Kiek pul­suo­jan­čių ir link di­des­nių van­de­nų vir­ve­nan­čių šal­ti­nių bei ver­smių Ne­mu­nai­čio kraš­te su­skai­čiuo­ta?

Šį kar­tą kal­bi­nant R.Avi­žie­nį no­rė­jo­si dau­giau iš­girs­ti apie Ne­mu­nai­čio apy­lin­kė­se trykš­tan­čius šal­ti­nius, mi­ne­ra­li­nę Lan­kų kai­mo ver­smę, pa­smal­sau­ti, kam šian­dien vie­ti­niai gy­ven­to­jai nau­do­ja jos van­de­nį? Pa­kal­bė­ti apie sū­raus van­dens šal­ti­nį, bur­bu­liuo­jan­tį ki­ta­pus Ne­mu­no, Bal­ka­so­džio kai­me, ku­ris Ba­lan­dė­le va­din­tas ir grau­džios sak­mės į mū­sų lai­kus pa­ly­dė­tas. Vie­ti­nių kal­ba­ma, kad gy­ve­nu­si Dai­na­vos kraš­te gra­ži mer­gai­tė Ba­lan­dė. Nuo prie­šų žu­vę vi­si jos ar­ti­mie­ji. Daug sū­rių aša­rų iš­lie­ju­si ji dėl jų Ne­mu­no pa­kran­tė­je. Die­vai jos pa­si­gai­lė­ję ir pa­ver­tę ba­lan­de, o to­je vie­to­je, kur bu­vo rau­do­ju­si, iš­tryš­kęs sū­rus šal­ti­nis... Pra­ei­ty­je, kai trūk­da­vo drus­kos, ap­lin­ki­niai gy­ven­to­jai iš Ba­lan­dė­lės šal­ti­nio van­de­nį ga­ben­da­vo­si mais­tui ga­min­ti ir vis py­nė le­gen­dą po le­gen­dos.

Ne­mu­nai­čio se­niū­ną R.Avi­žie­nį kal­bi­na Al­do­na KU­DZIE­NĖ.

– Lie­tu­vos upių tė­vo Ne­mu­no pa­kran­tės nu­tup­dy­tos mies­tais mies­te­liais. Jū­sų va­do­vau­ja­mos se­niū­ni­jos cen­tras, Ne­mu­nai­tis, pa­va­din­tas dzū­kiš­ku ma­lo­ny­bi­niu Ne­mu­no var­du. Jums ži­no­ma šio var­do is­to­ri­ja, le­gen­da?

– Iš­li­ku­si le­gen­da pa­sa­ko­ja, kad prieš daug šimt­me­čių Ne­mu­no pa­kran­tė­je, prie da­bar­ti­nio Ne­mu­nai­čio, su­sto­jo iš už­jū­rių at­plau­kęs gar­sus jū­ri­nin­kas Ne­mu­nas, Ne­mon, su pa­ly­do­vais, va­din­tais ka­rei­vi­ja. Pa­ti­ko jam gy­ven­to­jų sve­tin­gu­mas ir rū­pes­tis. Iš­vyk­da­mas ap­do­va­no­jo vi­sus įvai­riais tur­tais. Dė­kin­gi gy­ven­to­jai va­do gar­bei pa­va­di­no vie­to­vę Ne­mu­nai­ciu (Ne­mu­nai­čiu). Pa­gal iš­li­ku­sį pa­da­vi­mą jis bu­vęs gar­bi­na­mas kaip die­vas ir tu­rė­jęs sa­vo šven­tyk­lą Ne­mu­nai­ty­je, ant Ne­mu­no kran­to.

Pa­na­šu, jog tas gar­su­sis at­ėjū­nas, kaip pir­ma­sis ke­liau­to­jas, šia upe ke­lia­vęs, bus da­vęs upei sa­vo var­dą.

