Ke­lio­nė per Aly­tų

Aš vaikš­tau že­me ir lai­ku. Lai­ku ga­liu ei­ti į prie­kį ir at­gal. Že­me – tik į prie­kį. Žmo­nės pri­si­me­na pra­ei­tį. Aš ki­toks. Aš pri­si­me­nu at­ei­tį. Pri­ei­nu prie ko­kios vie­tos ir už­plūs­ta su ja su­si­ję pri­si­mi­ni­mai. At­ei­ties pri­si­mi­ni­mai. Ką pri­si­me­nu ne vi­sa­da ga­liu pa­aiš­kin­ti. Ko­dėl toks esu – man ir­gi ne­įmin­ta mįs­lė.

Trau­ki­nių sto­tis (1987 me­tų ba­lan­dis)

Man še­še­ri me­tai. At­vy­ko­me į Aly­tų. Pa­žin­tis su mies­tu pra­si­de­da nuo čia. Trau­ki­nių sto­tis gra­ži ir mo­der­ni. Be to, ji dar ir rau­do­na. Žmo­nių ne­ma­žai, vi­si kaž­kur sku­ba. Tar­si ko­kia­me skruz­dė­ly­ne. Šil­ta ir man no­ri­si ger­ti. Už­su­ka­me į lau­ki­mo sa­lę. Čia par­da­vi­nė­ja ne tik bi­lie­tus. Čia par­da­vi­nė­ja ir li­mo­na­dą. Mes jo nu­si­per­kame ir iš­ke­liau­jame to­liau.

Ma­ne už­plūs­ta pri­si­mi­ni­mai. Pri­si­mi­ni­mai apie tai, ko dar ne­bu­vo, o dar tik bus. Aš jau ne­be vai­kas ir ke­liau­ju vie­nas. Į prie­šin­gą pu­sę. Man jau ne še­še­ri, o de­vy­nio­li­ka. Šal­tas gruo­džio ry­tas. Lau­ki­mo sa­lė­je vis dar par­da­vi­nė­ja bi­lie­tus, ta­čiau li­mo­na­do jau se­niai ne. Žmo­nių ne­ma­ty­ti. Min­ty­se skam­ba „Fo­jė“ dai­na „Pas­ku­ti­nis trau­ki­nys“. Li­pu į va­go­ną ir ži­nau, kad tai vie­nas pas­ku­ti­nių ke­lei­vi­nių trau­ki­nių iš Aly­taus į Kau­ną.

Bet tai tik pri­si­mi­ni­mai. O kol kas mes čia, kur trau­ki­niai į abi pu­ses va­ži­nė­ja po ke­lis kar­tus per pa­rą. Ir at­si­ran­da daug no­rin­čių jais va­žiuo­ti.

Kal­vos

Sto­tį su­pa kal­vos. Ap­link be­veik tuš­čia, tik ža­lios lan­kos. Ne, ne vi­sai tuš­čia. Ant pa­čios vir­šū­nės – te­le­vi­zi­jos bokš­tas. Aš pri­si­me­nu, kaip vi­sai ne­tru­kus dė­dė iš Len­ki­jos par­veš marš­ki­nė­lius su „Adi­das“ žen­klu. Nuo ta­da te­le­vi­zi­jos bokš­tą va­din­siu „Adi­du“, o „Adi­dą“ – te­le­vi­zi­jos bokš­tu. Bet tai bus tik po me­tų. Me­nu ne tik tai. Ža­lios kal­vos ap­sta­ty­tos na­mais. Ne ko­kiais nors dau­gia­bu­čiais, o nuo­sa­vais. Iš ki­tos kal­no pu­sės ky­šo „Ma­ri­jos Krikš­čio­nių Pa­gal­bos“ bokš­tas. Vie­name iš na­mų gy­ve­na meist­ras. Au­to­mo­bi­lius jis tai­so. Mes ir­gi jam sa­vo ma­ši­ną pa­ti­kime. Ir ne bet ko­kią, o už­sie­nie­tiš­ką. Su dvi­gu­ba „V“ ant gro­te­lių.

