„Ka­va­lio vir­ti­nių” sa­vi­nin­ką Ne­dą Ka­va­liaus­ką la­biau­siai mo­ty­vuo­ja ge­ras pir­kė­jų žo­dis (3)

Saulė Pinkevičienė
„Kavalio virtinių“ savininkas Nedas Kavaliauskas verslą vadina hobiu, nes pats labai mėgsta gaminti.
„Kavalio virtinių“ savininkas Nedas Kavaliauskas verslą vadina hobiu, nes pats labai mėgsta gaminti.
„Aly­tu­je ne­trūks­ta nie­ko, tai – pats nuo­sta­biau­sias mies­tas au­gin­ti vai­kus. Man čia pa­tin­ka vis­kas, pra­de­dant ža­lu­ma (ku­ris Lie­tu­vos mies­tas tu­ri jos tiek, kiek mes?) ir bai­giant jau­kiais at­stu­mais, ku­riuos ga­li­ma įveik­ti pės­čio­mis, dvi­ra­čiu ar pa­spir­tu­ku. Gal­būt vie­nin­te­lis da­ly­kas, ku­rio man pri­trū­ko, kai at­va­žia­vo­me gy­ven­ti į žmo­nos gim­tą­jį Aly­tų, – to „auk­so vi­du­riu­ko“ – stu­di­jas bai­gu­sių, dar­bi­nę kar­je­rą pra­de­dan­čių žmo­nių. Pa­ma­čiau dau­giau­sia dvie­jų am­žiaus gru­pių aly­tiš­kius – mo­kyk­li­nį jau­ni­mą ir vy­res­niuo­sius, bet no­rė­tų­si, kad ir ma­no am­žiaus žmo­nių Dzū­ki­jos sos­ti­nė­je at­si­ras­tų dau­giau“, – sa­ko N.Ka­va­liaus­kas. Gal­būt tam ga­lė­tų pa­si­tar­nau­ti jo pa­ties sėk­mės is­to­ri­ja?

Ta­pa­ty­bė – „ne vil­nie­čiai“

Ne­das – šiau­lie­tis, jo žmo­na Vai­da – aly­tiš­kė. Po­ra su­si­pa­ži­no sa­vo stu­di­jų mies­te Vil­niu­je, ta­čiau, skir­tin­gai nei dau­ge­lis, su sos­ti­ne at­ei­ties pla­nų ne­su­sie­jo. „Mes ir da­bar ne­at­si­sa­ko­me min­ties, kad esa­me ne vil­nie­čiai. Ko­dėl mums ne­ti­ko did­mies­čio šur­mu­lys? To ne­ga­lė­čiau pa­aiš­kin­ti iki šiol. Kor­tos su­si­dė­lio­jo taip, kad dar­bą pa­gal spe­cia­ly­bę – esu ke­lių in­ži­nie­rius – man pa­vy­ko ras­ti Aly­tu­je. Iš­va­žia­vau vie­nas, nes žmo­nai dar bu­vo li­kę me­tai stu­di­jų, ji – me­di­kė, šei­mos gy­dy­to­ja. Dėl jos pro­fe­si­nių per­spek­ty­vų ne­su­ko­me gal­vos, nes me­di­kų trūks­ta vi­sur. Vai­da par­va­žiuo­da­vo sa­vait­ga­liui, taip po tru­pu­tį ri­šo­mės prie gy­ve­ni­mo Aly­tu­je“, – pa­sa­ko­ja Ne­das.

Jam pa­čiam Aly­tus pa­ti­ko dėl sa­vo ža­lu­mo, ne­di­de­lių at­stu­mų, gra­žios gam­tos – eže­rai, miš­kai, vis­kas vie­to­je. Ko­ky­biš­ki dar­že­liai ir mo­kyk­los – ypa­tin­gai svar­būs, nes šei­ma au­gi­na ket­ve­rių ir aš­tuo­ne­rių me­tų duk­ras El­zę ir Li­lę. Re­gis, šei­mos gy­ve­ni­mas Dzū­ki­jos sos­ti­nė­je pa­su­ko aiš­kiai nu­brėž­to­mis vė­žė­mis, kol vie­ną gra­žią die­ną po­ra su­gal­vo­jo ver­slo idė­ją, ta­pu­sią pre­kės žen­klu „Ka­va­lio vir­ti­niai“. Dėl ver­slo Ne­das kar­di­na­liai pa­kei­tė pro­fe­si­nę veik­lą, nors „ke­li­nin­kui“ tap­ti „mais­ti­nin­ku“ tik­rai ne­bu­vo leng­va. Šian­dien, po ne­di­de­lės per­trau­kos, jis ne tik tu­ri ver­slą, bet ir grį­žo dirb­ti pa­gal sa­vo pro­fe­si­ją.

