Ku­ni­gas Ry­tis: „Nie­ko nė­ra ge­riau už po­pie­ri­nį teks­tą, kny­gos kva­pą, ga­lė­ji­mą pieš­tu­ku pa­si­žy­mė­ti svar­bias min­tis, įdė­ti tarp pus­la­pių ko­kią ma­žą gė­ly­tę ar gels­vą ber­žo la­pą” (5)

Saulė Pinkevičienė
Ryčio Baltrušaičio bibliotekoje
Asmeninėje kunigo Ryčio Baltrušaičio bibliotekoje – per 2 tūkstančius knygų. Asmeninė nuotr.
Šv. Ka­zi­mie­ro pa­ra­pi­jos kle­bo­nas Ry­tis Bal­tru­šai­tis jau pa­do­va­no­jo apie 300 as­me­ni­nės bib­lio­te­kos kny­gų, apie ku­rias skel­bė feis­bu­ko pro­fi­ly­je. Šiuo me­tu jo pa­sky­ro­je – pas­nin­kas, ne­tal­pins jo­kio nau­jo įra­šo, tvar­kys tik do­va­no­ja­mų kny­gų asor­ti­men­tą. „Man tik­rai mie­la tai da­ry­ti. Net ne­svars­ty­kit „ko­kį rū­pes­tį sau už­si­dė­jo“, „o gal ne­tu­ri ką veik­ti“, „o gal kas nu­ti­ko, tik mes ne­ži­no­me?“. Nie­ko pa­na­šaus – tie­siog ge­ra do­va­no­ti. Ma­no kny­gos nė­ra skir­tos prak­ti­kuo­jan­tiems ka­ta­li­kams, žmo­nėms, ku­riuos pa­žįs­tu, ar tiems, ku­rie yra ma­no FB drau­gai (ži­no­ma, ir šiems). Man ne­įdo­mu, pa­žįs­tu Jus ar ne, ti­kin­tis Jūs ar ne, op­ti­mis­tas ar re­a­lis­tas. Jei ran­da­te ką nors sau tin­ka­mo – pir­myn“, – taip apie sa­vo do­va­no­ja­mų kny­gų len­ty­ną ra­šo ku­ni­gas Ry­tis. Ar­tė­jant pu­siau­žie­miui jis lin­ki vi­siems pa­lai­min­go žie­miš­ko bal­tu­mo ir ma­lo­naus skai­ty­mo: „Kai pa­va­sa­rį ra­šy­siu nau­ją įra­šą, žie­ma jau bus už­lei­du­si vie­tą kva­pams, žie­dams, mei­lei ir čiul­be­siui. Lin­kiu!“

– Kaip ki­lo min­tis do­va­no­ti as­me­ni­nės bib­lio­te­kos kny­gas ir koks šios ak­ci­jos (ar kaip čia pa­va­din­ti) tiks­las?

– Na, tai nė­ra ak­ci­ja. Do­va­no­ji­mas, tie­siog. Sun­ku bū­tų iš­skir­ti vie­ną prie­žas­tį ar po­stū­mį, ku­rie pa­ska­ti­no im­tis do­va­no­ji­mo. Ša­lia ke­le­to ki­tų, iš­skir­čiau šį. Prieš me­tus nu­mi­rė vie­na ma­no bi­čiu­lė, gar­bin­go am­žiaus mo­te­ris, pa­ti itin gar­bin­ga. Li­ko jos kny­gos. Gi­mi­nai­čiai, jos bu­tą ruoš­da­mi par­da­vi­mui, esan­čius daik­tus tu­rė­jo kaž­kur pa­dė­ti. Man pa­siū­lė apie pen­kias­de­šimt kny­gų. Ka­dan­gi pats be­veik vi­sas man ati­duo­tas kny­gas tu­riu, su­ma­niau pa­siū­ly­ti vie­nam ki­tam žmo­gui ir po pas­ku­ti­nio „kny­gų pa­da­li­ji­mo“ su­ma­niau do­va­no­ti ir sa­vo kny­gas, pa­si­lik­da­mas sau tik la­bai ne­di­de­lę jų da­lį.

