Ju­li­ja Elž­bie­ta Gri­ga­liū­tė. Nuo il­ga­me­čio dai­na­vi­mo iki me­di­ci­nos stu­di­jų

– Vi­sų pir­ma, svei­ki­nu įsto­jus į me­di­ci­nos stu­di­jas. Ar tai bu­vo ta­vo pir­mas pa­si­rin­ki­mas?

– Tai ne­bu­vo ma­no pir­mas va­rian­tas. Ir tai yra vi­sa ma­no di­džio­ji po­ky­čio is­to­ri­ja. Bir­že­lio pa­bai­go­je įsto­jau į Lie­tu­vos mu­zi­kos ir te­at­ro aka­de­mi­jos Klai­pė­dos fa­kul­te­tą, džia­zo vo­ka­lą, įsto­jau šim­tu­ku! Du mė­ne­sius iki rug­pjū­čio gy­ve­nau vi­siš­ko­je ra­my­bė­je, ma­niau, gau­siu vals­ty­bės fi­nan­suo­ja­mą vie­tą, juo la­biau kad įsto­jau šim­tu­ku. Su­lau­ku­si rug­pjū­čio, ga­vau laiš­ką, kad įsto­jau ne į Lie­tu­vos mu­zi­kos ir te­at­ro aka­de­mi­ją, o į Me­di­ci­nos fa­kul­te­tą Vil­niaus uni­ver­si­te­te. Ir ta­da pa­gal­vo­jau, gal ne­ri­zi­kuo­siu, gal čia li­ki­mas, gal taip tu­rė­tų bū­ti, ir pa­si­li­kau Me­di­ci­nos fa­kul­te­te. Ki­tas va­rian­tas bu­vo me­no sri­ties stu­di­jos. Bet me­di­ci­na vi­sa­da bu­vo ša­lia, nuo ma­žens la­bai stip­riai do­mė­jau­si žmo­gaus ana­to­mi­ja, ma­ne vi­są­laik se­kė moks­las. Ne­ban­dy­da­vau sa­vęs iš­skir­ti tik į vie­ną sri­tį (mu­zi­ką), steng­da­vau­si bū­ti kiek įma­no­ma vi­sa­pu­siš­ka.

– Ko­kio­mis emo­ci­jo­mis tau pra­si­dė­jo nau­ji moks­lo me­tai?

– Kai ga­vau at­sa­ky­mą iš Vil­niaus uni­ver­si­te­to, Me­di­ci­nos fa­kul­te­to, tik per mė­ne­sį tu­rė­jau adap­tuo­tis prie tos min­ties, kad įsto­jau į me­di­ci­ną. Iš pra­džių bu­vo liūd­na, bet ta­da ra­cio­na­liai pa­mąs­čiau, kad nie­kas iš ma­nęs bal­so ne­at­ima, aš ga­lė­siu bet ka­da dai­nuo­ti. O me­di­ci­na re­mia­si tuo, kad rei­kia pa­dė­ti žmo­gui, net pir­mo­mis die­no­mis mums tai jau ak­cen­tuo­ja uni­ver­si­te­te. Iš­mok­ti gy­dy­ti ir pa­dė­ti žmo­gui yra di­de­lis pa­si­ry­ži­mas. Jau­čiuo­si vi­sa­pu­siš­ka, ne­si­jau­čiu kaip pil­ka pe­lė, ma­nau, kad tai ga­liu pa­da­ry­ti, ir ma­nau, kad pa­da­ry­siu.

– Kaip se­ka­si pra­dė­ti sa­va­ran­kiš­ką gy­ve­ni­mą?