„Su­de­rin­ti ver­slą ir nuo­la­ti­nį dar­bą iš pra­džių man pa­si­ro­dė ne­įma­no­mas iš­šū­kis, bet te­rei­kė­jo ryž­tis pa­ban­dy­ti ir su­pra­tau, kad vis­ką spė­ju. Kar­tais net pa­gal­vo­ju, kad gal dar kaž­ką pri­dė­čiau prie veik­lų? Pa­ste­biu, kad dau­ge­lis ma­no am­žiaus žmo­nių yra la­bai už­si­ė­mę, ak­ty­vūs, tai – pro­fe­si­nio pi­ko lai­kas. Vė­liau ga­li pa­si­ro­dy­ti ne­pa­trauk­lus dar­bo rin­kai, tai­gi sten­gie­si iš­nau­do­ti ga­li­my­bes. Ži­no­ma, bū­tų ge­riau, jei... pa­ro­je bū­tų dau­giau lai­ko“, – sa­ko Ne­das, ku­rio dar­bo die­na pra­si­de­da 7 va­lan­dą ry­te ir ne­re­tai už­si­tę­sia iki vi­dur­nak­čio.

 

Ka­ran­ti­nas at­vė­rė nau­jų ga­li­my­bių

Ver­slas Aly­tu­je – ar ver­ta ban­dy­ti? – te­ma, ver­ta il­gų dis­ku­si­jų, bet aki­vaiz­du, kad smul­kia­jam ver­slui ne­leng­va įsi­tvir­tin­ti bet ku­ria­me ma­žes­nia­me mies­te, o ir did­mies­ty­je sėk­mė ne­bū­ti­nai ly­di vi­sus. „Ran­kų dar­bo vir­ti­nių ga­my­ba nė­ra tas ver­slas, iš ku­rio ga­li­ma gy­ven­ti. Mū­sų pir­kė­jai – ni­ši­nio pro­duk­to ieš­ko­to­jai, bet, jei esi ni­ši­nis ga­min­to­jas, va­di­na­si, ir ga­my­bos ap­im­tys ma­žes­nės, ir ne­si toks pa­trauk­lus tie­kė­jams. Iš da­lies esu pe­si­mis­tas, bet džiau­giuo­si tu­rė­da­mas op­ti­mis­tę žmo­ną, nes po­žiū­ris ver­sle la­bai svar­bus – jei ti­kė­si, kad sek­sis, taip ir bus“, – sa­ko pa­šne­ko­vas.

Ne­das pa­sa­ko­ja, kad jo ver­slas pa­ty­rė ne vie­ną iš­ban­dy­mą, bet kai ku­rie jų iš­ėjo į nau­dą. Iš­gy­ve­no pa­dan­gų gais­rą, iš­vai­kiu­sį ne tik pir­kė­jus iš „Žu­vin­to“ tur­gaus, bet ir gy­ven­to­jus iš Aly­taus. Pas­kui pa­si­ro­dė „nuo­sta­bio­ji ko­ro­na“. Ka­ran­ti­ną taip pat pa­vy­ko sėk­min­gai iš­gy­ven­ti, nes „Ka­va­lio vir­ti­niai“ per­sio­rien­ta­vo į in­ter­ne­ti­nę pre­ky­bą. Aly­tu­je ji vy­ko van­go­kai, už­tat Kau­no ir Vil­niaus pir­kė­jai at­ra­do Aly­tu­je ga­mi­na­mus vir­ti­nius ir pir­ko ki­log­ra­mais. „Ne­ri­mą ke­lia ir da­bar­ti­nis vi­suo­ti­nis kai­nų šuo­lis, juk brangs­ta ir ža­lia­va, ir elek­tros ener­gi­ja, tai­gi įmo­nės plėt­ros kol kas ne­pla­nuo­ja­me“, – sa­ko N.Ka­va­liaus­kas.

