Kro­kia­lau­ky­je at­vers du­ris dau­gia­bu­tis sen­jo­rams „Orūs na­mai”

– Pa­pa­sa­ko­ki­te, kaip at­si­ra­do so­cia­li­nis pro­jek­tas „Orūs na­mai“?

– 2015 me­tais dir­bau as­me­ni­nių fi­nan­sų tre­ne­re Vil­niu­je, pa­sa­ko­jau žmo­nėms, kaip su­si­kur­ti švie­sų ry­to­jų. Ir sa­va­no­ria­vau „Mais­to ban­ke“, kur ma­čiau daug skau­džių sen­jo­rų is­to­ri­jų. Gal­vo­jau, kaip čia yra, kad Vil­niaus sen­jo­rai, tu­rė­da­mi bu­tą, kas yra di­de­lis tur­tas as­me­ni­nių fi­nan­sų pras­me, yra „Mais­to ban­ko“ pa­ra­mos ga­vė­jai? Jų tur­tas yra ak­muo po kak­lu, o ne pa­gal­ba se­nat­vė­je. Ki­lo min­tis – jei bū­tų to­kie na­mai, kur sen­jo­ras ga­lė­tų pa­to­giai, sau­giai gy­ven­ti, o, iš­nuo­mo­jus jo tu­ri­mą bu­tą (ku­ris lie­ka sen­jo­ro nuo­sa­vy­be), pi­ni­gų už­tek­tų už­mo­kė­ti už nau­juo­sius na­mus, tai ne tik kad gy­ve­ni­mas jam tap­tų pa­to­ges­nis, bet ir vi­sa sen­jo­ro pen­si­ja lik­tų ki­toms reik­mėms, ne­rei­kė­tų nei mo­kė­ti už bu­tą, nei juo rū­pin­tis. De­ja, to­kios ga­li­my­bės sen­jo­rai Lie­tu­vo­je ne­tu­rė­jo, tad te­ko su­kur­ti.

Įkū­riau VšĮ „Orūs na­mai“, ku­rie ra­do rė­mė­jų, nu­pir­ko Vil­niu­je pa­tal­pas, įkū­rė ke­tu­ris bu­tus ir 2018 me­tais star­ta­vo ban­do­ma­sis sen­jo­rų dau­gia­bu­tis. Be­veik iš kar­to pa­aiš­kė­jo, kad daug di­des­nis sen­jo­rų po­rei­kis šiuo me­tu yra ne ap­si­keis­ti būs­tais ir su­tau­py­ti pi­ni­gų, o ras­ti iš­si­nuo­mo­ti sau­gų, drau­giš­ką, pa­ti­ki­mą ir įper­ka­mą būs­tą. Tad at­si­ra­do ga­li­my­bė ne tik ap­si­keis­ti būs­tais, bet ir bu­tą pas mus tie­siog iš­si­nuo­mo­ti.

– Kuo Jū­sų siū­lo­mas pi­lo­ti­nis dau­gia­bu­tis sen­jo­rams iš es­mės ski­ria­si nuo so­cia­li­nės glo­bos na­mų?

