Li­te­ra­tas Ro­mal­das Za­bu­lio­nis: „No­ri­si gy­ven­ti šian­dien, bet vi­sa­da ra­my­bę su­jau­kia am­ži­nas ry­to­jaus lau­ki­mas”

– Pir­miau­sia no­rė­čiau Jus nuo­šir­džiai pa­svei­kin­ti su lau­rais, ku­riuos par­si­ve­žė­te iš Pu­nios. Jū­sų ap­sa­ky­mas „Ka­ti­no sak­mė“ už­ėmė pir­mą vie­tą li­te­ra­tų kon­kur­se kai­mo žmo­nių gy­ve­ni­mo te­ma­ti­ka. Kuo bu­vo­te ap­do­va­no­tas?

– Ačiū už svei­ki­ni­mus. Di­džiau­sia do­va­na – tai klu­bo drau­gų šyp­se­nos, klau­si­mai apie šį ap­sa­ky­mą bei pa­lin­kė­ji­mai. Džiau­giau­si ir gau­tu li­te­ra­tų klu­bo di­plo­mu.

– „Ka­ti­no sak­mė“, ma­no pa­ste­bė­ji­mu, edu­ka­ci­nis kū­ri­nys. O ko­kią gi­lią pras­mę, kaip da­bar sa­ko­ma – ži­nu­tę, iš tik­rų­jų Jūs žo­džiais už­klo­jo­te, pa­slė­pė­te šia­me kū­ri­ny­je?

– Kai juo­da ne­vil­tis už­spau­džia sie­lą ir at­ro­do, kad ne­bū­tis la­bai ar­ti, vis tiek ap­si­dai­ryk ap­lin­kui. Be­veik vi­sa­da ga­li pa­ma­ty­ti, kad esi kaž­kam rei­ka­lin­gas. Ir tai įžie­bia ki­birkš­tė­lę vil­ties. O jau ta­da ver­ta pa­ban­dy­ti.

– Jū­sų kū­ri­nių siu­že­tuo­se bū­din­gos tie­sos ir re­a­ly­bės pa­ieš­kos, gau­su gra­žių už­mirš­tų po­sa­kių, žo­džių, ku­rie vy­res­niems, juos vai­kys­tė­je var­to­ju­siems, ke­lia pri­si­mi­ni­mus, gir­do jau­nys­tės nos­tal­gi­ja. Sa­ko­te, kad pa­ra­šy­ti „Kran­klį“, ku­rį skai­čiau ke­lis kar­tus, min­tis gi­mė ma­tant me­džių kir­ti­mus Pu­nios ši­le, prie ku­rio šlie­ja­si žmo­nos gim­ti­nė. Tai tur­būt il­gai bran­din­tas, gal­vo­je ne­šio­tas, toks iki pas­ku­ti­nės rai­dės ap­mąs­ty­tas siu­že­tas?

– Taip. Skau­da ne tik dėl Pu­nios ši­lo, o dėl dau­ge­lio Lie­tu­vos miš­kų. Be­je, da­bar dėl vi­suo­me­nės spau­di­mo Pu­nios ši­lo kir­ti­mai pri­stab­dy­ti. Ma­ne, kaip ir ki­tus au­gi­no, mo­kė ne tik tė­vai, mo­ky­to­jai, val­džia.

La­bai svar­bias pa­mo­kas da­vė gam­ta. Ei­nant miš­ko žvė­rių ta­kais, brai­dant upė­je, plau­kiant eže­re, sė­li­nant pa­krū­me at­ėjo pa­tir­tis, kad nie­ko ne­rei­ka­lin­go šia­me pa­sau­ly­je nė­ra. Ne­žu­dyk be rei­ka­lo (ker­ta­mas me­dis tik­rai yra gy­vas). Tos pa­mo­kos ne vi­sa­da links­mos, kar­tais jos bū­da­vo ir stip­riai skau­džios.

Šian­die­ną, gal­vo­ju, esu lai­min­gas, dar bū­na va­lan­dų, ka­da pa­si­se­ka su­si­lie­ti su pir­map­ra­de gam­ta į vie­nį, jaus­ti že­mės pul­są, kad ir aš esu čia rei­ka­lin­gas.

– Ap­skri­tai kal­bant, te­ma­tiš­kai Jū­sų kū­ry­ba ko­kiam ad­re­sa­tui ski­ria­ma?

– Žmo­gui, ku­ris paims ma­no kny­gą į ran­kas ir at­vers pus­la­pius. Kū­ry­bo­je no­ri­si pa­ro­dy­ti, kad ne­ga­li­ma su­sto­ti. Rei­kia ei­ti. Už nu­ga­ros pa­lie­kant tam­są rei­kia ei­ti, kol su­si­tik­sim sa­vo švie­są.