– Aš tau duo­siu sa­vo te­le­fo­ną, tu man duok sa­vo... – sa­ko jis, kai ta­ria­mės dėl re­mon­to.

Mo­bi­lus te­le­fo­nas. Kas tai? Kai ku­rie at­ei­ties pri­si­mi­ni­mai man ne vi­sai su­pran­ta­mi. Žmo­nės kal­ba, kad An­gli­jo­je yra to­kie te­le­fo­nai, ku­rie ne­pri­jung­ti prie lai­do. Sun­ku pa­ti­kė­ti, kad pas mus kiek­vie­nas ga­li juos tu­rė­ti.

Nau­jo­ji gat­vė

Įsi­kū­rė­me Nau­jo­jo­je gat­vė­je. Čia už­truk­sim il­gė­liau, to­dėl vie­to­vę bus ga­li­ma iš­ty­ri­nė­ti ati­džiau. Mū­sų na­mas prie Gul­by­nės. Ge­ra vie­ta. Iš čia pa­sie­kia­mi įvai­rūs taš­kai. Pa­vyz­džiui, ga­ra­žai. Pa­ei­nam ke­lis šim­tus met­rų į „Sky­di­nių“ pu­sę ir jau ra­tuo­se. La­bai pa­to­gu. Daug kas čia ma­ši­nas lai­ko. Ir vi­si tuo džiau­gia­si. Pa­va­sa­ris. Pats lai­kas pri­si­rink­ti pir­mų­jų vais­ta­žo­lių. Štai mo­te­riš­kė grio­vy­je ša­lia gat­vės ren­ka gel­to­nus žie­dus. Šal­pus­niai, už­au­gę prie ke­lio į Kau­ną, – stip­ry­bės ir svei­ka­tos šal­ti­nis.

Pa­va­sa­ris man pri­me­na ki­tą pa­va­sa­rį, kai man ne še­še­ri, o tris­de­šimt dveji.

– Ar dar daug žmo­nių čia lai­ko ma­ši­nas? – klau­siu pa­gy­ve­nu­sio vy­riš­kio, prie ga­ra­žų ma­no au­to­mo­bi­liui kei­čian­čio žie­mi­nes pa­dan­gas į va­sa­ri­nes.

– Ke­li dar lai­ko. Se­nu­kai. Vi­si ki­ti nau­do­ja kaip san­dė­liu­kus. Ne­pa­to­gu.

„Ban­ga“

Ma­ne ma­ma pir­mą kar­tą iš­lei­džia į par­duo­tu­vę. De­ja, tik į „Ban­gą“, nors man la­biau pa­tin­ka „Pa­par­tis“. Juk „Pa­par­ty­je“ ir pie­no ba­ras yra, ku­ria­me aš pir­mą kar­tą su­ži­nau kas yra kok­tei­lis. Pie­no kok­tei­lis. „Pa­par­ty­je“ ir pre­kių dau­giau. Na, bet kur lie­pė ten ir ei­nu. Da­vė krū­vą ka­pei­kų, o skai­čiuo­ti dar ne­la­bai mo­ku.

– Tris­de­šimt sep­ty­nios ka­pei­kos, – sa­ko par­da­vė­ja, įver­ti­nu­si ma­no pir­ki­nius.

Iš pra­džių ran­kio­ju pats, bet kai pa­ma­tau, kad už ma­no nu­ga­ros jau su­si­da­rė di­de­lė no­rin­čių­jų at­si­kra­ty­ti sa­vo ka­pei­ko­mis ei­lė, vi­są sa­vo tur­tą su­že­riu par­da­vė­jai į del­ną. Te­gu pa­ti pa­si­i­ma kiek rei­kia. Gal grei­čiau bus. Ei­nu na­mo lai­min­gas, nors ne­ži­nau, ar par­da­vė­ja to­kio dar­bo ne­įsi­ver­ti­no ko­mi­si­niais.

