­ti dar­bai – dzū­kų tar­mės žo­dy­nas, ku­rį no­ri iš­leis­ti. Šir­džiai mie­lų už­si­ė­mi­mų – tik spėk suk­tis.

„Dve­jus me­tus tru­kęs ka­ran­ti­nas su­ta­po su ma­no trau­ma, to­dėl at­sta­ti­nė­jau svei­ka­tą, rei­kė­jo iš nau­jo su­kur­ti sa­ve“, – apie ne­leng­vą gy­ve­ni­mo lai­ką S.Ža­dei­kie­nė kal­ba tau­piai. Prieš po­rą me­tų ji bu­vo už­pul­ta ir sun­kiai su­ža­lo­ta sa­vo na­mų laip­ti­nė­je. Me­di­kai iš­gel­bė­jo gy­vy­bę, o tvir­ta va­lia pa­dė­jo su­grįž­ti į vi­sa­ver­tį gy­ve­ni­mą. Svet­la­na šiuo me­tu ne tik va­do­vau­ja „Aly­taus rank­dar­bių“ klu­bui, bet ir da­ly­vau­ja fol­klo­ro an­sam­blio „Žvan­gu­cis“ veik­lo­je, o dar yra sep­tynių anū­kų mo­čiu­tė, jiems taip pat rei­kia dė­me­sio.

Ak­ty­vi S.Ža­dei­kie­nė bu­vo vi­są gy­ve­ni­mą, aly­tiš­kiai pui­kiai me­na, kad ji – pir­mo­sios ir vie­nin­te­lės pri­va­čios mo­kyk­los Aly­tu­je stei­gė­ja. To­kia pri­va­ti mo­kyk­la – iki šiol uni­ka­lus reiš­ki­nys Aly­taus švie­ti­mo is­to­ri­jo­je. Ša­lia pra­di­nės mo­kyk­los bu­vo įstei­gu­si Es­te­ti­nio la­vi­ni­mo mo­kyk­lė­lę vai­kams. De­ja, ne­su­ta­po S.Ža­dei­kie­nės ir val­di­nin­kų po­žiū­riai į ug­dy­mo pro­ce­sus, mo­kyk­la bu­vo už­da­ry­ta.

Po­mė­gis siū­ti žais­lus at­ėjo iš Svet­la­nos vai­kys­tės, ku­rio­je lė­lė iš­li­ko kaip sva­jo­nių žais­las. Ji yra su­ren­gu­si ne vie­ną sa­vo au­to­ri­nę siū­tų žais­lų pa­ro­dą, o iš vi­so žais­lų yra su­kū­ru­si dau­giau kaip ke­lis šim­tus. Ve­ly­kų iš­va­ka­rė­se jas pa­pil­dė ir bū­rys jau­kių spal­vin­gų džin­si­nu­kų.

S.Ža­dei­kie­nės su­kur­ti žais­lai yra la­bai funk­cio­na­lūs ir džiu­gi­na ne tik Lie­tu­vos vai­kus. Žais­lus siu­va pa­gal Ru­dol­fo Štai­ne­rio me­to­di­ką, jie tvir­ti ir sau­gūs, ne­su­plyš­ta.

Svet­la­na pui­kia pa­žįs­ta­ma aly­tiš­kiams ir kaip dzū­kų tar­mės puo­se­lė­to­ja. Yra iš­lei­du­si dzū­kų tar­me pa­ra­šy­tas kny­ge­les „Dzū­kiš­kos pa­sa­ku­tės“, „Pa­sa­ku­tės prie čier­ku­tės“ ir kny­ge­lę vai­kams „At­eik, vai­ku­ci, in ma­no so­dų“. Dzū­kų tar­mė pa­šne­ko­vę su­ža­vė­jo dar vai­kys­tė­je, be­si­sve­čiuo­jant pas gi­mi­nai­čius Alo­vės kai­me. Su­ži­no­ju­si, kad dzū­kų tar­mė yra spar­čiau­siai nyks­tan­ti iš ki­tų Lie­tu­vos tar­mių, ji nu­spren­dė pa­ra­šy­ti dzū­kų tar­mės žo­dy­ną. Jis bus ne įpras­tas, abė­cė­li­nis, o su­dė­lio­tas pa­gal te­mas. Au­to­rė nė tik už­ra­šo, kaip žo­džiai skam­bė­jo anks­čiau, bet ir pa­aiš­ki­na jų tik­rą­ją pras­mę.

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

    Komentaras

    Gražūs darbai, bet kad ir būtų tokia graži šios menininkės siela. Atperka savo klaidas, kad neprižiūrėjo ir neauklėjo savo mažų vaikų. Ar tikrai giminėje nėra išpuikusių? Pati ir pačios brolis milijonerius, jau vien tik.

newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.