Kas bū­tų bu­vę, jei bū­tų bu­vę ki­taip?

Šis klau­si­mas pa­tei­kia­mas įvai­rio­mis for­mu­luo­tė­mis, for­mo­mis. Vie­ni klau­sia re­to­riš­kai (nes ma­no pa­tys ži­ną at­sa­ky­mą), ki­ti – tar­si pri­va­čiai (ma­tyt, ti­ki­si, kad at­sa­ky­da­mas at­sklei­siu ko­kią pa­slap­tį ar­ba są­moks­lo te­ori­ją), tre­ti pra­šo gar­saus ir vie­šo at­sa­ky­mo (gal no­rė­tų, kad at­sa­ky­mas ma­ne pri­vers­tų po­li­ti­kuo­ti tvir­tu bal­su iš­ko­ne­vei­kiant tuos po­li­ti­kus, ku­rie pa­si­sa­kė prieš bran­duo­li­nę ener­ge­ti­ką).

Ta­čiau vi­siems ir vi­sa­da at­sa­kau daug­maž vie­no­dai. Nors po­teks­čių šia­me rei­ka­le, kaip ir ki­tur, yra vel­niš­kai daug, ta­čiau pa­pras­čiau­siai at­sa­ky­čiau – „ne“. Pa­mė­gin­siu pa­aiš­kin­ti.

Ne­pai­sant pa­tik­rin­tos prak­ti­kos, kad bran­duo­li­nės jė­gai­nės pa­pras­tai pa­sta­to­mos apy­tik­riai per de­šimt­me­tį, te­oriš­kai ga­lė­tu­me ti­kė­tis, kad 2022 m. bū­tu­me šven­tę Vi­sa­gi­no ato­mi­nės elek­tri­nės (VAE) sta­ty­bų bei ins­ta­lia­vi­mo pa­bai­gą. Bent jau ma­tę ją ho­ri­zon­te pli­ka aki­mi. Są­mo­nin­gai čia ne­pa­tei­kiu an­ti­prie­lai­dos pa­vyz­džio Suo­mi­jo­je, kur Ol­ki­luo­to jė­gai­nės III blo­ko sta­ty­bos, ku­rias bu­vo nu­ma­ty­ti už­baig­ti dar 2009 m., grei­čiau­siu at­ve­ju ga­li bū­ti už­baig­tos šie­met. Nes ja­po­nai, ku­rių tech­no­lo­gi­ją VAE bu­vo­me ap­si­spren­dę pirk­ti, – ne eu­ro­pie­čiai.

Ta­čiau ki­tos pro­ble­mos, ku­rios bu­vo ma­žiau pa­ste­bi­mos už mū­sų pa­čių tūp­čio­ji­mą, bu­vo daug la­biau kom­pli­kuo­tos. Anais – ak­ty­vių svars­ty­mų apie VAE – lai­kais tu­rė­jau pro­gą pa­klaus­ti ofi­cia­lių Ja­po­ni­jos pa­rei­gū­nų – ką jie lai­ko sil­pniau­siu VAE pro­jek­tu. Ga­vau at­sa­ky­mą – [sil­pniau­sias] as­pek­tas ke­tur­ša­lė („Hi­ta­chi/GE“, Lie­tu­vos, Lat­vi­jos ir Es­ti­jos) part­ne­rys­tė. Nei mes pa­tys bu­vo­me įti­kė­ję VAE pro­jek­to sėk­me, nei es­tų su lat­viais ne­pa­vy­ko tuo įti­kin­ti.

Dar vie­nas svar­bus – la­biau eko­no­mi­nis – niu­an­sas. Bū­si­mo­ji elek­tri­nė tu­rė­jo veik­ti pa­gal suo­mių iš­ras­tą „Man­ka­los mo­de­lį“. Ka­da jė­gai­nė­je pa­ga­min­ta elek­tra rin­ko­je pre­kiau­ja ne VAE ope­ra­to­rius, o jos ak­ci­nin­kai. T. y. pa­gal tu­ri­mų ak­ci­jų pro­por­ci­jas jie vi­si tu­rė­jo gau­ti VAE pa­ga­min­tos elek­tros kie­kį už sa­vi­kai­ną ir mes­ti ją į bir­žą bei pel­nin­gai par­duo­ti.