– Sa­ve iki šiol lai­kiau sa­va­ran­kiš­ka. Mo­kyk­lo­je mū­sų ba­ka­lau­re­a­to pro­gra­ma bū­tent bu­vo pa­rem­ta sa­va­ran­kiš­ku mo­ky­mu­si, aš to sa­va­ran­kiš­ku­mo įga­vau. Aš tai ma­tau, kaip nau­ją gy­ve­ni­mo eta­pą, ma­nau, kad mū­sų gy­ve­ni­mas yra su­da­ry­tas iš eta­pų. Pa­vyz­džiui, man bu­vo svar­bu baig­ti mo­kyk­lą, o da­bar šis sa­va­ran­kiš­kas eta­pas toks, kad no­riu įgy­ti iš­si­la­vi­ni­mą ir pa­baig­ti uni­ver­si­te­tą. Sa­va­ran­kiš­ku­mą man iš­ug­dė tė­vai, la­bai jiems esu dė­kin­ga. Gy­ve­ni­mą, tą jau­ku­mą, ku­rį da­bar tu­riu Vil­niu­je, man ir­gi pa­dė­jo su­kur­ti bū­tent tė­vai. Ir ne­pa­sa­ky­čiau, kad čia yra kaž­koks at­ski­ras gy­ve­ni­mas, ka­dan­gi bro­lis ša­lia gy­ve­na, Vil­niu­je, ir tas ma­ne ra­mi­na. Bet sa­va­ran­kiš­ku­mo man nau­jai mo­ky­tis ne­ten­ka, nes at­ro­do, kad jau bu­vau pa­kan­ka­mai sa­va­ran­kiš­ka.

– Esi Aly­tu­je ge­rai ži­no­ma dėl sa­vo dai­na­vi­mo ge­bė­ji­mų, ne­no­rė­jai sie­ti pro­fe­si­jos su tuo?

– Gy­ve­ni­mas iš ma­nęs at­ėmė ga­li­my­bę stu­di­juo­ti mu­zi­ką, bet su­tei­kė ga­li­my­bę pa­dė­ti žmo­nėms – ga­li­my­bę stu­di­juo­ti me­di­ci­ną. Aš su­pra­tau, kad iš ma­nęs vo­ka­lo ge­bė­ji­mų nie­kas ne­atims, aš to­liau ga­liu to­bu­lė­ti. Ir tik­rai ne­ga­liu nu­sto­ti dai­nuo­ti, tai jau bū­tų nuo­dė­mė – ta­len­to ne­pa­nau­do­ti. Ma­nau, mu­zi­ka ne­tu­ri nuo­sta­tų, koks žmo­gus tu­ri dai­nuo­ti: ar jo pla­tus, ar ne­pla­tus dia­pa­zo­nas, ar šar­min­gas bal­sas, ar ne. Su tuo stu­di­jų „at­ėmi­mu“ su­pra­tau, kad ne­pri­va­lau kaž­ko pa­baig­ti, o gal­būt, kai baig­siu me­di­ci­ną, už­si­ma­ny­siu baig­ti Mu­zi­kos ir te­at­ro aka­de­mi­ją. Ne­ma­nau, kad mu­zi­ka tu­ri rei­ka­la­vi­mus, kas ga­li, ne­ga­li dai­nuo­ti, tuos rei­ka­la­vi­mus su­ku­ria­me pa­tys. Kiek­vie­nas, no­rin­tis, tu­rin­tis tam ge­bė­ji­mą, ma­nau, ga­li pra­dė­ti dai­nuo­ti ir ga­li pui­kiai dai­nuo­ti.

– Ar ne­su­si­lau­kei klau­si­mų, ko­dėl įsto­jai bū­tent į me­di­ci­nos stu­di­jas?