– Ku­ris Jū­sų kū­ri­nys Jums pa­čiam at­ro­do la­biau­siai pa­vy­kęs, ku­ria­me tai, ką su­ma­nė­te, pa­vy­ko ge­riau­siai per­teik­ti? Jau­čiu, kad ir au­to­biog­ra­fiš­ku­mo at­spal­vių Jū­sų kū­ry­bo­je yra ne­ma­žai. Do­mi­nuo­ja Do­mi­ny­ko var­das. Ko­dėl Do­mi­ny­kas?

– Vis­kas, ką pa­ra­šiau, man yra bran­gu ir nuo­sta­bu. Pa­ra­šy­tos ir iš­leis­tos trys kny­gos – kaip vai­kai. Rū­pi pa­na­šiai. Nors tan­kiau šyp­se­ną vir­pi­na pir­mo­ji „Ką žal­tys pa­sa­kė?“ Jei­gu ra­šau, ban­dau klau­sy­ti ne tik pro­to, bet ir šir­dies.

Do­mi­ny­kas, ma­no se­ne­lis (Ma­mos tė­vas), bu­vo švie­saus at­mi­ni­mo, at­jau­tus ir iš­min­tin­gas žmo­gus. Be­je, ka­da ma­ne krikš­ti­jo baž­ny­čio­je, su­tei­kė ir an­trą var­dą – Do­mi­ny­kas. Šiuo var­du ma­nęs nie­kas nie­ka­da ne­va­di­no, tai nors kū­ry­bos sa­ki­niuo­se te­gu gy­ve­na. Iš­gal­vo­to­se is­to­ri­jo­se ne vi­sa­da leng­va gy­ven­ti – te­gu pa­vargs­ta Do­mi­ny­kas.

Taip, ap­sa­ky­muo­se yra au­to­biog­ra­fi­jos mo­men­tų, bet dau­giau su­gal­vo­tų frag­men­tų gir­dint ir ma­tant ki­tų žmo­nių is­to­ri­jas. Nau­do­ju fan­tas­ti­kos bei mis­ti­kos pa­jau­tas, kai rei­kia įsi­kū­ny­ti į paukš­tį, žvė­rį, me­dį ir pan. Pa­vyz­džiui: „Ar Tu gir­di, kaip gi­rio­je be vė­jo sau­suo­lis girgž­da.“

– Gam­ta, jos tva­ri­niai, vi­sa taip to­li nuo Jū­sų tie­sio­gi­nio tech­ni­nio dar­bo. Juk ne­sa­te ir li­te­ra­tū­ro­lo­gas, kad dar­bas ir po­mė­gis bū­tų vie­no­je plot­mė­je. Tai kaip Ju­my­se su­gy­ve­no tie­sio­gi­nis dar­bas ir kū­ry­ba?

– Jau­nys­tė­je daug skai­čiau gro­ži­nės, is­to­ri­nės li­te­ra­tū­ros. Rū­pė­jo pa­ban­dy­ti ra­šy­ti. Ta­čiau ka­dan­gi bu­vau šei­mo­je vy­riau­sias vai­kas, tai duo­ną už­si­dirb­ti tu­rė­jau pir­mu­ti­nis. O ir moks­lus sun­ko­kai kram­čiau.

Ga­li­my­bė pa­ban­dy­ti ra­šy­ti at­si­ra­do tik pri­ar­tė­jus prie še­šias­de­šim­ties. Tai­gi, jei­gu sva­jo­nės nie­ka­da ne­iš­duo­di, Die­vas anks­čiau ar vė­liau pri­ar­ti­na ją prie ta­vęs.

– Skai­tai Jus ir mąs­tai, kad gal šis li­te­ra­tas kū­ry­bi­nių kan­čių ne­pa­ti­ria, nes pa­ra­šy­ta lyg Die­vo ran­ka pa­ve­džio­jant. Jūs iš tik­rų­jų pa­ti­ria­te gy­ve­ni­mą. Ar ver­kia jū­sų sie­la ra­šant?

– Sie­la ne­ver­kia. Jei­gu ra­šant iš­girs­ti, ką kal­ba šir­dis, per nu­ga­rą nu­vir­ve­na šiur­pu­liu­kai. Ka­da šir­dies ne­pa­klau­sai – ta­da dyg­liu­ką į krū­ti­nę įbe­da są­ži­nė ir tu­ri grįž­ti prie pir­mos ei­lu­tės. Ma­nau, kad kū­ry­bo­je (ne­bū­ti­nai tik ra­šant) gy­ve­ni­mas pa­ro­do vi­sas spal­vas ir at­spal­vius.

– Tur­būt skir­tin­go­mis ap­lin­ky­bė­mis Ju­my­se gims­ta pro­za ir po­ezi­ja? Pro­zo­je, kas Jums yra au­to­ri­te­tas? O po­ezi­jo­je, prie ku­rios taip pat esa­te ne­ma­žai pri­si­lie­tęs?

