Kiek­vie­na suk­ne­lė tu­ri sa­vo uni­ka­lią is­to­ri­ją. Fo­to­pa­ro­da apie ma­dą, tva­ru­mą ir ben­dra­vi­mą tarp kar­tų – jau Aly­tu­je

Mo­čiu­tės dra­bu­žius tau­so­jo emo­ci­nio pri­si­ri­ši­mo bei tau­pu­mo su­me­ti­mais

Iš tie­sų nie­kas ne­pa­neigs so­cia­li­nės ini­cia­ty­vos or­ga­ni­za­to­rių įžval­gų, kad per­siū­tas ar iš kar­tos į kar­tą ke­liau­jan­tis dra­bu­žis gy­vuo­ja kaip sim­bo­li­nė jung­tis tarp kar­tų. Ar­ba ir to­kios tie­sos, kad sa­vo is­to­ri­ją tu­ri kiek­vie­na suk­ne­lė. Ir tos is­to­ri­jos la­bai įdo­mios šian­die­ni­nės kar­tos at­sto­vams.

Vi­sas aš­tuo­nias or­ga­ni­za­to­rių pri­sta­ty­tas nuo­trau­kas, ku­rio­se mo­te­rys ir mer­gi­nos vil­ki sa­vo mo­čiu­čių suk­ne­les, ly­di teks­tai – tų suk­ne­lių is­to­ri­jos. Pa­ro­dos ku­ra­to­rė ir ini­cia­ty­vos ko­mu­ni­ka­ci­jos at­sto­vė Do­vi­lė Vai­no­rė at­vi­ra­vo, kad ši pa­ro­da jai lei­do per ki­tų žmo­nių pa­tir­tį at­gai­vin­ti sa­vo pri­si­mi­ni­mus.

„Jau­čiuo­si tu­rin­ti sko­lą, ku­rios jau ne­ga­lė­siu grą­žin­ti nei vie­nai iš sa­vo mo­čiu­čių, nes jų ne­bė­ra gy­vų. Da­bar gai­la, kad lai­ku ne­pa­klau­siau apie jų suk­ne­les, nė vie­nos iš jų ne­iš­sau­go­jau. Pa­ma­niau, jei to ne­ga­liu at­gai­vin­ti per sa­vo pa­tir­tį, ko­dėl ne­pa­da­rius to per ki­tų ir ne­su­tei­kus pro­gos pa­si­kal­bė­ti, kad vė­liau ne­tek­tų gai­lė­tis“, – da­li­jo­si iš­gy­ve­ni­mais D.Vai­no­rė, ku­ri Aly­taus mies­to te­at­re ir ati­da­rė eks­po­zi­ci­ją.

Sa­vo, o kar­tu ir mo­čiu­tės, spin­tos du­re­les pra­vė­rė, šį kar­tą dėl pa­rei­gų gau­sos krep­še­ly­je jos suk­ne­lę at­si­ne­šu­si Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės vi­ce­me­rė Jur­gi­ta Šu­ke­vi­čie­nė. Ji pa­pa­sa­ko­jo ir apie sa­vo mo­čiu­tę, gar­sią Sei­ri­jų mies­te­lio siu­vė­ją.

„Džiau­giuo­si la­bai šil­ta, gra­žia so­cia­li­ne ini­cia­ty­va. Ele­gan­ci­ja dvel­kia iš kiek­vie­nos fo­to­gra­fi­jos. Idė­ja – fan­tas­tiš­ka. Sa­vo mo­čiu­tę, ku­ri ap­siū­da­vo dau­ge­lį mo­te­rų ir mer­gi­nų, mes va­di­no­me ma­mu­le Emi­li­ja. Tai­gi pas ma­mu­lę aš su­kau­si tarp siu­vi­nių, kram­ple­no ir ki­tų au­di­nių at­rai­žų, ma­tuo­da­ma­si pirš­čiu­kus, ku­riuos siu­vė­jos nau­do­jo, kad ne­su­si­ba­dy­tų pirš­tų.

Ma­mu­lės jau ne­bė­ra, ma­ma ir aš sau­go­me ne­ma­žai jos dra­bu­žių. Krep­še­ly­je at­si­ne­šiau kos­tiu­mė­lį, vil­no­nio au­di­nio su rau­do­no­mis ro­žė­mis“, – kal­bė­jo J.Šu­ke­vi­čie­nė. Ji ra­gi­no at­kreip­ti dė­me­sį į kal­nie­rius, to­kie dar ne­at­ėjo į šian­die­ni­nę ma­dą.

