Ke­lei­vi­nio lėk­tu­vo ka­pi­to­nas Gied­rius: „Pa­si­rin­kau punk­tu­a­liau­sią pro­fe­si­ją – vė­luo­ti ne­ga­liu“ (FOTO)

Ore jau pra­lei­do per 15 tūks­tan­čių va­lan­dų

Su ka­pi­to­nu Gied­riu­mi Čer­niaus­ku kal­bė­jo­mės jam lan­kant tė­vus. „Nie­ka­da aš su uni­for­ma ne­par­va­žiuo­ju. Vie­nin­te­lį kar­tą ją vil­kė­jau su­si­tik­da­mas su Mi­ros­la­vo gim­na­zis­tais. Prie­nų ra­jo­ne gy­ve­nęs a.a. se­ne­lis, tė­čio tė­vas, vis pra­šy­da­vo, kad at­vyk­čiau su uni­for­ma, bet taip ir ne­at­vy­kau“, – tė­vų su ge­nais sū­nui per­duo­tas pa­do­ru­mas tu­ri sa­vo tę­si­nį ir svo­rį.
Gied­rius ke­lei­vi­nius lėk­tu­vus pi­lo­tuo­ja nuo 2005-ųjų. Jau per de­šimt me­tų jo dar­bo kos­tiu­mą puo­šia ke­tu­rios juos­te­lės – ka­pi­to­no laipsnio žen­klas.

Pa­šne­ko­vas at­vi­rai sa­ko, kad jis ne­bu­vo iš tų jau­nuo­lių, ku­rie apie pi­lo­to pro­fe­si­ją, už­imančią aukš­čiau­sias po­zi­ci­jas per­spek­ty­viau­sių pro­fe­si­jų rei­tin­guo­se, sva­jo­jo nuo vai­kys­tės. Bai­gęs Mi­ros­la­vo vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, me­tus mo­kė­si Kau­no kon­ser­va­to­ri­jo­je. Su­pra­tęs, kad ne sa­vo ke­liu ei­na, jau­nuo­lis iš­vyko stu­di­juo­ti į Ame­ri­ką. „Ge­rai pri­si­me­nu iš­vy­ki­mo da­tą, tai bu­vo 1996-ųjų spa­lio 4 die­na. Aš pir­mą kar­tą kaip ke­lei­vis skri­dau lėk­tu­vu. Bet pi­lo­to dar­bu ne­si­ža­vė­jau, ne­mąs­čiau, Ame­ri­ko­je bai­giau ko­le­džą. Ši valstybė iš tie­sų yra ga­li­my­bių ša­lis: jei su­ge­bi, ga­li tap­ti bet kuo. Ma­no tė­tis jau­nys­tė­je skrai­dė sklan­dy­tu­vu, ding­te­lė­jo min­tis, o ko­dėl man ne­pa­ban­džius skrai­dy­ti? Dar šmė­ža­vo gal­vo­je kaž­kie­no iš­sa­ky­ta min­tis, kad ga­li­ma dirb­ti, bet ga­li­ma ir skrai­dy­ti. Su­si­ra­dau skrai­dy­mo mo­kyk­lą ir pa­ban­džiau, pa­ti­ko. Avia­ci­ja – bran­gus moks­las, bet man pa­si­se­kė, su­si­tau­piau dirb­da­mas JAV“, – kal­ba Gied­rius.

Ku­rį lai­ką jis pi­lo­ta­vo Ame­ri­ko­je, grį­žęs į Lie­tu­vą ir­gi skrai­dė, vė­liau me­tus dir­bo Tur­ki­jos oro li­ni­jo­se. Jau de­šimt­me­tį G.Čer­niaus­kas val­do Lat­vi­jos oro li­ni­jų kom­pa­ni­jos „Air Bal­tic“ nau­jau­sią „Air­bus A220“ ke­lei­vi­nį lėk­tu­vą, tal­pi­nan­tį 150 ke­lei­vių. Jo marš­ru­tai iš­il­gai ir sker­sai kar­po Eu­ro­pos dan­gų. Gied­raus oro lai­vas, sve­rian­tis ge­ro­kai per 60 to­nų, pa­jė­gus nu­skris­ti iki 8 tūks­tan­čių ki­lo­met­rų, tai­gi, pa­siek­ti ir tu­ris­tų mėgs­ta­mas šiau­rės Af­ri­kos ša­lis. Gied­riaus lėk­tu­vas – eko­no­miš­kas, dvie­jų va­rik­lių. Per va­lan­dą vie­nas va­rik­lis su­de­gi­na to­ną ku­ro. Apy­tiks­liai skai­čiuo­jant, Gied­rius ore jau yra pra­lei­dęs per 15 tūks­tan­čių va­lan­dų.