– Esu ra­šęs, kad pro­zą ir po­ezi­ją įsi­vaiz­duo­ju kaip baž­ny­čios al­to­rių. Prie­ky­je auk­so ir si­dab­ro de­ko­ras, šven­tų­jų skulp­tū­ros, gė­lės, kve­pian­tis smil­ka­lų dū­mas. Gra­žu, di­din­ga, rim­ta. Štai čia at­ro­do, kad ma­ne be Die­vo ste­bi ir po­ezi­ja. O už al­to­riaus siau­roj erd­vėj – ak­me­nų bei ply­tų mū­ras, ap­dul­kė­ju­sios drū­tos me­džio si­jos. Kai kur ga­li­ma ma­ty­ti ir vie­ną ki­tą vo­ra­tin­klį.

Ir man at­ro­do, kad ant sa­vo tvir­tų pe­čių pro­za lai­ko prie­ky­je tvis­kan­čią po­ezi­ją. Prie ma­no šir­dies ar­čiau glau­džia­si pro­za. Be­si­šyp­san­ti po­ezi­ja re­to­ka vieš­nia, nors kar­tais ne­ti­kė­tai, daž­nai ne­pa­si­bel­du­si įsi­ver­žia į sie­lą ir jau ta­da...

– Juo­ka­vo­te, o gal ir rim­tai kal­bė­jo­te, kad zak­ris­ti­jo­nas už­ra­šė Jū­sų var­dą be vie­nos rai­dės. Ne­ta­po šis at­ve­jis ko­kio ap­sa­ky­mo frag­men­tu?

– Tik­rai ne­ga­liu pri­si­min­ti, kaip per krikš­ty­nas ra­šė ma­no var­dą. Tuo me­tu tur­būt man rū­pė­jo dar svar­bes­ni da­ly­kai. Apie tą rai­dę pa­pa­sa­ko­jo ma­ma. O Jū­sų min­tis apie ap­sa­ky­mą pa­ti­ko, jei­gu ka­da nors krikš­ty­sim ir jį, ga­lė­si­te bū­ti kū­ma... Ačiū.

– Įsi­tvir­ti­no­te že­mės nu­si­pir­kęs ant ri­bos Aly­taus ir Prie­nų ra­jo­nų. Net ga­ba­lė­lis jos – Ge­nių se­niū­ni­jo­je, nuo ku­rio ma­to­si mū­sų mies­tas, bo­vel­na Jū­sų pa­va­din­tas Aly­taus med­vil­nės kom­bi­na­tas. Sa­ko­te, kad ne­ga­li­te be kai­mo, blo­ki­nia­me na­me per tvan­ku Jū­sų sie­lai, trau­kia žo­lė. Ant žo­lės no­ri­te pa­baig­ti ir sa­vo bū­tį. Bet juk Jums šie­met tik sep­ty­nias­de­šimt. Kaip tas su­kak­tis šven­čia­te?

– Mac­kių kai­mo so­dy­bo­je ka­sant so­džel­ką, bu­vo su­pil­tas kal­ne­lis. Tai ant jo pa­si­li­pus ho­ri­zon­te ma­ty­ti ir Aly­taus pra­mo­ni­nio ra­jo­no ka­mi­nai, ir mū­rai. Da­bar ant to kal­ne­lio ža­lio­se ber­žų ka­so­se vė­jas pi­na ir gel­to­nas ka­sas – ru­duo.

Prieš še­šio­li­ka me­tų tuos tris ber­žus ir vie­ną eg­lę pa­so­di­nom. Tuo me­tu šyp­so­jau­si, kad tie ber­žai – tai aš su sū­nu­mis, o Eg­lė – tai žmo­na Onu­tė. Šian­die­ną tos so­di­nu­kų rykš­te­lės jau už­au­go į jau­nus, aukš­tus me­džius. Stip­rus že­mės mol­že­mis ir sau­lė vis­ką, ką pa­so­di­nam, au­gi­na aukš­tais. Juo­kau­ju, kad tur­būt to­dėl, kad aš aukš­tai­tis.

Ke­lio­nė­je ar­ba na­mie sto­ju ant ak­mens, ar­ba ant bet ko­kios aukš­tes­nės vie­tos, ir už­dai­nuo­ju. Tik­rai ne­pri­si­me­nu, ar kas pa­gy­rė tą ma­no gie­do­ji­mą, bet jei­gu šven­čiu, tai ir dai­nuo­ju.

– Dar pa­ste­bi­te, kad tei­sy­bės kai­me dau­giau. Apie ko­kią tei­sy­bę kal­ba­te?

