Ka­ras ir mu­zi­kos te­ra­pi­ja? Uk­rai­nie­čių vai­kus gro­ti mo­kan­ti mo­ky­to­ja ne­įsi­vaiz­da­vo, kad tai ga­li tap­ti re­a­ly­be

Nu­pir­ko duk­rai pia­ni­ną

De­šimt­me­tė Ma­ri­ja Ly­sen­ko su ma­ma Ania ir mo­čiu­te į Aly­tų at­va­žia­vo pir­mą­ją ka­ro sa­vai­tę. Šei­mai pa­si­se­kė – mū­sų mies­te jie tu­ri gi­mi­nių, ku­rie šiuo me­tu iš­vy­kę į už­sie­nį, tai­gi lei­do gy­ven­ti sa­vo bu­te. Jis nė­ra erd­vus, ta­čiau vie­tos už­ten­ka. La­bai svar­bu, kad bu­tas pir­ma­ja­me aukš­te – į jį bu­vo leng­viau įneš­ti pia­ni­ną. Šį in­stru­men­tą ma­ma nu­pir­ko duk­rai Ma­ri­jai Lie­tu­vo­je.

„Taip, čia esa­me lai­ki­nai, ta­čiau kas ži­no, kiek tę­sis ši­tas bai­sus ka­ras? O Ma­ri­jai rei­kia mo­ky­tis gro­ti“, – sa­ko Ania. Kol kas ji ne­svars­to, ką rei­kės da­ry­ti su in­tru­men­tu, kai šei­ma iš­vyks at­gal į Uk­rai­ną. Gal par­duos, gal pa­do­va­nos. Bet pia­ni­nas sa­vai­me yra žen­klas, kad gy­ve­ni­mas te­ka sa­vo nor­ma­lia va­ga, kiek tai įma­no­ma šio­je si­tu­a­ci­jo­je. Tai – la­bai svar­bu.

Iš­va­žia­vo, kai kai­me ne­li­ko gat­vės

Ma­ri­jai gro­ti pa­tin­ka, ji lan­kė mu­zi­kos mo­kyk­lą Char­ki­ve, na­muo­se tu­rė­jo pia­ni­ną. Ma­ma nu­spren­dė, kad duk­rai mo­ky­tis bus leng­viau, jei in­stru­men­tą ji tu­rės ir gy­ven­da­ma Aly­tu­je. Mer­gai­tė taip pat tę­sia moks­lą nuo­to­li­niu bū­du Char­ki­vo mu­zi­kos mo­kyk­lo­je. Šiais me­tais įstai­go­je su­da­ry­ta to­kia ga­li­my­bė, nes dau­gu­ma mo­ki­nių – iš­vy­kę, iš­si­bars­tę ne tik po Uk­rai­ną, bet ir ki­tas ša­lis. Mies­tas ypač nu­ken­tė­jo nuo ru­sų ag­re­si­jos ir te­be­ken­čia.

„Par­si­ve­žė­me sa­vo ke­tur­ko­jį au­gin­ti­nį, ki­tą šu­niu­ką pa­li­ko ma­no se­suo, ku­ri taip pat pa­si­trau­kė iš Uk­rai­nos, bet iš­vy­ko to­liau, ne­li­ko Lie­tu­vo­je. Tai­gi da­bar tu­ri­me du au­gin­ti­nius. Aš pa­ti ne tik į Lie­tu­vą, bet ir į už­sie­nį ap­skri­tai iš­va­žia­vau pir­mą kar­tą. Pla­na­vau pa­žin­ti­nę ke­lio­nę, o už ma­ne su­pla­na­vo štai kaip… Kai gir­di sprogs­tant ra­ke­tas, grei­tai su­pran­ti, kad pri­va­lai iš­va­žiuo­ti bent jau dėl vai­ko sau­gu­mo“, – pa­sa­ko­ja Ania.

