Juo­zas Bru­so­kas: gy­ve­ni­mo ir kū­ry­bos at­spau­dų pė­do­mis

Si­na­go­go­je – jau ket­vir­ta pa­ro­da

At­nau­jin­to­je Aly­taus si­na­go­go­je, o da­bar Au­dio­vi­zu­a­lių­jų me­nų cen­tre (Kau­no g. 9), iki va­sa­rio pa­bai­gos vei­kia aly­tiš­kio J.Bru­so­ko gra­fi­kos dar­bų pa­ro­da, skir­ta pa­mi­nė­ti gi­mi­mo 90-ąsias me­ti­nes. Pa­ro­da dė­me­sio ver­ta ne tik tuo, kad jo­je pri­sta­to­ma aly­tiš­kiams ne­ži­no­ma, iki šiol ne­eks­po­nuo­ta dai­li­nin­ko kū­ry­ba, bet ir ori­gi­na­liu jos pa­tei­ki­mu.

Pa­ro­dos „Gy­ve­ni­mo at­spau­dai“ dai­li­nin­kė G.Mar­ke­vi­čie­nė pa­sa­ko­ja: „At­nau­jin­to­je si­na­go­go­je vyks­ta jau ket­vir­ta dai­lės pa­ro­da. Kū­ri­niai eks­po­nuo­ja­mi ant spe­cia­lių sten­dų (sie­ni­nė eks­po­zi­ci­ja šio­je erd­vė­je ne­ga­li­ma, ant jų yra ati­deng­ta is­to­ri­nė ta­py­ba), bet sta­cio­na­rus jų iš­dės­ty­mas erd­vė­je, o juk ne­si­no­ri, kad pa­ro­dos su­pa­na­šė­tų, ir ke­lia pa­pil­do­mų iš­šū­kių ku­ra­to­riui. Pa­ban­dė­me juos spręs­ti iš­di­din­da­mi au­to­riaus gra­fi­kos frag­men­tus, pa­ro­do­je taip pat eks­po­nuo­ja­mi J.Bru­so­ko duk­ters Ra­suo­lės, taip pat dai­li­nin­kės, kū­ri­niai, pa­nau­do­jo­me ir pa­ties dai­li­nin­ko por­tre­tų frag­men­tus, su­kur­tus fo­to­me­ni­nin­ko Vy­tau­to Sta­nio­nio.“

J.Bru­so­kas (1930–1991) – ta­len­tin­gas dai­li­nin­kas, dau­ge­liui mies­te bu­vo pui­kiai ži­no­mas, my­li­mas ir iki šiol ge­ru žo­džiu mi­ni­mas mo­ky­to­jas, tar­si taip iki ga­lo ir neat­si­sklei­dęs kaip kū­rė­jas.

Pa­sak G.Mar­ke­vi­čie­nės, jo kū­ri­niai ža­vi vie­nur pre­ci­ziš­kai ir su ju­ve­ly­ri­niu įsi­jau­ti­mu pa­pa­sa­ko­to­mis is­to­ri­jo­mis, ki­tur – su leng­vu įkvė­pi­mu ke­liais ran­kos pri­si­lie­ti­mais už­fik­suo­tu jaus­mu.

Daž­nai su­tin­ka­mi et­no­gra­fi­niai mo­ty­vai ir sim­bo­liai, at­ėję iš sak­mių, pa­sa­kų, dai­nų, sie­kian­tys gi­lią se­no­vę, vis­gi ir šian­dien te­bė­ra ak­tu­a­lūs ir ma­din­gi. Juo­se – ir šiuo­lai­kiš­kas mo­der­niz­mas, ir mu­zi­ka­li li­ni­jų rit­mi­ka, ku­rio­je ga­li­ma įžvelg­ti jo ben­dra­moks­lio tuo­me­ti­nia­me Vil­niaus dai­lės ins­ti­tu­te gra­fi­ko Sta­sio Kra­saus­ko įta­ką.

Mu­zie­jaus fon­de – tik ke­tu­ri dai­li­nin­ko dar­bai

Ne­ti­kė­ta, bet Aly­taus kraš­to­ty­ros mu­zie­jaus fon­duo­se sau­go­mi vos ke­tu­ri J.Bru­so­ko dar­bai, o vi­sas gau­sus jo kū­ry­bi­nis pa­li­ki­mas yra šei­mos nuo­sa­vy­bė.

