Kalėdinės premjeros režisierė Andra: „Turime kalbėtis su vaikais apie jausmus“

 „Jeigu ateisi atvira širdimi, nešinas visa meile ir šviesa kiek tik jos tą dieną turi, jeigu nebūsi aukštesnis, jeigu ateisi į pokalbį, o ne kalbėti - paimsi už rankos tą mažąjį žiūrovą“, - apie spektaklių vaikams žavesį kalba aktorė ir režisierė Andra Kavaliauskaitė. Jos režisuoti spektakliai neįsivaizduojami be autentiško, gilaus dokumentinio pamato. Jų kūrimas prasideda dar iki repeticijų scenoje, kuomet remiantis tikromis žmonių istorijomis kuriama spektaklio dramaturgija. 

Spektaklis „Seen“ prasidėjo nuo etapo bendraujant su valgymo sutrikimų turinčiomis paauglėmis. „Tylėja“ paremta tikromis autizmo spektro sutrikimų turinčių žmonių istorijomis. „Kodas F32“ – neišgalvotos į depresiją nugrimzdusių žmonių patirtys. 

Ne išimtis ir spektaklis „Teta, kada meilė išeis į kiemą?“.

„Pamenu, su moksleiviais kalbėjomės apie jausmus. Viena mergaitė pasakė: „Manyje seniai nebėra meilės”. Paklausiau jos: „Kodėl?“ Ji atsakė: „Nes brolis atkeliavo į namus ir visą meilę išsinešė gandras“. Tada pagalvojau: „Geras…“ Šis pokalbis vyko seniai, bet jis pasiliko mano galvoje ir sugrįžo, kai ėmėme kurti spektaklį. Pagalvojau, kokia graži tema“, - pasakoja A. Kavaliauskaitė.  Nuoširdūs vaikų ir senelių santykiai - dar viena tema, kurią režisierei norėjosi paliesti. „Labai norėjosi pakalbėti apie senelius. Apie juos vaikai man pasakojo nepaprastai šviesiai. Pamenu, bendravau su vienu berniuku, kiek supratau – iš turtingos šeimos, kuris nepaprastai laukė vasarų, kad galėtų nuvažiuoti pas senelį. Ten materialiai tarsi nieko nėra, tačiau yra be galo didelė senelio širdis. 

Taip susidėjo šios dvi temos – spektaklio herojei Jausmei gandras atnešė brolį, bet pasiėmė jos senelį. Vienam žmogui atėjus į šeimą, kitas išėjo“, – spektaklio gimimą prisimena režisierė.  Svarbu kalbėti atsargiai, bet atviromis širdimis  A. Kavaliauskaitė pasakoja dažnai sulaukianti klausimo, ar teatre jai įdomios tik nepatogios temos. 

Režisierė teigia, jog net pačias aštriausias temas nagrinėjantys mano spektakliai „Seen“, „Kodas F32“, „Tylėja“ jai nėra nepatogūs – matyt, prisijaukino juos. Bet štai statant „Teta, kada meilė išeis į kiemą?“ širdyje ėmė kirbėti nerimas.  „Jau sukūrus spektaklį manęs ėmė klausinėti, ar nebijau liesti mirties temos spektaklyje vaikams. Tada išties pradėjau bijoti. Galvojau, gal dar ne dabar, gal judinu tai, ko nederėtų judinti. Galiausiai supratau, jog nėra patogaus ar nepatogaus laiko apie tai kalbėtis, tik klausimas, kaip apie tai kalbamės? Spektaklyje mes kalbamės jautriai ir šviesiai, atsispiriame nuo pačių vaikų minčių. Norisi tikėti, jog kalbame pakankamai atsargiai, bet atviromis širdimis“, – pasakoja A. Kavaliauskaitė. 

Kam skirtas šis spektaklis? 