Ania ir jos ar­ti­mie­ji – iš Char­ki­vo. Iš­gir­dę spro­gi­mus ir su­pra­tę, kas vyks­ta, iš pra­džių šei­ma pa­si­trau­kė pas gi­mi­nes į prie­mies­tį. Ti­kė­jo­si, kad bus ra­miau. Ap­si­ri­ko. Kai kai­me ra­ke­tos spro­gi­mas nu­šla­vė vi­są gat­vę, mo­te­ris ap­si­spren­dė. Uk­rai­no­je li­ko jos tė­tis, ku­riam yra be­veik 90 me­tų. Anios ma­ma da­bar gy­ve­na kar­tu su duk­ra ir anū­ke Aly­tu­je. „Iš­va­žia­vo­me kuo grei­čiau, kad kuo ma­žiau vi­sa tai pa­tir­tu­me. Oro pa­vo­jaus si­re­nas gir­dė­jo­me nuo­lat, bet slėp­tu­vė­je slėp­tis ne­te­ko“, – pa­sa­ko­ja Ania.

Ma­ri­jos ma­ma ne­spė­lio­ja, ka­da baig­sis ka­ras. Nuo jos tai ne­pri­klau­so, o štai duk­ros šian­die­na – tik jos rū­pes­tis. Džiau­gia­si, kad Ma­ri­ja tu­ri įdo­mių už­si­ė­mi­mų, ku­rie bent da­li­nai už­pil­do na­mų, drau­gų, įpras­tos kas­die­ny­bės il­ge­sį. Iš Uk­rai­nos į Vo­kie­ti­ją šiuo me­tu yra iš­vy­ku­si ir mer­gai­tės pia­ni­no mo­ky­to­ja Char­ki­vo mu­zi­kos mo­kyk­lo­je, ji su mo­ki­ne su­si­tin­ka tik kom­piu­te­rio ek­ra­ne. Aly­tu­je Ma­ri­ją spe­cia­ly­bės mo­ko mo­ky­to­ja me­to­di­nin­kė Aud­ro­nė Venc­kū­nie­nė, moks­lai mer­gai­tei se­ka­si.

Pa­tin­ka „links­mi kon­cer­tai“

„Duk­rai Aly­taus mu­zi­kos mo­kyk­lo­je pa­tin­ka. Sa­ko, kad kon­cer­tai ne­nu­obo­dūs, net­gi links­mi. Gal­būt Char­ki­vo mo­kyk­lo­je bu­vo dau­giau griež­tu­mo, aka­de­miz­mo? Ten kon­cer­tas – tai kaip egza­mi­nas, at­si­skai­ty­mas, o čia kon­cer­tų daug, vai­kai jų lau­kia, jiems pa­tin­ka pa­ro­dy­ti, ko iš­mo­ko. Bet aš ma­nau, kad, jei ski­ri sa­vo lai­ką, tai tu­ri pa­siek­ti re­zul­ta­tą, o jo ne­bū­na be sun­kaus dar­bo“, – sa­ko Ma­ri­jos ma­ma. Ji šyp­so­si, kad, re­gis, duk­ros gy­ve­ni­me pia­ni­nas įgi­jo rim­tą kon­ku­ren­tą – mer­gai­tė Aly­tu­je lan­ko pen­kia­ko­vės tre­ni­ruo­tes. Tai – šau­dy­mas, bė­gi­mas, fech­ta­vi­mas ir plau­ki­mas. Ma­ri­ja yra lan­kiu­si fech­ta­vi­mą ir Uk­rai­no­je, taip pat – ak­ro­ba­ti­nio ro­ken­ro­lo, rei­ka­lau­jan­čio di­de­lės iš­tver­mės ir fi­zi­nio pa­si­ren­gi­mo, tre­ni­ruo­tes.