Pri­si­me­nu ki­tą pa­va­di­ni­mą – „Iki“. Ir pi­ni­gus ki­to­kius. Cen­tais jie va­di­na­si. Skai­čiuo­ti mo­ku, bet to­kio pa­ties kie­kio pre­kių už tris­de­šimt sep­ty­nis cen­tus jau ne­be­ga­liu nu­pirk­ti.

„Med­vil­nė“

Tė­tė vie­nas li­ko na­mie, o aš su ma­ma ir se­se ei­nu į spek­tak­lį „Med­vil­nė­je“. „Ma­ka­ku­čio nuo­ty­kiai“ spek­tak­lis va­di­na­si. Lau­kiu per­trau­kos ka­da nu­ei­si­me į bu­fe­tą. Ša­lia jo ka­bo ma­no se­sės nuo­trau­ka. Ji šo­kius „Med­vil­nė­je“ lan­ko, to­dėl ir pa­kliu­vo į kad­rą.

Ka­lė­dos. Su ma­nim daug ne­pa­žįs­ta­mų žmo­nių. Štai lyg ir se­sė, bet ar­gi? Čia ne mer­gai­tė, o su­au­gu­si mo­te­ris. Ša­lia jos mer­gai­tė. Duk­tė. Ne­ma­ty­tas vy­ru­kas su mer­gi­na, pa­si­ro­do, – ma­no bro­lis. Ta juo­da­plaukė – ma­no žmo­na. O ma­žo­sios šo­kė­jos nuo­trau­ka „Med­vil­nė­je“ vis dar ka­bo.

Dar­že­lis

Kai bai­giau „Vy­tu­rė­lį“, gal­vo­jau, kad ei­siu į tik­rą mo­kyk­lą – 7-ą­ją vi­du­ri­nę. De­ja, te­ko nu­si­vil­ti. Nors aš jau pir­mo­kas, bet min­dau to pa­ties dar­že­lio slenks­čius. 7-o­ji vi­du­ri­nė ma­to­si pro lan­gą. Kaip ji to­li! Ir ke­lio­nė į na­mus už­trun­ka il­gai.

Aš ne­be mo­ki­nys, o dvi­de­šimt ket­ve­rių me­tų jau­nuo­lis. Sto­viu prie „Vy­tu­rė­lio“ tvo­ros. Šal­ti­nių vi­du­ri­nė la­bai ar­ti. Nau­jo­sios g. 110-as na­mas vos per du ne­di­de­lius kie­mus.

Sto­te­lė prie 6-o­sios vi­du­ri­nės

Sto­te­lė­je lau­kiu di­de­lio gel­to­no au­to­bu­so. An­tro. Ne, pir­mas ne­nu­va­žia­vo. Tie­siog marš­ru­tas toks. Eg­zo­ti­ka, ar ne? Ne vie­nas lau­kiu. Ša­lia ma­nęs dvi ple­pios mo­te­riš­kės. Kal­bos kaip van­dens. Ne­si­ma­tė tik­riau­siai ko­kius du šim­tus me­tų. Gal­vo­jau, kad jos man pa­lai­kys kom­pa­ni­ją au­to­bu­se. Kly­dau. Vie­na iš jų su­si­stab­dė tak­si. Tak­sis­tas pri­va­žia­vo, man­da­giai ati­da­rė du­ris. Mo­te­rys šne­ku­čiuo­ja­si to­liau. Vis ne­no­ri at­si­svei­kin­ti. Tak­sis­tas ne­kan­trau­ja. Ke­lis kar­tus pyp­tel­na. Ple­pės, re­gis, į jį vi­siš­kai ne­krei­pia dė­me­sio. Jos nie­kur ne­sku­ba. Ta­da tak­sis­tas ne­ap­si­ken­čia, už­da­ro du­ris ir nu­va­žiuo­ja. Jo­kios re­ak­ci­jos. Po­kal­bis tę­sia­si to­liau.

Di­de­li gel­to­ni au­to­bu­sai se­niai ne­be­va­ži­nė­ja. Juos pa­kei­tė įvai­riau­sių spal­vų mik­ro­au­to­bu­sai.