Ta­čiau kai­nos bir­žo­je tuo me­tu bu­vo to­kios že­mos, kad nė vie­nas po­ten­cia­lus VAE ak­ci­nin­kas ten ne­ga­lė­jo nė sap­nuo­ti bent mi­ni­ma­lios ver­slo mar­žos.

Ne­te­ko gir­dė­ti nė vie­no ora­ku­lo, ku­ris prieš de­šimt­me­tį bū­tų bent mė­gi­nęs įspė­ti, kad šian­dien ki­lo­vat­va­lan­dės kai­na bir­žo­je sieks dau­giau nei 60 eu­ro cen­tų.

No­rint iš­veng­ti šių ne­sklan­du­mų, trims Bal­ti­jos ša­lims prieš de­šimt­me­tį bu­vo bū­ti­na su­si­tar­ti ir at­si­sa­ky­ti elek­tros rin­kos ir pla­nų sto­ti į Šiau­rės Ša­lių elek­tros bir­žą „Nord Po­ool“. O kaip šiai tri­ju­lei ap­skri­tai pa­vyks­ta su­si­tar­ti bet ko­kiu klau­si­mu – prak­ti­ka la­bai ge­rai pa­ro­do.

Jei­gu tik­rų­jų pra­na­šų bū­tų at­si­ra­dę, įver­ti­nant kai ku­rių mū­sų po­li­ti­kų bei ati­tin­ka­mų ak­ty­vis­tų už­si­spy­ri­mą su­skys­tin­tų­jų du­jų ter­mi­na­lo ad­re­su, ga­li­ma bū­tų sa­ky­ti, kad tuos pra­na­šus VAE pro­jek­to ne­ken­tė­jų mi­nia bū­tų tryp­te su­try­pu­si.

O jei­gu dėl to­kių mū­sų vi­suo­me­nę su­prie­ši­nu­sių veiks­nių kaip CO­VID-19 pro­fi­lak­ti­ka, LGBT+ part­ne­rys­tė, Stam­bu­lo kon­ven­ci­ja ir t. t. dar bū­tu­me pri­dė­ję VAE, ar prieš ke­le­tą me­tų ne­tu­rė­tu­me per­pil­dy­tos prie­šiš­ku­mo tau­rės, už ku­rios briau­nos – kaž­kas pa­na­šaus į pi­lie­ti­nį ka­rą?

To­dėl da­bar­ti­niai svars­ty­mai apie tai, ko­kią įta­ką elek­tros rin­kai ga­lė­jo tu­rė­ti ato­mi­nė elek­tri­nė Vi­sa­gi­ne, pra­šau man at­leis­ti, yra tik griau­dė­ji­mas pa­si­nė­rus po van­de­niu. Toks veiks­nys, įter­pia­mas į šiuo­lai­ki­nę dis­ku­si­ją, ne­tu­ri reikš­mės. Nes ne­ga­li­ma im­ti do­mėn to, ko nė­ra, ne­bu­vo ir grei­čiau­siai ne­ga­lė­jo bū­ti tik­ro­vė­je. Dėl iš­var­dy­tų ir dau­ge­lio ki­to­kių prie­žas­čių.

O dėl elek­tros rin­kos ver­pe­tų be­igi ra­ti­lų yra ke­le­tas pa­si­rin­ki­mų – su­si­tai­ky­ti, im­ti tau­py­ti, ra­cio­na­liau var­to­ti ener­gi­jos iš­tek­lius ar­ba sės­ti ir im­ti kur­ti kon­cep­tu­a­lius po­ky­čius, re­for­muo­jant nu­si­sto­vė­ju­sią pa­dė­tį.

Dar prieš ke­le­tą me­tų pro­tin­giau­si ener­ge­ti­kos sek­to­riaus eks­per­tai vi­sa ger­kle šau­kė – pi­gios ener­gi­jos lai­kai bai­gė­si. Lie­tu­vo­je tą tie­są ga­li­ma bu­vo pa­tir­ti tais lai­kais, kai dau­ge­lis mums įpras­tų da­ly­kų ėmė kai­nuo­ti tiek, kiek jie kai­nuo­ja lais­va­ja­me pa­sau­ly­je. Ta­čiau su­ti­ki­te, net ži­no­ji­mas apie tai, ka­da ap­skai­tos skai­tik­lis ima suk­tis, elek­tros jun­gik­lio sie­kian­čios ran­kos ne­pa­ti­ria bū­ti­nų re­flek­si­jų. De­ja...