Jūratė Muliuolienė: „Aš bijau, kad mūsų laisvės niekas nepažeistų ir į ją nesikėsintų“

– Mokytoja, apibūdinkite save trimis žodžiais?
– Kaip apibūdinti save trimis žodžiais... Pirmiausia, galėčiau pasakyti, kad aš esu komunikabili, mėgstanti bendrauti, gal todėl ir mano darbas man malonus, nes pilnas gražaus ir įdomaus bendravimo. Labai mėgstu bendrauti su žmonėmis ir ypač su savo mokiniais. Kitas bruožas turbūt būtų mano žingeidumas, noras kažką vis atrasti, sužinoti, jausti gyvenimo pulsą, todėl daug skaitau, domiuosi, kas vyksta pasaulyje, mūsų šalyje, domiuosi sportu, kultūra, politiniu gyvenimu, esu smalsi ir žingeidi. Ir esu draugiška. Labai vertinu draugystę, draugus. Draugai yra svarbūs mano gyvenime, turiu net viso gyvenimo draugų išlaikiusi, nuo savo vaikystės smėlio dėžės, juos labai branginu, tai mano turtas ir gyvenimo druska.

– Gal galite pasidalinti jūsų mėgstamiausia knyga ir filmu?
– Kažkada labai didelį įspūdį, kurį net ir šiandien prisimenu, padarė knyga „Šimtas metų vienatvės“, jos autorius yra Gabrielis Garcia Marquezas, Kolumbijos rašytojas, ir ši knyga, manyčiau, buvo labai svarbi. Žinoma, kaip anglistė turiu atiduoti duoklę ir anglų literatūrai. Tai būtų Johno Galsworthy „Forsaitų saga“. Yra šios knygos ekranizacija, ir filmas taip pat įspūdingas. Atsimenu, kai demonstravo šį filmą per televiziją, gatvės būdavo tuščios, ir visi žmonės žiūrėdavo „Forsaitų sagą“ prilipę prie televizijos ekranų. Tikrai įspūdingas filmas.

– Jeigu nebūtumėte anglų kalbos mokytoja, kuo dabar užsiimtumėte?
– Kai man reikėjo rinktis, ką studijuoti, aš turėjau keletą pasirinkimų: anglų kalba ar žurnalistika. Bet tai buvo tokiais senais, gūdžiais, tarybiniais laikais, tad aš pagalvojau, jei būsiu žurnalistė, tai man, ko gero, reikės kalbėti ne tai, ką aš noriu, nes tuo metu jau taip buvo, o ką reikia rašyti ir kalbėti. Taip tos minties atsisakiau, o anglų kalba, galvojau, man atvers tokį langelį į pasaulį, padės pažinti angliškai kalbančias šalis ir jų kultūrą. Tad, jeigu ne anglų kalbos mokytoja, gal būčiau žurnalistė ir šiandien irgi iš kažko imčiau interviu.

– Kokia Jūsų didžiausia svajonė?
– Svajonės būna įvairios. Jos būna labai asmeniškos, slaptos, apie kurias mes nekalbame, o kai kuriomis svajonėmis pasidaliname, būna mano ir vaikų svajonės. Šiuo metu aš turiu didelę svajonę, kuri turbūt sutampa su daugelio žmonių svajone, kad greičiau baigtųsi košmaras ir karas Ukrainoje, vaikai ir seneliai, suaugę žmonės vėl pradėtų kurti, džiaugtis gyvenimu ir šypsotis. Tai yra mano didelė svajonė.

– Ko labiausiai bijote?
–Ko bijau? Vėlgi, turbūt pratęsiant šitą mintį, tokią niūrią mūsų gyvenimo, dabar laikas parodė gyvenimo realybę, kad laisvė yra labai trapus dalykas. Aš bijau, kad mūsų laisvės niekas nepažeistų ir į ją nesikėsintų.

– Kokie dalykai Jums suteikia džiaugsmo ir pakelia nuotaiką?
– Įvairūs dalykai, tai mažos, gražios, jaukios staigmenos, kurios skaidrina nuotaiką. Tai netikėtas sūnaus telefono skambutis ir pokalbis su juo, pokalbis su drauge prie puodelio gardžios kavos, buvimas gamtoje, ir jūra mane labai džiugina. Aš nuo vaikystės praleidžiu daug laiko prie jūros. Bet kuriuo metų laiku ji mane įkvepia, ramina, džiugina, guodžia. Galėčiau vardinti ir vardinti, bet manau, pasakiau pagrindinius dalykus, kurie man pakelia nuotaiką ir džiugina.

– Kokios smulkmenos darbe Jums sukelia šypseną net esant prastai nuotaikai?
– Nuoširdžios ir tikros vaikų emocijos, smalsios akys, humoro jausmas, šypsena. Tiek į mokinių, tiek į mokytojų šypseną visada atsakau šypsena ir nuotaika visada pasitaiso.

– Ko palinkėtumėte savo mokiniams, savo kolegoms ir sau pačiai? Kokia gyvenimo išmintimi norėtumėte pasidalinti?
– Savo mokiniams norėčiau palinkėti žingeidumo, žaismingumo, kūrybiškumo ir nuoširdaus gyvo bendravimo su draugais, artimaisiais, kad jie pakeltų galvas nuo telefonų ekranų ir pamatytų, kas vyksta aplink, kad įsijungtų į įvairias įdomias veiklas, kurios padėtų jiems save atrasti, realizuoti savo talentus, aktyvaus ir įdomaus gyvenimo. O kolegoms ir sau norėčiau palinkėti prasmingų prasidėjusių metų, kad kiekviena diena būtų praskaidrinta malonių staigmenų, teigiamų emocijų. Noriu jiems palinkėti didelio optimizmo ir energijos, nes gyvenimo išmintis sako, kad reikia branginti šią dieną, teisingai nugyventa diena vakarykščią dieną paverčia laimės kupinu sapnu, o rytojų vilties kupina vizija.

– Ačiū, mokytoja, už atsakymus. Gražios artėjančios Mokytojų dienos!