Taip pat su­pra­tau, kad vi­sų tu­ri­mų kny­gų ne­per­skai­ty­siu, ne­be­už­teks gy­ve­ni­mo lai­ko. Ar pras­min­ga gy­ven­ti kny­gų rū­muo­se, taip, tarp itin ge­rų kny­gų, va­ly­ti nuo jų dul­kes, joms sa­vo­tiš­kai tar­nau­ti, bet ne­tu­rė­ti lai­ko skai­ty­mui. De­šimt­me­čius sau­go­ti, bet ne­si­nau­do­ti dėl jų gau­su­mo. Pa­na­šu į šer­ną, ku­ris tu­rė­jo šal­ti­nį, vie­nas ja­me mau­dė­si ir nie­kam van­dens ne­duo­da­vo, nors ap­lin­kui vi­si troš­ko ir mi­rė iš troš­ku­lio. Ne­no­riu bū­ti tuo ani­ma­ci­nio fil­mu­ko šer­nu, no­riu, kad ma­no kny­gų šal­ti­nio van­duo trykš­tų pla­čiai.

Drau­ge ma­nau, kad ma­no kny­gų ne­la­bai kam rei­kės at­ei­ty­je, tad daug iš­min­tin­giau jas da­bar ati­duo­ti, pa­do­va­no­ti.

Ži­no­ma, kin­ta ir tu­rė­ji­mo bei bu­vi­mo sam­pra­ta. Kad tik­rai bū­tum, ne­rei­kia kaž­ką la­bai tu­rė­ti. Vi­du­je taip, iš­orė­je? Tik tai, be ko ne­ga­li iš­gy­ven­ti, kad tu­rė­ji­mo gau­sa ne­su­riš­tų spar­nų, kad ga­lė­tum kas­die­no­je kil­ti virš kas­die­ny­bės.

– Ar lai­ko­te sa­ve bib­lio­fi­lu?

– Mei­lės kny­goms pras­me, taip. Kny­gų kau­pi­mas ir ko­lek­cio­na­vi­mas bai­gė­si. Ti­kiuo­si.

– Kiek ir ko­kių lei­di­nių, ko­kias at­ran­kos prin­ci­pais su­kaup­ta Jū­sų as­me­ni­nė­je bib­lio­te­ko­je?

– Sun­ku nu­sa­ky­ti tiks­lų skai­čių, ka­dan­gi kny­gos nė­ra ka­ta­lo­guo­tos. Tik­riau­siai dau­giau nei du tūks­tan­čiai. Ge­ro­kai dau­giau.

Pa­grin­di­nės kny­gų „kryp­tys“: te­olo­gi­nė (bib­li­nė, li­tur­gi­nė, Baž­ny­čios do­ku­men­tai, sak­ra­men­to­lo­gi­ja, Baž­ny­čios is­to­ri­ja, dva­si­nė li­te­ra­tū­ra, šven­tie­ji, krikš­čio­niš­ko­ji pe­da­go­gi­ka ir pan.), fi­lo­so­fi­nė, psi­cho­lo­gi­nė, gro­ži­nė (po­ezi­ja, ro­ma­nai, dra­mos, at­si­mi­ni­mai, li­te­ra­tū­ro­lo­gi­ja, te­at­ro­lo­gi­ja, au­to­biog­ra­fi­jos).

99,9 pro­cen­tai ma­no pa­ties įsi­gy­tos, 0,1 pro­cen­tas gau­tos do­va­nų.

– Ko­kios aly­tiš­kių re­ak­ci­jos su­lau­kė­te, ar daug su­si­do­mė­ju­sių pa­siū­ly­to­mis kny­go­mis?