– Kai­me žmo­nės lė­tes­ni. Pa­gal­vo­tai iš­tar­tas žo­dis tu­ri svo­rį. Čia man ir šei­mai ne­te­ko su­si­dur­ti su pa­ty­čio­mis. Ver­ti­na­ma ir lai­ko­ma­si tra­di­ci­nių šei­mos ver­ty­bių. At­si­ti­kus bė­dai ne­lik­si ne­pa­ste­bė­tas ir be­veik vi­sa­da su­lauk­si pa­gal­bos. Ty­lo­mis su nie­kuo ne­pra­si­lenk­si.

– Pa­klau­siu ir to, ar ne­si­jau­čia­te iš­da­vęs gim­ti­nės? Kas iki šių die­nų atai­di iš Aukš­tai­ti­jo­je, re­gis, Vy­žuo­nų mies­te­ly­je, pra­bė­gu­sios vai­kys­tės?

– Iš­da­vi­ko jaus­mą po tru­pu­tį slo­pi­na čia vis pla­čiau ir gi­liau be­si­skver­bian­čios šak­nys. Nors iki Tė­viš­kės ge­ras ke­lio ga­las, ta­čiau tu­rint no­ro at­stu­mas šiais lai­kais ne pro­ble­ma. Skam­bus ir ty­ras Aukš­tai­ti­jos ai­das sa­ki­nių pa­vi­da­lu daž­nai nu­gu­la į ma­no ban­dy­mus kū­ry­bo­je. Tik kiek­vie­ną kar­tą iš gim­ti­nės iš­va­žia­vus at­si­dūs­tu pa­na­šiai kaip ta­da, kai ši­tą kraš­tą pa­li­kau pir­mą sy­kį.

Man iš­ke­lia­vus, ne­ži­nau iš ku­rio pa­ša­lio iš­len­da lau­ki­mas ir pra­de­da vaikš­čio­ti po kie­mą. Aš ir vėl jį pa­li­kau.

– Kaž­kaip įpras­ta pa­ste­bė­ti iš­min­ties skli­di­nas kai­mo mo­te­rė­les, ku­rios pa­pras­tai ry­ši gė­lė­to­mis ska­re­lė­mis. O Jūs la­bai gra­žiai iš­si­reiš­kė­te apie kai­mo die­du­kus, ku­rie šir­dies ne­at­vers, tris kar­tus at­vy­kė­lio aki­mis ne­per­žiū­rė­ję, ne­įver­ti­nę. Ko­kie jie svar­būs mū­sų ša­liai, is­to­ri­jai. Kaip žmo­giš­ka­sis pa­vel­das.

– Pro pri­merk­tas ir ti­rian­čias akis sun­kia­si gy­ve­ni­mo iš­min­tis. Kol ta iš­min­tis pa­virs žo­džiais, kai­mo žmo­gus ver­ti­na Ta­ve. Jei bū­si at­vi­ras, tie skal­sūs žo­džiai nu­kris kaip sėk­li­niai grū­dai į dū­šią ir …

Pri­gim­tis, tra­di­ci­ja, darbš­čios ran­kos ir kie­tas spran­das šian­dien Lie­tu­vai rei­ka­lin­ga kaip vi­sa­da.

– Kur daž­niau­siai ga­li­ma ti­kė­tis at­si­tik­ti­nai su­tik­ti Ro­mal­dą Za­bu­lio­nį, tai yra Jus?

– Ši­tais lai­kais dau­ge­lis žmo­nių ben­drau­ja vir­tu­a­liai. Vis re­čiau pa­spau­džia ran­ką, pa­žiū­ri į akis. Daž­nai no­ri­si iš­eit į ke­lią su­tik­ti žmo­gų. Nie­ka­da ne­pa­bos­ta upės va­go­je be­si­kei­čian­tis ir ne­si­bai­gian­tis van­duo.

Sie­los sty­gas vir­pi­na ir skry­džiui spar­nus tie­si­na ši­lo rau­don­ka­mie­nių pu­šų oši­mas. Žings­nius skai­čiuo­ja stip­rus mol­že­mis, lau­kian­tis sė­jė­jo. Šner­vės uo­džia kny­gų ir leng­vų dul­kių kva­pą bib­lio­te­ko­je – šio­se erd­vė­se bei ma­no kū­ry­bos pus­la­piuo­se ir su­si­ti­kim.

– Ir klau­si­mas, ku­rio ne­pa­klau­siau, o no­ri­si ta te­ma kal­bė­ti.

– No­ri­si gy­ven­ti šian­dien, bet vi­sa­da ra­my­bę su­jau­kia am­ži­nas ry­to­jaus lau­ki­mas. Au­ga ir ma­no dyg­liu­kas mū­sų val­džios erš­kė­čių vai­ni­ke.

Nors tas dyg­liu­kas šian­dien ma­ne ba­do la­biau ne­gu ant aukš­to kal­no pa­si­li­pu­sius mū­sų va­dus.