Po­li­kli­ni­ka

Nors esa­me pir­mo­kai, bet mus dar pri­žiū­ri ir dar­že­lio auk­lė­to­jos. Vie­na iš jų mus ve­da į po­li­kli­ni­ką. Tai­sy­ti dan­tų. Na, gal ne tai­sy­ti, o tik ap­žiū­rai – ar vi­si svei­ki. Kad ne­bū­tų nuo­bo­du, pa­sa­ko­ja apie tris par­šiu­kus – Nif­ni­fą, Nuf­nu­fą ir Naf­na­fą. Nors ma­ši­nų ne­daug, sto­vė­ji­mo aikš­te­lė ša­lia po­li­kli­ni­kos di­de­lė. Ne­su pats drą­siau­sias ber­niu­kas kla­sė­je. To­dėl jau­čiu di­de­lį pa­si­di­džia­vi­mą, kai kla­sės kie­tuo­liai sto­ma­to­lo­gės ka­bi­ne­te ap­si­pi­la aša­ro­mis, o aš did­vy­riš­kai iš­ken­čiu ap­žiū­rą.

Ši­to­je ne itin ma­lo­nio­je vie­to­je ma­ne vėl ap­lan­kė pri­si­mi­ni­mai. Erd­vio­sios ma­ši­nų aikš­te­lės jau ne­bė­ra, čia pa­sta­tė nau­ją vai­kų po­li­kli­ni­ką. Koks gra­žus pa­sta­tas! Vis­kas nau­ja, kve­pia da­žais!

O kas čia? Ko­dėl ant vai­kų po­li­kli­ni­kos ka­bo už­ra­šas „Par­duo­da­mos pa­tal­pos“, o pats pa­sta­tas kaž­koks be gy­vy­bės?

Spor­to rū­mai

Aš lau­kiu plau­ki­mo tre­ni­ruo­tės, o ša­lia sa­lė­je lo­šia „Žal­gi­ris“. Taip! Aš juos ma­čiau! Pra­ėjo vi­sai ša­lia ma­nęs. Vis ei­na pro du­ris ir pa­si­len­kia. Ei­na ir pa­si­len­kia. Sa­bo­nis, Kur­ti­nai­tis, Ga­ras­tas.

Bai­giau plau­kio­ti, o vy­rai dar vis žai­džia. Kaž­kas pir­mo­jo aukš­to ves­ti­biu­ly­je žiū­ri „Ši­le­lį“. Krep­ši­nio var­žy­bas ro­do. Na tas, ku­rios vyks­ta ant­ra­me aukš­te. Tin­gi­niai! Ne­gi taip sun­ku už­lip­ti ke­lis laip­tus į vir­šų? Ten bent vaiz­das spal­vo­tas!

„Ne­be­ty­li sir­ga­liai, ne­be­mie­ga ant že­mės ka­muo­liai...“ Dai­nuo­ja vi­sa sa­lė, o ten, že­miau, vy­rai vėl mė­to oran­ži­nį ka­muo­lį. Ap­lin­kui nė vie­no pa­žįs­ta­mo vei­do. Ir ko­man­dos ne tos. Kaž­ko­kios Kro­a­ti­ja ir Juo­kal­ni­ja. Ge­rai, kad bent sa­lė di­de­lė. Žiū­ro­vų tel­pa ge­ro­kai dau­giau nei ka­da nors anks­čiau.

„Jau­nys­tė“

Va­lio! Ei­sim į ki­no te­at­rą! Pir­mą kar­tą žiū­rė­siu fil­mą di­de­lia­me ek­ra­ne. „King Kon­gas gy­vas“. La­bai ge­ras fil­mas ma­no de­biu­tui ki­ne, o tiks­liau – ki­no te­at­re. Spec. efek­tus dar la­biau su­stip­ri­na di­de­lė bež­džio­nė, kar­tas nuo kar­to vis pa­si­ro­dan­ti ek­ra­ne.

Va­lio! Vėl ei­nam į ki­no te­at­rą! Ki­no te­at­rą? Bet čia juk ne ki­no te­at­ras! Šį kar­tą ei­nam pirk­ti bal­dų...

