Kiek kurortiečių, tiek ir istorijų – mažiausiai penki šimtai

Visko pradžia – bendruomenėje

Vakar prie namo Kurorte Vinco Krėvės gatvėje, kur Elenos ir Adolfo Kalantų šeimoje užaugo Romas Kalanta, paminėtas jo atminimas. Iki 1963 metų jis su tėvais ir artimaisiais gyveno Alytuje, nuo 1963-iųjų Romo gyvenimas buvo susijęs su laikinąja sostine. 1972 metų gegužės 14 dieną devyniolikmetis R. Kalanta Kauno centre, Muzikinio teatro sodelyje, sušukęs „Laisvę Lietuvai!”, apsipylė benzinu ir virto deglu. Romo užrašų knygelėje liko įrašas: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka.“

„Ar kada susimąstėte, kad Kurorte yra visų kovos už Nepriklausomybę periodų ženklų? Čia gyveno Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Konstantinas Bajerčius-Garibaldis, čia ir signataro Vytauto Kolesnikovo tėvonija, ir pirmieji Sąjūdžio mitingai Dainų slėnyje“, – sako Linas Jakštonis, būsimo leidinio „Alytaus kurorto istorija(-a)-os“ vienas iš autorių. 

Linas ir pats gyvena Kurorto rajone, o štai antrasis knygos autorius, istorikas Vilmantas Dunderis, nors centro gyventojas, bet yra Kurorto bendruomenės garbės narys. Tokį išskirtinį dėmesį jis užsitarnavo talkindamas kurortiečiams organizuojant įvairias šventes, padėjo atrasti įdomių istorinių faktų apie šį rajoną. Kurorto dieną čia gyvenantys alytiškiai išradingai švenčia kasmet. L. Jakštonis sako, kad nuo šių švenčių, talkų, kaimyniškų pasibendravimų viskas ir prasidėjo: „Kai yra stipri bendruomenė, anksčiau ar vėliau atsiranda poreikis sužinoti savo praeitį, įprasminti ir palikti istoriją būsimoms kartoms“. Paprasčiau tariant, visiems norisi daugiau sužinoti apie gražią vietą, kurioje gyvena. Ir nors knyga veiklių kurortiečių mintyse sukosi senokai, tik šiemet pavyko gauti Lietuvos kultūros tarybos Tolygios kultūrinės raidos programos finansavimą projektui, kurį pateikė Alytaus kraštotyros muziejus ir Alytaus senamiesčio bendruomenė. Knygą numatyta paruošti iki šių metų pabaigos, paskui bus ieškoma lėšų leidybai.

Pigesnis, bet ne prastesnis

Beveik prieš 100 metų, 1933-ųjų pavasarį, Vyriausybės žiniose pasirodė pranešimas apie tai, kad keletas Lietuvos miestų pripažįstami kurortais. Tarp gavusių šį garbingą statusą – ir Alytus. „Pušynai buvo, gryno oro netrūko, sąlygos ilsėtis irgi sudarytos, taigi tautiečiai  mielai rinkosi poilsiui Alytų, juolab 1920-aisiais, lenkams užėmus Vilniaus kraštą, netekome Druskininkų. Palanga ar Birštonas buvo ne kiekvieno kišenei, taigi Alytus daugeliui tapo natūraliu ir pigesniu, bet ne prastesniu pasirinkimu“, – pasakoja V. Dunderis, Dzūkijos sostinės praeityje ieškantis jos, kaip kurortinio miesto, ženklų.

Jų yra nemažai, bet apie kai kuriuos nelabai ir girdėjome. Pasirodo, ties Nemune esančiu Klebono akmeniu buvo rastas mineralinio vandens šaltinis, kitas – dabartinėje Alytaus aerodromo teritorijoje, šiuo metu jis užstatytas. Istorikas sako, kad šie šaltiniai galėjo būti eksploatuojami net pramoniniu būdu, taigi ne kokie menki upeliūkščiai. Nemuno pliažas ties Kurortu buvo poilsiautojų pamėgta vieta, lankėsi jie ir Miesto sode, kur veikė estrada su scena. 1938 metais buvo atidaryti Alytaus šaulių namai – kurhauzas, be kurio neįsivaizduojamas kurortas. Turėjo miestas ir savo architektūrinius reikalavimus, buvo suplanuota 150 sklypų, o viena sąlygų naujakuriams – leista naudoti dalies juose augančių pušų medieną statyboms, bet vasaromis šios vilos turi būti skirtos nuomai, kad juose galėtų įsikurti poilsiautojai.

Tiesa, knygą apie Kurorto istoriją rašantys Linas ir Vilmantas patys to tikrojo kurorto „neragavo“ – paauglystėje juos į šią miesto dalį traukė Nemunas, nes perplaukti upių tėvą alytiškiams anuomet buvo garbės reikalas.

