Ka­va su emo­ci­ja: „Gy­va­sis kam­pe­lis” kvie­čia už­suk­ti ne tik tuos, ku­riems vai­kys­tė­je tė­vai ne­lei­do na­muo­se lai­ky­ti gy­vū­nų

Svar­biau­sias da­ly­kas – po­ky­tis

„Ne­ži­nau, ar vai­kai ma­ne da­bar ma­to daž­niau, bet tik­rai lai­min­ges­nį“. – sa­ko G.Je­zep­či­kas drau­ge su žmo­na A.Sta­sio­ny­te prieš ke­lias sa­vai­tes pa­kvie­tęs į ka­vi­nės „Gy­va­sis kam­pe­lis“ įkur­tu­ves. Nau­ja veik­la į šei­mos gy­ve­ni­mą at­ne­šė ne­ma­žai po­ky­čių. „Tai yra la­bai ge­rai, nes gy­ve­ni­me po­ky­tis yra svar­biau­sias da­ly­kas. O ka­da ge­riau­sias lai­kas kaž­ką keis­ti, jei ne da­bar? Juk nie­kas ne­ži­no­me, kiek to lai­ko tu­ri­me“, – svars­to po­ra, nu­spren­du­si sa­ve iš­ban­dy­ti nau­jo­je veik­lo­je.

„Kaip at­si­ra­do idė­ja įkur­ti ka­vi­nę?“ – klau­sia­me, juk Gied­rius – in­ži­nie­rius, o As­ta – me­no is­to­ri­kė, dir­bo Aly­taus dai­lės mo­kyk­los mo­ky­to­ja. Pa­si­ro­do, vis­kas pra­si­dė­jo nuo ben­drys­tės su gam­ta. Iš mies­to šei­ma per­si­kė­lė gy­ven­ti į so­dy­bą vien­kie­my­je, tu­ri ke­tur­ko­jų au­gin­ti­nių, tad jų pir­mi­nis su­ma­ny­mas bu­vo įkur­ti par­duo­tu­vė­lę, ku­rio­je bū­tų pre­kiau­ja­ma gy­vū­nų mais­tu. Tuo, ku­rį iš­ban­dė, mai­ti­na sa­vo gy­vū­nus ir drą­siai re­ko­men­duo­ja ki­tiems.

„Kai ra­do­me ka­vi­nei pa­tal­pas, šios dvi idė­jos tar­si sa­vai­me su­si­jun­gė – „Gy­va­sis kam­pe­lis“ yra pir­mo­ji Aly­taus ka­vi­nė, į ku­rią lan­ky­to­jai kvie­čia­mi at­ei­ti kar­tu su gy­vū­nais, ta­čiau čia ra­si­te ir mais­to au­gin­ti­niams, ga­li­me pa­tar­ti, koks tik­tų ge­riau­siai“, – sa­ko Gied­rius.

Dar ga­li­ma pri­dur­ti, kad šei­mi­nin­kų spren­di­mas ati­da­ry­ti gy­vū­nams drau­giš­ką ka­vi­nę la­bai pra­džiu­gi­no šei­mos au­gin­ti­nį Land­sy­rų veis­lės šu­nį Har­dį, ku­ris, kaip pla­nuo­ja­ma, ke­lias die­nas per sa­vai­tę pra­leis ka­vi­nė­je, do­va­no­da­mas lan­ky­to­jams ge­rų emo­ci­jų ir pats jų gau­da­mas, nes yra la­bai so­cia­lus ir ne­no­ri il­gam lik­ti so­dy­bo­je vie­nas be žmo­nių.

Žiur­kė­nams pa­tin­ka sū­py­nės, tai pat ir Aust­ra­li­jo­je

Gy­va­sis kam­pe­lis – dau­ge­liui jis tur­būt aso­ci­juo­ja­si su vai­kys­te ir mo­kyk­la, ku­rios bio­lo­gi­jos ka­bi­ne­te gy­ve­no žiur­kė­nas, žu­vy­tės ar pa­pū­gė­lės. Vai­kams, ku­riems tė­vai ne­lei­do lai­ky­ti gy­vū­nų na­muo­se, tai bu­vo sa­vo­tiš­ka „mo­ra­li­nė kom­pen­sa­ci­ja“. Gied­rius juo­kia­si, kad, tam tik­ra pras­me, taip ir yra – pats tu­rė­ti au­gin­ti­nių no­rė­jo nuo vai­kys­tės, o ka­vi­nė­je įsi­kū­rė ne­ma­žai gy­vas­ties, at­ke­lia­vu­sios iš jos sa­vi­nin­kų na­mų.

