Ko­dėl Lie­tu­vo­je eli­tas vi­sa­da iš­duo­da sa­vo tau­tą?

Nuomonė

Prieš pen­kio­li­ka me­tų apie tai dis­ku­ta­vo­me su fi­lo­so­fu Kres­cen­ci­ju­mi Stoš­ku­mi. Tuo­met kal­bant šia te­ma, dau­giau rė­mė­mės is­to­ri­niais pa­ste­bė­ji­mais apie su­len­kė­ju­sį ir nie­ki­nan­tį lie­tu­viš­kai kal­ban­čius sa­vo pa­val­di­nius mū­sų ba­jo­rų sluoks­nį, apie so­vie­ti­nio lai­ko­tar­pio val­di­nin­kus, be­ato­dai­riš­kai Lie­tu­vo­je vyk­džiu­sius vi­sus tau­tai pra­žū­tin­gus Mask­vos pa­lie­pi­mus.

Bu­vo pra­ėję pen­ke­ri me­tai nuo mū­sų įsto­ji­mo į Eu­ro­pos Są­jun­gą ir jau ryš­kė­jo Briu­se­lio do­mi­na­vi­mo po­žy­miai ne tik eko­no­mi­ko­je, bet ir vi­so­se ki­to­se gy­ve­ni­mo sri­ty­se. Prie nau­jos va­ka­rie­tiš­kos ide­o­lo­gi­jos do­mi­na­vi­mo mū­sų vals­ty­bė­je grei­čiau­siai pri­si­tai­kė ir ak­ty­viau­siais Briu­se­lio ko­man­dų vyk­dy­to­jais ta­po ne kas ki­tas, o bu­vę ko­mu­nis­ti­nės no­men­kla­tū­ros at­sto­vai. Ge­riau­siu to pa­vyz­džiu rei­kė­tų lai­ky­ti Vla­di­mi­ro Le­ni­no įkur­tos TSKP )Ta­ry­bų Są­jun­gos ko­mu­nis­tų par­ti­jos) is­to­ri­jos dės­ty­to­ją Vy­tau­tą Land­sber­gį, ta­pu­sį Tė­vy­nės są­jun­gos-Lie­tu­vos krikš­čio­nių de­mok­ra­tų par­ti­jos pir­mi­nin­ku. Pra­ėjus dau­giau kaip trims de­šimt­me­čiams po Ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo mū­sų ša­ly­je, pa­žei­džiant Lie­tu­vos Kon­sti­tu­ci­ją, šis pi­lie­tis ap­si­skel­bė fak­ti­niu vals­ty­bės va­do­vu ir su sa­vo par­ti­ja ėmė­si se­no, ge­rai iš­mok­to dar­bo. Dar­bo, ku­ris reiš­kia be­są­ly­giš­ką nie­kie­no ne­rink­tos są­jun­gi­nės val­džios įsa­ky­mų vyk­dy­mą Lie­tu­vo­je. Vyk­dy­mą įsa­ky­mų, ku­rių tiks­las, kad nei bu­vu­sio­je So­vie­tų Są­jun­go­je, nei da­bar Eu­ro­pos Są­jun­go­je lie­tu­vių tau­tos ir Lie­tu­vos tau­ti­nės vals­ty­bės ne­tu­ri lik­ti! Jei ne­ti­ki­te, pa­skai­ty­ki­te Pa­sau­lio eko­no­mi­kos fo­ru­mo Da­vo­se, į ku­rį taip ver­žia­si ir Pre­zi­den­tas Gi­ta­nas Nau­sė­da, ir mi­nist­ras Gab­rie­lius Land­sber­gis, ofi­cia­lius įvai­rių šva­bų, So­ro­šų do­ku­men­tus. Tai vi­sai ne jo­kios są­moks­lo te­ori­jos. Fak­tas ir tai, kad Jung­ti­nių Tau­tų pa­skelb­tais duo­me­ni­mis mes, lie­tu­viai, kar­tu su lat­viais ir pu­er­to­ri­kie­čiais esa­me trys la­biau­siai nyks­tan­čios pa­sau­ly­je tau­tos. At­ro­do, aiš­kiau bū­ti ne­ga­li – gel­bė­ki­mės, bro­liai lie­tu­viai, ko­vo­kim už sa­vo did­vy­rių že­mę!

