Livija Sakevičiūtė: „Būdavau tarsi tiltas tarp žaidėjų bei trenerių štabo“ (0)
Vieša paslaptis, jog komandos kapitonas (-ė) turi ne tik demonstruoti gerus rezultatus aikštelėje, bet ir svariai prisidėti prie bendros ekipos atmosferos kūrimo. Su kokiomis problemomis šioje sferoje Jūs susiduriate dažniausiai ir kaip jas stengiatės išspręsti?
Mūsų komandai šį sezoną labai didelių iššūkių nepasitaikė. Joje svarbiausia yra bendravimas tiek tarp žaidėjų, tiek tarp jų bei trenerių štabo. O jei iškildavo kokios problemos, bandydavome visa tai iškomunikuoti. Taip pat tokie dalykai vykdavo ir per mane – būdavau tarsi tiltas tarp žaidėjų bei trenerių štabo.
Minėjote, jog šį sezoną ekipoje atlikdavote tarpininkės tarp komandos žaidėjų ir trenerių vaidmenį. Visgi, Vilniaus „Kibirkštis-MRU“ yra viena stipriausių moterų krepšinio komandų tiek Lietuvoje, tiek ir Baltijos šalyse. Ar ekipoje nepasitaikydavo „sužvaigždėjimo“ atvejų? Jei taip, tai kaip bandėte spręsti tokias problemas?
„Sužvaigždėjimo“ atvejų komandoje tikrai nepasitaikė, visos ekipos krepšininkės turi savus charakterius, stiprius bruožus. Tačiau tai neleido mums „sužvaigždėti“, nes mūsų komandoje nebuvo aiškios lyderės, kuri kiekvienose rungtynėse būtų pelniusi po 20–30 taškų. Kiekviename mače atsirasdavo nauja komandos vedlė, tad nebūdavo kada „sužvaigždėti“. Nes vieną dieną galėdavo pasisekti tau, o kitą dieną – kuriai nors kitai žaidėjai.
Tai tos asmeninės savybės buvo lyg pagalbininkės komandai siekiant sužaisti sėkmingą sezoną?
Tikrai taip, visiškai sutinku.
Kokias charakterio savybes išskirtumėte kaip tas, kurios ir padėjo visa tai padaryti?
Manau, pagrindinė savybė būtų užsispyrimas, nes, kai žinai, ko nori bei ko sieki, dažniausiai ir pavyksta. Tik reikia dirbti ta linkme.
Yra aišku kaip dieną, jog kiekviena sėkminga ekipa niekaip negali apsieiti be ją palaikančių žmonių. Kieno palaikymas komandai yra svarbesnis: klubo personalo ar jame nedirbančių sirgalių? Kodėl?
Labai suktas klausimas. Šiaip negaliu išskirti nei vienų, nei kitų, kadangi su personalu dirbame kiekvieną dieną – tiek treniruotėse, tiek varžybų metu, tai jų palaikymas tikrai yra svarbus, nes jeigu tavim netikės, tu savimi irgi sunkiai patikėsi, kad gali kažką geriau padaryti. O sirgalių? Pamatėme, jog visą sezoną į rungtynes ateidavo nedidelis skaičius sirgalių, bet pabaigoje, per svarbiausias rungtynes, susirinkdavo tikrai nemažai artimųjų ir šiaip pažįstamų krepšinio mėgėjų, tai tikrai daug ir buvo kaip šeštas žaidėjas mums.
Krepšinio pasaulyje pasitaiko įvairių bendruomeniškumo apraiškų, kilusių iš tam tikrų krepšinio klubo sirgalių bei personalo narių poelgių. Kurias iš jų Jūs, kaip Vilniaus „Kibirkšties-MRU“ žaidėja, esate pastebėjusi? Kurios Jums įsiminė labiausiai ir kodėl?