Gilyn – pušų daugiau

„Paradoksas – nors Alytus yra seniai praradęs kurorto statusą, po to spėjęs tapti pramoniniu miestu, bet mes šiandien gyvename Kurorte ir norime jį pažinti įvairiais būdais, panašiai, kaip Druskininkų gatvės gyventojai išleido knygą „Druskiai“, – svarsto L. Jakštonis, kurio, kaip būsimos knygos vieno autorių, užduotis yra susitikti su kurortiečiais ir užrašyti jų istorijas. Linas neabejoja, kad didysis iššūkis bus atsirinkti, nes temų netruks, knygoje bandys aprėpti laiką nuo XX amžiaus pradžios iki šių dienų. O kadangi Kurorte dabar yra 500 gyventojų, tai istorijų – mažiausiai tiek ir bus. Tiesa, į prašymą pasidalinti pasakojimais apie kurortą, jo žmones ir gyvenimą alytiškiai atsiliepė nelabai aktyviai, tačiau tie, kurie pasakoja, dar ir kelis kaimynus parekomenduoja. Taip po pokalbio „FM99“ laidoje Linas sulaukė šiuo metu Vilniuje gyvenančio istoriko Eugenijaus Svetiko skambučio, kurio vaikystė taip pat prabėgo Kurorte.

„Kuo giliau į Kurortą, tuo daugiau pušų“, – juokauja Linas, o Vilmantas priduria, kad Kauno spaudoje apie Alytaus kaip kurorto privalumus tarpukaryje buvo taip rašoma: „Yra trys įžymybės – pušynai, smėlynai ir ulonai“. Visgi tų vertų dėmesio temų knygoje bus paliesta kur kas daugiau, pavyzdžiui, papasakota apie kurortiečius kaip žemdirbius – gyvulių jie nebeaugina (na, nebent kokią vištą), bet sodininkauja ir daržininkauja su entuziazmu.

Nuo 2018-ųjų gyvuojanti Kurorto bendruomenė kuria tradicijas, padedančias įprasminti čia gyvenusių kartų istoriją – prisimenamos asmenybės, kurių vardais pavadintos gatvės, pagerbiamos profesijos, pavyzdžiui, minint Petrovo ligoninės jubiliejų, kalbėta apie dešimtis šiame rajone gyvenusių Alytaus medikų. „Tai labai svarbu ir dabartiniams Kurorto gyventojams, kurie, žinodami praeitį, jaučia kitokią savo dabarties savivertę, o knyga, matyt, irgi sudėtų taškus ant „i“, – apibendrina L. Jakštonis.

Tebeieško identiteto 

Alytaus kaip kurorto laikais, čia vasaromis ilsėdavosi Vincas Mykolaitis-Putinas, parašė romaną „Krizė“, o kai kurių šaltinių duomenimis – ir „Altorių šešėly“ 3 dalį. Kurorte lankėsi Juozas Keliuotis, čia gyveno moteris, kuri iki mirties globojo Vaižgantą. K. Bajerčiaus žmona buvo Borutaitė, taigi užsukdavo į Alytų ir „Baltaragio malūno“ autorius Kazys Boruta. Istorikas V. Dunderis sako, kad tokių įdomių faktų – daugybė, tereikia „už siūlelio patraukti“. 

Dzūkijos sostinės kaip miesto riba anuomet buvo Tvirtovės gatvė, taigi ir nieko keisto, kad visa miesto šviesuomenė kūrė ir gyveno dabartiniame Kurorte. Vilmantas pastebi dar vieną įdomią  tendenciją: kurortinėje miesto dalyje visos gatvės buvo pavadintos su tautiniu atgimimu susijusių asmenybių vardais ir jie išliko net sovietmečiu. 

Visą straipsnį rasite naujausiame „Alytaus naujienų“ numeryje.

Laikraštį įsigykite parduotuvėse „Aibė“, „Čia market“, „Iki“, „Maxima“, „Norfa“, „Rimi“ ir kt. Savaitės pradžios spaudinys kainuoja 1 Eur, savaitgalinis – 1,1 Eur, o prenumeruojant visiems metams – iki 80 centų (įskaitant laikraščio pristatymą į namus ar darbovietę antradieniais ir penktadieniais).  Metiniai prenumeratoriai taip pat gaus 30 eurų vertės asmeninių skelbimų (sveikinimų) kuponą, dar šiemet dalyvaus loterijoje, o 2026 m. su laikraščiu sulauks firminio kalendoriaus ir naujo „Alytaus žurnalo“.  Pigiausia prenumeruoti daugelyje parduotuvių veikiančiuose „Perlo“ mokėjimo skyriuose kasdien arba darbo dienomis nuo 9.15 iki 15.15 val. pas mus redakcijoje (Dariaus ir Girėno g. 4, Alytus).  Užsisakyti galite ir pašte, tačiau dėl Lietuvos pašto antkainio – 12 proc. brangiau.