– Orūs na­mai yra sa­va­ran­kiš­ko gy­ve­ni­mo na­mai. Mes sen­jo­rams tei­kia­me būs­to nuo­mos pa­slau­gas, ne slau­gos ar glo­bos. Į so­cia­li­nės glo­bos įstai­gas va­žiuo­ja žmo­nės, ku­rie jau ne­be­ga­li ar ne­be­no­ri tvar­ky­tis sa­va­ran­kiš­kai. O ką da­ry­ti žmo­gui, ku­ris dar no­ri ir ga­li bū­ti sa­va­ran­kiš­kas, bet dėl vie­no­kių ar ki­to­kių prie­žas­čių ne­ten­ka na­mų ar ne­be­ga­li juo­se oriai gy­ven­ti? Vals­ty­bė šiuo at­ve­ju ga­li pa­siū­ly­ti tik nak­vy­nės na­mus, tai trum­pa­lai­kis ir ne orus pa­si­rin­ki­mas, ar­ba lauk­ti ei­lė­je so­cia­li­nio būs­to. Sa­ky­si­te, jei žmo­gus ga­li mo­kė­ti už būs­to nu­omą, jis pats ga­li iš­si­nuo­mo­ti bu­tą rin­ko­je. De­ja, sen­jo­rai pa­sa­ko­ja, kad pas pri­va­ti­nin­ką nuo­mo­tis jiems ne­at­ro­do nei pa­ti­ki­ma, nei sau­gu, gal­vo­jant, kad nuo­mo­tis rei­kės iki gy­ve­ni­mo ga­lo. Orūs na­mai ta­po ir pa­ti­ki­ma, ir sau­gia, ir pa­to­gia al­ter­na­ty­va, iš čia į gat­vę tik­rai ne­iš­me­ta­me, jei tik gy­ven­to­jas ne­kels grės­mės kai­my­nams. O kur dar ga­li­my­bė už sie­nos tu­rė­ti drau­giš­kus kai­my­nus, su ku­riais ir ar­ba­tos ga­li iš­ger­ti, ir į vais­ti­nę nu­siųs­ti, jei li­ga pa­gul­do.

– Ko­dėl vy­res­nio am­žiaus žmo­gui iš vi­so rei­kia ieš­ko­ti, kur gy­ven­ti?

– Ke­lios tik­ros is­to­ri­jos sen­jo­rų, ieš­kan­čių Orių na­mų pa­gal­bos:

„Gy­ve­nu vien­kie­my­je, sū­nė­nui pri­klau­san­čio­je tro­be­lė­je be pa­to­gu­mų. Esu jau per se­na to­kiam gy­ve­ni­mui, jau no­ri­si tu­a­le­to na­muo­se, te­kan­čio šil­to van­dens, kad pe­čiaus ne­reik­tų kū­ren­ti.“

„Per kvai­lu­mą per­ra­šiau bu­tą duk­rai. Vis­kas bu­vo ge­rai, kol ji ne­par­si­ve­dė vy­ro. Da­bar esu me­ta­ma į gat­vę.“

„Nuo­mo­juo­si kam­ba­rį pas ki­tą sen­jo­rę. Ne­tu­riu ra­my­bės, vis gal­vo­ju, kad pri­va­ti­nin­kas ga­li bet ka­da per­si­gal­vo­ti ir liep­ti iš­si­kraus­ty­ti. O kas bus, kai šei­mi­nin­kė nu­mirs? Ma­no me­tuo­se jau sun­ku mė­ty­tis iš vie­tos į vie­tą, no­riu ra­my­bės ir pa­ti­ki­mo kam­po vi­sam li­ku­siam gy­ve­ni­mui.“

„Sū­nus nar­ko­ma­nas, gy­ve­na pas ma­ne. Pa­ti­riu nuo­la­ti­nį psi­cho­lo­gi­nį smur­tą, kar­tais ir fi­zi­nį, kor­te­lę su pen­si­ja at­ima. Jo iš na­mų iš­pra­šy­ti su vi­sam ne­pa­vyks­ta nei ge­ruo­ju, nei blo­guo­ju, vis par­si­ran­da. Ne­be­ga­liu taip. Bet kur man dė­tis? Pri­im­ki­te nors trum­pam, kad šir­dis ir kū­nas ga­lė­tų pail­sė­ti.“

„Ge­riu vais­tus nuo dep­re­si­jos, taip vie­ni­ša. Vi­si ar­ti­mie­ji, vi­si drau­gai jau iš­mi­rė. Iš na­mų iš­ei­ti į žmo­nes fi­ziš­kai da­ro­si sun­ku. Ver­kiau die­ną nak­tį, kol ne­iš­gir­dau apie jū­sų na­mus.“

– Kaip ki­lo min­tis į kri­zi­nę si­tu­a­ci­ją pa­te­ku­siems, bet dar ga­lin­tiems sa­vi­mi pa­si­rū­pin­ti sen­jo­rams teik­ti ap­gy­ven­di­ni­mo pa­slau­gą Aly­taus ra­jo­ne, Kro­kia­lau­ky­je?