– Su­si­do­mė­ji­mas tik­rai la­bai di­de­lis, ta­čiau ne tik aly­tiš­kių. Jau virš pen­kias­de­šimt siun­tų iš­siųs­ta per pa­što­ma­tą, į Lie­tu­vą ir ki­tas ša­lis.

– Gal ir pats no­rė­tu­mė­te gau­ti do­va­nų kny­gą ir ko­kią?

– Ne. Nie­ka­da ne­no­rė­jau gau­ti do­va­nų kny­gą, ne­bent do­va­nų ku­po­ną kny­goms. Ne­no­rė­čiau gau­ti ir at­ei­ty­je. Esu la­bai iš­ran­kus kny­goms ir man gai­la, kad daž­nai pa­do­va­no­tos kny­gos tie­siog per ma­ne pa­puo­la į bib­lio­te­ką. Džiaug­čiau­si ir bū­čiau dė­kin­gas, jei do­va­nų ne­gau­čiau dvie­jų da­ly­kų: kny­gų ir bi­lie­tų į te­at­rą. Čia kaip su­tuok­ti­niams su an­tra pu­se, ne­ga­li ma­ma pa­rink­ti, o kai pa­ren­ka, ži­nom, kaip daž­niau­siai bū­na.

– Ar pats šiuo pe­ri­odu daug skai­to­te ir ko­kią kny­gą šiuo me­tu?

– Skai­tau pa­kan­ka­mai. Kad ne­nu­mir­tų ita­lų kal­ba, tru­pu­tį skai­tau ita­liš­kai. La­bai no­rė­čiau lais­vai skai­ty­ti ir kal­bė­ti lo­ty­niš­kai, heb­ra­jiš­kai ir pran­cū­ziš­kai... Bet, o, ta­čiau...

Vie­nu me­tu pa­pras­tai skai­tau tris kny­gas, pa­gal tam tik­rą die­no­tvarkę ir dis­cip­li­ną.

Ry­te bib­li­nius ko­men­ta­rus, po­pie­tė­je (kai yra tam ga­li­my­bės) te­olo­gi­nę (dar­bi­nę), va­ka­re – gro­ži­nę ar man tie­siog pa­tin­kan­čią. Nuo 21 va­lan­dos – tik dva­si­nę. Ge­res­nis mie­gas.

Šiuo me­tu skai­tau: Ju­lius Sas­naus­kas „Kaip bu­vo pra­džio­je“ (Al­ma lit­te­ra, 2016), Car­lo Ma­ria Mar­ti­ni „Tė­ve mū­sų“ (Ka­ta­li­kų pa­sau­lio lei­di­niai, 2017), Gia­co­mo Da­qui­no „Bai­mė my­lė­ti“ (Ka­ta­li­kų pa­sau­lis, 2003), Jur­gio Bal­tru­šai­čio po­ezi­ją ir „La Sac­ra Bib­bia“ (čia kas­die­nė duo­na).

– Ką Jums reiš­kia skai­ty­mas, ar esa­te iš tų žmo­nių, ku­rie, kaip sa­ko­ma, „jei ne­tu­ri po ran­ka kny­gos, tai ga­li skai­ty­ti ir au­to­bu­so gra­fi­kus“?

– Skai­ty­mas, vi­di­nių lau­kų pla­ti­ni­mas, pa­ži­ni­mas, pro­to la­vi­ni­mas, gim­to­sios (pa­brėž­ti­nai) kal­bos la­vi­ni­mas, puo­se­lė­ji­mas; iš­kal­bos dai­li­ni­mas, ge­bė­ji­mas la­biau įžo­din­ti vi­di­nes pa­tir­tis. Au­to­bu­so gra­fi­kų ne­skai­tau, nes au­to­bu­su itin re­tai ke­liau­ju. Ne­gaiš­tu lai­ko ne­įdo­miai li­te­ra­tū­rai, var­gi­na vi­sos kny­gos, ku­rio­se nė­ra sme­ge­nims dar­bo, toks pa­vir­šius, ne­ky­la jo­kie klau­si­mai ir ne­tu­ri ką pieš­tu­ku pa­si­žy­mė­ti. Ta­čiau kai ku­rias kny­gas vis tik at­kak­liai per­skai­tau, nors ir jau­čiu, kad „mais­to“ nė­ra. Taip vi­sai ne­se­niai nu­ti­ko su Val­do Pa­pie­vio ro­ma­nu „Vie­nos va­sa­ros emig­ran­tai“.