Kadangi į mūsų rungtynes dažniausiai susirenka tik mūsų artimieji – šeimos nariai, draugai ir pan., tad nuo mažų dienų esame pripratusios sulaukti palaikymo, patariamųjų žodžių. Taigi, aikštelėje galime elgtis geriau ar dar ką nors daryti kitaip. O mums nepažįstamų krepšinio sirgalių rodomo dėmesio signalus paprastai pamatome po varžybų. Ir tai būna komentarų sekcijos po mačų tiesioginėmis transliacijomis.
Kada išlaikyti vieningą komandos aurą būna lengviau – tada, kai ekipos sezonas einasi lyg per sviestą, ar tada, kai fortūna būna visiškai nusigręžusi nuo komandos? Kodėl?
Remdamasi savo pačios nuomone bei asmenine patirtimi, galiu pasakyti, kad jeigu tau viskas einasi kaip per sviestą, tai kartais reikia ir pralaimėti. Nes kitaip pamiršti, ką reiškia tikrasis pergalės džiaugsmas, skonis. Tau tai tampa įprasta – laimi kelerias varžybas per savaitę ir imi nevertinti tos pergalės, kad ir kokioje lygoje žaidžiant ji būtų pasiekta. Tad jei sezonas yra labai sėkmingas, tai koks nors spyris, pralaimėjimas labai reikalingas.
Ekipos kapitonu (-e) paprastai skiriamas žmogus, turintis didelį autoritetą komandoje ir visuomenėje. Kas, Jūsų nuomone, labiau prisideda prie jo kūrimosi – žaidėjo pasiekti rezultatai aikštelėje ar charakteris bei kodėl? Ir kaip komandos kapitono (-ės) autoritetas padeda palaikyti bendrą ekipos ir viso klubo klimatą?
Manau, kad kapitonui (-ei) galbūt svarbiau yra jo (-s) charakterio savybės. Krepšininkas (-ė) gali būti geras (-a) žaidėjas (-a), bet jis (-i) gali nemokėti užvesti komandos ir nežinoti, ką pasakyti ar ką geriau padaryti, kai jai nesiseka. Kapitonas (-ė) turi mokėti „sulipdyti“ skirtingas asmenybes į vieną komandą, šeimą. Nesakau, kad kapitonas (-ė) neturi gerai žaisti, rodyti gerų rezultatų, bet charakterio savybės, manau, čia ima viršų.
Kokias krepšininkių charakterio savybes turite omeny?
Labai reikalingas supratingumas, gebėjimas išklausyti, nes būna visokių dalykų. Esame moterų komanda, turime labai daug jaunų žaidėjų. Taigi, reikia suvokti, kada ir ką pasakyti, kai, tarkim, žmogui kažkas nesiklosto taip, kaip norėtųsi. Taip pat svarbu surasti tam tikrą momentą, kada kam nors reikia pasakyti ar paskatinamą žodį, ar tiesiog atverti akis, kad jeigu dabar nesiseka, nereiškia, jog tai bus visada. Galiu pasakyti, kad Lietuvos krepšinyje turiu nemažai patirties, komandoje yra jaunų žaidėjų, tad džiaugiuosi, jog galiu su jomis dalintis sava patirtimi. Manau, kad šiemet tapau kapitone, nes žinau ir randu laiką, kada, ką ir kaip galima geriau pasakyti. Tada žaidėjos, trenerių štabas grįžta į savo ritmą ir tiek.
Kai Jūs patiriate traumą ir dėl jos tam tikrą laiką nerungtyniaujate, kaip tada mėginate prisidėti prie ekipos bendruomeniškumo? Su kokiais iššūkiais susiduriate ir kaip juos bandote įveikti?