– Vi­si bu­tai Vil­niu­je už­im­ti. Įsi­vaiz­duo­ki­te, kaip jau­čiuo­si kiek­vie­ną kar­tą, kai ne­ga­liu pa­puo­lu­siam į kri­zi­nę si­tu­a­ci­ją pa­dė­ti. Be­veik iš kar­to, ati­da­rius pir­mą­jį dau­gia­bu­tį Vil­niu­je, pa­si­da­rė aiš­ku, kad sen­jo­rų po­rei­kis ras­ti sau­gią, pa­ti­ki­mą, fi­nan­siš­kai „įkan­da­mą“ vie­tą gy­ven­ti yra di­de­lis. Me­tus dai­riau­si tin­ka­mų pa­tal­pų ant­ra­jam dau­gia­bu­čiui Vil­niu­je ir Kau­ne, bet nie­ko tin­ka­mo ne­ra­dau. To­dėl te­ko plės­ti ge­og­ra­fi­ją ir ieš­ko­ti ma­žes­niuo­se mies­te­liuo­se. Svar­biau­sia – kad bū­tų am­bu­la­to­ri­ja, par­duo­tu­vė, baž­ny­čia, ge­ras su­si­sie­ki­mas su ra­jo­no cen­tru ir ak­ty­vi ben­druo­me­nė. Vi­sus šiuos kri­te­ri­jus Kro­kia­lau­kis ati­ti­ko pui­kiai. Tie­sa, trūks­ta vais­ti­nės, bet su­si­sie­ki­mas su Aly­tu­mi ge­ras, o ir tik­rai at­si­ras drau­giš­kų kai­my­nų, ku­rie par­veš vais­tų, jei ne­si­no­rės pa­čiam va­žiuo­ti.

– Su ko­kiu po­žiū­riu su­si­dū­rė­te, kaip pa­si­ti­ko val­di­nin­kai? Kaip ty­rė­te po­rei­kį?

– Aš iš Že­mai­ti­jos. Dzū­ki­ja man as­me­niš­kai ne­bu­vo pa­žįs­ta­ma, to­dėl šiek tiek gąs­di­no. Bet daug me­tų drau­gau­ju su „Ge­ru­mo skrais­te“, glo­bo­jan­čia sen­jo­rus Aly­tu­je, tad va­do­vės Gi­tos pa­drą­si­ni­mas, pa­lai­ky­mas ir vi­so­ke­rio­pa pa­gal­ba bu­vo le­mia­mas veiks­nys, ko­dėl ple­čia­mės į Aly­taus ra­jo­ną, o ne, pa­vyz­džiui, Ka­vars­ką. Su­si­pa­ži­nau su Kro­kia­lau­kio se­niū­ne, ku­ri ne­slė­pė džiaugs­mo ir no­ro pa­dė­ti. So­cia­li­nės dar­buo­to­jos pri­ta­rė, kad to­kių na­mų rei­kia. Kro­kia­lau­kio kai­mo ben­druo­me­nės pir­mi­nin­kė taip pat šil­tai su­ti­ko mū­sų idė­ją, pa­pa­sa­ko­jo apie ak­ty­vią ben­druo­me­nę. Te­oriš­kai, aki­vaiz­du, po­rei­kis yra. Kaip bus prak­tiš­kai – tik lai­kas pa­ro­dys.

– Kaip re­a­liai at­ro­dys ši­tie na­mai Kro­kia­lau­ky­je?

– Pa­sta­tas yra dvie­jų aukš­tų – tai vie­nin­te­lis jo trū­ku­mas, be laip­tų bū­tų bu­vę ge­riau. Jei ma­ty­si­me, kad ku­riam nors gy­ven­to­jui da­ro­si sun­ku lai­pio­ti, įreng­si­me pa­kė­li­mą į an­trą aukš­tą. Ten­ka tai­ky­ti idė­ją prie to, ką re­a­liai ga­li­me įsi­gy­ti rin­ko­je už so­cia­li­niam pro­jek­tui pri­im­ti­ną kai­ną. Pa­sta­te įreng­si­me še­šis bu­tus, bus kam­ba­rys ir ben­drai veik­lai. Kiek­vie­nas 24–30 kvad­ra­ti­nių met­rų bu­tas tu­rės sa­vo vir­tu­vę, su­jung­tą su sve­tai­ne, sa­vo vo­nios kam­ba­rį, mie­ga­mą­jį – nor­ma­lūs, au­to­no­miš­ki bu­tai. No­ri – sė­di na­mie už­si­da­ręs, no­ri – ei­ni ben­drau­ti su kai­my­nais.

