Ko­ro­na­vi­ru­sas iš­try­nė iš aly­tiš­kio me­di­ko gy­ve­ni­mo iš­ti­sus du mė­ne­sius, bet ga­lų ga­le do­va­no­jo lai­min­gą bi­lie­tą

Li­ga me­di­kui pa­ro­dė ašt­rius na­gus

Jei­gu jums ka­da te­ko lan­ky­tis Aly­taus ap­skri­ties S. Ku­dir­kos li­go­ni­nės Pri­ėmi­mo–sku­bio­s pa­gal­bos sky­riu­je V.Mar­cin­ke­vi­čiaus bu­dė­ji­mo me­tu, ti­kė­ti­na, kad įsi­mi­nė­te slau­gy­to­jo pa­dė­jė­ją, ku­ris vi­suo­met ge­bė­jo op­ti­mis­tiš­kai nu­teik­ti pa­cien­tus, ne­gai­lė­jo ge­ro žo­džio, ne­re­tai gy­dan­čio ne pras­čiau nei vais­tai. Aly­taus li­go­ni­nė­je aly­tiš­kis dir­ba jau tris­de­šimt me­tų. Ir bū­tent jam bu­vo lem­ta tap­ti pir­muo­ju šios li­go­ni­nės dar­buo­to­ju, ku­riam pa­čiam pri­si­rei­kė ko­vi­di­nės re­a­ni­ma­ci­jos lo­vos.

Ant­rą­ją lap­kri­čio sa­vai­tę, po nie­kuo ne­iš­skir­ti­nio bu­dė­ji­mo sky­riu­je, Val­das su­lau­kė ne­ti­kė­tos ži­nios, kad dar­be tu­rė­jo kon­tak­tą su CO­VID-19 ser­gan­čiu as­me­niu. „Bū­ti­nas ap­sau­gos prie­mo­nes tuo me­tu jau nau­do­jo­me, ta­čiau vis­kas dar at­ro­dė pa­kan­ka­mai to­li nuo mū­sų, tai­gi pra­ne­ši­mas, kad ir ma­no pa­ties tes­tas jau yra tei­gia­mas, bu­vo la­bai ne­ti­kė­tas“, – pa­sa­ko­ja Val­das.

Jis pats svei­ka­ta iki tol ne­si­skun­dė: 48-erių me­tų am­žiaus, per­ša­li­mo li­go­mis sir­go re­tai, nuo gri­po ne­si­skie­pi­jo, pri­jau­tė ne­griež­tai ve­ge­ta­riš­kai mi­ty­bai, ne­rū­kė ir gy­ve­no ak­ty­viai, la­bai mė­go va­ži­nė­ti dvi­ra­čiu. Val­das sa­ko ne­bu­vęs iš tų, ku­rie ypa­tin­gai bi­jo­jo už­si­krės­ti ir ko­vi­du, bet, ži­no­ma, kruopš­čiai lai­kė­si rei­ka­la­vi­mų. Vis dėl­to li­ga jam bu­vo ne­gai­les­tin­ga: min­tis gy­dy­tis na­muo­se ne­pa­si­tei­si­no, tem­pe­ra­tū­ra iš­kart ki­lo per 40 laips­nių ir te­ko kvies­ti grei­to­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos me­di­kus. Taip V.Mar­cin­ke­vi­čius at­si­dū­rė ko­le­gų glo­bo­je ir bu­vo pa­gul­dy­tas į tuo­met ne­se­niai ati­da­ry­tą „CO­VID-19“ sky­rių. Rent­ge­nas pa­ro­dė di­de­lę bė­dą – de­ga plau­čiai, jis bu­vo per­kel­tas į ko­vi­di­nę re­a­ni­ma­ci­ją.

Ke­lio­nės „pa­gal­bi­ne“ į Vil­nių ne­at­si­me­na

V.Mar­cin­ke­vi­čius yra aist­rin­gas ko­lek­ci­nin­kas, tai jo mėgs­ta­mas lais­va­lai­kio už­si­ė­mi­mas, ren­ka pa­što žen­klus, se­ną­sias fo­to­gra­fi­jas, gau­su jo ko­lek­ci­jo­se ir su me­di­ci­na su­si­ju­sių eks­po­na­tų. „Pro­fe­si­nė­je“ ko­lek­ci­jo­je yra ir „grei­tu­kių“ au­to­mo­bi­liu­kų mo­de­lių. „Pa­gal­bi­nė“ – šven­tas rei­ka­las, ši­tas au­to­mo­bi­lis žmo­nių gy­vy­bes gelbs­ti“, – prieš ke­le­rius me­tus „Aly­taus nau­jie­noms“ apie sa­vo ko­lek­ci­ją pa­sa­ko­da­mas šmaikš­ta­vo Val­das.