– Taip, ko­men­ta­rų su­si­lau­kiau vi­so­kių. Daug ką šo­ki­ra­vo, ma­ne ir­gi šo­ki­ra­vo. Re­ak­ci­jų bu­vo vi­so­kių, vie­ni py­ko ant sis­te­mos, ki­ti liū­dė­jo. Per šį įvy­kį aš su­pra­tau, ko­kį ar­ti­mą ry­šį tu­rė­jau su sa­vo vo­ka­lo mo­ky­to­ja, ji tą ma­no aka­de­mi­jos pra­ra­di­mą iš­gy­ve­no dar sun­kiau nei aš. Ji daug pa­stan­gų įdė­jo ir, na, at­ro­do, aš vi­sa­da lik­siu jai dė­kin­ga, nes bū­tent šiuo sto­ji­mo at­ve­ju ji vis tiek ti­kė­jo ma­ni­mi.

– Ko­kią kryp­tį me­di­ci­nos stu­di­jo­se no­rė­tum pa­si­rink­ti?

– Pla­nuo­ju nu­kryp­ti į der­ma­to­lo­gi­ją ar­ba į me­di­ci­ni­nę ir es­te­ti­nę kos­me­to­lo­gi­ją, bet ma­nau, kad tie no­rai dar la­bai kei­sis.

– Nuo ke­le­rių me­tų pra­si­dė­jo ta­vo dai­na­vi­mo kar­je­ra?

– Pra­dė­jau dai­nuo­ti nuo pir­mos kla­sės, ma­no pir­mo­ji mo­ky­to­ja bu­vo As­ta Pi­ly­pai­tė, ei­da­­vau re­pe­tuo­ti į sa­vo bu­vu­sios mo­kyk­los, Šven­to Be­ne­dik­to gim­na­zi­jos, rū­sį. Ten pra­dė­jau sa­vo kar­je­rą. Bu­vau ir LRT mu­zi­kos fil­ma­vi­muo­se kar­tu su sa­vo dai­na­vi­mo stu­di­ja, la­bai ge­ri at­si­mi­ni­mai. Ži­no­ma, esu la­bai dė­kin­ga sa­vo vi­soms mo­ky­to­joms, sa­vo pas­ku­ti­nei mo­ky­to­jai – Da­liai Kaz­laus­kie­nei, ku­ri be ga­lo daug ener­gi­jos į ma­ne įdė­jo, su ku­ria tu­rė­jau be­pro­tiš­kai ge­rą ry­šį, sa­vo pia­ni­no mo­ky­to­jai Ire­nai Vait­ke­vi­čie­nei, taip pat mo­ky­to­jai As­tai Pi­ly­pai­tei. Vi­sos šios mo­ky­to­jos mo­ko Aly­taus jau­ni­mo cen­tre, tai ga­liau­siai ir Jau­ni­mo cen­trui tu­riu pa­dė­ko­ti už vi­sas ga­li­my­bes sa­ve re­a­li­zuo­ti. O iš­skir­ti­nės „dė­ka­vo­nės“ skren­da ma­no mo­ky­to­jai Da­liai Kaz­laus­kie­nei, su ku­ria ir pra­lei­dau šiuos pas­ku­ti­nius me­tus, su ku­ria dai­nuo­da­vau be­veik kas­dien po va­lan­dą. Lan­kiau vo­ka­lo pa­mo­kas apie 12 me­tų.

– Ar gal­vo­ji lais­va­lai­kiu dai­nuo­ti kaž­kur?

– Ži­no­ma, kad pla­nuo­ju dai­nuo­ti. Net pir­mą stu­di­jų sa­vai­tę ju­tau, kad pirš­tams rei­kia pia­ni­no, jog ga­lė­čiau pa­gro­ti. Pir­mas da­ly­kas, ku­rį su­si­ra­dau šia­me fa­kul­te­te – for­te­pi­jo­nas. La­bai gra­žiai su­ta­riu su Kul­tū­ros cen­tro dar­buo­to­jo­mis, tu­riu ga­li­my­bę gro­ti Me­di­ci­nos fa­kul­te­te, nuo­sta­bio­je vie­to­je – Di­džio­jo­je au­lo­je. Še­še­rius me­tus iš ei­lės iki pat da­bar aš bent va­lan­dą per die­ną pa­dai­nuo­da­vau, kar­tais dar dau­giau ir taip „bam“ – net pia­ni­nu ne­ga­liu pa­gro­ti! Kaž­kur da­ly­vau­ti, kur­ti tik­rai vi­liuo­si ir ti­kiuo­si, kad pa­vyks. Iki šiol pa­vyk­da­vo su­sty­guo­ti lai­ką, kad su­spė­čiau, to­dėl, ma­nau, jog tik­rai pa­vyks dai­nuo­ti. Ži­no­ma, to trūks­ta, bet aš pa­da­ry­siu vis­ką, kad ne­trūk­tų.