Anaip­tol, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­me pri­imi­nė­ja­ma stra­te­gi­ja „Lie­tu­va 2050“, ku­rio­je apie lie­tu­vių tau­tos iš­li­ki­mą nė­ra nė žo­džio. Prie­šin­gai, čia Lie­tu­vos vals­ty­bės te­ri­to­ri­ja – tai že­mė at­vi­ra vi­siems pa­sau­lio imig­ran­tams ir per­ėjū­nams, ku­riems čia gy­ven­ti bus la­bai ge­ra. Ir tai vyks­ta da­bar, kai pa­sau­ly­je au­gan­ti įtam­pa, ka­ri­niai kon­flik­tai ir pa­tys bai­siau­si ka­rai net ne­pa­sie­kė apo­gė­jaus, kai tri­na­mos vi­sos žmo­giš­kos ver­ty­bės, svei­kas pro­tas, o vals­ty­bės tar­pu­sa­vio san­ty­kiuo­se ne­si­lai­ko jo­kių tai­syk­lių. Ar mū­sų tau­tie­čiai, no­rin­tys ir tu­rin­tys ga­lių iš­lai­ky­ti sa­vo Lie­tu­vos vals­ty­bę, tu­rė­tų kreip­tis į ša­lies eli­tą, tu­rin­tį sa­vo ran­ko­se val­džią? Val­džią, ku­rią eli­tas įgi­jo pa­si­nau­do­da­mas lie­tu­vių pa­tik­lu­mu, kan­try­be, kvai­lu­mu ir ver­čia mū­sų vals­ty­bę vi­so pa­sau­lio aky­se dur­nių lai­vu, ku­ris ga­li plauk­ti tik pa­sro­viui. Mes sa­vo Lie­tu­vos že­mės ne­pa­vel­dė­jo­me iš sa­vo tė­vų, mes ją pa­si­sko­li­no­me iš sa­vo vai­kų ir jiems tu­ri­me grą­žin­ti vi­są.

Da­bar­ti­nė­je si­tu­a­ci­jo­je te­ri­to­ri­nių pre­ten­zi­jų iš kai­my­ni­nių vals­ty­bių mums ne­tu­ri tik bra­liu­kai lat­viai. Ir ne­ap­gau­di­nė­kim sa­vęs dėl stra­te­gi­nės part­ne­rys­tės su Len­ki­ja. Kai Sei­mo kvai­le­liai lie­tu­vai­čiai nu­bal­sa­vo dėl tri­jų len­kiš­kų rai­džių įtvir­ti­ni­mo, Pre­zi­den­tas G. Nau­sė­da šio spren­di­mo ne­ve­ta­vo, pa­si­tei­sin­da­mas tuo, kad „Len­ki­ja da­rė di­de­lį spau­di­mą“. Jei Lie­tu­vą kas už­puls, Len­ki­jos ka­riuo­me­nė at­eis į pa­gal­bą. Tik ar po to iš­eis iš Vil­niaus kraš­to?