Jis skirtas vaikams, tačiau kaip niekad giliai ir jautriai palies tėvus ir senelius, todėl kūrėjai laukia visos šeimos. „Labai nemėgstu, kai sakoma „vaikiškas spektaklis“, tada man ypač skauda. Taip, tai yra spektaklis vaikams, bet tie žiūrovai, kuriems mano spektakliai paaugliams ar suaugusiems yra kiek per aštrūs, gali drąsiai ateiti į mano spektaklius vaikams ir atrasti juose šviesos, švelnumo. Suaugusieji neturėtų bijoti ateiti į vaikams skirtą spektaklį, pabūti jame atvira širdimi ir išsinešti kažką gražaus. Amžiaus cenzas čia neveikia“, – mintimis dalijasi režisierė. 

Kaip prisibelsti į tas mažas širdutes, sėdinčias žiūrovų vietose? 

Pasak A. Kavaliauskaitės, visų pirma svarbu turėti kūrybinę komandą, kurios akys degtų noru - tokią režisierei pavyko surinkti  spektaklyje „Teta, kada meilė išeis į kiemą?“. Tai – kartu su A. Kavaliauskaite vaidinantys aktoriai Lyja Maknavičiūtė ir Vincas Vaičiulis bei kompozitorius Bogdan Lysenko.  

„Reikia kalbėti atvirai, nuoširdžiai ir taip, kaip vaikas tą dieną nori kalbėti. Gal jis šiandien nenori kalbėtis? Gerai, jam šiandien „dramblialūtis“ arba „krokodilas“ ir mes kartu einame išpūsti tą jausmą. Jeigu vaikas nenori to daryti, aš galiu už jį išpūsti tą jausmą. Jeigu ateisi atvira širdimi, nešinas visa meile ir šviesa kiek tik jos tą dieną turi, jeigu nebūsi aukštesnis, jeigu ateisi į pokalbį, o ne kalbėti – paimsi už rankos tą mažąjį žiūrovą. Taip, galbūt jis nekalbės žodžiais, bet bus su tavimi. O jeigu ir nebus kartu, vadinasi šiandien jis tam nepasiruošęs. Jeigu bandysi suvaidinti atvirą širdį, gal truputį ir pasiseks, bet anksčiau ar vėliau toks ryšys pradės trupėti“, - pasakoja A. Kavaliauskaitė.  

Režisierė nesutinka, jog kurti spektaklį vaikams yra sudėtingiau nei suaugusiems – tiesiog reikia nepamiršti keleto dalykų.  „Kurti vaikams yra labai gera. Dažnai girdžiu, jog statyti spektaklį vaikams yra sudėtingiau. Ne, taip nėra, bet tik tada, kai žvelgi į vaiką kaip į sau lygų žmogų, su kuriuo gali kalbėtis. Tada iš mažųjų žiūrovų gauni daug šviesos. Kita vertus, aš apskritai nesu linkusi skirstyti spektaklių į vaikams, paaugliams, suaugusiems - man tai yra visiškai tokio paties svorio kūriniai“, - pasakoja režisierė.  Atviras kalbėjimasis apie jausmus tėvams dažnai tampa didesniu iššūkiu nei vaikams.  

Kodėl mes vis dar vengiame kalbėtis su vaikais apie jausmus, apie emocijas, nesvarbu kokios jos – šviesios ar tamsios? Mums vis dar sunku rinkti žodžius kalbant su jais tiek apie naujo žmogaus atėjimą, tiek apie netektis. A. Kavaliauskaitė mano, jog situacija gerėja, tačiau vaikams ir paaugliams sekasi daug geriau nei jų tėvams.  