– Ma­čiau, jog esi vai­di­nu­si miu­zik­luo­se, kas juo­se tau la­biau­siai pa­ti­ko?

– Miu­zik­las eg­zis­tuo­ja ma­no gy­ve­ni­me nuo la­bai ma­žų die­nų, bū­da­ma gal še­še­rių me­tų pra­dė­jau lan­ky­ti te­at­rą „Dre­vi­nu­ke“, pas re­ži­sie­rius Jo­ną Gai­žaus­ką ir Ie­vą Iva­naus­kie­nę, ten sta­ty­da­vo­me spek­tak­lius. Pas juos lan­kiau iki vie­nuo­lik­tos kla­sės. Vi­sa drą­sa sce­no­je, vi­si ran­kų mos­tai, kad ga­liu drą­siai ju­dė­ti, šok­ti, yra bū­tent šių re­ži­sie­rių dė­ka. Ir bū­tent miu­zik­lų. Rei­kė­da­vo vie­nu me­tu ir vai­din­ti, kal­bė­ti, dai­nuo­ti, ir šok­ti. Te­at­ri­niai ge­bė­ji­mai man at­vė­rė drą­sos, kai tam­pi ar­tis­tu, o ne tik at­li­kė­ju, kū­rė­ju. Te­at­ras iš­lais­vi­na ne tik min­tis, bet ir kū­ną. Aš ir šiems va­do­vams esu dė­kin­ga. Miu­zik­las bu­vo vie­nuo­li­ka me­tų kar­tu su ma­ni­mi. Su pas­ku­ti­niu miu­zik­lu, ku­ria­me vai­di­nau – „Mam­ma Mia!“, te­ko da­ly­vau­ti ir už­sie­ny­je, kur tik mes ne­bu­vo­me: ir Es­ti­jo­je, ir Len­ki­jo­je, te­ko pa­ma­ty­ti Ame­ri­ką, Či­ka­gą.

– Gal bu­vo no­ras pa­čiai tu­rė­ti sa­vo dai­na­vi­mo bū­re­lį, stu­di­ją?

– Iš tie­sų, kol mo­kiau­si ba­ka­lau­re­a­te, at­li­kau sa­va­no­riš­ką veik­lą su šo­kiais. Kol sa­va­no­ria­vau, aš la­biau iš vai­kų mo­kiau­si, ne­gu jie iš ma­nęs. Tu­riu ry­šį su vai­kais, net bu­vo an­tra min­tis, jei pa­baig­čiau aka­de­mi­ją, no­rė­čiau im­tis mu­zi­kos pe­da­go­gi­kos, ka­dan­gi la­bai stip­riai my­liu vai­kus. Tik­rai ky­la min­čių, net­gi to­kia idė­ja, kad ga­lė­čiau mo­ky­ti dai­nuo­ti, bu­vo už­ėju­si. Ne­ži­nau, ar spė­čiau, bet tik­rai bū­čiau at­vi­ra tam. No­rė­čiau mo­ky­ti vai­kus, ne­svar­bu, ar tai bū­tų lie­tu­vių, an­glų kal­ba, šo­kiai, dai­na­vi­mas. Aš tik­rai to la­bai no­rė­čiau.

– Kiek kon­cer­tų, ren­gi­nių ten­ka per me­tus su­da­ly­vau­ti? Ar į vi­sus su­spė­ji?