So­vie­tai kaž­ka­da iš­va­da­vo nuo vo­kie­čių, bet pa­tys pa­mir­šo iš­ei­ti. Pri­min­siu, kad tar­pu­ka­riu, kai pra­ra­dom Vil­nių, Lie­tu­va ir Len­ki­ja ne­ka­ria­vo. Jos tuo­met de­rė­jo­si Su­val­kuo­se, o Vil­niaus kraš­tą už­ėmė „maiš­ti­nin­ko“ L.Že­li­gov­skio ka­riuo­me­nė. Lie­tu­viams kontr­ata­kuo­jant len­kus, bu­vom su­stab­dy­ti įsi­ki­šus tuo­me­ti­nėms Jung­ti­nėms Tau­toms. Tai pa­čiai or­ga­ni­za­ci­jai, ku­ri da­bar įspė­ja Ru­si­ją ir Iz­ra­e­lį, tik šioms nė mo­tais. Pa­ro­dy­ki­te man ka­ti­ną, ku­riam rū­pi, ką apie jį mąs­to pe­lės. Vi­sų tarp­tau­ti­nių or­ga­ni­za­ci­jų žo­dis pri­va­lo­mas tik Lie­tu­vių eli­tui. Čia jie pir­mū­nai kom­jau­nuo­liai, vyk­dan­tys pa­sau­lio di­džių­jų va­lią ir len­kian­tys net Ki­ni­jos chun­vei­bi­nus, kai rei­kia griau­ti tau­tos at­min­ties sim­bo­lius. Bet čia rei­kia ruoš­tis gin­ti sa­vo vals­ty­bės sie­nas, stip­rin­ti ša­lies gy­ny­bą, „ruoš­tis ka­rui“, kaip pa­sa­kė G.Land­sber­gis. Ir ta­da nu­skam­ba sa­lia­mo­niš­kas mū­sų Eko­no­mi­kos ir ino­va­ci­jų mi­nist­rės Auš­ri­nės Ar­mo­nai­tės siū­ly­mas, kad Lie­tu­vos žmo­nės sa­vo ša­lies gy­ny­bai tu­ri „su­si­mes­ti“ pi­ni­gų. Va taip, taip! Čia taip, kaip pro­ble­mas, anot bu­vu­sios ša­lies Pre­zi­den­tės Da­lios Gry­baus­kai­tės, „ge­riau­sia, ge­riau­siai spren­džia In­gri­dos Ši­mo­ny­tės va­do­vau­ja­ma mū­sų eli­ti­nė Vy­riau­sy­bė. Ar pir­mas kar­tas, kai nai­vūs ir ge­ra­šir­džiai lie­tu­vai­čiai „su­si­mes­di­nė­ja“, kad ir ka­riau­jan­čiai Uk­rai­nai pa­rem­ti? Iš vi­sų, uk­rai­nie­čius re­mian­čių, vals­ty­bių, pa­gal BVP pro­cen­tą, esam pir­mo­je vie­to­je. „Varg­šė, ne­tur­tin­ga“ JAV, be­je, yra pas­ku­ti­nė. Na, o kur au­ko­ja­mi mi­li­jo­nai, ten vi­sa­da at­si­ran­da Ed­mun­das Ja­ki­lai­tis, Jo­nas Oh­ma­nas, An­drius Ta­pi­nas. Dar bu­vo LRT „Vals­ty­bės kū­rė­jo“ ti­tu­lu no­mi­nuo­tas Ole­gas Šu­ra­je­vas, bet jį kaž­ko­dėl pa­kei­tė tos pa­čios te­le­vi­zi­jos „pri­ma­do­na“ Ri­ta Mi­liū­tė. Nors koks skir­tu­mas – Mi­liū­tė ar Šu­ra­je­vas?

Vi­są šią kom­pa­ni­ją, ma­nau, vie­ni­ja ne tik mei­lė di­de­liems pi­ni­gams, bet ir tai, kad į vi­sus kon­ser­va­to­ri­jų opo­nen­tus jie žiū­ri kaip V.Le­ni­nas į bur­žu­a­zi­ją. Čia pa­ra­šiau jiems su­pran­ta­ma kal­ba. Uk­rai­nie­čiams pa­dė­ti rei­kia, bet ne­no­riu to da­ry­ti per šiuos „tar­pi­nin­kus“. Ge­riau pa­rem­siu be pa­sto­gės li­ku­sius su­spro­gu­sio Vir­šu­liš­kių na­mo gy­ven­to­jus.

Bet grįž­ki­me prie sa­vo iš­si­vaikš­čio­jan­čios ir iš­mirš­tan­čios tau­tos bė­dų, į ku­rias mū­sų iš glo­ba­lis­tų pi­ni­gų iš­lai­ko­mam eli­tui nu­si­spjau­ti. O bė­ga­ma iš Lie­tu­vos ne tik ieš­kant ge­res­nės al­gos, bet ir ti­kin­tis dau­giau tei­sin­gu­mo. Pas mus braš­ke ant tei­sin­gu­mo tor­to rei­kė­tų lai­ky­ti bu­vu­sį Kon­sti­tu­ci­nio teis­mo pir­mi­nin­ką Dai­nių Ža­li­mą, ku­rį Lais­vės par­ti­ja iš­kė­lė kan­di­da­tu į ša­lies pre­zi­den­tus. Žmo­gus, ku­ris su­ge­bė­jo trak­tuo­ri Kon­sti­tu­ci­ją taip, kaip rei­kia val­dan­čių­jų da­bar­ti­nei ko­a­li­ci­jai ir kas lie­čia lie­tu­vių kal­bą ir vie­na­ly­tes san­tuo­kas, o jei reik­tų, ne­abe­jo­ju, ras­tų bū­dą įtei­sin­ti zo­o­fi­li­ją. Nuo to­kių li­be­ra­lių idė­jų mū­sų tau­tos skai­čius ne tik ne­di­dė­ja, bet, plin­tant nar­ko­ti­kams, mes dar ir de­gra­duo­jam.

