Ko­dėl jau­ni žmo­nės grįž­ta į Aly­tų?

„Spren­di­mą grįž­ti nu­lė­mė tai, kad su­si­tuo­kiau, ir su vy­ru pa­gal­vo­jo­me, kad ma­žes­nia­me mies­te bus sma­giau gy­ven­ti, at­ei­ty­je au­gin­ti vai­kus. At­si­žvel­gė­me į tai, kad ar­čiau šei­ma, ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to kai­nos žen­kliai ma­žes­nės, leng­viau ras­ti vie­tą dar­že­liuo­se, bū­re­lių di­de­lis pa­si­rin­ki­mas“, – pa­sa­ko­ja Ro­ne­ta Čes­nu­lie­nė, ku­ri iš­ban­džiu­si gy­ve­ni­mą Vil­niu­je grį­žo ir dir­ba sa­lo­no kon­sul­tan­te Aly­tu­je.

Jos ma­ny­mu, mies­tas yra la­bai ge­ro­je vie­to­je: jei no­ri pail­sė­ti ar pa­pra­mo­gau­ti, ga­li leng­vai pa­siek­ti di­des­nius mies­tus, o jei no­ri­si pi­giau ap­si­pirk­ti – ne­to­li Len­ki­ja.

Pa­šne­ko­vė džiau­gia­si, kad čia nė­ra spūs­čių, o jei no­ri pa­tau­so­ti gam­tą, ga­li vis­ką pa­siek­ti pės­čio­mis.

Kal­bant apie dar­bo per­spek­ty­vas, Ro­ne­ta pa­ste­bi tam tik­rų pro­ble­mų: „Jei jau­nas žmo­gus ne­tu­ri vi­siš­kai jo­kios dar­bi­nės pa­tir­ties ir tu­ri tik aukš­to­jo ar pro­fe­si­nio moks­lo bai­gi­mo ates­ta­tą, ga­li bū­ti sun­kiau ras­ti dar­bą. Dar­bų pa­si­rin­ki­mas nė­ra di­de­lis, bet jei­gu esi už­si­spy­ręs ir am­bi­cin­gas, tik­rai ga­li ras­ti sau tin­ka­mą.“

Aly­tiš­kės tei­gi­mu, bū­dų, kaip pra­leis­ti lais­va­lai­kį, ir­gi ne­trūks­ta: „Šil­tes­niu me­tų lai­ku va­ži­nė­ju rie­du­čiais, ka­dan­gi da­bar Aly­tu­je daug svei­ka­tin­gu­mo ta­kų. Taip pat man pa­tin­ka vaikš­čio­ti į ki­no te­at­rą ir į ne­mo­ka­mus ki­no se­an­sus ket­vir­ta­die­niais. Žie­mos me­tu – ba­sei­ne pa­to­gu pa­plau­kio­ti ir pir­ty­se pa­bū­ti, kai­na ne­di­de­lė ir svei­ka­tai ge­rai.“

Vil­niaus uni­ver­si­te­te fi­nan­sų ir drau­di­mo ma­te­ma­ti­ką stu­di­juo­jan­ti Ie­va An­driuš­ke­vi­čiū­tė pa­sa­ko­ja, kad pa­si­li­ko gy­ven­ti Aly­tu­je, nes dau­gu­ma pa­skai­tų jai vy­ko nuo­to­liu, taip pat ir dėl to, kad mū­sų mies­te ran­da vis­ką, ko ga­li pri­reik­ti.

„La­bai daug lai­ko pra­lei­džiu gam­to­je. Dėl to la­bai pa­to­gu gy­ven­ti Aly­tu­je, nes pa­va­žia­vus pu­sė va­lan­dos iš mies­to į bet ku­rią pu­sę ga­li­ma tik­rai daug pa­ma­ty­ti ir pa­si­vaikš­čio­ti. Kal­bant apie iš­ėji­mą į mies­tą pa­bū­ti su drau­gais – to­kių vie­tų taip pat yra“, – pa­sa­ko­ja Ie­va.

Jos tei­gi­mu, ne­trūks­ta ir to­kių pra­mo­gų kaip ki­no te­at­ras, te­at­ras ar bou­lin­gas, tik ko­ky­bė ne to­kia ge­ra kaip did­mies­čiuo­se.

„Kal­bant apie dar­bą pa­gal ma­no iš­si­la­vi­ni­mą, šia­me mies­te ga­li­my­bės la­bai ma­žos, ta­čiau ma­no sri­tis to­kia, kur 100 proc. ga­li dirb­ti nuo­to­li­niu bū­du, to­dėl pro­ble­mos ne­ma­tau. Jei no­rė­čiau dirb­ti gy­vai, tai jau bū­tų su­dė­tin­ga“, – sa­ko stu­den­tė.