Jis ta­da nė ne­sap­na­vo, ko­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis „pa­gal­bi­nė“ gel­bės jo pa­ties gy­vy­bę, ga­ben­da­ma į San­ta­ros kli­ni­kų re­a­ni­ma­ci­ją, ku­rio­je, tai­kant dirb­ti­nę plau­čių ven­ti­lia­ci­ją, gy­do­mi sun­kiau­si CO­VID-19 li­go­niai iš vi­sos Lie­tu­vos.

Iš Aly­taus li­go­ni­nės į Vil­nių Val­das bu­vo iš­vež­tas lap­kri­čio 13 die­ną. Nei ši­tos ke­lio­nės, nei to, kas vy­ko ar­ti­miau­sius mė­ne­sius po to, jis ne­pri­si­me­na vi­siš­kai. Aly­tiš­kio gy­ve­ni­me jų tie­siog ne­bu­vo – iš­si­try­nė. Pas­ku­ti­nis pri­si­mi­ni­mas iš Aly­taus li­go­ni­nės – bal­sai, kaž­ko­kie še­šė­liai, troš­ku­lys ir min­tis, kas jam pa­duos van­dens, taip pat aiš­kus su­vo­ki­mas, kad šian­dien yra blo­giau nei va­kar, ir tur­būt tai – jau vis­kas.

Ki­tas pri­si­mi­ni­mas – nu­bu­di­mas iš ko­mos, ap­link lo­vą triū­sian­tis me­di­ci­nos per­so­na­las ir gy­dy­to­jo žo­džiai: „Jūs pa­bu­do­te po ko­vi­do ko­mos.“

Val­das sa­ko, kad pra­bu­di­mas ne­bu­vo leng­vas nei fi­ziš­kai, nei mo­ra­liš­kai. Pri­rei­kė ne­ma­žai lai­ko su­vok­ti, kad tai jau tik­rai ne sap­nas, bet re­a­ly­bė. Nors tu­ne­lio ar ko­kių ki­tų pa­na­šių vaiz­di­nių, apie ku­riuos pa­sa­ko­ja ba­lan­sa­vu­sie­ji ana­pus ri­bos, jis ne­pa­ty­rė, ta­čiau ko­mo­je bū­da­mas sap­na­vo, ir sa­ko, kad tie sap­nai bu­vo sun­kūs, var­gi­nan­tys.

Dar sa­vai­tę gy­dy­tas Vil­niu­je, pa­si­džiau­gęs rū­pes­tin­gu per­so­na­lu, jau­nais ir kva­li­fi­kuo­tais gy­dy­to­jais, aly­tiš­kis su­stip­rė­jo tiek, kad bu­vo par­vež­tas į Aly­taus li­go­ni­nę.

Dėkoja kolegoms už pagalbą ir palaikymą

Šiuo me­tu Val­das gu­li Slau­gos sky­riu­je ir ban­do grįž­ti į vi­sa­ver­tį gy­ve­ni­mą, su­pras­da­mas, kad tam pri­reiks daug pa­stan­gų. Jam at­lie­ka­mi ma­sa­žai, mankš­tos, ki­ne­zi­te­ra­pi­jos prce­dū­ros, elek­tros­ti­mu­lia­ci­jos. Dėl ke­lių mė­ne­sių ne­jud­ru­mo pa­si­dė­jo rau­me­nų at­ro­fi­ja, tai­gi la­bai di­de­lė per­ga­lė yra kiek­vie­nas žings­ne­lis, pra­džio­je – pa­si­re­miant į sie­ną.

Pa­cien­tu ne­ti­kė­tai ta­pęs me­di­kas dė­ko­ja už pa­gal­bą ir pa­lai­ky­mą ko­le­goms, nes draugą nelai­mėje pažinsi, ir jo situacijoje ši išmintis pasiteisino su kaupu.