– Kaip ma­no­te, ar idė­ja, ku­ri pri­gi­jo Vil­niu­je, taip pat pri­im­ti­na ir ma­ža­me mies­te­ly­je, juk ne pa­slap­tis, kad vy­res­niam kai­mo žmo­gui sa­vi na­mai yra jo tvir­to­vė?

– Ar kai­mo, ar mies­to žmo­gus no­ri tu­rė­ti sa­vo na­mus. Kai ma­nęs klau­sia, ko­dėl žmo­gus tu­rė­tų pa­lik­ti sa­vo na­mus ir at­ei­ti pas mus gy­ven­ti, aš sa­kau – ne­tu­rė­tų! Jei tik ga­li gy­ven­ti sa­vo na­muo­se, ten ir tu­rė­tų lik­ti. Bet ką da­ry­ti, jei tie na­mai vir­to ka­lė­ji­mu ar jų ne­te­kai? Nė vie­nas iš sa­vo na­mų ne­bė­ga iš ge­ro gy­ve­ni­mo. Orių na­mų tiks­las – su­teik­ti sen­jo­rams ga­li­my­bę su­si­kur­ti nau­jus na­mus, kol dar jė­gos lei­džia, ir dar pa­si­mė­gau­ti gy­ve­ni­mu. Kaip šia ga­li­my­be jie pa­si­nau­dos, čia jau kiek­vie­no iš jų rei­ka­las.

Ir pa­tir­tis ro­do, kad tik­rai ne vi­si sen­jo­rai no­ri did­mies­čio. Ra­mus gy­ve­ni­mas ma­ža­me mies­te­ly­je ki­tiems yra di­des­nis pri­va­lu­mas nei mies­to triukš­mas, šur­mu­lys ir pra­mo­gos.

– Gal šiek tiek apie fi­nan­sus – Kro­kia­lau­kio at­ve­ju, kas re­mia pa­sta­to įsi­gi­ji­mą, gal­būt yra vie­ti­nė pa­ra­ma kaž­ko­kia?

– Pa­si­ra­šė­me su­tar­tį su pa­sta­to sa­vi­nin­ku, rak­tus jau ga­vo­me, o su­mo­kė­ti už jį su­ta­rė­me iki me­tų ga­lo. Tad šiuo me­tu lau­kia­me ka­lė­di­nio ste­buk­lo ir ren­ka­me pa­ra­mą pa­sta­to įsi­gi­ji­mui per https://www.au­kok.lt/pro­jek­tai/Ant­rie­ji-Orus-na­mai-oriai-se­nat­vei.

Vi­są pro­jek­tą, ir įsi­gi­ji­mą, ir re­mon­tą, ir įren­gi­mą, pla­nuo­ja­me, pa­rems pri­va­tūs žmo­nės ir ver­slai. Nuo pat pra­džių sten­gia­mės veng­ti val­diš­kų pi­ni­gų, nes jie la­bai ap­ri­bo­ja. Jų ieš­ko­si­me tik kraš­tu­ti­niu at­ve­ju. Kiek­vie­nam dar­bų eta­pui mė­gin­si­me ieš­ko­ti ir vie­ti­nių meist­rų. Gal at­si­ras net to­kių, ku­rie no­rės pri­si­dė­ti sa­va­no­riš­kais pa­grin­dais. Vi­so­kių ste­buk­lų ma­tė­me kur­da­mi Vil­niaus dau­gia­bu­tį, ir tai lei­džia ti­kė­ti žmo­nių ge­ru­mu ir no­ru sa­vo ran­ko­mis pri­si­dė­ti ku­riant kaž­ką, kas jiems at­ro­do svar­bu ir rei­ka­lin­ga. Taip pat ir su vie­ti­niais ver­slais, ti­kiu, pa­vyks su­de­rin­ti gal ge­ras nuo­lai­das, gal fi­nan­si­nę pa­ra­mą, o gal kas ir sa­vo pro­duk­ci­ja pa­rems. Iš vie­nos pu­sės, lai­kas mū­sų ne­ri­bo­ja, ga­li­me rė­mė­jų ar ge­rų kai­nų ieš­ko­ti kiek tin­ka­mi. Bet kiek­vie­na die­na man as­me­niš­kai yra pei­lis, nes tik aš ži­nau, kiek yra lau­kian­čių­jų ei­lė­je ap­si­gy­ven­ti „Oriuo­se na­muo­se“ ir ko­kios skau­džios jų gy­ve­ni­mo is­to­ri­jos.