Kas yra tau­ta? Tai, vi­sų pir­ma, mū­sų lie­tu­vių kal­ba, kul­tū­ra, ku­rią su­da­ro tra­di­ci­jos, pa­pro­čiai, gy­ve­ni­mo bū­das tu­ri­mo­je sa­vo vals­ty­bės te­ri­to­ri­jo­je ar et­ni­nė­se že­mė­se. Iš­nai­kink šiuos da­ly­kus ir tau­tos ne­liks. Ir ne­svar­bu, ar tai mes, lie­tu­viai, ar jau iš­ny­kę mums gi­mi­nin­gi prū­sai, jot­vin­giai.

Tu­ri­me vie­ną iš še­šių se­niau­sių­jų pa­sau­lio kal­bų – sa­vo lie­tu­vių kal­bą, ku­rią iš­ki­liau­si žmo­ni­jos pro­tai lai­ko rak­tu į vi­sos že­mės is­to­ri­jos pa­ži­ni­mą. Tu­rė­tu­me ją sau­go­ti, puo­se­lė­ti, nes ne­daug kas be mū­sų ga­li di­džiuo­tis to­kiais da­ly­kais. Tai mū­sų pro­tė­vių, se­ne­lių, tė­vų per­duo­ta di­džiau­sia ver­ty­bė, ku­rią net so­viet­me­čiu su­ge­bė­jo ap­gin­ti Vil­niaus uni­ver­si­te­to dės­ty­to­jai. Vil­niaus uni­ver­si­te­to, ku­ris ta­da ta­po li­tu­a­nis­ti­kos bas­tio­nu ir li­tu­a­nis­ti­kos idė­jų sklei­dė­ju vi­sa­me pa­sau­ly­je. Lai­kai pa­si­kei­tė ir ne­pri­klau­so­mo­je Lie­tu­vo­je VU va­do­va­vęs rek­to­rius Ar­tū­ras Žu­kaus­kas, be­je, au­gęs šei­mo­je, ku­rio­je bu­vo kal­ba­ma ru­siš­kai, su­ge­bė­jo prak­tiš­kai su­nai­kin­ti li­tu­a­nis­ti­kos ka­ted­rą svar­biau­sio­je Lie­tu­vos Al­ma ma­ter. Da­bar jis Lais­vės par­ti­jos na­rys, va­do­vau­jan­tis LR Sei­me Švie­ti­mo ir moks­lo ko­mi­te­tui. „Įsi­lei­do la­pę į viš­ti­dę“, kaip pas mus kai­me sa­ko­ma. Šio ir ki­tų mū­sų val­džios eli­to veiks­mų re­zul­ta­tas – jau iki mums sve­ti­mų rai­džių įtei­si­ni­mo, lie­tu­vių kal­bą im­ta to­bu­lin­ti pra­dė­jus nuo mo­te­riš­kų pa­var­džių ra­šy­bos, iš­me­tant „ie­nė“ ir pa­lie­kant tik „ė“ pa­bai­go­je. Čia pir­miau­sia pa­si­nau­do­jo kom­plek­suo­tos, į mū­sų val­džios ro­do­mus už­sie­nius nu­si­tai­kiu­sios per­so­nos.

Da­bar Lais­vės par­ti­ja, su­si­rū­pi­nu­si į Lie­tu­vą plūs­tan­čių imig­ran­tų tei­sė­mis, nu­ta­rė ban­dy­ti lie­tu­vai­čių mo­te­rų pa­var­des už­bai­gi­nė­ti ir su ga­lū­ne „a“ bei ne­rei­ka­lau­ti Lie­tu­vo­je iš­mok­ti kal­bė­ti vals­ty­bi­ne kal­ba.

Kuo vis­kas pa­si­baigs, prog­no­zuo­ti ne­sun­ku. Te­rei­kia pa­vaikš­čio­ti po ša­lia Vil­niaus kraš­to ka­pi­nes. Kas bu­vo sa­ve da­bar čia len­kais lai­kan­čių žmo­nių pro­tė­viai, ant ku­rių ka­pų už­ra­šy­tos pa­var­dės Že­mait, Gai­del, Tal­mant, Ta­ma­šev? Ar iš tik­rų­jų rei­kia tai­sy­ti ir su mū­sų val­džios eli­to lei­di­mu pra­stin­ti lie­tu­vių kal­bą? Pir­mykš­tis žmo­gus su­si­šne­kė­da­vo riks­mais ir šauks­mais, o su­dė­tin­ges­nė, tur­tin­ges­nė dau­gy­be žo­džių kal­ba – tai aukš­tes­nio iš­si­vys­ty­mo ly­gio po­žy­mis. Bet mū­sų eli­to „Tri­jų mer­ge­lių“ val­dan­čios ko­a­li­ci­jos par­ti­jų ly­de­rėms la­biau­siai pri­im­ti­nas vie­nos Il­fo ir Pet­ro­vo kny­gos „Dvy­li­ka kė­džių“ he­ro­jės kal­bos sti­lius, kur vis­ką, tik kei­čiant in­to­na­ci­ją, ga­li­ma iš­reikš­ti vie­nu žo­džiu „cho-cho“.