Didžiausias iššūkis yra tas, kad negali prisidėti prie komandos tiek treniruočių, tiek ir rungtynių metu. Būna, kad per pačias rungtynes tiesiog sėdi ant suoliuko ir nori žaisti, padėti komandai. Tačiau yra pernelyg sudėtinga, nesvarbu yra trauma ar nėra jos, sėdėti ant to suoliuko ir negalėti padėti komandai. Nors atrodo, jog galėtum, kaip sakoma, eiti nagais, ragais ir bet kokiu atveju padėti komandai pasiekti pergalę. Be to, pas mus yra taip, kad traumos atveju praktiškai neturi teisės praleisti treniruočių. Tad vis tiek eini į jas, bet dirbi pagal savo programą, atlikinėji reabilitaciją, tam tikras procedūras bei visada išlieki komandos dalimi. Na, o pačiam žmogui sunkiausia yra nedalyvauti visame tame procese.
Kaip tada bandote palaikyti komandą, ją užkurti, kai patiriate traumą, o Jūsų ekipa žaidžia svarbias rungtynes (turint omenyje įvairius nuotolinius pokalbius, skambučius, SMS žinutes ir t. t.)?
Iš mano pusės, nežinau, sunku pasakyti. Nes nesusidūriau, ačiū Dievui, su jokia rimta trauma šį sezoną, tai neteko praleisti nė vieno mačo. Bet šiaip tai labiau palaikau tas, kurios turi traumas, negali su mumis būti tam tikrais atvejais, negali prisidėti prie mūsų viso darbo, tik stebi tą procesą. Sudėtinga sakyti, kokį būdą geriau rinktis, jeigu turi traumą ir negali dalyvauti su komanda treniruotėse ar rungtynėse.
Ar, Jūsų manymu, Lietuvos moterų krepšinio bendruomenė (sirgaliai, žaidėjai ir pan.) yra pakankamai bendruomeniška? Kodėl? Kokių galbūt trūkumų įžvelgiate ties šiuo aspektu ir kaip juos būtų galima pašalinti?
Šiaip manau, kad su mūsų bendruomene viskas yra gana gerai, kadangi ji nėra didelė, bent jau kol kas. Moterų krepšinis Lietuvoje dar nėra populiarus, bet, kiek žinau, ties tuo yra dirbama ir pačios stengiamės kiek galima daugiau jį populiarinti. Pats bendruomenės faktorius, manau, yra tikrai aukštas. Taip pat pernai pasikeitė ir Moterų lygos vadovė (ja tapo Rima Valentienė – aut. pastaba), kuri tikrai padarys viską, kad ta bendruomenė kiltų į viršų, kiekvienais metais tobulėtų ir eitų tik pirmyn. Manau, kad ateityje Lietuvos moterų krepšinio laukia tikrai geri laikai. Tad pagrindinis trūkumas būtų, jog mūsų šalyje moterų krepšinis dar nėra toks populiarus kaip vyrų.
Kadangi mes jau pastebėjome, jog moterų krepšinis vis dar nėra taip sekamas kaip vyrų, tai kaip manote, kokių veiksmų turėtų imtis Lietuvos moterų krepšinio bendruomenė, kad situacija pasikeistų ir tas abiejų lyčių krepšinio populiarumas susilygintų?
Labai sudėtingas klausimas. Kiek teko domėtis, dabar atėjo tokie laikai, kada mažas mergaites yra labai sunku pakviesti į krepšinio treniruotes. O kuo mažiau mergaičių treniruojasi, tuo mažiau krepšininkių užauga. Ir tada yra sunku plėsti pačią Moterų krepšinio lygą, visą bendruomenę bei turėti aukšto lygio žaidėjų ne tik Lietuvoje, bet aukštesniuose lygiuose. Manau, reikėtų pradėti nuo pat pradžių, nežinau, kokiais dar konkrečiais būdais reikėtų tai daryti, neteko galvoti. Bet reikia, kad mažos mergaitės pradėtų norėti lankyti krepšinį, tą darytų ir negalvotų, jog tai „berniukiškas“ sportas. Mergaitės taip pat gali žaisti krepšinį ir iš to pragyventi.
