Ka­lė­di­nis kak­tu­sas bib­lio­te­ko­je pra­džiu­gi­no žie­dais. Ar ži­no­te, kuo plokš­te­nis ski­riasi nuo la­pe­nio?

Į ge­ras ran­kas ir sa­vo už­au­gin­tą au­ga­lą ati­duo­ti ne­gai­la – ka­lė­di­nį kak­tu­są įstai­gai do­va­no­jo aly­tiš­kė Mil­da Dauk­šie­nė. „Nie­kaip ypa­tin­gai jo ne­pri­žiū­rė­jom“, – sa­ko bib­lio­te­ki­nin­kės Ro­mu­al­da Ba­liu­tie­nė ir jos ko­le­gė Le­o­ka­di­ja Su­šins­kai­tė. Vis dėl­to plokš­te­nis (Schlum­ber­ge­ra) ar­ba ka­lė­di­nis kak­tu­sas ap­si­py­lė žie­dais, ža­dė­da­mas ar­tė­jan­čias Ka­lė­das.

Nors ka­lė­di­nis kak­tu­sas ge­ro­kai ski­ria­si nuo dyg­liuo­tų dy­ku­mų gi­mi­nai­čių, jis – taip pat kak­tu­sas. Na­tū­ra­liai gam­to­je au­ga Bra­zi­li­jo­je van­de­ny­no pa­kran­čių kal­nuo­to­se miš­kuo­se – ten kli­ma­tas nuo­lat bū­na drėg­nas ir šil­tas. Kar­tais plokš­te­niai dar va­di­na­mi miš­ko kak­tu­sais.

Įdo­mu, o ko­dėl plokš­te­niai va­di­na­mi bū­tent ka­lė­di­niais kak­tu­sais? Pa­si­ro­do, dėl žy­dė­ji­mo lai­ko, nes žy­di žie­mos mė­ne­siais. Na­tū­ra­liai gam­to­je jie pa­pras­tai žy­di nuo lap­kri­čio iki sau­sio pa­bai­gos. Kai au­ga­las ne­žy­di, jis au­gi­na ne­di­de­lius, plokš­čius ir tam­siai ža­lius na­re­lius, pa­na­šius į la­pus. Ne­rei­kė­tų plokš­te­nio pai­nio­ti su Ve­ly­ki­niu kak­tu­su la­pe­niu. Juos leng­va at­skir­ti ne tik pa­gal skir­tin­gą žy­dė­ji­mo lai­ką. Plokš­te­nio na­re­liai tu­ri smai­lus dan­te­lius, o jų žie­dų vai­nik­la­piai bū­na dve­jo­mis ei­lė­mis, už­lin­kę į vir­šų (la­pe­nių žie­dai la­biau pri­me­na var­pe­lius).

Daž­na bė­da – kar­tą nu­žy­dė­jęs plokš­te­nis to­liau yra ne­tin­ka­mai pri­žiū­ri­mas ir žie­dais po me­tų ne­be­džiu­gi­na, jei iš­vis iš­gy­ve­na. Są­ly­gų jam rei­kia kaip ir ki­tiems su­ku­len­tams: po žy­dė­ji­mo – leis­ti pail­sė­ti, lai­ky­ti šal­tai ir sau­sai, o va­sa­rai jam pa­tik­tų lau­ke. Ru­de­nį rei­kia lais­ty­ti, kad kak­tu­sas su­kaup­tų jė­gas žy­dė­ji­mui ir vėl džiu­gin­tų ar­tė­jant Ka­lė­doms.