Kny­gos apie sig­na­ta­rą au­to­rius: „Pa­ža­dė­jau Vy­tau­tui pa­da­ry­ti kas nuo ma­nęs pri­klau­sys, kad jis ne­bū­tų pa­mirš­tas“

– Koks di­džiau­sias iš­šū­kis (ti­kė­tas ar ne­ti­kė­tas) lau­kė ra­šant kny­gą apie Vy­tau­tą? – klau­sia­me kny­gos au­to­riaus.

– Di­džiau­siu iš­šū­kiu ta­po pats kny­gos ra­šy­mas. Pra­ėju­sių me­tų va­sa­rio 1 d. pa­si­ra­šęs su­tar­tį su Ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo ak­to sig­na­ta­rų klu­bu su­pra­tau, kad vi­sus dar­bus tu­riu pa­da­ry­ti per vos sep­ty­nis mė­ne­sius. Pa­gal su­tar­ties są­ly­gas rug­pjū­čio 31 d. tu­rė­jau pri­sta­ty­ti pa­reng­tą kny­gos ran­kraš­tį. Te­ko per­žiū­rė­ti šim­tus pus­la­pių Sei­mo ir Lie­tu­vos ypa­tin­ga­ja­me ar­chy­vuo­se sau­go­mos in­for­ma­ci­jos, 1988–1992 m. spau­dos lei­di­nius bei gau­sų Vy­tau­to Ko­les­ni­ko­vo ar­chy­vą. Taip pat iš­klau­sy­ti dau­gy­bę vaiz­do ir gar­so įra­šų. O dar po­kal­biai su jo drau­gais, ben­dra­žy­giais ir ar­ti­mai­siais.  Ir vi­sa tai rei­kė­jo pa­da­ry­ti per ke­lis mė­ne­sius. Tuo pa­čiu me­tu vyk­džiau ir sa­vo tie­sio­gi­nę mu­zie­ji­nę veik­lą. Su­rink­tą me­džia­gą tvar­kiau va­ka­rais ir nak­ti­mis. Iš su­rink­tos gau­sios me­džia­gos per tris va­sa­ros mė­ne­sius bu­vo pa­ra­šy­ta kny­ga apie sig­na­ta­rą V.Ko­les­ni­ko­vą. Di­de­liu iš­šū­kiu tapo lai­ko trū­ku­mas, to­dėl li­ko ne­ma­žai ne­ap­ra­šy­tų gy­ve­ni­mo ir veik­los epi­zo­dų. 

– Ar daug te­ko ben­drau­ti su Vy­tau­tu ir kiek as­me­ni­nė pa­žin­tis pa­dė­jo ra­šant kny­gą? Gal­būt pa­vy­ko nau­jai pa­žin­ti šį žmo­gų?

– Su Vy­tau­tu Ko­les­ni­ko­vu as­me­niš­kai ar­ti­miau ben­drau­ti pra­dė­jo­me, kai 2012 me­tais bu­vo­me iš­rink­ti į Aly­taus kul­tū­ros ir me­no ta­ry­bą. Iki to me­to jį pa­ži­no­jau kaip Ko­vo 11-sios sig­na­ta­rą, pa­vel­do­sau­gi­nin­ką, su ku­riuo tek­da­vo ret­kar­čiais pa­ben­drau­ti. Nuo 2012-ųjų to ben­dra­vi­mo at­si­ra­do dau­giau. 

2020 me­tų va­sa­rą, sve­čiuo­jan­tis pas Vy­tau­tą, jis pa­sa­kė, kad žmo­nės lin­kę vis­ką pa­mirš­ti. Aš jam pa­ža­dė­jau pa­da­ry­ti ką ga­liu, kad jis ne­bū­tų pa­mirš­tas. Vy­tau­tas tuo me­tu jau sir­go. Mes su­ta­rė­me, kad jis, kai ga­lės, skirs lai­ko pa­sa­ko­ji­mams apie sa­ve. Tuo­se po­kal­biuo­se iš­gir­dau daug nau­jų ne­ži­no­mų įdo­mių fak­tų. De­ja, li­ko daug ne­pa­pa­sa­ko­tų is­to­ri­jų. Vie­na iš to­kių – apie Vy­tau­to se­ne­lio An­ta­no Pa­lu­kai­čio pa­žin­tį su rašytojais Juo­zu Gru­šu ir Juo­zu Ke­liuo­čiu. 

– Kny­go­je yra as­me­niš­kų da­ly­kų, tur­būt te­ko ben­drau­ti su Vy­tau­to drau­gais, ben­dra­žy­giais – gal yra koks trum­pas as­me­niš­kai tau įstri­gęs epi­zo­das (ne­bū­ti­nai pa­te­kęs į kny­gą), ku­ris at­sklei­džia jį kaip as­me­ny­bę?

