Juvelyrikos amatas: dažniau renkasi tiksliukai, o ne humanitarinių profesijų atstovai

Kūryba neturi amžiaus cenzo

„Menas dažnai yra atsvara, savotiškas pabėgimas nuo skaičių ir taisyklių „sausesnių“ profesijų atstovams. Pastaruoju metu darbe vis labiau aktualizuojamas kūrybiškumo poreikis,  tad gretutinė, meninė profesija labai stipriai pakelia kvalifikaciją bei galimybes darbe sukurti nestandartinius sprendimus. Vertinant juvelyrikos amatą, jame susipina preciziškumo ir kūrybiškumo derinys. Galbūt todėl šį užsiėmimą dažniau renkasi tiksliukai – programuotojai, vadybininkai negu humanitarinių profesijų atstovai“, – teigia Kauno taikomosios dailės mokyklos Alytaus filialo profesijos mokytoja Modesta Tarasauskienė.

Jos mokinė Vitalija Katkuvienė noriai dalijasi mintimis apie pasirinktą kūrybinį kelią ir priežastis, kurios įkvėpė pokyčiams: „Daugiau nei 15 metų dirbau informacinių technologijų (IT) srityje. Kaip ir dauguma savo karjerą pradėjau nuo klientų aptarnavimo specialistės pozicijos, po kelerių metų sukaupus patirties pradėjau dirbti IT projektų vadove. Vadovaudama pajutau, jog man ėmė trūkti kūrybos. Tuomet pradėjau dirbti su skaitmeniniu dizainu, domėtis, kokią įtaką vienoks ar kitoks vizualinis aplikacijos ar internetinio puslapio sprendimas daro vartotojų elgsenai. Nors IT sritis daugumai skamba kaip svajonių profesija, bet spartus technologijų vystymasis lemia labai didelį tempą. Kitaip tariant, dažnai esi ant perdegimo ribos. Tuomet ir atradau juvelyriką. Veiklą širdžiai ir sielai, kai gali kurti savo tempu, nuo nieko nepriklausydamas, matyti ir paliesti apčiuopiamą savo kūrybos rezultatą. Kodėl juvelyrika? 

anau, kad turint juvelyro įgūdžių ir žinių, atsidaro didesnė erdvė savirealizacijai. Džiaugiuosi, kad Alytuje gyvuoja meno profesinė mokykla, alytiškių vadinama „amatūškė“. Tikiu, kad joje savo kūrybinį kelią pradės dar ne viena pora rankų.“ 

Vitalija rekomenduoja ir kitiems pasinerti į kūrybinius ieškojimus, nes kūryba praturtina vidinį žmogaus pasaulį, pripildo širdį, atveria sielą. „Manau, kad kūrybai nėra amžiaus cenzo. Žmogus gali kurti bet kuriuo savo gyvenimo laikotarpiu. Vieni savo kūrybinį kelią atranda jau vaikystėje, kitiems tenka sukaupti nemažai gyvenimiškos patirties, kad suprastų – žmogui kūryba yra būtina. Man teko nugyventi 38-erius metus, kad išgirsčiau savo vidinį kūrybos šauksmą“, – sako V. Katkuvienė, jau prisijaukinusi žalvarį ir puikiai įveikusi bandymus su sidabru. Ji mėgaujasi kūrybiniu procesu, džiaugiasi, kad vis paprasčiau atlikti darbus, kurie, pradėjus mokytis juvelyrikos, atrodė neįmanoma misija. „Kiekvienas užbaigtas kūrinys –  didelis džiaugsmas“, – teigia Vitalija. Kūrėja tikina, kad kūrybinis procesas priklauso nuo nusiteikimo. 

Kol Vitalija sukasi žinių gilinimo ir tobulinimo etape, jos kūriniai keliauja pas artimuosius. Dalis kūrinių nugula į asmeninį archyvą. Nori juos pasilikti kaip prisiminimą nuo ko jos, dabar 39-erių metų moters, gyvenime prasidėjo juvelyrika.

„Sunkiausias klausimas – kiek truks pagaminti gaminį?“

„Aš manau, kad mes visi turime menininko gyslelę, tik vieni ją paverčia neįkainojamais meno kūriniais, kiti... Aš vienareikšmiškai rekomenduoju rasti savyje drąsos ir pasinerti į meno gelmes. Ir visai nesvarbu, ar tai tapyba, ar molio lipdymas, metalo apdirbimas. Kūryba – atsipalaidavimas, malonumas visai nesvarbu, ar tapsite profesionaliais kūrėjais, ar kursite tik dėl savęs. Visais atvejais pradėsite matyti pasaulį visiškai kitomis spalvomis, įdomesnį ir turtingesnį. Ir nesvarbu, kiek jums metų – 18 ar 81-eri. Viskas priklauso tik nuo požiūrio“, – teigia juvelyras Arnas Lukšys.

Jo diedukas buvo Lietuvos tarpukario šaulys, tėvukas – vidaus reikalų ministerijos pensininkas, Arnas irgi pasirinko pareigūno kelią. Pakrypus kalbai apie juvelyrikos paieškas, jis dėstė: „Kiek save prisimenu, visada patiko krapštytis. Vaikystėje radiotechniką ir aviamodelizmą išbandžiau. O juvelyriką turbūt visada savyje nešiojausi. Pirmą kartą prie jos prisiliečiau, to net nesuvokdamas, berods prieš 20 metų. Bendradarbis padovanojo stirnos ragą, neva, bus peiliui rankena. Jis kelerius metus pragulėjo stalčiuje tarp visokių geležėlių, varžtelių, kol vieną dieną šovė mintis padaryti žmonai pakabuką.“

Supratęs, kad „darosi per senas policijai“, nusprendė šį amatą patyrinėti giliau. Sulaukęs 40+ tapo Dailiųjų amatų mokyklos studentu, o baigė jau Kauno taikomosios dailės mokyklos Alytaus filialą ir tapo diplomuotu juvelyru. Dėkingas juvelyrikos mokytojai Eglei Liškevičienei, kuri suteikė žinių, atvedė iki tautodailės.