– Jei pa­pra­šy­čiau įvar­dy­ti tris kny­gas, ku­rios gy­ve­ni­me pa­li­ko di­džiau­sią įspū­dį, ką įvar­dy­tu­mė­te?

– Jei bū­čiau da­vat­kiš­ko sti­liaus, tuoj le­men­čiau, kad Šv. Raš­tas ir ko­kie „Šven­to Pran­ciš­kaus žie­de­liai“ (pir­mo­ji man ir šian­dien yra es­mi­nė Kny­ga, kas­die­nė, pa­ma­tas, tar­na­vi­mo nuo­ro­da, dar­bi­nė gai­rė).

Tai­gi: Zen­ta Mau­ri­na „Kny­ga apie žmo­nes ir daik­tus“, An­ta­nas Pa­škus „Ku­ni­go mei­lė“, Fran­cas Kaf­ka „Laiš­kas tė­vui“.

– Kaip Jums at­ro­do, ar šiuo­lai­ki­niai žmo­nės daug skai­to?

– Skai­to pa­kan­ka­mai. Da­lis. Da­lis ne. Ma­no ap­lin­kos žmo­nės skai­to pa­kan­ka­mai.

– Be­je, ar pats nau­do­ja­te skai­ty­mui tech­no­lo­gi­jas, pa­vyz­džiui, elek­tro­ni­nę skai­tyk­lę ar gal­būt skai­to­te kom­piu­te­rio ek­ra­ne elek­tro­ni­nes kny­gas?

– Nie­ko nė­ra ge­riau už po­pie­ri­nį teks­tą, kny­gos kva­pą, ga­lė­ji­mą pieš­tu­ku pa­si­žy­mė­ti svar­bias min­tis, už­si­ra­šy­ti pa­sta­bas, įdė­ti tarp pus­la­pių ko­kią ma­žą gė­ly­tę ar gels­vą ber­žo la­pą.

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

    Komentaras

    Când l-am găsit pe Dr.Wealthy, aveam nevoie disperată de a-l aduce înapoi pe fostul meu iubit. M-a lăsat pentru o altă femeie. S-a întâmplat atât de repede și nu am avut niciun cuvânt de spus în situație. El m-a abandonat după 3 ani fără nicio explicație. L-am contactat pe Dr.Wealthy și El mi-a spus ce trebuie să fac înainte ca el să mă poată ajuta și am făcut ceea ce mi-a spus, după ce i-am oferit ceea ce dorea, el a aruncat o vrăjeală de dragoste pentru a ne ajuta să ne reunim din nou. La scurt timp după ce și-a făcut vraja, iubitul meu a început din nou să-mi trimită mesaje text și s-a simțit oribil pentru ceea ce tocmai m-a supus. A spus că sunt cea mai importantă persoană din viața lui și el știe asta acum. Ne-am mutat împreună și el a fost mai deschis față de mine decât înainte și a început să petreacă mai mult timp cu mine decât înainte. De când Dr.Wealthy m-a ajutat, partenerul meu este foarte stabil, fidel și mai aproape de mine decât înainte. Îl recomand cu drag pe Dr.Wealthy oricui are nevoie de ajutor. E-mail: wealthylovespell@gmail.com. Sunați-l sau adăugați-l pe WhatsApp prin: +2348105150446 PAGINA BLOGUL Dr.Wealthy: Blog: https://wealthylovespell.blogspot.com

newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.