Ska­nus jam li­go­ni­nės mais­tas, var­to­ja vi­ta­mi­nus, vi­saip sten­gia­si stip­rin­ti or­ga­niz­mą. Po li­gos pri­klau­so 20 die­nų re­a­bi­li­ta­ci­ja, bet iki jos dar bū­ti­na su­stip­rė­ti. Šiuo me­tu Lie­tu­vo­je siū­lo­ma la­bai ge­rų spe­cia­lių­jų pro­gra­mų, skir­tų įveik­ti CO­VID-19 pa­da­ri­nius kom­pe­ten­tin­gų gy­dy­to­jų prie­žiū­ro­je, ta­čiau jos yra mo­ka­mos.

Po dvie­jų mė­ne­sių ko­mos nu­bu­du­sio Val­do, be ki­ta ko, lau­kė ir įvai­rios ne­ap­mo­kė­tos są­skai­tos už te­le­fo­ną, in­ter­ne­tą, ko­mu­na­li­nes pa­slau­gas. Li­gos me­tu jo pa­ja­mos yra tik ne­dar­bin­gu­mo iš­mo­ka. Val­das sa­ko, kad šiuo me­tu jos už­ten­ka, nes įvai­rias jam bū­ti­nas me­di­ci­nos pa­slau­gas gau­na ne­mo­ka­mai, ta­čiau aki­vaiz­du, kad to­kiam su­dė­tin­gam grį­ži­mui į gy­ve­ni­mą po li­gos, ku­ria už­si­krė­tė dar­bo vie­to­je, lė­šų ir at­ei­ty­je dar rei­kės tik­rai daug.

„Lin­kė­ji­mai Sau­liui Lam­pic­kui!“

Kaip grei­tai vyks or­ga­niz­mo at­si­sta­ty­mas – kol kas sun­ku pa­sa­ky­ti. Val­das de­da vi­sas pa­stan­gas, kad svei­ki­mas bū­tų kuo spar­tes­nis, juo­lab už lan­go – pa­va­sa­ris, taip no­rė­tų­si spė­ti juo pa­si­džiaug­ti ne tik pro stik­lą.

„Ma­no op­ti­miz­mą pa­lai­ko tai, kad jau­čiu, kaip stip­rė­ju, ge­rė­ja ben­dra sa­vi­jau­ta, pa­de­da net... vaiz­das pro lan­gą, nes pa­la­ta iš­ei­na į vi­di­nį li­go­ni­nės kie­me­lį. Jis la­bai sti­lin­gai įreng­tas, o ypač man pa­tin­ka „An­ge­lo“ skulp­tū­ra, lin­kė­ji­mai jos au­to­riui Sau­liui Lam­pic­kui!“ – šyp­so­si Val­das.

Kaip aly­tiš­kis šian­dien ver­ti­na tai, kas jam at­si­ti­ko? „Ši li­ga – iš­ban­dy­mas ir siur­pri­zas, jis ne­si­ren­ka, me­ni­nin­kas ar me­di­kas esi, vi­si sau­go­mės, bet kar­tais taip nu­tin­ka. Aiš­ku, nė­ra tei­sy­bės, kad ki­ti be­veik be­simp­to­me for­ma pra­ser­ga, o aš vos iš­gy­ve­nau. Nau­jo­vė ši­ta li­ga, dar daug ko apie ją ne­ži­no­me“, – svars­to.

Ta­čiau dau­giau su­ži­no­ti apie CO­VID-19 ar su tuo su­si­ju­sius ka­ran­ti­no ri­bo­ji­mus, ki­tas ak­tu­a­li­jas šiuo me­tu Val­das ir ne­si­sten­gia. Grei­čiau at­virkš­čiai – net­gi šiek tiek at­si­ri­bo­ja nuo in­for­ma­ci­jos.

Dau­giau­sia lai­ko ski­ria fi­zi­nei re­a­bi­li­ta­ci­jai, žings­ne­lis po žings­ne­lio – taip pat ir tie­sio­gi­ne to žo­džio pras­me, per pa­la­tą – Val­das ban­do ju­dė­ti link to­kio gy­ve­ni­mo, koks jam tei­kė džiaugs­mą: „Di­džiau­sia ma­no sva­jo­nė – va­sa­rą vėl pra­lėk­ti dvi­ra­čiu, kad apie pa­tir­tus iš­gy­ve­ni­mus pri­min­tų tik ran­das ant kak­lo, at­si­ra­dęs dėl dirb­ti­nės plau­čių ven­ti­lia­ci­jos, nes, kaip ži­nia, vy­rus ran­dai puo­šia“....