„Jei ver­ti­nant fi­nan­siš­kai, mu­zi­kos už­si­ė­mi­mai Uk­rai­no­je ir Lie­tu­vo­je kai­nuo­ja la­bai pa­na­šiai, o štai fech­ta­vi­mas mū­sų ša­ly­je bu­vo tik­rai bran­gus spor­tas, la­bai nu­ste­bo­me ir džiau­gia­mės, kad Aly­tu­je vai­kams su­da­ry­tos to­kios są­ly­gos lan­ky­ti pen­kia­ko­vę“, – sa­ko Ania.

„Mu­zi­ka pa­lie­ka ma­žiau lai­ko te­le­fo­nui“

Taip pa­juo­kau­ja še­še­rių me­tų Da­ni­lo bei de­šim­ties me­tų Iva­no mo­čiu­tė, pa­klaus­ta, ko­dėl šei­ma nu­spren­dė leis­ti bro­lius į Mu­zi­kos mo­kyk­lą Aly­tu­je. Ji pa­ti, drau­ge su duk­ra Ole­na Ti­to­va ir anū­kais, pa­si­trau­kė pir­mo­sio­mis ka­ro sa­vai­tė­mis. Mo­čiu­tė gy­ve­no Za­po­ry­žė­je, duk­ros šei­ma – Char­ki­ve. Ber­niu­kų ma­ma šiuo me­tu dir­ba Aly­taus ap­skri­ties S. Ku­dir­kos li­go­ni­nė­je gy­dy­to­ja kar­dio­lo­ge. Jos dar­bo gra­fi­kas įtemp­tas, tad į pa­pil­do­mus už­si­ė­mi­mus ber­niu­kus pa­ly­di mo­čiu­tė. Ji šyp­te­li, kad „iš­ti­sos die­nos žy­gių“, mat anū­kai taip pat lan­ko dziu­do už­si­ė­mi­mus pas Ze­nių Ven­ce­vi­čių. Be­je, ži­no­mo dziu­do tre­ne­rio kon­tak­tus in­ter­ne­te ra­do Da­ni­lo ir Iva­no tė­tis, ku­ris li­ko Char­ki­ve, ir at­siun­tė šei­mai, kad su juo su­si­siek­tų Aly­tu­je.

Mu­zi­kos mo­kyk­lą Da­ni­las ir Iva­nas pra­dė­jo lan­ky­ti tik šį ru­de­nį. Jų ma­ma Ole­na yra pa­ti bai­gu­si mu­zi­kos mo­kyk­los for­te­pi­jo­no kla­sę, to­kiu pat in­stru­men­tu mo­ko­si gro­ti ma­ža­sis Da­ni­las, o vy­res­nė­lis Iva­nas pa­si­rin­ko gi­ta­rą. Jis mo­ko­si pas vy­res­nį­jį mo­ky­to­ją Ri­čar­dą Ma­tu­le­vi­čių.

Mo­čiu­tė sa­ko no­rin­ti pa­dė­ko­ti už dė­me­sin­gu­mą Aly­taus mu­zi­kos mo­kyk­los ad­mi­nist­ra­ci­jai, mat ber­niu­kams te­ko il­go­kai de­rin­ti gra­fi­kus, kad spė­tų lan­ky­ti ir dziu­do tre­ni­ruo­tes. Kol kas se­ka­si pui­kiai. „Nu­ste­bau, kai pra­ėju­sią sa­vai­tę ma­ne pa­kvie­tė Iva­no mo­ky­to­ja Re­gi­na Bo­ty­rie­nė da­ly­vau­ti už­isi­ė­mi­me ir aš iš­gir­dau, kaip jie grei­tai iš­mo­ko ir pa­gro­ti ke­tu­rio­mis ran­ko­mis ne­su­dė­tin­gą kū­ri­nė­lį“, – sa­ko mo­čiu­tė. Iva­nas tu­ri tik­rą in­stru­men­tą – tė­tis at­siun­tė iš Uk­rai­nos gi­ta­rą, o Da­ni­las kol kas mo­ko­si gro­ti spe­cia­lia pro­gra­mė­le mo­bi­liuo­ju te­le­fo­nu.