Lėk­tu­vo ka­bi­no­je ka­pi­to­nas vi­suo­met sė­di kai­rė­je

Pa­pras­tai ke­lei­vi­niai lėk­tu­vai skrai­do aukš­tai, 41 tūks­tan­čio pė­dų aukš­ty­je, tai yra maž­daug 12 ki­lo­met­rų. Ar gra­ži mū­sų pla­ne­ta iš pa­dan­gių? „Iš tie­sų že­mė la­bai gra­ži ir pla­čiai ma­to­ma. Ypač virš Aust­ri­jos skren­dant gė­riuo­si dir­ba­mų lau­kų kvad­ra­tais, jie iš­si­dės­tę tar­si mo­zai­ka“, – pa­ste­bi Gied­rius.

Ka­pi­to­no dar­bo vie­ta ne­kei­čia­ma, lėk­tu­vo ka­bi­no­je jis vi­suo­met sė­di kai­rė­je ir skry­džio me­tu yra at­sa­kin­gas už vis­ką. Pa­si­do­mė­jus, ku­ri skry­džio da­lis sun­kes­nė – pa­ki­li­mas ar tū­pi­mas, ka­pi­to­nas tei­gė: „Meist­riš­ku­mas at­ei­na su pa­tir­ti­mi, o ta­da nie­ko ypa­tin­go nė­ra. Ap­skri­tai pi­lo­to dar­bas nė­ra kaž­koks išskirtinis, tai tie­siog at­sa­kin­gas dar­bas.“

Ne vie­nas skry­dis – nak­ti­nis. Lėk­tu­vo ka­pi­to­nas sa­ko, kad sten­gia­ma­si skris­ti švie­siuo­ju pa­ros me­tu, bet iš­si­per­kant nu­si­lei­di­mo vie­tą, pa­vyz­džiui, Du­ba­ju­je, lei­džiama leis­tis tik 7 va­lan­dą ry­to. To­kiu at­ve­ju skren­da­ma nak­tį. Va­sa­ro­mis dau­giau ke­liau­ja­ma, dau­giau ir nak­ti­nių skry­džių.

Nors oro trans­por­tas – sau­giau­sias, stre­si­nių si­tu­a­ci­jų pa­si­tai­ko. Do­mi­mės, ar ka­pi­to­nui iš Dzū­ki­jos yra te­kę leis­tis eks­tre­ma­lio­mis są­ly­go­mis? Pa­vyz­džiui, ar te­ko už­baig­ti skry­dį su vie­nu va­rik­liu? Po pa­bar­be­ni­mo į me­dį, Gied­rius sa­ko, kad ne­te­ko. Aud­ras sten­gia­si ap­lenk­ti, blo­gu oru ne­kil­ti, rim­tes­nių tech­ni­nių ge­di­mų ir­gi ne­pa­si­tai­kė. Bet yra bu­vę si­tu­a­ci­jų, kai rei­kė­jo leis­tis ki­ta­me oro uos­te. Štai vyks­tant į Pran­cū­zi­ją, ke­lei­vis pa­si­ju­to pras­tai, te­ko nu­tūp­ti Vo­kie­ti­jo­je. Kaip pa­ste­bi pa­šne­ko­vas, nė­ra mi­tas ir su­si­dū­ri­mai su mig­ruo­jan­čiais paukš­čiais. Ma­ži paukš­te­liai bė­dų ne­pri­da­ro, bet di­džių­jų mig­ra­ci­ja pi­lo­tams – rim­tas da­ly­kas, ypač jei įsu­ka­mas į va­rik­lį.