„Juo­zas re­tai da­ly­vau­da­vo pa­ro­do­se. Jo kū­ry­ba bu­vo dėl sa­vęs, o ne dėl pa­ro­dų, gau­sy­bė es­ki­zų liu­di­ja at­kak­lų sie­kį ras­ti no­ri­mą for­mą. Pa­ste­bė­ti­na, kad dai­li­nin­kas ne­ra­šė ant sa­vo dar­bų pa­va­di­ni­mų, tad pa­siū­lė­me pa­ro­dos „Gy­ve­ni­mo at­spau­dai“ lan­ky­to­jams tar­si ir žai­di­mą – pa­ban­dy­ti su­gal­vo­ti juos pa­tiems“, – sa­ko G.Mar­ke­vi­čie­nė.

J.Bru­so­kas bu­vo vie­nas pir­mų­jų aly­tiš­kių, bai­gu­sių pro­fe­sio­na­lias dai­lės stu­di­jas (gra­fi­kos spe­cia­ly­bę Vil­niaus dai­lės ins­ti­tu­te) ir grį­žu­sių dirb­ti į Aly­tų, ku­ria­me vi­są lai­ką po to gy­ve­no.

Aly­taus dai­lės mo­kyk­lo­je jis mo­ky­to­ja­vo dau­giau kaip 20 me­tų. Kai bu­vo stei­gia­ma ši mo­kyk­la, Juo­zą ke­le­tą kar­tų kvie­tė į Vyk­do­mą­jį ko­mi­te­tą, kur jam bu­vo pri­myg­ti­nai siū­lo­ma tap­ti mo­kyk­los di­rek­to­riu­mi. Ta­čiau jis ne­su­ti­ko, gir­di, nei va­do­vau­ti, nei kal­bų sa­ky­ti ne­mo­kąs. Pir­muo­ju di­rek­to­riu­mi ta­po Ri­man­tas Kas­pu­tis, J.Bru­so­kas – mo­ki­nių la­bai mėgs­ta­mu dės­ty­to­ju, ga­lė­ju­siu skir­ti dau­giau lai­ko jam taip sa­vai ir mie­lai kū­ry­bos kal­bai.

Gy­ve­ni­miš­ka lai­ky­se­na ir kū­ry­bos meist­rys­tė – tiek pat svar­bios

„Dar prieš de­šimt me­tų, kai bu­vau pa­ti vos įlei­du­si šak­nis Aly­tu­je ir ren­gė­me pir­mą ir iki šiol vie­nin­te­lę Juo­zo Bru­so­ko per­so­na­li­nę pa­ro­dą Kraš­to­ty­ros mu­zie­ju­je, man įstri­go jo meist­rys­tė, kal­ban­ti li­ni­ja. Ta­čiau šian­dien gal­vo­ju, kad to­kia pat svar­bi ir jo gy­ve­ni­miš­ka lai­ky­se­na. Mies­te, ku­rio žen­klas „My­liu“, šian­dien mū­sų tar­pu­sa­vio pa­gar­ba yra to­kia pat ak­tu­a­li“, – sa­ko G.Mar­ke­vi­čie­nė.

To­dėl jai la­bai įstri­gu­si dai­li­nin­ko anū­kės, Evelinos Brusokaitės, da­ly­va­vu­sios pa­ro­dos „Gy­ve­ni­mo at­spau­dai“ ati­da­ry­me, min­tis apie tai, kad J.Bru­so­kas la­bai my­lė­jo ne tik šei­mą, drau­gus, bet ir be­są­ly­giš­kai vi­sus žmo­nes, la­bai aiš­kiai jiems tran­sliuo­da­mas sa­vo pa­gar­bą.

Pri­si­mi­ni­mais apie J.Bru­so­ką jo kū­ry­bai skir­to­je po­pie­tė­je „Me­no grukš­nis“ da­li­jo­si jį ge­rai pa­ži­no­ję žmo­nės. Eu­ge­ni­jaus Pet­raš­kos at­min­ty­je Juo­zas iš­li­ko kaip ra­my­bės ir san­tū­ru­mo įsi­kū­ni­ji­mas ge­rą­ja pras­me tarp Dai­lės mo­kyk­los mo­ky­to­jų.

Lo­re­ta Skrui­bie­nė, duk­ros Ra­suo­lės Bru­so­kai­tės kla­sio­kė, iš­sau­go­jo la­bai švie­sų drau­gės tė­vo at­mi­ni­mą. „Ypač įsi­mi­nė, kaip man, tuo­me­ti­nei Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos stu­den­tei, Juo­zas pa­ro­dy­da­vo sa­vo nau­jau­sius dar­bus. Tai bu­vo ypa­tin­ga pa­tir­tis, tą jaus­mą sau­go­ju iki šiol, nes, ži­nant jo san­tū­ru­mą, tai bu­vo tik­ras pri­pa­ži­ni­mo žen­klas – da­li­ni­ma­sis kū­ry­ba“, – pa­sa­ko­ja Lo­re­ta.