„Gy­va­ja­me kam­pe­ly­je“ akį trau­kia erd­vus ak­va­riu­mas, ja­me šei­mi­nin­kau­ja Džiun­ga­ri­jos veis­lės žiur­kė­nė var­du Ra­mu­nė. „Kai mū­sų vai­kai už­si­ma­nė lai­ky­ti žiur­kė­ną, pra­dė­jo­me do­mė­tis, kaip jį tei­sin­gai au­gin­ti. Nes vis­kas, kas siū­lo­ma zo­op­re­kių par­duo­tu­vė­se, yra iš plas­ti­ko, o lais­vė­je žiur­kė­nai gy­ve­na gam­to­je. Nu­spren­dė­me sa­vo au­gin­ti­niui at­neš­ti na­tū­ra­lių me­džia­gų į būs­tą. Jam pa­ti­ko. Gy­vū­nui rei­kia slėp­tu­vių, o žmo­nės mėgs­ta na­mų es­te­ti­ką, tai­gi pa­ban­dė­me pa­tys pa­ga­min­ti na­me­lius, sū­py­nes“, – pa­sa­ko­ja Gied­rius.

Kū­ry­bin­gos šei­mos idė­ja ga­min­ti in­ven­to­rių žiur­kė­nams iš gam­ti­nių me­džia­gų – pui­kus pa­vyz­dys, kaip pra­dė­ti ver­slą nuo nu­li­nių in­ves­ti­ci­jų. Tvar­ky­da­mi so­dy­bos ap­lin­ką, iš nu­pjau­tų kar­klų Gied­rius ir As­ta pa­ban­dė riš­ti įvai­rius na­me­lius, sū­py­nes. Pa­si­ro­dė, kad žiur­kė­nams la­bai pa­tin­ka sup­tis, o žmo­nių, au­gi­nan­čių ir no­rin­čių juos pri­žiū­rė­ti na­tū­ra­liai, gy­ve­na vi­sa­me pa­sau­ly­je.

Gied­rius pa­sa­ko­ja: „Iš vi­sų kon­ti­nen­tų gal tik į Pie­tų Ame­ri­ką ir Ant­ark­tidą ne­sa­me par­da­vę sa­vo ga­mi­nių žiur­kė­nams. Bu­vo ir spe­ci­fi­nių są­ly­gų. Pa­vyz­džiui, siun­čiant į Aust­ra­li­ją te­ko nu­žie­vin­ti ša­ke­les, nes ša­lis ne­lei­džia įvež­ti me­die­nos su žie­ve. Vie­nas iš mū­sų klien­tų bu­vo Aust­ri­jos am­ba­sa­do­rius Nor­ve­gi­jo­je, ku­ris pir­ko sa­vo žiur­kė­nui lie­tu­viš­kų vy­te­lių na­me­lius. Tie­siog iš smal­su­mo pa­si­do­mė­jo­me, kas tas mū­sų klien­tas, nes elek­tro­ni­nia­me pa­šte bu­vo nu­ro­dy­ta am­ba­sa­da.“

Iš na­tū­ra­lių gam­ti­nių me­džia­gų pa­ga­min­tų pre­kių žiur­kė­nams ga­li­ma ras­ti ir „Gy­va­ja­me kam­pe­ly­je“. Šios idė­jos su­ma­ny­to­jai As­ta ir Gied­rius sa­ko, kad už­si­ė­mi­mas la­bai sma­gus, nors ir im­lus ran­kų dar­bui, o kai­na nė­ra di­de­lė. Ver­slo idė­ja la­bai ti­ko pe­ri­odui, kai šei­ma dau­giau lai­ko pra­leis­da­vo na­muo­se, au­gi­no vai­kus, už­si­ė­mi­mas bu­vo mie­las vi­siems. Ka­vi­nė­je gy­ve­nan­ti žiur­kė­nė Ra­mu­nė taip pat įsi­kū­ru­si na­tū­ra­lių me­džia­gų ap­lin­ko­je, sma­gu ste­bė­ti, kaip ji rau­sia ur­vus erd­via­me ak­va­riu­me.