„Šis pa­čios ma­mu­lės sau pa­si­siū­tas kos­tiu­mė­lis – tai ma­no pa­vel­das. Jis ska­ti­na tva­ru­mą, ku­rio rei­kia mū­sų var­to­to­jiš­kai kul­tū­rai“, – ak­cen­ta­vo vi­ce­me­rė.

„Mo­te­rys mėgs­ta puoš­tis ir kal­bė­tis apie dra­bu­žius. Anks­tes­nių kar­tų mo­te­rys – mo­čiu­tės ir pro­se­ne­lės – gal ir ap­si­ė­jo be žo­džio „tva­ru­mas“, ta­čiau dra­bu­žius tau­so­jo emo­ci­nio pri­si­ri­ši­mo ar tau­pu­mo su­me­ti­mais. Ben­drau­da­ma su sen­jo­rė­mis, gir­džiu ne vie­ną jų slap­čia puo­se­lė­jant sva­jo­nę: „Gal duk­ra, o gal anū­kė ka­da nors pa­si­puoš ma­no suk­ne­le...“ Suk­ne­lė šio­je ini­cia­ty­vo­je – ar­te­fak­tas, šei­mos is­to­ri­jos liu­di­nin­kė ir te­ma po­kal­biui. Bet svar­biau­sia – ben­dra­vi­mas tarp kar­tų“, – to­kie bu­vo so­cia­li­nės idė­ją pri­sta­ty­to­jos Lau­ros Bal­čiū­tės, „60 +“ pro­jek­tų ini­cia­to­rės žo­džiai.

Kvie­tė daž­niau ap­si­lan­ky­ti ap­lin­ko­sau­gi­nio ug­dy­mo ir pa­kar­to­ti­nio nau­do­ji­mo cen­tre „Ti­ko Tiks“

Or­ga­ni­za­to­rių pa­te­bė­ji­mu, aš­tuo­nio­se fo­to­nuot­rau­ko­se ini­cia­ty­vos da­ly­vės pa­si­puo­šu­sios iš­sau­go­tais sa­vo mo­čiu­čių ar pro­se­ne­lių dra­bu­žiais. Su di­de­liu pa­si­di­džia­vi­mu bei pa­gar­ba iš­sau­go­tam rū­bui jos bu­vo at­si­sto­ju­sios prieš fo­to­ka­me­rą. Kiek­vie­nas dra­bu­žis uni­ka­lus: li­nas, ši­fo­nas, taf­ta, krep­žor­že­tas… Kiek­vie­nos mo­čiu­tės is­to­ri­ja iš­skir­ti­nė, liu­di­jan­ti su­dė­tin­gus pra­ei­tus ke­lius tuo­me­ti­nių is­to­ri­nių įvy­kių ver­pe­tuo­se: trem­tis, po­ka­ris, ke­lio­nės So­vie­tų Są­jun­go­je, bė­gi­mas į Va­ka­rus… Kiek­vie­nos suk­ne­lės at­si­ra­di­mas pa­žen­klin­tas vy­ra­vu­sio­mis tech­no­lo­gi­nė­mis ten­den­ci­jo­mis: au­di­mas, siu­vi­mas ir siu­vi­nė­ji­mas, „Bur­da“ iš­kar­pos ir „Zin­ger“ siu­va­mo­sios...

Nuo­trau­ko­se įsi­am­ži­nu­si ir pa­ro­dos ati­da­ry­me da­ly­va­vu­si aly­tiš­kė Kle­men­ti­na Gruz­die­nė mo­čiu­tės suk­ne­lę api­bū­di­no taip: puoš­nus, ste­buk­lin­gai bliz­gan­tis suk­ne­lės au­di­nys – tar­si užuo­mi­na į aist­rin­gą ir ku­pi­ną nuo­ty­kių mo­čiu­tės pa­gal tė­čio li­ni­ją gy­ve­ni­mą.

„Ma­no mo­čiu­tė – pa­siu­tu­si. Dirb­da­ma mo­ky­to­ja pa­bė­go su mo­ki­niu ir su­si­tuo­kė. De­ja, grei­tai ta­po naš­le. La­bai tem­pe­ra­men­tin­go cha­rak­te­rio, ryš­ki as­me­ny­bė. Ir už­si­spy­ru­si. Jau­nys­tė­je bu­vo ypa­tin­gai gra­ži, tam­saus gy­mio. Šiuo me­tu jai 95-eri. Ir ji vis dar ak­ty­viai do­mi­si po­li­ti­ka, spor­tu, kruopš­čiai smai­li­na na­gus.