Vėl tak­si

Kaž­kaip at­si­dū­riau „Bra­zil­koje“. Ne­bi­jo­kit, jau­čiuo­si sau­giai, nes su tė­vais sė­džiu ma­ši­no­je. Lau­kiam auk­sa­ran­kio-auk­sa­ger­klio meist­ro. Kol jo nė­ra, ste­biu to­kią sau ne­įpras­tą ap­lin­ką. At­va­žiuo­ja tak­si. Gel­to­na „Vol­ga“. Prie jos pri­ei­na toks jau ge­ro­kai pa­vė­pęs žmo­ge­lis. Ti­pe­lio smal­saus bū­ta.

– Ga­liu pa­klaus­ti? – tei­rau­ja­si tak­sis­to gar­siu, gerg­žian­čiu bal­su.

Tak­sis­tas tru­pu­tį ty­les­nis. Jo at­sa­ky­mo ne­iš­girs­ta­me, o tik pa­ma­to­me. Jis tei­gia­mas. Žmo­ge­lis įsė­da ir nu­va­žiuo­ja. Po mi­nu­tės ne­ši­nas mol­ber­tu at­ei­na me­ni­nin­kas. De­ja, jis ne­bu­vo nei grei­tas, nei smal­sus. O tuo la­biau pa­vė­pęs. Me­ni­nin­kų tak­si ne­lau­kia. Net jei ir pa­tys ją iš­si­kvie­čia.

„Bra­zil­ka“ – tai vie­ta, ku­rio­je ne­ap­lan­ko jo­kie pri­si­mi­ni­mai.

Til­tai

Aš vi­sa­da ei­nu tik į prie­kį, bet nie­ka­da at­gal. Per­si­kel­siu per upę ir ten įsi­kur­siu. At­si­vers nau­jas pa­sau­lis, pra­si­dės ki­tas gy­ve­ni­mo eta­pas, o kas bu­vo, liks to­li pra­ei­ty­je. Til­tas man pa­dės tai įgy­ven­din­ti. To­mo Ta­mu­le­vi­čiaus til­tas.

Ne­mu­nas nie­ka­da ne­bu­vo mė­ly­nas. Už­tru­ko, kol prie to pri­pra­tau. Žiū­riu į ru­das jo vil­nis ir ma­ne kaž­ko­dėl ap­ima nuo­sta­bi nuo­tai­ka. Jaus­mai, ku­riuos su­ke­lia svar­bus, o gal net is­to­ri­nis mies­tui įvy­kis. Til­tas jau va­di­na­si An­ta­no Juo­za­pa­vi­čiaus, ta­čiau pri­si­me­nu ne tik jį, bet prie pa­min­klo tam pa­čiam An­ta­nui Juo­za­pa­vi­čiui kai­ria­ja­me kran­te vyks­tan­čias iš­kil­mes.

„Su gai­via ban­ge­le, Ne­mu­ne, Ne­mu­ne...“ – nu­skam­ba ai­das ši­lais. Ir tuo pat me­tu iš­šau­na fe­jer­ver­kai. Su mi­nia žmo­nių šil­tą spa­lio ry­tą ste­bi­me nau­jo til­to per Ne­mu­ną ati­da­ry­mą. Tūks­tant­me­čio jis va­di­nas. Aly­tiš­kius svei­ki­na ne tik mies­to val­džios at­sto­vai, bet ir Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Mi­nist­ras Pir­mi­nin­kas, ku­rio pa­var­dę mi­ni vi­si. Ša­li­nin­kai ge­ruo­ju, o opo­nen­tai pik­tuo­ju. Abe­jin­gų jam nė­ra. Nei vie­no.