– Anuo­met Ne­mu­nai­čio apy­lin­kės gar­sė­jo mi­ne­ra­li­nė­mis ver­smė­mis. Ži­no­miau­sia – Lan­kų ver­smė, hid­ro­lo­gi­nis gam­tos pa­min­klas. Ne­te­ko gir­dė­ti, ko­dėl vie­to­vė ne­bu­vo pa­skelb­ta ku­ror­tu, nors užuo­maz­gų šios veik­los ten bū­ta?

Taip, 1930 me­tų spa­lio mė­ne­sį Ne­mu­nai­čio kle­bo­nas F. Bal­tuš­ka pa­si­trau­kė iš kle­bo­no pa­rei­gų ir iš­ėjo į pran­ciš­ko­nų vie­nuo­ly­ną. Ke­le­tą mė­ne­sių jis gy­ve­no Kre­tin­gos no­vi­cia­te, kiek vė­liau tar­na­vo vi­ka­ru Troš­kū­nuo­se (Anykš­čių r.), 1932–1934 me­tais – Kre­tin­go­je. 1934 me­tų lap­kri­čio 18 die­ną, da­vęs am­ži­nuo­sius įža­dus, iki gy­ve­ni­mo pa­bai­gos jis bu­vo vie­nuo­lis pran­ciš­ko­nas – tė­vas Sil­vest­ras. Iki 1938 me­tų tar­na­vo vi­ka­ru Kau­ne, Ža­lia­kal­ny­je, o va­sa­ras pra­leis­da­mas Ne­mu­nai­ty­je. 1931–1934 me­tais sa­vo lė­šo­mis Ne­mu­nai­ty­je šis vie­nuo­lis pa­sta­tė va­sar­na­mį (sa­na­to­ri­ją) vie­nuo­liams pran­ciš­ko­nams, įren­gė kop­ly­čią. Jis su­stab­dė ini­cia­ty­vą Ne­mu­nai­ty­je reng­ti ku­ror­ti­nes gy­dyk­las, bai­min­da­ma­sis, kad jo pa­ra­pi­jie­čių mo­ra­lės ne­ga­din­tų at­vyks­tan­tys po­il­siau­to­jai, ir pa­siū­lė ver­čiau jas reng­ti Birš­to­ne bei Drus­ki­nin­kuo­se. Tei­gia­ma, kad jau bu­vo at­ma­tuo­ta 20 ha sa­na­to­ri­jos stei­gi­mui...

Apie 1936 me­tus iš sa­vo san­tau­pų Ne­mu­nai­čio baž­ny­čiai tė­vas Sil­vest­ras nu­pir­ko fis­har­mo­ni­ją, o dar po ke­le­rių me­tų jis grį­žo nuo­lat gy­ven­ti į Ne­mu­nai­tį, kur bu­vo pa­skir­tas Ne­mu­nai­čio pran­ciš­ko­nų vie­nuo­ly­no vir­ši­nin­ku. Mi­rė tą die­ną, kai ru­sų oku­pan­tai de­gi­no Kle­po­čių, Liz­dų, Drus­ki­nin­kų, Fer­mos ir ki­tų kai­mų so­dy­bas ir žu­dė žmo­nes. Pa­lai­do­tas Ne­mu­nai­čio baž­ny­čios šven­to­riu­je.

– Pa­pa­sa­ko­ki­te pla­čiau apie Lan­kų ver­smę, ku­ri pa­sak ją ma­čiu­sių­jų, yra la­bai ra­mi, lė­ta ir įspū­din­ga tik iš paukš­čio skry­džio.

– Ne­mu­nai­čio mi­ne­ra­li­nė ver­smė yra Lan­kų kai­me, Ne­mu­nai­čio se­niū­ni­jo­je, de­ši­nia­ja­me Ne­mu­no upės kran­te. Ver­smės van­duo šiek tiek mels­vas, be­sko­nis, be­kva­pis. Ji ne­už­šą­la net ir žie­mą.