– Koks Jū­sų as­me­ni­nis san­ty­kis su pa­čia idė­ja ir ko­dėl tai la­bai svar­bu Jums?

– Orūs na­mai yra ma­no kū­di­kis. Kaip ir kiek­vie­nai ma­mai, jis ir di­džiau­sias skaus­mas, ir di­džiau­sias džiaugs­mas. Ne­sėk­mė nu­sva­ri­na ran­kas, bet kiek­vie­na sėk­mės is­to­ri­ja su­tei­kia jė­gų. Ne­pa­vy­ko gau­ti lauk­tos pa­ra­mos ar nuo­lai­dos – liū­de­sys. Nu­va­žiuo­ji pas gy­ven­to­jus ir pa­ma­tai ko­kią sma­gią jų gy­ve­ni­mo sce­ną – lai­mės iki dan­gaus.

Di­džiau­sias iš­šū­kis man bu­vo at­ras­ti sa­vo vie­tą gy­ven­to­jų gy­ve­ni­me, tą ba­lan­są tarp su­tei­ki­mo jiems lais­vės ir lei­di­mo gy­ven­ti sa­va­ran­kiš­kai bei no­ro vi­sur vi­sa­da vi­saip kaip pa­dė­ti. Bet vis­kas at­si­sto­jo į sa­vo vie­tas, kai aš „lei­dau sau“ ne­si­kiš­ti į jų gy­ve­ni­mus. Juk jie vi­si dar ga­li vis­ką pa­si­da­ry­ti sa­va­ran­kiš­kai, ma­no siū­lo­ma pa­pil­do­ma pa­gal­ba jiems nė­ra rei­ka­lin­ga, o ir kai iš­si­nuo­mo­ji bu­tą, vi­sai ne­no­ri, kad nuo­mo­to­jas trin­tų­si ap­link, „po­nios di­rek­to­rės“ bu­vi­mas jiems tik pri­me­na, kad bu­tas iš­nuo­mo­tas, kad jie kaž­kam yra at­sa­kin­gi. Jaus­ti at­sa­ko­my­bę yra ge­rai, bet nė­ra rei­ka­lo tą daž­nai pri­min­ti. Ga­liau­siai mes su­ta­rė­me, kad aš ne­si­ki­šu į na­mų gy­ve­ni­mus, vi­są at­sa­ko­my­bę už sa­ve jie pri­si­i­ma pa­tys, bet jei rei­kia pa­gal­bos, jiems te­rei­kia pra­neš­ti – aš vi­sa­da ša­lia.

Tie­sa, vis dar tu­riu iš­šū­kį, kaip už­tik­rin­ti gy­ven­to­jų ano­ni­miš­ku­mą, bet kar­tu pa­pa­sa­ko­ti rė­mė­jams, koks rei­ka­lin­gas yra šis pro­jek­tas, ko­kie pri­slėg­ti žmo­nės at­vyks­ta gy­ven­ti ir kaip jie tie­siog aky­se at­si­tie­sia, at­si­gau­na pa­puo­lę į sau­gią ir drau­giš­ką ap­lin­ką. Aš esu pri­vi­le­gi­juo­ta neš­ti vi­są at­sa­ko­my­bę, bet kar­tu ir džiaug­tis sėk­mės is­to­ri­jo­mis.