Mo­čiu­tė pa­si­džiau­gia, kad anū­kai at­ra­do jiems pa­tin­kan­čias veik­las ir kad tu­ri ga­li­my­bę lan­ky­ti už­si­ė­mi­mus – rū­pin­tis ma­žų­jų la­vi­ni­mu bū­tų kur kas su­dė­tin­giau, jei šei­mo­je bū­tų vie­na dir­ban­ti ma­ma. Pa­vyz­džiui, į sol­fe­džio pa­mo­kas Mu­zi­kos mo­kyk­lo­je mo­čiu­tė ei­na kar­tu su anū­ku, nes mo­ky­to­ja kal­ba lie­tu­viš­kai, jam su­pras­ti ne­leng­va. „Nie­ko ne­pa­da­ry­si, aš ir­gi mo­kau­si kar­tu, mo­ky­to­ja pa­klau­sia „ar vis­kas aiš­ku?“ Sa­kau, kad taip, tik­rai aiš­ku, man aiš­ku. O na­muo­se mes drau­ge pa­da­ro­me už­duo­tis“, – šyp­so­si mo­čiu­tė, pri­du­rian­ti, kad mu­zi­ki­nio iš­si­la­vi­ni­mo iki šiol ne­tu­rė­jo, bet da­bar įgis.

Mo­čiu­tė pa­ste­bi, kad Da­ni­las ir Iva­nas no­riai lan­ko ir dziu­do tre­ni­ruo­tes, ber­niu­kai ak­ty­vūs ir spor­tiš­ki, šie už­si­ė­mi­mai jiems la­bai pa­tin­ka: „Tai – ne tik fi­zi­nė iš­kro­va. Tre­ne­ris daug kal­ba su jais. Man la­bai įsi­mi­nė, kaip jis kar­tą aiš­ki­no, kad, jei kas nu­skriaus ar kaž­ką blo­go pa­sa­kys, tai nu­si­šyp­so­ki­te jam ir pa­sa­ky­ki­te „ačiū“, tai vi­sa­da su­stab­dys kon­flik­tą“.

Gab­rie­lė Dam­baus­kai­tė, Aly­taus mu­zi­kos mo­kyk­los di­rek­to­rė:

„Uk­rai­nie­čiai vai­kai Mu­zi­kos mo­kyk­lą pra­dė­jo lan­ky­ti pa­va­sa­rį, ka­dan­gi jie sa­vo gim­ti­nė­je jau lan­kė mu­zi­kos mo­kyk­las. Nors moks­lo me­tai jau bu­vo be­si­bai­gian­tys, su­da­rė­me, nors iš da­lies, ga­li­my­bes ga­biems mo­ki­niams, no­rin­tiems tęs­ti pa­mo­kas pa­si­rink­tu mu­zi­kos in­stru­men­tu. Mu­zi­kos mo­kyk­lą lan­kan­tys uk­rai­nie­čiai mo­ki­niai pa­reng­ti ge­rai, yra tech­niš­ki, to­dėl il­gai­niui ėmė da­ly­vau­ti įvai­riuo­se ren­gi­niuo­se, kon­cer­tuo­se, į ku­riuos at­vyks­ta ir jų gi­mi­nai­čiai, drau­gai. Daug mo­ky­to­jų ga­li ben­drau­ti ru­sų kal­ba, to­dėl prieš pa­skir­da­mi mo­ki­nį drau­ge ap­ta­ria­me, ko­kia kal­ba vyks už­si­ė­mi­mai, juk daž­nai vy­res­ni mo­ki­niai jau su­pran­ta ir an­glų kal­bą. Iki rug­pjū­čio mė­ne­sio Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos spren­di­mu jiems mo­kes­čiai ne­bu­vo tai­ko­mi. Šiuo me­tu nuo­lai­da mo­kes­čiams ne­tai­ko­ma.“