 

Vir­ti­niai su kiau­lie­na – be kon­ku­ren­ci­jos

„Ka­va­lio vir­ti­nių“ ga­my­bos ce­chas įsi­kū­ręs Aly­tu­je, „Žu­vin­to“ tur­gaus pa­tal­po­se, čia ga­li­ma įsi­gy­ti šal­dy­tos ir švie­žios pro­duk­ci­jos, ta­čiau, kaip sa­ko sa­vi­nin­kas, vien iš par­da­vi­mų Dzū­ki­jos sos­ti­nė­je iš­gy­ven­ti var­giai pa­vyk­tų. To­kio tiks­lo ir ne­bu­vo – Dzū­ki­jos sos­ti­nė pa­si­tar­na­vo kaip star­to vie­ta, o da­bar čia pa­ga­min­tus vir­ti­nius ska­nau­ja ma­ri­jam­po­lie­čiai, ute­niš­kiai, šiau­liš­kiai, vil­nie­čiai ir ki­tų mies­tų gy­ven­to­jai.

Vis­kas pra­si­dė­jo nuo ke­tu­rių sko­nių vir­ti­nių, o šian­dien pir­kė­jai ga­li rink­tis net iš de­vy­nių, taip pat ga­mi­na­mi ki­bi­nai, varš­kė­čiai. Teš­lai nau­do­ja­mi įpras­ti kvie­ti­niai ir vi­so grū­do, spel­tos mil­tai. Dau­gė­ja ir re­a­li­za­ci­jos taš­kų tiek Aly­taus kraš­te, tiek ir ki­tuo­se mies­tuo­se.

Aly­tiš­kiai, kaip ir ki­tų mies­tų gy­ven­to­jai, la­biau­siai pa­mė­go kla­si­ki­nį va­rian­tą – vir­ti­nius su kiau­lie­na. „Iš pra­džių pa­ban­dė­me vir­ti­niams nau­do­ti jau pa­ga­min­tą far­šą, ta­čiau ne­pa­si­tei­si­no. Da­bar per­ka­me mė­są iš pa­tik­rin­tų tie­kė­jų ir pa­tys ją su­si­ma­la­me. Sko­nis vi­sai ki­toks, o juk mū­sų tiks­las yra ko­ky­bė, nes pra­mo­ni­nių vir­ti­nių pil­ni pre­ky­bos cen­trų šal­dik­liai. Siū­lo­me tai, kas tik­rai ska­nu ir ko­ky­biš­ka“, – sa­ko Ne­das, pa­si­džiau­gian­tis, kad Aly­tu­je dau­gė­ja žmo­nių, ku­rie įver­ti­na, jog grei­tas ir svei­kas mais­tas – ne toks jau daž­nas de­ri­nys, tai­gi ir jo kai­na šiek tiek di­des­nė.

Ver­sle, kaip ir gy­ve­ni­me, pa­si­tai­ko vis­ko – „Ka­va­lio vir­ti­nių“ sa­vi­nin­kui ge­riau­sias im­pul­sas to­les­nei veik­lai yra pir­kė­jų įver­ti­ni­mas. „Bū­na, kaž­kas ne­pa­si­se­ka, bet gau­ni ži­nu­tę „ke­pėm jū­sų ki­bi­nus, bu­vo pa­tys ska­niau­si iš vi­sų ra­gau­tų“ – ir ran­kos vėl ky­la dar­bui. Sma­gu, kad žmo­nės ne­bi­jo ge­rą žo­dį pa­sa­ky­ti, nuo­la­ti­nius pir­kė­jus pa­žįs­tu iš vei­do, pa­si­šne­ka­me. Pa­vyz­džiui, tu­ri­me mū­sų ga­mi­na­mų vir­ti­nių ger­bė­jų, ku­rie va­žiuo­ja iš sos­ti­nės pro Aly­tų į so­dy­bas ir už­su­ka ap­si­pirk­ti“, – pa­sa­ko­ja pa­šne­ko­vas.

 

Vir­ti­nio kraš­te­lis – ran­kų dar­bo vi­zi­ti­nė kor­te­lė

Dar vie­nas daž­nas klau­si­mas: kuo ski­ria­si kol­dū­nai ir vir­ti­niai? Nie­kuo, bet vir­ti­niai lie­tu­viš­kiau ir… „ska­niau“ skam­ba. Ka­va­liaus­kų na­muo­se ant sta­lo taip pat ne­re­tai ga­ruo­ja vir­ti­niai – šei­ma jų tik­rai ne­at­si­val­gė, juo­lab ten­ka įver­tin­ti ir nau­jus sko­nius. Duk­ros – pa­ti­ki­mos de­gus­ta­to­rės, jei pa­ti­ko joms, pa­tiks ir ki­tiems vai­kams.