Galbūt Jūs įžvelgtumėte ir daugiau priežasčių, kodėl mūsų šalies mergaitės vengia pradėti lankyti krepšinio treniruotes, nekalbant apie tokius mitus kaip kad „Tai yra vyrų sportas“ ir „Iš to negalima užsidirbti“?
Nežinau, kiek tekę domėtis, girdėti, kalbėti su darželinukų tėvais, tai dažniausios priežastys yra tokios, kad čia yra labai „berniukiškas“ sportas, kad mergaitės atrodys kaip berniukai (pvz.: raumenyno prasme) ir kad nepavyks iš to pragyventi, nes moterų krepšinis Lietuvoje yra mažai populiarus, o užsienio atvejais mažai kas domisi.
Galbūt yra pasaulyje tokių šalių, kuriose tikrai yra labai populiarus moterų krepšinis? Jei taip, kurias iš jų galėtumėte išskirti kaip tuos pavyzdžius, iš kurių galėtų pasimokyti ir Lietuva?
Manau, ta pati Turkija, Ispanija, Prancūzija turi tikrai aukšto lygio krepšinio mokyklas, į kurias, jeigu neklystu, dabar lygiuojasi net ir lietuvių krepšinio mokyklos, treneriai. Bendradarbiauja, važinėja į tam tikrus kursus, stovyklas, semiasi patirties, tai jau kažkiek yra žengiamas žingsnis į priekį. Manau, tikrai iš šių šalių galima imti pavyzdį, nes tiek Turkijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, taip pat ir JAV moterų krepšinio lygis tikrai labai aukštas bei nedaug nusileidžia vyrų krepšiniui. Tą patį galiu pasakyti ir apie populiarumą.
Kaip, Jūsų nuomone, esant komandinės sporto šakos atstovu (-e) įgyti bendruomeniškumo gebėjimai padeda kasdieniame gyvenime? Ir kodėl rekomenduotumėte gebėjimo susivienyti išmokti būtent per komandinį sportą?
Aš asmeniškai pastebėjau, kad kasdieniame gyvenime tas komandinis darbas labai atsiperka, nes labai mėgstu dirbti su žmonėmis, taip pat ir komandose. Tiesiog man veikiant su kuo nors kartu, viskas vyksta daug greičiau negu kažką darant vienai.
Gal galėtumėte pateikti konkrečių pavyzdžių, kaip žaidžiant komandinius žaidimus (kad ir tą patį krepšinį), išsiugdyti bendruomeniškumo įgūdžiai Jums praverčia kitose gyvenimo srityse?
Tarkim, galima paimti net ir paprasčiausius pavyzdžius, kad ir tokias akcijas kaip „Darom“. Anksčiau jose esu ne kartą dalyvavusi. Man tiesiog patinka tvarkant aplinką, renkant šiukšles pritaikyti tokius gebėjimus kaip motyvavimas, jį išsiugdžiau žaisdama krepšinį. Man pačiai širdy pasidaro lengviau, kai kasdien naudojamus įgūdžius galiu pritaikyti ir kitose veiklose.
Ir pabaigai, ko palinkėtumėte apie krepšininkių karjerą svajojančioms mergaitėms bei visiems kitiems, kurie nori išmokti bendruomeniškumo?
Mažoms mergaitėms norėčiau palinkėti noro, daug dirbti bei neprarasti motyvacijos. O dėl bendruomeniškumo, tai pasitikėti vienas kitu, nebijoti paprašyti pagalbos ir padėti kitam.
Publikacija parengta Alytaus jaunimo centro jaunųjų žurnalistų kursų nariams dalyvaujant Lietuvos žurnalistikos centro jaunųjų žurnalistų mentorystės programoje. Programos organizatoriai – Lietuvos žurnalistikos centras, LRT ir NARA, veiklą remia JAV ambasada Lietuvoje.
Alfredo PLIADŽIO ir Sauliaus ČIRBOS nuotr.
Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata
Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.
Komentarai
Palikite savo komentarą