Kaip pa­grin­di­nius mies­to pra­na­šu­mus ji pa­žy­mi gam­tą, gry­ną orą, tai, kad nė­ra trans­por­to spūs­čių: „Čia ga­li­ma la­bai daug vis­ko ras­ti, ko įpras­tai rei­kia žmo­gui, bet vis­ką pa­sie­ki grei­čiau, ra­miau.“

Aly­tiš­kė Sil­vi­ja Stra­vins­kai­tė, šiuo me­tu Kau­ne stu­di­juo­jan­ti svei­ka­tos psi­cho­lo­gi­ją, tei­gia: „Aly­tus – la­bai pa­to­gus mies­tas, jis ma­žas, bet kar­tu ir tu­rin­tis vis­ką, ko rei­kia. Ge­rai supla­nuo­tas su­si­sie­ki­mas, gal tik šiek tiek skau­da šir­dį, kad to­liau au­to­bu­sų sto­tis, nes esu ne­vai­ruo­jan­ti.“

Stu­den­tė pa­sa­ko­ja at­ei­ty­je pla­nuo­jan­ti dirb­ti vie­no­je iš Aly­taus gy­dy­mo įstai­gų, kur trūks­ta me­di­ci­nos psi­cho­lo­go.

„Aiš­ku, man šiek tiek liūd­na, kad yra re­mia­mi tie stu­den­tai, ku­rie spe­ci­fiš­kus svei­ka­tos moks­lus stu­di­juo­ja, o psi­cho­lo­gai pa­mirš­ta­mi. Mū­sų mies­te yra to­kia rė­mi­mo pro­gra­ma, kur jiems ap­mo­ka­mos stu­di­jos, o jie pa­si­ra­šo, kad ke­le­tą me­tų po stu­di­jų dirbs Aly­tu­je“, – pa­sa­ko­ja Sil­vi­ja. Vis­gi, jos tei­gi­mu, net jei iš­ori­nių pa­ska­tų ir rė­mi­mo jos pro­gra­mai nė­ra, ji no­ri grįž­ti.

„Kai vi­si tu­ri kaž­ką blo­go pa­sa­ky­ti apie sa­vo mies­tą, tai aš nie­kad to ne­ak­cen­tuo­ju, nes kai vei­ki ta­me mies­te, pri­si­jun­gi prie or­ga­ni­za­ci­jų, ieš­kai dar­bo, tai tik­rai ja­me yra, ką pa­siū­ly­ti“, – tei­gia ji.

„No­riu bū­ti mo­ky­to­ja. My­liu sa­vo gim­na­zi­ją, nie­kur ki­tur ne­no­rė­čiau dirb­ti, tik Aly­taus Pu­ti­nų gim­na­zi­jo­je. O ka­dan­gi ma­žes­niuo­se mies­tuo­se ypač trūks­ta mo­ky­to­jų, tai įsi­dar­bin­ti po stu­di­jų tik­rai ne­tu­rė­tų bū­ti pro­ble­ma“, – apie sa­vo pla­nus at­ei­čiai pa­sa­ko­jo Auk­sė Gar­ny­tė.

Ji sako­ vi­sa­da ran­dan­ti ką veik­ti Aly­tu­je ir mėgs­tan­ti tai, kad ga­li­my­bių daug, o mies­tas ma­žas ir vis­kas ran­ka pa­sie­kia­ma.

Šiuo me­tu Auk­sė gy­ve­na Vil­niu­je ir pa­sa­ko­ja, kad did­mies­čiuo­se ne­si­jau­čia jau­kiai: „Nie­ka­da ne­no­rė­čiau emig­ruo­ti, pa­lik­ti Lie­tu­vos. Vil­nius ir ki­ti jos mies­tai nė­ra prie šir­dies, tai kas dau­giau lie­ka? Grįž­ti ir kur­ti gy­ve­ni­mą Aly­tu­je.“

Aly­tiš­kė sako, kad jai sma­gu, kai at­ei­ni į de­ga­li­nę prie na­mų ir ten dir­ban­tys ka­si­nin­kai at­pa­žįs­ta ta­ve ir at­si­me­na, ką įpras­tai per­ki: „Su­pra­tau, kad no­riu čia gy­ven­ti, kur gat­vės man ar­ti­mos, par­da­vė­jai ži­no ma­no pre­kes, no­riu, kad ma­no vai­kai aug­tų ten, kur man pa­čiai bu­vo ge­ra aug­ti.“