Jonynų giminės fenomenas

VY­TAU­TAS ALEK­SAN­DRAS JO­NY­NAS

(1918–2004)

„Kny­gą į ran­kas rei­kia im­ti su tik­ru kri­tiš­ku­mo jaus­mu“

V. A. Jo­ny­nas – iš­ki­li lie­tu­vių tau­tos as­me­ny­bė, li­tu­a­nis­ti­ką puo­se­lė­ju­si iš­ei­vi­jo­je. Jis pa­ra­šė per 400 re­cen­zi­jų, straips­nių ir esė.

V. A. Jo­ny­nas pa­sau­lį iš­vy­do 1918 m. ge­gu­žės 17 d. Bo­go­rod­ske (Ru­si­ja) žy­maus is­to­ri­ko, pro­fe­so­riaus Ig­no Jo­ny­no ir mo­ky­to­jos Ele­nos Us­ti­no­vos šei­mo­je. Šei­ma su kū­di­kiu su­grį­žo į Lie­tu­vą, ap­si­gy­ve­no Vil­niu­je, o vė­liau Kau­ne. Be jo šei­mo­je au­go se­suo Bi­ru­tė ir bro­lis Kęs­tu­tis. Vai­kys­tė­je Vy­tau­tas nuo­lat čiauš­kė­da­vo, to­dėl jį va­di­no Vy­tu­rė­liu. Stro­pus jau­nuo­lis bai­gė Kau­no „Auš­ros“ gim­na­zi­ją, 1932–1933 m. Gre­nob­ly­je (Pran­cū­zi­ja) pres­ti­ži­nia­me li­cė­ju­je stu­di­ja­vo pran­cū­zų kal­bą ir li­te­ra­tū­rą, ki­tus moks­lus.

1936 m. įsto­jo į Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­tą stu­di­juo­ti ro­ma­nis­ti­kos. Lan­kė Ba­lio Sruo­gos Te­at­ro stu­di­ją. At­li­kęs ka­ri­nę prie­vo­lę, nuo 1940 m. stu­di­jas tę­sė Vil­niu­je. Reiš­kė­si spau­do­je, ra­dio­fo­ne: ren­gė re­por­ta­žus, ra­šė ir spaus­di­no fil­mų re­cen­zi­jas, įvai­rius straips­nius, ban­dė ra­šy­ti no­ve­les. V. A. Jo­ny­nas daug dė­me­sio sky­rė la­vi­ni­mui­si, to­bu­lė­ji­mui, mė­go lan­ky­tis kny­gy­nuo­se, an­ti­kva­ria­tuo­se.

Die­no­raš­ty­je (1940-08-18) ra­šė: „Skai­ty­da­mi kny­gas mes krau­nam sa­vo pa­są­mo­nėn įvai­rius įspū­džius. Li­te­ra­tui ir hu­ma­ni­ta­rui ši­tas pri­va­lu­mas yra bū­ti­nas. Kny­gą į ran­kas rei­kia im­ti su tik­ru kri­tiš­ku­mo jaus­mu.“ Kaip pats V. A. Jo­ny­nas yra pri­si­pa­ži­nęs, ne­pri­klau­sė jo­kiai or­ga­ni­za­ci­jai, kor­po­ra­ci­jai, sek­tai, blai­vy­bės ar spor­to drau­gi­jai.

1942 m. bai­gė Vil­niaus uni­ver­si­te­tą. 1944 m. bu­vo pri­vers­tas trauk­tis iš Tė­vy­nės. Pen­ke­rius me­tus gy­ve­no Vo­kie­ti­jo­je, 1949 m. per­si­kė­lė į Ka­na­dą. Sve­čioj ša­ly te­ko dirb­ti fi­zi­nį dar­bą, vė­liau ga­vo dar­bą mo­kyk­lo­je. Sva­jo­nę siek­ti moks­lo įgy­ven­di­no tik bū­da­mas 45 me­tų – Mon­re­a­lio uni­ver­si­te­te įgi­jo bib­lio­te­ki­nin­kys­tės ba­ka­lau­rą, o po ke­le­rių me­tų ir ma­gist­rą. Pra­dė­jo dirb­ti so­cia­li­nių moks­lų bib­lio­te­ko­je, pa­ki­lo iki di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jo pa­rei­gų, iš­si­pil­dė sva­jo­nė dirb­ti aka­de­mi­nį dar­bą – dės­tė bib­lio­grafiją bib­lio­te­ki­nin­kys­tės mo­kyk­lo­je.