„Man te­ko da­ly­vau­ti se­mi­na­re apie mu­zi­kos te­ra­pi­ją ka­ro pa­bė­gė­liams, bet čia – gy­ve­ni­mas, o ne te­ori­ja“

For­te­pi­jo­no mo­ky­to­ja Aud­ro­nė Venc­kūnie­nė:

„Kai su­ži­no­jau, kad mo­ky­siu mu­zi­kos dvi uk­rai­nie­tes mer­gai­tes, pri­si­mi­niau pa­tir­tį ir ži­nias, įgy­tas tarp­tau­ti­nia­me kon­gre­se ,,Mo­car­tas ir moks­las. Tarp­dis­cip­li­ni­nių moks­li­nių ty­ri­mų po­vei­kis ir mu­zi­kos pa­tir­tis“, ku­ris vy­ko 2008 me­tais Vie­no­je. Kon­gre­se bu­vo kal­ba­ma ir apie ka­ro pa­bė­gė­liams tei­kia­mą mu­zi­kos te­ra­pi­ją, tos ži­nios at­ro­dė ne­la­bai pri­tai­ko­mos prak­ti­ko­je ta­da.

Pir­mų su­si­ti­ki­mų me­tu Ma­ri­ja Ly­sen­ko ir Kse­ni­ja Hav­ry­lo­va bu­vo ne­drą­sios. Juk pa­si­kei­tė apin­ka, drau­gai, mo­ky­to­jai, kal­ba­ma lie­tu­viš­ka ne­gir­dė­ta kal­ba. Mer­gai­tės sa­vo ša­ly­je mo­kė­si gro­ti for­te­pi­jo­nu, ta­čiau ne­tu­rė­jo na­tų, in­stru­men­to, kan­ce­lia­ri­nių prie­mo­nių. To­dėl pir­mų pa­mo­kų me­tu dai­na­vo­me uk­rai­nie­tiš­ką dai­ną, pa­ban­dė­me gro­ti įvai­rių tau­tų in­stru­men­tais, ku­rie nau­do­ja­mi mu­zi­kos te­ra­pi­jo­je: af­ri­kie­tiš­ku būg­ne­liu, lie­taus laz­da, oke­a­nu, ka­lim­ba, mė­nu­lio būg­nu ir ki­tais. Su­pa­žin­di­nau su lie­tu­vių tau­ti­niais in­stru­men­tais, kan­klė­mis, sku­du­čiais, lumz­de­liu. Mer­gai­tėms pa­ti­ko im­pro­vi­zuo­ti, klau­sy­tis nau­jų gar­sų są­skam­bių. Kar­tais pri­si­jung­da­vo ir Kse­ni­jos ma­ma, ku­ri fil­ma­vo pa­mo­kas ir siun­tė sa­vo ar­ti­mie­siems. Pa­ma­žu su­si­drau­ga­vo­me, su­si­ti­kę ap­tar­da­vo­me die­ną, pa­tir­tus įspū­džius, iš­mok­tus lie­tu­viš­kus žo­džius. Mo­kyk­los ad­mi­nist­ra­ci­ja pa­si­rū­pi­no, kad mo­ki­nės tu­rė­tų ra­šy­mo prie­mo­nes, su­tei­kė są­ly­gas lais­vu lai­ku gro­ti in­stru­men­tu mo­kyk­lo­je. Ma­ri­ja ir Kse­ni­ja jau­tė­si kas­dien ge­riau ir per ke­lis mė­ne­sius pa­ruo­šė pro­gra­mą, da­ly­va­vo kon­kur­se ,,Būk, ar­tis­tas“, bu­vo įver­tin­tos di­plo­mais. Šian­dien Ma­rija ir Kse­ni­ja tu­ri nau­jų drau­gų, da­ly­vau­ja įvai­riuo­se mu­zi­kos mo­kyk­los ren­gi­niuo­se, įsi­gi­jo sa­vo in­stru­men­tą pia­ni­ną ir ke­ti­na siek­ti aukš­tes­nių re­zul­ta­tų.“