„Kokiais kūriniais didžiuojuosi? Vis dar pasitaiko darbų, kuriuos atliekant reikia per save perlipti, konstrukciją sugalvoti, dizainą ar dar kažką ir toks darbas visada kelia pasididžiavimą. Kartais būna ir taip, kad padarai darbą, atrodo, jog pasiekta gebėjimų viršūnė, bet praeina metai, kiti, žiūri į tą kūrinį ir supranti, kad jau sukūrei kur kas sudėtingesnių, gražesnių. Todėl labai sunku pačiam įvertinti, kuris yra pats pačiausias. Mano darbai yra individualiai užsakomi ir kiekvienas gaminamas išskirtinai tik užsakovui, todėl jie visi vienaip ar kitaip išskirtiniai“, – tikina Arnas, kūrybiniame procese naudojantis platų asortimentą medžiagų – auksą, sidabrą, varį, melchiorą, net kelias rūšis žalvario. Inkrustavimui renkasi medį, įvairius akmenis, net kaulus, vaisių kauliukus. 

Arnas pasakoja, kad jo dažnai klausia, kiek truks pagaminti vieną ar kitą gaminį. „Tai pats sunkiausias klausimas, kokį juvelyras gali išgirsti. Kartais atrodo, kad darbas visiškai paprastas ir per dieną pagaminsi, bet staiga prasėdi dvi, o kartais ir tris dienas. Būna ir atvirkščiai, rodos darbo visai savaitei, o apsisuki per pora dienų. Kalbu tik apie matomą mechaninį darbą, o ne kūrybą. Juk ateina klientas ir sako, jog nori pakabuko, klausiu kokio, o jis sako – aš jumis pasitikiu. Sėdi vakarais ir suki galvą  kokias 2–3 savaites. Taigi tikslaus atsakymo bent aš dar neradau“, – atvirauja pašnekovas.

Nemaža dalis juvelyro Arno darbų lieka Lietuvoje. Yra iškeliavusių ir svetur: į Čekiją, Slovakiją, Lenkiją, Daniją, Belgiją, Ispaniją, Angliją, Skandinavijos šalis. Toliausiai  juvelyrinis kūrinys nukeliavęs į Argentiną. „Šių laikų pasaulis taip stipriai sumažėjęs, kad per mėnesį į bet kurį pasaulio kampelį nukeliauja „siuntinukas“, – reziumuoja juvelyras A. Lukšys.

„Metalų magija užburia ir įtraukia, džiaugiuosi, kad tame esu“

Senovės baltų karybos draugovės „Jotvos sūnūs“ vadovas Giedrius Navickas atvirauja: „Seniai apie juvelyriką galvojau, tiesiog gyvenimas taip susiklostė, jog teko rinktis kitą profesiją, o dėl įvairių kitų veiklų gausos negalėjau tam skirti laiko. Taip jau esu įpratęs, jeigu kažkuo užsiimu, negaliu iš to ištrūkti ir atiduodu visą save. Tiems, kas jaučia menui trauką, rekomenduočiau eiti tik pirmyn, kas traukos tam neturi ar galbūt galvoja, kad neturi tam sugebėjimų, vis tiek patarčiau save išbandyti, galbūt juvelyro amatas yra tai, kas tave įtrauks labiau nei pats manai. Džiaugiuosi tuo, kad atradau juvelyrikai laiko, nes gyvenimo grafikas ganėtinai įtemptas, o tobulėjimas – tai progresas, kuris veda mane pirmyn. Jaučiuosi laimingas, kad pradėjau kurti ir dabar negaliu iš to ištrūkti, o geriausi darbai – dar priešakyje. Viliuosi, kad kiekvieną kartą jie bus vis geresni ir gražesni.“

Sidabras Giedriui turbūt labiausiai limpa prie rankų. Jis teigia, kad tiek dvasine, tiek mitologine prasme šis metalas yra artimas baltiškai kultūrai, galbūt todėl taip jį ir traukia. Kiekvieno kūrinio procesas, pasak Giedriaus, priklauso nuo norimo rezultato, kartais atrodo gražu ir miela viskas kas paprasta ir nereikalauja daug laiko, o kartais užsimiršęs tame procese gali praleisti valandų valandas.
„Vienas iš daugelio mano pomėgių yra istorinė rekonstrukcija, todėl pagrindinis tikslas – juvelyro amatą susieti su baltiškų artefaktų atkūrimu ir jų tikslių kopijų gamyba. Meniniai darbai, įkvėpti baltiškos kultūros, visuomet atranda savo vietą. Manau, kad yra kategorija žmonių, kurie tokiais papuošalais domisi. Metalų magija užburia ir įtraukia, džiaugiuosi, kad tame esu“, – džiaugiasi kūryba Giedrius.

Su Jotvingių papuošalų rekonstruktoriaus G. Navicko pagamintais baltiškais sidabro žiedais galima susipažinti Alytaus kraštotyros muziejuje veikiančioje parodoje „Ne cik aukso vainikas“.