Ne­mu­no ty­ri­nė­to­jai, ke­liau­to­jai dar XIX a. ant­ro­je pu­sė­je yra ra­šę, kad ne­to­li ver­smės bu­vo pa­sta­ty­ti du pa­sta­tai, iš ku­rių vie­nas skir­tas at­vy­ku­siems pa­cien­tams, ki­tas – pro­ce­dū­roms. Bu­vo še­ši kam­ba­riai, ku­riuo­se kiek­vie­na­me sto­vė­jo po vo­nią. Gy­dy­mo pro­ce­dū­roms van­duo ima­mas iš ver­smės ir šil­do­mas ant kros­nies. Pur­vą at­si­vež­da­vo iš ki­tur. Pra­dė­jus Birš­to­ne sta­ty­ti ku­ror­tą, Ne­mu­nai­čio gy­dyk­la bu­vo ap­leis­ta.

Van­duo ska­nus, drus­kų kon­cen­tra­ci­ja – 6g / l. Ja­me yra nat­rio hid­ro­kar­bo­na­to, kal­cio, chlo­ro. Van­dens vi­du­ti­nė tem­pe­ra­tū­ra +8°C.

Ši ver­smė yra pri­va­čio­je val­do­je. Kad prie jos pa­tek­tum, rei­kia pa­pra­šy­ti sa­vi­nin­kų lei­di­mo. 1980 me­tais ver­smė pa­skelb­ta hid­ro­lo­gi­niu gam­tos pa­min­klu.

– Šie­met su­tvar­kė­te po­pu­lia­raus šal­ti­nio pri­ei­gas. Gal tu­ri­te dar di­des­nių pla­nų šiam iš gel­mių trykš­tan­čiam van­de­niui po­pu­lia­rin­ti? Dar įdo­mu, ar tai mi­ne­ra­li­nė ver­smė, ar yra at­lik­ta van­dens ty­ri­mų? Gal įdo­mių at­si­lie­pi­mų, is­to­ri­jų te­ko iš­girs­ti iš tų, ku­rie šiuo van­de­niu nau­do­ja­si?

– Vie­ti­niai gy­ven­to­jai ir sve­čiai jau 36 me­tus ge­ria šio šal­ti­nė­lio van­de­nį. 1986 me­tais sta­tant šal­ti­niuo­to­je vie­to­je Ne­mu­nai­čio sta­dio­ną bu­vo įreng­tas dre­na­žas. Vie­nas vamz­dis van­dens nu­bė­gi­mui iš­ves­tas į pu­šy­ną. La­bai grei­tai gy­ven­to­jai pa­ste­bė­jo, kad van­duo aukš­tos ko­ky­bės. Ke­le­tą kar­tų van­duo bu­vo tir­tas. Ty­rė­jai pa­reiš­kė, kad to­kio ge­ro van­dens Aly­taus ra­jo­ne dar ne­ap­ti­kę.

Ne­se­niai vie­nas gy­ven­to­jas pa­pa­sa­ko­jo, kad bu­vo pri­si­py­lęs bi­do­ną van­dens, ta­čiau jo ne­iš­nau­do­jo ir pa­mir­šo ko­kiai pu­sei me­tų. ,,Kaip nu­ste­bau, kai pa­ma­čiau, kad van­duo iš­li­ko toks, ko­kio pri­py­liau, jo­kių pa­ža­lia­vi­mų“, – tei­gė.

Iš­te­kė­jęs į že­mės pa­vir­šių šal­ti­nė­lio van­duo nu­krei­pia­mas į vamz­džius, ku­riuos įren­gė Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė, ir ke­lis šim­tus met­rų ne­su­sto­ja­mai te­ka į Ne­mu­nai­čio ka­pi­nė­se įreng­tą šu­li­nį. Tai­gi šal­ti­nė­lio van­duo pa­si­tar­nau­ja ka­pi­nių lan­ky­to­jams, ku­rie juo lais­to ant ka­pų pa­so­din­tas gė­les.