–  Taip, ne­ma­žai te­ko iš­girs­ti ir as­me­ni­nių da­ly­kų. Api­ben­dri­nant juos, Vy­tau­tas bu­vo ty­lus, ra­mus, vi­sa­da tu­rin­tis sa­vo nuo­mo­nę ir ne­bi­jan­tis ją pa­sa­ky­ti. Nors ta nuo­mo­nė kaž­kam ga­lė­jo bū­ti la­bai ne­pa­to­gi. La­biau­siai įstri­gęs ir ne­ti­kė­tas epi­zo­das yra pa­mi­nė­tas kny­go­je. 8-ja­me de­šimt­me­ty­je, kuo­met Vy­tau­tas da­ly­va­vo „Aly­taus“ cir­ko veik­lo­je, gast­ro­lių me­tu kar­tais kil­da­vo ne­su­ta­ri­mų su vie­ti­niu jau­ni­mu. Gin­čus tek­da­vo spręs­ti kumš­čiais. Vy­tau­tas, kar­tu su cir­ko va­do­vu Le­o­ni­du  Ba­ka­nu, pir­mie­ji sto­da­vo gin­ti cir­ko gar­bę. 

– Pla­čiau žiū­rint (ne­ži­nau, ar kny­go­je mi­ni­mas tas fak­tas), bet Vy­tau­tas iš­ėjo ne­pa­gerb­tas nei Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės kul­tū­ros pre­mi­ja, nei gar­bės pi­lie­čio var­das jam ne­su­teik­tas. Kaip ma­nai, ar Aly­tu­je dar at­eis lai­kas tam pa­ger­bi­mui? Gal ir kny­ga tam pa­si­tar­naus? Nors, kiek su­pran­tu, jos lei­dy­bą ini­ci­ja­vo sig­na­ta­rų klu­bas, o ne Aly­taus ins­ti­tu­ci­jos, tie­sa? 

– Kny­gos iš­lei­di­mą ini­ci­ja­vo Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rų klu­bas. 2002 m. klu­bo na­rių vi­suo­ti­nia­me su­si­rin­ki­me bu­vo pri­im­tas nu­ta­ri­mas po sig­na­ta­rų mir­ties iš­leis­ti kny­gą apie jų veik­lą ir dar­bus, at­ku­riant Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bę. Sig­na­ta­rų klu­bas kas­met iš­lei­džia po ke­lias kny­gas. Jų iš­leis­ta jau ke­lios de­šim­tys. Štai per­nai bu­vo iš­leis­ta kny­ga apie sig­na­ta­rą Kęs­tu­tį Gla­vec­ką, ku­ris, kaip ir Vy­tau­tas Ko­les­ni­ko­vas, 1990-ais bu­vo iš­rink­tas Aly­tu­je. 
Kal­bant apie pa­gar­bą Aly­tu­je Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rui, vis­ką at­spin­di vie­nas fak­tas – kny­gos „Vy­tau­tas Ko­les­ni­ko­vas“ pri­sta­ty­mas ne­su­lau­kė nei vie­no val­džios at­sto­vo dė­me­sio. 

– Jei ne pa­slap­tis, ar po šio di­de­lio dar­bo dar yra min­čių ra­šy­ti kny­gą apie as­me­ny­bę ir ko­kią, tar­kim, Aly­tu­je, ar ne­bū­ti­nai?

– Min­čių ga­li­ma tu­rė­ti daug ir įvai­rių. Jei­gu pa­si­ry­šiu ra­šy­ti, tai ra­šy­siu ne apie as­me­ny­bę, o apie vie­ną Aly­taus ap­skri­ty­je vei­ku­sią drau­gi­ją.

Kalbėjosi Saulė Pinkevičienė

_______________________________

ANT LENTYNOS

Pagal V. Dunderį:

• 3 is­to­ri­nės kny­gos, siū­lo­mos pra­de­dan­čia­jam: 
  „Aly­taus is­to­ri­nė rai­da“ (su­da­ry­to­ja R.Žep­kai­tė), A.Bum­blaus­ko, E.Gu­da­vi­čiaus „Bū­to­vės slė­pi­niai. Nuo Ne­ti­me­ro iki...“, A.Ra­ma­naus­ko-Va­na­go „Dau­gel kri­to sū­nų“.
• 4 įdo­mios kny­gos apie tau­tų is­to­ri­ją: 
  Z.Brze­zins­ki „Stra­te­gi­nės įžval­gos“, P.Joh­nson „Žy­dų is­to­ri­ja“, M.Ke­raut­ret „Prū­si­jos is­to­ri­ja“, T.Sny­der „Kru­vi­no­sios že­mės“.
• 3 „am­ži­nos“ kny­gos lais­va­lai­kio skai­ti­niams: 
  O.Cha­ja­mas „Ru­ba­ja­tai“, U.Eco „Ro­žės var­das“, J.Ha­še­kas „Šau­nio­jo ka­rei­vio Švei­ko nuo­ty­kiai“. 
• Vie­nas mėgs­ta­miau­sių, re­ko­men­duo­ja­mų vi­de­o­ka­na­lų: 
  „Ko ty­li is­to­ri­kai?“ www.you­tu­be.com/@ko­ty­li­is­to­ri­kai1852