Žo­džių „ir vėl į dar­bą“ iš Gied­riaus nie­kas ne­iš­girs

Ke­lei­vi­nių lėk­tu­vų pi­lo­tai dir­ba pa­gal nuo­lat be­si­kei­čian­tį gra­fi­ką. Jų dar­bo die­na kartais pra­si­de­da vos švin­tant, o kar­tais – vi­dur­die­nį. Prieš skry­dį pa­si­tik­ri­na­mas skry­džio marš­ru­tas, dar kar­tą per­žiū­ri­mos orų prog­no­zės, ap­skai­čiuo­ja­ma, kiek ku­ro su­nau­dos or­lai­vis skry­džio me­tu. Už skry­dį at­sa­kin­gas pi­lo­tas prieš kiek­vie­ną jų iš iš­orės ap­žiū­ri or­lai­vį ir pa­tik­ri­na jo būk­lę, įver­ti­na, ar nė­ra pa­vir­šiaus pa­žei­di­mų. Ta­čiau, kaip pa­ste­bi Gied­rius, ta lai­ko ir skry­džių kai­ta jo­kios įta­kos jo nuo­tai­kai ne­tu­ri. Štai po vieš­na­gės pas tė­vus, va­ka­ri­nio mū­sų po­kal­bio, jis kel­sis dar sau­lei ne­pa­te­kė­jus, prieš 4 va­lan­dą ry­to, ir iš­vyks. Ir to­kių žo­džių kaip „ir vėl į dar­bą“ iš jo nie­kas ne­iš­girs. Jis – lėk­tu­vo ka­pi­to­nas, o ka­pi­to­nai taip ne­mąs­to.

Pa­tir­ties tu­rin­čio ka­pi­to­no pa­klau­sė­me, ko­kius pir­muo­sius žings­nius tu­ri pa­da­ry­ti jau­nuo­liai, no­rin­tys tap­ti pi­lo­tais? Ar ūgis, svo­ris pi­lo­tams yra svar­būs? Pa­šne­ko­vas tei­gė, kad svar­būs kri­te­ri­jai yra du: ge­ra svei­ka­ta ir yra įsi­ti­ki­ni­mas, kad tau pa­tin­ka skrai­dy­ti. Bū­ti­na ap­si­lan­ky­ti skrai­dy­mo klu­be ir su in­struk­to­riu­mi va­lan­dė­lę pa­skrai­dy­ti, at­lik­ti tam tik­rą sa­via­na­li­zę.
Avia­ci­jos stu­di­jos rei­ka­lau­ja in­ves­ti­ci­jų, ge­rų ma­te­ma­ti­kos, fi­zi­kos ir an­glų kal­bos ži­nių, bei ati­tin­ka­mų so­cia­li­nių įgū­džių. Pi­lo­to pro­fe­si­ja yra kur kas dau­giau, nei tik efek­ty­vus ir sau­gus or­lai­vio val­dy­mas. Pi­lo­tas pa­pras­tai tu­ri pa­si­rū­pin­ti vi­sa skry­džio in­for­ma­ci­ja, at­lik­ti skry­džio pla­na­vi­mo ir ver­ti­ni­mo se­si­jas su įgu­la, stai­giai re­a­guo­ti į skry­džio ap­lin­kos po­ky­čius. 
Or­lai­viui pa­ki­lus, skry­džio me­tu pi­lo­tai ben­drau­ja su įgu­la, ste­bi val­dy­mo pa­ra­met­rus bei pa­lai­ko ry­šį su skry­džių val­dy­mo cen­tru. Nu­si­lei­dus oro uos­te dar­bai ne­si­bai­gia, pi­lo­tui dar ten­ka pa­ruoš­ti ata­skai­tą. 

Si­dab­ri­nis at­spal­vis pi­lo­tų plau­kuo­se vis ryš­kė­ja

Pa­sak lėk­tu­vo ka­pi­to­no tė­vų...

Daugiau apie tai skaitykite laikraščio „Alytaus naujienos“ 14014 numeryje.

© Laikraščio „Alytaus naujienos“ publikacijų autorystė yra saugoma

℗ Teksto perpublikavimas žiniasklaidos priemonėse draudžiamas *

* Išskyrus atvejus, kai sudaroma raštiška perpublikavimo sutartis. 

Kreiptis el. p. redakcija@alytausnaujienos.lt

Informacija telefonu 031551449