Upe­lis

Koks upe­lis įte­ka į Ne­mu­ną de­ši­nia­ja­me jo kran­te? Aly­tu­pis? Taip, ir Aly­tu­pis. Bet yra dar ir ki­tas. Kle­bo­nų. Varg­šas toks. Šiukš­li­nais kran­tais. Bet vis­gi upe­lis. Su čiur­le­nan­čiu van­de­niu ir aukš­tais šlai­tais. Bė­ga jis vos ne per vi­są Pir­mą­jį Aly­tų. Pra­si­de­da kaž­kur lau­kuo­se, ap­juo­sia nau­jų na­mų kvar­ta­lus, džiu­gi­na nuo­ty­kių per per­trau­kas ieš­kan­čius 4-o­sios vi­du­ri­nės mo­ki­nius, o ke­lio­nę bai­gia vi­sai ne­to­li Šv. Liud­vi­ko baž­ny­čios.

Ma­no nuo­tai­ka ne­be to­kia, ko­kia bu­vo, kai va­žia­vom per til­tą. Kur upe­lis ir sta­čios jo pa­kran­tės? Ne­be­ma­tau. Van­duo ir to­liau bė­ga. Vamz­džiais.

Ki­ta par­duo­tu­vė

Vėl ei­nu į par­duo­tu­vę. Nors jos pa­va­di­ni­mas su­si­jęs su van­de­niu, bet tai ne „Ban­ga“. „Aly­tis“. Be­veik kaip Aly­tu­pis.

Ša­lia sto­vi vai­sių pa­vil­jo­nas. Ant jo kaž­kas juo­dais da­žais už­ra­šė „Whi­te Po­wer“. Mes dar ne­su­pran­ta­me, ką šis žo­džių jun­gi­nys reiš­kia. Ka­dan­gi su mu­mis ei­na Po­vi­las, jis tuoj gau­na nau­ją pra­var­dę: „Whi­te Po­vi­las“. Vai­ki­nas tuo ne­la­bai pa­ten­kin­tas ir pra­de­da mus vai­ky­tis.

Ši par­duo­tu­vė mėgs­ta keis­ti pa­va­di­ni­mus. Aly­tis. Re­ma 1000. „Iki“.

Mums jau ne­rei­kia ei­ti į vai­sių pa­vil­jo­ną, nes vis­ką ga­li­me nu­si­pirk­ti vie­no­je par­duo­tu­vė­je. O ir pa­ties pa­vil­jo­no ne­bė­ra.

Na­mas, ku­rio ne­pa­vyks­ta pa­mirš­ti

Va­lio! Pa­ga­liau ei­siu į tik­rą mo­kyk­lą. Su tik­ru skam­bu­čiu, len­ta ir suo­lais. Skai­čių ma­gi­ja: rug­sė­jo pir­mo­ji, aš ant­ro­kas, Aly­taus 4-o­ji vi­du­ri­nė mo­kyk­la. Iš­kil­min­ga ce­re­mo­ni­ja kie­me. Klau­sau­si kiek­vie­no pa­va­duo­to­jos žo­džio, o ji šiuo me­tu sa­ko: „Vi­sa vai­kys­tė pra­bėgs mo­kyk­loj...“

Vi­sa vai­kys­tė? Ne­ga­li bū­ti! Iki šiol at­ro­dė, kad ji tę­sis am­ži­nai...

Mo­kyk­la su­ke­lia tiek daug min­čių, kad ne­tu­riu kur dė­tis. Ir ne tik min­čių, bet ir pri­si­mi­ni­mų, vi­zi­jų, sap­nų.

Aš – Pi­lia­kal­nio vi­du­ri­nės mo­kyk­los abi­tu­rien­tas. Pa­si­ro­do, ši­to­je mo­kyk­lo­je pra­bė­go ne tik vai­kys­tė, bet ir pa­aug­lys­tė jau į pa­bai­gą. Ten, kur kaž­ka­da au­go aukš­tas la­puo­tis ir že­mas spyg­liuo­tis, da­bar mo­der­niau­sias vi­sa­me Aly­tu­je mo­kyk­los prie­sta­tas. Pas­ku­ti­nis skam­bu­tis. Mer­gi­nos, ku­rios dar prieš ke­lias die­nas sa­kė, kad ne­bus gai­la mo­kyk­los, da­bar ver­kia. O aš lai­kau­si, nors vie­šai pa­reiš­kiau, kad ne­si­no­rės iš čia iš­ei­ti.