Jos ma­ny­mu, dai­li­nin­kas pats kar­tais jaus­da­vo­si pa­mirš­tas kul­tū­ri­nia­me gy­ve­ni­me, ta­čiau to ne­su­reikš­min­da­vo.

Aly­taus kraš­to­ty­ros mu­zie­jaus mu­zie­ji­nin­kei Li­nai Va­lai­ty­tei J.Bru­so­kas dės­tė Aly­taus dai­lės mo­kyk­lo­je. Jai įsi­mi­nė mo­ky­to­jo dė­me­sys kiek­vie­nam mo­ki­niui, as­me­niš­kas san­ty­kis. „Jei ki­ti mo­ky­to­jai pa­lik­da­vo kla­sę dirb­ti sa­va­ran­kiš­kai, tai Juo­zas Bru­so­kas – nie­ka­da. Jis ne­veng­da­vo ir pa­gir­ti mo­ki­nių, o pa­sta­bas sa­ky­da­vo la­bai sub­ti­liai“, – pri­si­me­na ji.

„Mies­tui svar­bu at­ras­ti vi­sus sa­vo dai­li­nin­kus, nes jų skir­tin­gas skam­bė­ji­mas yra la­bai svar­bus kul­tū­ri­nė­je vi­su­mo­je. Man at­ro­do, kad Juo­zo Bru­so­ko kū­ry­ba dar lau­kia sa­vo va­lan­dos, kol bus at­ras­ta, o jos stip­ry­bė ir ver­tė šian­dien ga­lė­tų bū­ti tai, kad įvai­rios tech­ni­kos gra­fi­ko­je šiuo­lai­ki­nis žiū­ro­vas at­ran­da sa­vo dva­si­nę bū­se­ną“, – sa­ko G.Mar­ke­vi­čie­nė.

J.Bru­so­ko per­so­na­li­nė kū­ry­bos pa­ro­da „Gy­ve­ni­mo at­spau­dai“ Au­dio­vi­zu­a­lių­jų me­nų cen­tre veiks iki va­sa­rio pa­bai­gos.

„Juo­zas mo­kė­si ir stu­di­ja­vo Vil­niaus dai­lės ins­ti­tu­te kar­tu su vi­sa ei­le šiuo me­tu ži­no­mų Lie­tu­vos me­no le­gen­dų – Ri­čar­du Vai­te­kū­nu, Pet­ru Rep­šiu, Sta­siu Kra­saus­ku. Jis pa­si­žy­mė­jo kaip ypa­tin­gai ta­len­tin­gas pie­šė­jas bei sa­vo ko­le­gų te­bė­ra di­džiai ger­bia­mas. Juo­zas bu­vo be­ne pir­ma­sis po­ka­rio vie­ti­nis gy­ven­to­jas, ta­pęs dai­li­nin­ku pro­fe­sio­na­lu ir su­grį­žęs gy­ven­ti ir kur­ti į gim­tą­sias vie­tas. Gal­būt to­dėl jam daug ir ne­rei­kė­jo kal­bė­ti – kiek­vie­na jo nu­brauk­ta li­ni­ja tei­gė gy­ve­ni­mą čia ir da­bar“

Re­das Dir­žys

„Šis dai­li­nin­kas sa­vo gy­ve­ni­mo bū­do kuk­lu­mu ir už­da­ru­mu li­ko mies­te ne­at­skleis­tas, už­mirš­tas, pa­li­kęs gra­žų me­ni­nį pa­li­ki­mą, pil­ną vaiz­do tu­ri­nio iš­min­ties, meist­rys­tės, me­ni­nės kal­bos ir jos raiš­kos, itin aukš­to pro­fe­sio­na­lu­mo. Dar­bų tech­ni­nė įvai­ro­vė ste­bi­nan­ti, sub­ti­li. Ne tik tra­di­ci­niai lie­tu­viš­ku­mu, et­no ir mi­to­lo­gi­ne te­ma­ti­ka per­smelk­ti li­no rai­ži­niai, bet ir mi­ni­ma­lis­ti­niai, abst­rak­tūs, taik­lūs ir iš­kal­bin­gi itin mo­der­nūs at­spau­dai. Taip no­ri­si pri­sta­ty­ti šią pa­ro­dą: gy­ve­ni­mo bū­do, sti­liaus ir meist­rys­tės pa­vyz­dys“

Gin­ta­rė Mar­ke­vi­čie­nė