Ža­vė­jau­si šve­du, Suo­mi­jos ka­riuo­me­nės va­du mar­ša­lu Car­lu Gus­ta­fu Emi­liu Man­ner­hei­mu, ku­ris su sa­vo ka­riais su­stab­dė jo tė­vy­nę puo­lu­sią Rau­do­ną­ją ar­mi­ją. Bū­da­mas ki­ta­tau­tis, jis pa­si­el­gė kaip tik­ras sa­vo ša­lies pi­lie­tis ir pat­rio­tas. Mū­sų pu­siau len­kei Prem­je­rei I. Ši­mo­ny­tei ir pu­siau ru­sei Sei­mo pir­mi­nin­kei Vik­to­ri­jai Čmi­ly­tei-Niel­sen to­kio pa­trio­tiš­ku­mo, sa­vo vals­ty­bės pi­lie­tiš­ku­mo aiš­kiai trūks­ta. Pas­ta­ro­ji at­vi­rai už­si­mo­jo su­nai­kin­ti ne tik lie­tu­vių kal­bą gi­nan­čias, bet ir et­no­kul­tū­rą, liau­dies me­ną ku­ruo­jan­čias or­ga­ni­za­ci­jas. Na, o ką tuo me­tu vei­kia mū­sų tau­tos iš­rink­ta­sis eli­tas Sei­me? Anot švie­sios at­min­ties fi­nan­sų mi­nist­ro Ro­mu­al­do Si­kors­kio, „ver­šių tau­tos“ te­liu­kai ty­li ir pri­ta­ria­mai link­čio­ja gal­vo­mis. Jie plo­ja ir džiū­gau­ja, kai ša­lies Pre­zi­den­tas G.Nau­sė­da bu­čiuo­ja sve­ti­mo vals­ty­bės vė­lia­vą, jiems ne­už­kliū­na, kad Vil­niu­je ant vals­ty­bi­nių įstai­gų ka­bi­na­mos LGBT, trans­ves­ti­tų vė­lia­vos. Ne­ga­na to, LR Sei­mo na­rių gru­pė, ku­rie tik­riau­siai ruo­šia­si da­ry­ti kar­je­rą ir tap­ti eu­ro­par­la­men­ta­rais, įsi­teik­da­mi sa­vo bū­si­miems šei­mi­nin­kams, pa­ban­dė teik­ti įsta­ty­mo pa­tai­są, ri­bo­jan­čią bū­ti­ny­bę kel­ti Lie­tu­vos tri­spal­vę. Mes vi­si gy­ve­na­me sim­bo­lių pa­sau­ly­je. Vė­lia­va, her­bas – tai žen­klai, ku­rie vie­ni­ja tau­tą, ne­pri­klau­so­mai nuo ly­ties, iš­si­la­vi­ni­mo, so­cia­li­nės pa­dė­ties ir bet koks pa­si­kė­si­ni­mas į juos tu­ri bū­ti trak­tuo­ja­mas kaip nu­si­kal­ti­mas. Sau­sio 13-ąją ne­pri­klau­so­my­bę ap­gy­nėm pri­si­se­gę Vy­čius ir Ge­di­mi­nai­čių stul­pus. Da­bar mū­sų eli­tas šią die­ną mi­ni pri­si­se­gę nuo so­vie­tų ge­gu­žės 9-osios Per­ga­lės die­nos at­vi­ru­kų nu­si­žiū­rė­tas „ne­za­bud­kes“.

Gal ir ge­rai, nes pa­gal šį žen­klą ga­li at­pa­žin­ti, kas Lie­tu­vo­je yra eli­tas, ku­rį tu­rint, prie­šams kur­ti „penk­to­sios ko­lo­nos“ mū­sų vals­ty­bė­je vi­sai ne­bū­ti­na.