Aš jau ne­be mo­ki­nys. Ir net ne­be stu­den­tas, o tris­de­šimt­me­tis vy­riš­kis. At­si­pra­šiau vie­nai die­nai iš dar­bo, kad su­da­ly­vau­čiau pro­jek­te „Drą­sin­ki­me at­ei­tį“. Tik kad Pi­lia­kal­nio pa­grin­di­nė­je mo­kyk­lo­je ne­la­bai ką li­ko drą­sin­ti. Nors pa­sta­tas dar mo­der­nes­nis nei ka­da nors anks­čiau, vi­si ga­biau­si jau se­niai ki­to­je Ne­mu­no pu­sė­je. Liūd­na. Net tik man, bet ir ma­ne mo­kiu­sioms mo­ky­to­joms.

Se­niau­sias na­mas

Švie­siau–tam­siau. Emo­ci­jos vis kei­čia­si, nes kei­čia­si jas su­ke­lian­tys pri­si­mi­ni­mai. Prie mo­kyk­los sto­vi ap­šiu­ręs pa­sta­tas. Mo­ky­to­jos sa­ko, kad jis se­niau­sias Aly­tu­je. Gal ir se­niau­sias, bet tik­rai ne gra­žiau­sias. Ja­me daug žmo­nių. Gy­ve­na.

Pro kla­sės lan­gus daug kas ma­to­si. Pri­si­me­nu, kaip na­mas ta­po puoš­nus. Ja­me vėl daug žmo­nių. Bib­lio­te­ka. Po­li­kli­ni­ka. Mu­zie­jus. Štai kas juos vi­sus ten trau­kia.

Dar vie­nos kal­vos

Žiū­riu pro lan­gą ir mąs­tau apie gy­ve­ni­mą. Vėl ma­tau ža­lias kal­vas. Ne, ne tas, ku­rias pa­ma­čiau pir­mą kar­tą įva­žiuo­da­mas į mies­tą. Aly­tus iš vi­sų pu­sių ap­sup­tas kal­nų. Miš­kų ir­gi. To­lu­mo­je ga­no­si kar­vės. Ko­lū­kio. Be kar­vių kal­nus dar puo­šia ke­li me­džiai. Ir vis­kas. Ne vi­sai vis­kas. Šo­ne įreng­ta lenk­ty­nių tra­sa. Ne­ga­liu su­lauk­ti, ka­da ei­siu pa­žiū­rė­ti pir­mo­jo sa­vo gy­ve­ni­me ra­lio.

Lenk­ty­nių tra­sos ne­bė­ra, be­si­ga­nan­čių kar­vių ir ko­lū­kių taip pat. Pri­dy­go na­mų ir nau­jų me­džių, per ku­riuos vi­siš­kai ne­be­si­ma­to kal­vų.

Ke­lio­nės pa­bai­ga

Anks­ty­vas pa­va­sa­rio ry­tas. Nors sau­lė jau se­niai švie­čia, Aly­tus dar mie­ga. Pra­bu­dę tik trys jau­nuo­liai ir vy­riš­kis su šu­niu. Kas grei­čiau už­bėgs į Ąžuo­liu­ko kal­ną ? O at­gal? Juk ne sau­lė­te­kiu pa­sig­ro­žė­ti taip anks­ti kė­lė­mės, o spor­tuo­ti.

Vaiz­das už­bu­ria. Vi­sai ne­si­jau­čia, kad bū­čiau bė­gęs. Ten, apa­čio­je, ma­no mies­tas, o aš kaž­kur aukš­tai, ro­dos, ša­lia de­be­sų. Ma­tau jį vi­są, tik iš ki­tos pu­sės. Ten kaž­kur to­li, į trau­ki­nių sto­tį, at­va­žia­vau prieš vie­nuo­li­ka me­tų.

O kur to­liau? Dar ne­ži­nau, ne­tu­riu ka­da apie tai gal­vo­ti. Mė­gau­juo­si pa­čia gra­žiau­sia gy­ve­ni­mo aki­mir­ka...

Vi­lius Kup­čins­kas