„Ka­va­lio vir­ti­niai“ šiuo me­tu siū­lo ne­ma­žai vir­ti­nių su varš­ke, kas jau sa­vai­me yra iš­šū­kis daž­no lie­tu­vio sko­niui. Pa­si­tei­si­no įda­ras, ku­ria­me varš­kė de­ra su špi­na­tais, šo­ni­ne, pe­let­rū­nu. „Ne­pri­gi­jo“ varš­kės ir džio­vin­tų po­mi­do­rų įda­ras, nes pa­si­ro­dė per rūgš­tus. Pir­kė­jai pa­gei­da­vo sal­džių vir­ti­nių – at­si­ra­do su ri­ko­tos ir ba­na­nų įda­ru be pa­pil­do­mo cuk­raus, jie tu­ri ne­ma­žai ger­bė­jų.

Nuo­la­ti­niai „Ka­va­lio vir­ti­nių“ pir­kė­jai taip pat kvie­čia­mi įver­tin­ti ga­mi­nius, ku­rie dar tik pa­ke­liui į ga­my­bą. Ne­das jų pra­šo bū­ti­nai su­grįž­ti ir pa­pa­sa­ko­ti, ar pa­ti­ko nau­jas sko­nis. Šiuo me­tu ke­pa­mi eks­pe­ri­men­ti­niai ki­bi­nai su troš­kin­tais ko­pūs­tais. Pir­mie­ji juos de­gus­ta­vo įmo­nės dar­buo­to­jų šei­mos na­riai. Vir­ti­nių ga­my­bos ce­che dir­ba ke­tu­rios dar­buo­to­jos.

Teš­los mai­šy­mas ir ko­čio­ji­mas – me­cha­ni­zuo­tas, bet kiek­vie­no vir­ti­nio kraš­te­liai yra rai­to­mi ran­ko­mis. Kaip sa­ko Ne­das, tai da­ran­čios jo dar­buo­to­jos – auk­sa­ran­kės, dar­bo tik­rai daug, kiek­vie­nas vir­ti­nis – ki­toks, kar­tais ga­li ir pra­ir­ti, kaip na­mie ga­min­tų. Ta­čiau var­giai ar dau­ge­lis to­kį mais­tą šian­dien daž­nai ga­mi­na­me pa­tys – per di­de­lės lai­ko są­nau­dos.

Daž­nai ver­sli­nin­kas su­lau­kia klau­si­mo: o kas ku­ria vir­ti­nių re­cep­tū­rą? Pa­si­ro­do, vis­ką da­rė jis pats, ban­dy­mų ir at­ra­di­mų bū­du. Lip­du­kus ant pa­kuo­čių taip pat pats kli­juo­ja, pa­de­da duk­ros ir bro­lis, jį ga­li­ma su­tik­ti ir prie pre­kys­ta­lio, rai­ty­ti vir­ti­nių kraš­te­lius ir­gi mo­ka.

Ne­di­de­lio ver­slo spe­ci­fi­ka to­kia, kad sa­vi­nin­kui ten­ka pa­čiam pri­si­lies­ti prie vi­sų jo su­de­da­mų­jų, o sėk­mės pa­slap­tis – daug kan­traus dar­bo, ne­bi­jant iš­šū­kių pa­ban­dy­ti, nors kar­tais at­ro­do ne­la­bai įma­no­ma.

N.Ka­va­liaus­kas sa­vo ver­slą va­di­na po­mė­giu, nes vi­sa­da mė­go ga­min­ti, o vi­sa ki­ta, jo ma­ny­mu, pri­klau­so nuo po­žiū­rio – jei žmo­gus kliū­tis pir­miau­sia su­si­ku­ria min­ty­se, tai jam ir pri­trūks ryž­to nie­ko nė ne­pra­dė­jus. „Bet pa­ban­dy­ki­me ir pa­žiū­rė­ki­me, kas bus, nes blo­giau – tik­rai ne“, – įsi­ti­ki­nęs pa­šne­ko­vas.

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.