„Aš matau teigiamus pokyčius. Paaugliai yra linkę kalbėtis apie jausmus. Jeigu jie jaučiasi saugūs ir pasitiki tavimi, jie labai atvirai išsipasakoja. Vaikai irgi kalba, tačiau yra tam tikras amžiaus tarpsnis, kuomet jie užsidaro savyje ir nenori kalbėti. Tėvai matyt vis dar yra tame etape, kuriame bandoma pasikalbėti. Pirmiausia jiems reikia išmokti kalbėtis apie jausmus su savimi, o tada bandyti pasikalbėti ir su vaikais. Žinote, tai kaip kopėčios, turinčios daug laiptelių. Mes esame ant vieno iš pirmųjų ir bandome lipti aukštyn“, – sako A. Kavaliauskaitė.  Viena tema daugelyje šeimų vis dar yra absoliutus tabu, ypač kai kalbame apie bendravimą su vaikais. Tai mirtis.  

„Tai – nejauki tema netgi suaugusiems. Ta išgirsta vaiko mintis, jog staiga visi ėmė ir pamiršo senelį… Apie tai dažnai girdžiu tiek iš mažesnių vaikų, tiek iš paauglių. Mes nežinome kada su jais kalbėtis apie mirtį, nenorime jų išgąsdinti. Tiesą pasakius, aš irgi nesu prisijaukinusi šios temos, todėl ir kalbu apie tai spektaklyje. Tai tarsi terapija man pačiai. Norėčiau, kad su manimi apie mirtį  būtų kalbėję anksčiau nei išėjo man brangūs žmonės. Kurdami spektaklį įkvėpimo sėmėmės iš vienos paauglės istorijos. Jos šeima neteko tėčio. Mama gedėjo tylėdama. „Nereikia apie tai kalbėti“ – sakydavo ji. O paauglei kaip tik reikėjo kalbėtis. Jos abi gedėjo, bet skirtingai. Tuomet prasidėjo konfliktai ir šaltis“, – atviravo A. Kavaliauskaitė.  

Pasak režisierės, kalbėjimas apie išėjusius šeimos narius, apie jų mirtį gali turėti ne tik liūdnąją pusę. Tai gali tapti gražia isotrija, tęsiančia vaiko ir išėjusiojo santykį, tačiau jau suvokiant kas iš tiesų nutiko.  „Išėjęs žmogus savaip lieka tarp mūsų. Kiekviena šeima kuria savo tradicijas, kaip jį prisimena. Tame yra daug grožio, nes juk reikia į kažką atsiremti, ypač jei stipriai mylėjai tą išėjusį žmogų. Vaikams tai itin svarbu. Mūsų spektaklio herojei Jausmei teko pačiai susikurti išėjusio senelio istoriją. Norėtųsi, jog būtų kuo mažiau tokių vaikų, kurie patys sau vieni kuria tokias istorijas ir neša širdelinius blynus į autobusų stotelę, tikėdamiesi, kad senelis ateis ir pasiims juos. Tereikia apie tai pasikalbėti su vaikais“, – pasakoja A. Kavaliauskaitė.  

Paklausus, ar žino slaptą receptą, ką reikėtų daryti, kad, cituojant spektaklio herojus, tėvų širdys niekados neužmigtų žiemos miegu, o vaiko emocijų pasaulyje neateitų dramblialiūtis ir nebūtų cepelinų pilkumo dangaus, A. Kavaliauskaitė nedvejodama atsakė, kad tai neįmanoma. 

„Gyvenime atrandame visko – ir paukščio, ir dramblio, ir krokodilo. Tik klausimas, kaip mums padaryti, kad tų dramblialiūčių būtų kuo mažiau ir matytume ne smaluotus, o šviesius paukščius. Tai yra didžioji mūsų visų gyvenimo pamoka – tiek suaugusių, tiek vaikų. Receptų tam nėra“, – sako A. Kavaliauskaitė.  

Premjera „Teta, kada meilė išeis į kiemą?“ (rež. Andra Kavaliauskaitė) gruodžio 26 d., 11 val. ir 13 val., Alytaus miesto teatro mažojoje salėje. Bilietai - teatro kasoje (Rotušės a. 2) ir internetu ČIA.