Skai­tė vi­sas sve­tur ir LSSR iš­leis­tas lie­tu­vių ra­šy­to­jų kny­gas ir dau­ge­lį jų re­cen­za­vo. Iš­sa­mūs stu­di­ji­niai straips­niai iš­spaus­din­ti kny­go­se „Iš­ėjęs ne­grįž­ti“ (1986, apie Ma­rių Ma­ti­liš­kį), „Lie­tu­vių eg­zo­do li­te­ra­tū­ra, 1945–1990“ (1992). Pa­ra­šė mo­nog­ra­fi­ją apie tau­to­dai­li­ni­nkę Anas­ta­zi­ją Ta­mo­šai­tie­nę (1989). Kri­ti­kos straips­nius ir re­cen­zi­jas spaus­di­no Ka­na­dos ir Ame­ri­kos lie­tu­vių laik­raš­čiuo­se ir žur­na­luo­se. Re­cen­zi­jas apie so­vie­tų Lie­tu­vo­je iš­leis­tas kny­gas pa­si­ra­ši­nė­jo Jo­no Alek­san­dra­vi­čiaus sla­py­var­džiu, ne­no­rė­da­mas pa­kenk­ti Lie­tu­vo­je esan­tiems gi­mi­nai­čiams. Lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros ir tau­to­sa­kos ins­ti­tu­tas jo teks­tus 2006 m. iš­lei­do at­ski­ra kny­ga „Vy­tau­tas A. Jo­ny­nas. Rink­ti­niai raš­tai“.

V. A. Jo­ny­nas ak­ty­viai da­ly­va­vo Ka­na­dos lie­tu­vių ben­druo­me­nės kul­tū­ri­nė­je veik­lo­je, bu­vo įvai­rių ko­mi­te­tų na­riu, dau­ge­lį me­tų mo­ky­to­ja­vo šeš­ta­die­ni­nė­je li­tu­a­nis­ti­nė­je mo­kyk­lo­je. Pui­kiai kal­bė­jo pran­cū­ziš­kai, su­pra­to vo­kiš­kai, mo­kė­jo an­glų, ita­lų, ru­sų, len­kų kal­bas. Kny­gas skai­ty­mui par­si­temp­da­vo net iš ke­lių bib­lio­te­kų ir vie­šų skai­tyk­lų. Mo­ni­kos ir Vy­tau­to A. Jo­ny­nų lais­va­lai­kis bu­vo ne­at­sie­ja­mas ir nuo mu­zi­kos – jie nuo­lat lan­kė sim­fo­ni­nius kon­cer­tus, na­muo­se tu­rė­jo su­kau­pę ver­tin­gą kla­si­ki­nės mu­zi­kos plokš­te­lių ko­lek­ci­ją.

1969 m. bu­vo ap­do­va­no­tas di­plo­mu už dar­bą Lie­tu­viš­ko­se mo­kyk­lo­se, 1992 m. – įteik­ta Vy­tau­to Land­sber­gio pa­dė­ka už pa­ra­mą at­ku­riant Lie­tu­vos Res­pub­li­kos ne­pri­klau­so­my­bę.

V. A. Jo­ny­nas da­lį sa­vo ar­chy­vo per­da­vė Mai­ro­nio lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros mu­zie­jui (MLLM), vė­liau jo kul­tū­ri­niu pa­li­ki­mu rū­pi­no­si žmo­na Mo­ni­ka bei sū­nus An­drius. Vie­na­me laiš­ke mu­zie­ji­nin­kei Vir­gi­ni­jai Pa­plaus­kie­nei (MLLM) ra­šė: „Nie­ko gy­ve­ni­me nė­ra pa­tva­raus, vis­kas kei­čia­si ir kad iš­lik­ti žmo­nių at­min­ty – be­vil­tiš­ka. <…> už­marš­tis yra vi­sų da­lia.“

Mi­rė 2004 me­tais, pa­lai­do­tas Ota­vo­je (Ka­na­da).

Teks­tą pa­ren­gė mu­zie­ji­nin­kė Vil­man­tė Pet­ru­se­vi­čie­nė pa­gal Vir­gi­ni­jos

Pa­plaus­kie­nės straips­nius.

Nuotraukos iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus.

Pro­jek­tą fi­nan­suo­ja