Kaip senolis Šv. Liudviko bažnyčios varpas pasveikino 30-ąjį popiežių

„Taip jau sutapo, jog po Gegužinių pamaldų Alytaus Šv. Liudviko bažnyčioje skubėjau į mišias Nemunaičio bažnyčioje ir įsėdęs į automobilį dėl visa ko užmečiau akis į Siksto koplyčios kaminėlio tiesioginę transliaciją. Ir kaip tik tuo metu šalia kaminėlio sukiojantis kirų šeimynėlei su jaunikliu kiriuku, pradėjo tekėti iš kamino baltų dūmų bangos. 

Šokau iš automobilio ir bėgau prie bažnyčios, prašydamas mūsų zakristijoną, patriarchą Kazimierą Veniukevičių, skambinti varpu ir perduoti džiaugsmą visiems. Skambinome ir žiūrėjome transliaciją telefonu iš Vatikano, kur suskambo Šv. Petro bazilikos varpai. 

Ir mūsų senolis Šv. Liudviko bažnyčios varpas, išlietas Vilniuje 1669 metais, pasveikino jau 30-tą jo popiežių susiliedamas su Petro bazilikos varpų skambesiu. Buvo labai graži, jautri ir net graudinanti akimirka. Galbūt ir kitos bažnyčios skambino, negirdėjau, nes išskubėjau į Nemunaitį“, – klebonas M. Talutis sako, kad svarbius istorinius įvykius įprasta palydėti varpų skambesiu.

Klebonas pasakoja, kad  skambinimo varpais tradicija yra labai sena, nes tai, kaip ir dūmai, yra viena iš seniausių komunikavimo priemonių. Gilioje senovėje žinia būdavo perduodama dūmais, vėliau varpais, na o dabar – telefonais. „Popiežiaus išrinkimas yra labai svarbus įvykis Visuotinės Bažnyčios istorijoje, nes mes, katalikai, negalime savęs net įsivaizduoti be popiežiaus, taip kaip britams būtų sunku save suvokti be karaliaus. Beje, varpais skambinau ir kai mirė Elžbieta II, tuo metu gyvenau Kernavėje, Pirmojoje Lietuvos sostinėje, Lietuvos karalių ir kunigaikščių mieste. Taip senoji ir garbingoji Kernavė pagerbė Karalienės atminimą“, – pasakoja klebonas M. Talutis.

Dvasininko pastebėjimu, su dideliu džiaugsmu ir meile reikia priimti naują, jau 267-ąjį popiežių, nes tai mūsų Bažnyčios vadovas, tėvas, ganytojas: „Kardinolai išrinko tikrai puikų popiežių Leoną. Kai jis tik tapo Vatikano darbuotoju, atsakingu už naujų vyskupų skyrimą, pamatęs jo nuotrauką,  tokias geras akis, šviesų veidą supratau, kad tai Dievo pateptas žmogus. Mane žavi, kad jis turi puikią misionieriaus patirtį neturtingoje Peru vyskupijoje, kur gyveno virš milijono žmonių ir kur jam kartais tekdavo net ant arklio joti aplankyti savo žmonių. Puikus ganytojas, matęs vargo ir sunkių gyvenimo sąlygų, dar vienuolis, vadinasi, tikrai dvasingas žmogus.“

Visą straipsnį rasite naujausiame, laikraščio „Alytaus naujienos“ numeryje (36/14096).

Geriausias, pigiausias būdas laikraštį skaityti – užsisakyti. Apie prenumeratą – čia.

© Publikacijų autorystė saugoma ℗ Perpublikavimas žiniasklaidoje draudžiamas