– Ne­ži­nau, ar ga­lė­čiau pa­sa­ky­ti tiks­lų skai­čių. Kol mo­kiau­si vie­nuo­lik­to­je kla­sė­je, tų ren­gi­nių bu­vo per akis, o dvy­lik­to­je kla­sė­je sten­giau­si ap­ma­žin­ti. Bet kas an­trą sa­vai­tę tu­rė­da­vau po vie­ną ar du ren­gi­nius – mi­ni­ma­les­nius ar di­des­nius.

– Gar­si­ni Aly­tų sa­vo ta­len­tu. Ko­kių esi ga­vu­si ap­do­va­no­ji­mų?

– Ap­do­va­no­ji­mų tu­riu vi­so­kiau­sių. Pa­vyz­džiui, Len­ki­jo­je da­ly­va­vau tarp­tau­ti­nia­me kon­kur­se, bu­vau tarp de­vy­nio­li­kos skir­tin­gų ša­lių ir ga­vau spe­cia­lų pri­zą su ko­mi­si­jos pa­gy­ri­mu. Tas pri­zas reiš­kė, kad įvyk­džiau daug dau­giau, ne­gu bu­vo pa­ra­šy­ta kon­kur­so rei­ka­la­vi­muo­se. Ten da­ly­va­vau su „Qu­e­en“ gru­pės dai­na „Lo­ve of My Li­fe“. Aš ne­su kon­kur­sų mė­gė­ja, man vi­sa­da bu­vo keis­ta kon­ku­ruo­ti dėl iš­skir­ti­nu­mo, ma­nau, kad kiek­vie­no bal­sas yra ki­toks. Nie­kad ne­su­pras­da­vau tų kon­kur­sų ver­tės ir gal­būt to­dėl pa­da­ry­da­vau dau­giau, ne­gu bū­da­vo pa­ra­šy­ta rei­ka­la­vi­muo­se. Jei žmo­gus at­ei­na į sce­ną ir pa­da­ro kaž­ką ki­taip ne­gu vi­si ki­ti, tai sun­ku įver­tin­ti, nes gro­žis – nie­kie­no drau­gas. Aš esu ga­vu­si ir la­bai šil­tų pa­dė­kų, la­bai gra­žių įver­ti­ni­mų iš mo­kyk­los, kad gar­si­nu Aly­taus var­dą už­sie­ny­je ir ša­ly­je. Vis­gi lai­mi tie, ku­rie yra tie­siog pa­dė­kos, ku­rie yra pa­tys šil­čiau­si.

– Kas tau yra di­džiau­sias įver­ti­ni­mas dai­na­vi­me, ką ver­tin­giau­sio esi pa­si­ė­mu­si?

– Ma­nau, dai­na­vi­mas ir mu­zi­ka tu­ri to­kią di­de­lę ga­lią, kad ji ga­li pa­lies­ti bet ką, ga­li pri­vers­ti mąs­ty­ti, su­si­mąs­ty­ti. Man tur­būt di­džiau­sias įver­ti­ni­mas yra tai, kad ga­liu pa­lies­ti ki­tą žmo­gų, kai dai­nuo­ju, pri­vers­ti su­si­mąs­ty­ti, kad žmo­nės iš­ei­tų iš ma­no kon­cer­to kaž­ką pa­ju­tę. Pir­mas da­ly­kas, ku­rį pa­da­rau kon­cer­to me­tu – su­si­ran­du ma­mą ir tė­tę sa­lė­je, aš juos pa­ma­tau ir žiū­riu, kaip jie ma­ne ste­bi, plo­ja. Pats di­džiau­sias įver­ti­ni­mas yra, kad žmo­nės no­ri gir­dė­ti, klau­sy­ti ma­nęs, o ypač, kad ma­nęs no­ri klau­sy­ti ma­ma ir tė­tė.