Mū­sų iš­vaiz­da ir kū­no su­dė­ji­mas nė­ra pa­na­šūs, ta­čiau jos suk­ne­lė man pui­kiai ti­ko. Pas­ku­ti­nį kar­tą mo­čiu­tė ją vil­kė­jo per ma­no tė­čio ves­tu­ves, aš dar ne­ma­čiau to­kio kos­mi­nio bliz­ge­sio me­džia­gos.

Mė­go ji gi­lias kak­lo iš­kirp­tes. Tai bu­vo lyg gra­žios jau­nos naš­lės pro­vo­ka­ci­ja. Su hu­mo­ru – vis­kas la­bai ge­rai pas mo­čiu­tę. Ką dar pri­va­lau pri­dur­ti – kai bū­da­vo mo­čiu­tei per sun­ku, ji iš­si­puoš­da­vo „na zlas­ties“ vi­siems, kad pa­vy­dė­tų. Be­veik Prie­nų Mad­le­na…“ – to­kią sa­vo mo­čiu­tės suk­ne­lės is­to­ri­ją pri­sta­to aly­tiš­kė K.Gruz­die­nė.

Kal­bė­ju­sio­sios ak­cen­ta­vo, kad anks­čiau ma­mų, mo­čiu­čių, vy­res­nių­jų se­se­rų dra­bu­žius per­siū­ti jau­nes­niems bu­vo įpras­ta. Tik tai bu­vo va­di­na­ma ir lai­ko­ma ne tva­ru­mu, bet tau­pu­mu. Tva­ru­mo są­vo­ka – nau­jas žo­džių jun­gi­nys, ėmęs skam­bė­ti tik prieš ke­le­rius me­tus. Ne vie­nai fo­to­pa­ro­dos ati­da­ry­me ap­si­lan­kiu­siai mo­te­riai ne vien jau­nys­tė­je, bet ir da­bar ten­ka dė­vė­ti ar ir pa­čiai per­duo­ti ki­tiems ne­šio­tus dra­bu­žius. Džiu­gu, kad dau­gė­ja ma­mų, ku­rios da­li­ja­si grei­tai au­gan­čių vai­kų dra­bu­žė­liais.

Pa­ro­dos ati­da­ry­me da­ly­va­vu­si „Ge­ru­mo skrais­tės“ įkū­rė­ja Gi­ta Mic­ke­vi­čiū­tė su įstai­gą lan­kan­čio­mis Se­ne­lių dar­že­lio mo­čiu­tė­mis, taip pat vil­kė­jo ne sa­vo kar­tos suk­ne­lę.

Gi­ta pa­sa­ko­jo, kad jau ne pir­mą kar­tą vel­ka­si uk­rai­nie­tės Ta­ma­ros, ku­ri anks­čiau da­ly­va­vo sen­jo­rų dar­že­lio veik­lo­je, suk­ne­lę. „Su šia gė­lė­ta, mie­lo bei gra­žaus au­di­nio suk­ne­le jau­čiuo­si pui­kiai“, – sa­kė Gi­ta.

Ji vi­sus ska­ti­na kur­ti tva­res­nę ap­lin­ką ir ma­žiau pirk­ti, dau­giau nau­do­ti tai, ką tu­ri­me. „Ge­ru­mo skrais­tė­je“, pa­sak Gi­tos, jau se­niai ne­be­nau­do­ja­mi ba­lio­nai, vien­kar­ti­niai in­dai, at­si­sa­ko­ma po­lie­ti­le­ni­nių mai­še­lių.

Įstai­ga pro­pa­guo­ja tva­ru­mą, ne­ma­žai jo­je ga­li­ma ras­ti ant­ri­nio pa­nau­do­ji­mo daik­tų.

„Ti­ko Tiks“, ap­lin­ko­sau­gi­nio ug­dy­mo ir pa­kar­to­ti­nio nau­do­ji­mo cen­tro, dar­buo­to­jos ra­gi­no daž­niau ap­si­lan­ky­ti šia­me cen­tre, ku­ris vei­kia Aly­taus re­gio­no at­lie­kų tvar­ky­mo cen­tro val­do­se.

striukės moterims