G.Je­zep­či­kas sa­ko, kad tai kar­tu ir pri­mi­ni­mas, jog gy­vū­nui au­gin­ti rei­kia tin­ka­mų są­ly­gų, erd­vės. „Gy­vo­jo kam­pe­lio“ ant­ras dug­nas – edu­ka­ci­ja su­au­gu­siems, ku­rių vai­kams pra­si­dė­jo „ma­ma, no­riu šu­niu­ko“ eta­pas.

Ka­vi­nės ta­lis­ma­nas – drau­giš­kas mil­ži­nas Har­dis

Aly­tu­je yra ne vie­na gy­vū­nams drau­giš­ka ka­vi­nė, ta­čiau iki šiol ne­bu­vo to­kios, į ku­rią kvie­čia­ma at­ei­ti su au­gin­ti­niu. „Gy­va­sis kam­pe­lis“ – pir­mo­ji, jei kam pa­ke­liui pro mies­to cen­trą, ga­li­ma iš­ei­ti ry­ti­nio pa­si­vaikš­čio­ji­mo su ke­tur­ko­ju ir už­suk­ti iš­ger­ti puo­de­lį „Haus­brandt“ žen­klo ka­vos. Ita­li­jo­je ji – po­pu­lia­riau­sių ga­min­to­jų pen­ke­tu­ke. „Ita­liš­kas ry­ti­nės ka­vos va­rian­tas – esp­re­so ka­vos puo­de­lis, ku­rį iš­ge­ri prie ba­ro, per­si­me­ti ke­liais žo­džiai ir skirs­tai­si die­nos dar­bų dirb­ti. Be­je, Ita­li­jos svei­ka­tos mi­nis­te­ri­ja sa­ko, kad 8 puo­de­liai esp­re­so yra vi­sai nor­ma­li ka­vos do­zė. Mums at­ro­do dau­go­ka, nors lie­tu­viš­ka na­muo­se pli­ko­ma ka­va yra stip­res­nė ko­kius ke­tu­ris kar­tus. Prie ka­vos siū­lo­me įvai­rių vie­ti­nių ga­min­to­jų de­ser­tus“, – sa­ko G.Je­zep­či­kas.

Ka­vi­nės in­ter­je­ras yra su­kur­tas ir pa­ga­min­tas pa­čių sa­vi­nin­kų ran­ko­mis, sten­gian­tis daik­tams su­teik­ti an­trą šan­są, akį trau­kia ir vin­ta­ži­niai ak­cen­tai. Pa­vyz­džiui, sti­lin­gi 7–8 de­šimt­me­čio įvai­rio­se Eu­ro­pos ša­ly­se pa­ga­min­ti por­ce­lia­no puo­de­liai, va­ze­lės. Tai – As­tos ra­di­niai ar­ba „gry­nuo­liai“, kaip juos va­di­na Gied­rius. Bai­gu­si dai­lės is­to­ri­jos stu­di­jas, aly­tiš­kė daik­tų „iš an­trų ran­kų“ gau­so­je ge­ba pa­ma­ty­ti iš­skir­ti­nio di­zai­no, gar­sių pre­kės žen­klų in­dus, ku­rie su­skam­ba ka­vi­nės in­ter­je­re.

„Gy­va­sis kam­pe­lis“ vei­kia dar tik ke­lias sa­vai­tes, o suk­tis ka­vi­nė­je Gied­riui kar­tais pa­de­da au­gin­ti­nis – ge­ra­šir­dis mil­ži­nas Har­dis – tik­ras ge­rų emo­ci­jų už­tai­sas. Kaip juo­kau­ja šei­mi­nin­kas, 60 ki­log­ra­mų ke­tur­ko­jis vi­siems prak­tiš­kai pa­aiš­ki­na, ką reiš­kia „ka­ni­te­ra­pi­ja“. Land­sy­rų veis­lės at­sto­vas, ar­ti­mas niū­faund­len­do gi­mi­nai­tis, yra tik­ras ka­vi­nės „Gy­va­sis kam­pe­lis“ ta­lis­ma­nas.