Kodėl Dzūkijos ūkininkai laidoja gyvulininkystę?

Argumentai pienininkystės plėtrai

„Turime belstis tol, kol mus išgirs. Priešingu atveju mūsų neliks“, – karštai kalbėjo prieniškis ūkininkas J. Vilionis (nuotr.), matyt, turėdamas omenyje, kad 2026 m. Žemės ūkio ministerijos kuruojamų sričių finansavimas gerokai mažėja – net 11,6 proc. 
Tuo tarpu A. Palionis tikino, kad dar šiais metais bus išmokėtos kompensacijos už 2024 m. ir šių metų pavasarį šalnų padarytus nuostolius, taip pat ūkininkai dar galės kreiptis paramos atskirų šakų investicijoms pagal Strateginio plano priemones. 

Ministras grūdininkus dėl žemų supirkimo kainų skatina auginti kiaules ir kurti pridėtinę vertę joms sušeriant grūdus, nes per pastaruosius dešimt metų kiaulių laikytojų sumažėjo nuo 15 iki 3 tūkst., o Lietuva kiauliena apsirūpina tik 42 proc. 

A. Palionis žada pakeisti jaunojo ūkininko įsikūrimo taisykles, kad tėvams būtų lengviau perduoti ūkius vaikams. Dėl mėlynojo liežuvio ligos informuota, kad gyvulius auginimui be apribojimų ir vakcinacijos iš Lietuvos galima vežti į keturias šalis – Italiją, Ispaniją, Nyderlandus ir Belgiją.

Lietuvoje neliko nė 20 tūkst. ūkių, kurie laiko karves. Jų skaičius nuo 1990 metų sumažėjo daugiau kaip keturis kartus. Pieno gamyba per tris dešimtmečius krito maždaug tris kartus. 

Aiškios ir bankrutuojančių ūkių priežastys – pieno supirkimo kaina nepadengia jo gamybos savikainos, nes energijos sąnaudos, kuras, trąšos, samdoma darbo jėga, pašarai brangsta sparčiau. 

Žemės ūkio ministrui A. Palioniui į pagalbą dėl gyvulininkystės plėtros skuba ir  Žemės ūkio duomenų centras. Jo atlikta analizė rodo „šalies pienininkystės sektoriaus kryptį ir brandą, o pienas yra vertingas ir tinkamas aukštos kokybės produktų gamybai – nuo varškės iki brandintų sūrių“.

Argumentų pasitelkiama ir daugiau – iš vienos karvės vidutiniškai primelžta 9 tūkst. 414 kg pieno, t. y. 331 kg daugiau nei praėjusiais metais, primenama, kad didesnis karvių produktyvumas mažina pieno savikainą, nes vienam litrui pagaminti reikia mažiau sąnaudų.

Be kooperacijos – nieko nebus?

Tuo tarpu buvęs Alytaus rajono, Punios ūkininkas Albertas Jusas tiek ministro A. Palionio, tiek žemdirbių gynėjo J. Vilionio kalbas vadina tik gražiais pažadais kaimo žmonėms, nes įvairios Žemės ūkio ministerijos rengtos strategijos dėl lėšų stygiaus pieno ūkiams reikiamo rezultato neduoda ir neduos.

Ūkininko nuomone, tik kooperacija žemės ūkyje gali atverti ūkininkams naujas veiklos perspektyvas. 

Prieš dešimt metų žinia apie A. Juso naikinamą ūkį apskriejo kone visą Lietuvą. „Sunku buvo, labai sunku, dar ir dabar širdį skauda“, – prisiminęs tą gyvenimo tarpsnį „Alytaus naujienoms“ sakė daugiau kaip 40 metų gyvulininkystei atidavęs ūkininkas iš Punios.  

Dėl smukusių pieno supirkimo kainų ir nematydamas jokios perspektyvos, Albertas tuomet pardavė visas karves, nors jo ūkis buvo laikomas moderniu ir pavyzdiniu. Kaime, kur ūkininkavo dzūkas, lankėsi ir šalies prezidentas, ir premjeras, o pats ūkininkas A. Jusas, prisiminęs ūkininkavimo pradžią, sako, kad netikėjo, jog nepriklausomoje Lietuvoje bus taip sunku ūkininkauti.

Jis pradėjo Punioje kurtis 1989 metais, kai atsiėmė tėvams priklausančius 35 ha žemės, sėjo grūdines kultūras, vėliau augino ir kiaules, ir karves, o gavęs paramą pradėjo statyti karvidę, tačiau ėmus augti įrangos ir statybinių medžiagų kainoms, projekto įgyvendinimas išaugo trigubai – teko kreiptis į banką...

Šiandien A. Jusas kalba atvirai: visos pastangos sėkmingai ūkininkauti nuėjo perniek, o vaikams nepanorus ūkininkauti, ūkį reikėjo tiesiog sunaikinti.

– Albertai, šiemet aplankiau ne vieną Alytaus rajono ūkininką, bet visų nuomonė vieninga, visi tarsi kirviu nukerta, kad gyvulininkystės Dzūkijai nereikia. Kodėl ūkininkai laidoja šią svarbią šaką?

– Žinot, čia yra daug dalykų, karves prižiūrėti reikia ištisą parą, reikia turėti ir pakankamai daug žinių. Šiandien mano statyta ferma stovi tuščia, pardaviau visas karves, melžimo įrangą, dar turiu 90 ha žemės, kurią nuomoju. Patikėkite, aš irgi norėjau sėkmingai ūkininkauti, tačiau pieno supirkimo kainų nepastovumas ir aiškios žemės ūkio politikos nebuvimas sužlugdė visas viltis. Niekas nesikeičia ir šiandien – perdirbėjai ir prekybininkai gauna milijoninius pelnus, o žemdirbiai ir toliau skaičiuoja centus...

... Visą straipsnį rasite mūsų naujausią (Nr. 14142/82) spaudinį Alytuje įsigiję parduotuvėse „Aibė“, „Čia market“, „Iki“, „Maxima“, „Norfa“, „Rimi“ ir kt. 

Antradienio numeris kainuoja 1 Eur, savaitgalio – 1,1 Eur.