– Anks­čiau šal­ti­niai ir ver­smės dzū­kų bu­vo va­di­na­mos ver­de­nė­mis. Tur­būt dėl to, kad jų van­duo kun­ku­lia­vo, ga­ra­vo, nes bu­vo šil­tas, va­di­na­si – vi­rė. Ar Jums ten­ka da­bar gir­dė­ti žo­dį ver­de­nė? Kaip ne­mu­nai­tiš­kiai da­bar va­di­na vi­sus tuos šal­ti­nė­lius?

– Dzū­kuo­jan­tys ne­mu­nai­tiš­kiai šal­ti­nius šal­ci­niais va­di­na. Kad va­din­tų ver­de­nė­mis, – ne­gir­dė­jau.

– Ir dar, kar­tais gry­bau­to­jai pa­skam­bi­na ir pra­ne­ša, kad tai vie­nur, tai ki­tur pa­gal Ne­mu­ną, jie yra už­ti­kę ma­žų šal­ti­nė­lių. Jūs esa­te jų už­ti­kęs?

– Ge­o­lo­gai prie Ne­mu­nai­čio su­skai­čia­vo 240 šal­ti­nių. Man la­biau­siai pa­tin­ka ša­lia Alau­kos upe­lio, Ne­mu­nai­čio mies­te­ly­je, į že­mės pa­vir­šių iš­si­ver­žian­tis šal­ti­nis. Jis šau­na į pa­vir­šių lyg nau­jas upe­lis.

Esu gir­dė­jęs pa­sa­ko­ji­mą apie Drus­ke­lės šal­ti­nė­lį, ku­ris yra Ne­mu­no kai­ria­ja­me kran­te (Bal­ka­so­džio kai­mas, Mi­ros­la­vo se­niū­ni­ja). Šal­ti­nio van­duo be­spal­vis, skaid­rus ir sū­ro­ko sko­nio, pri­me­nan­čio Birš­to­no mi­ne­ra­li­nius van­de­nis. Šal­ti­nio plo­tis – 0,5 m, gy­lis – 0,2 m, iš po že­mių kas se­kun­dę iš­si­ver­žia apie 1 l van­dens. Se­nie­ji vie­tos gy­ven­to­jai šį šal­ti­nį va­di­na Ba­lan­dė­lės šal­ti­niu. Sa­ko­ma, kad tar­pu­ka­riu pie­me­nys pa­varg­da­vo, kol nu­va­ry­da­vo nuo to šal­ti­nio gy­vu­lius...

Že­miau Ne­mu­nai­čio, de­ši­nia­ja­me kran­te prie skar­džių, kur yra pa­kran­tė­se ge­le­žin­gų ver­smių, XVI­II a. 6-aja­me de­šimt­me­ty­je bu­vo ba­lų rū­dos sod­ri­ni­mo ir ly­dy­mo dirb­tu­vė­lė. Ji bu­vo va­di­na­ma Rud­nia ar­ba Rud­nia Nie­mo­noic­ka.

1792 me­tais S. B. Jun­dzi­lui, Lie­tu­vos vy­riau­sio­sios mo­kyk­los Gam­tos is­to­ri­jos ka­ted­ros vi­ce­pro­fe­so­riui, bu­vo pa­ti­kė­ta iš­tir­ti Stak­liš­kių mi­ne­ra­li­nį van­de­nį (dėl drus­kos ga­vy­bos). Prieš tir­da­mas Stak­liš­kių mi­ne­ra­li­nius van­de­nis, S. B. Jun­dzi­las ap­lan­kė to­kių van­dens iš­ei­gų į že­mės pa­vir­šių vie­tas Ne­mu­nai­ty­je, Birš­to­ne, Stak­liš­kė­se. Jų mi­ne­ra­li­za­ci­ja, iš­reikš­ta drus­kų ir van­dens san­ty­kiu, pa­gal vi­ce­pro­fe­so­rių, tuo me­tu bu­vo: Ne­mu­nai­ty­je – 1 / 250, Birš­to­ne – 1 / 240, Stak­liš­kė­se – 1 / 200. (Jun­dziłł, 1792).