Joam Hašoa – Holokausto aukų atminimo dieną – Alytaus sinagogoje po beveik 83-ejų metų nuskambėjo kantoriaus malda

Istorija užrašyta krauju

Viešnagė Alytuje prasidėjo Žydų memoriale Vidzgirio miške, kur pagerbti Lietuvos žydų atminimo atvyko Izraelio ambasadorė Hadas Wittenberg Silverstein, Vokietijos ambasadorius Matthias Sonn, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, Lietuvos žydų Izraelyje asociacijos vadovas Arie Ben-Ari Grodzensky. Šį minėjimą ir kitus Joam Hašoa skirtus renginius Alytuje organizavo Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė ir Lietuvos žydų Izraelyje asociacija.

„Miesto istoriją galima parašyti papildant įvykiais, datomis, žmonėmis, pasiekimais, tačiau istoriją galima parašyti ir krauju. Prie 82-ejus metus būtent šiose vietose buvo nužudyta niekas nežino kiek – 3,5, o kai kur rašoma ir 60 tūkst. žmonių, bet šiandien kalbėkime ne apie skaičius, šiandien kalbėkime apie žmones, kurie prieš daugiau kaip 80 metų buvo mūsų kaimynai, draugai, mokytojai“, – sakė Alytaus miesto savivaldybės meras Nerijus Cesiulis.

Pavaikščioję po memorialą, prisiminę, pabuvę su savo mintimis svečiai iš Izraelio apsilankė Alytaus sinagogoje – Audiovizualiųjų menų centre. Smuikininko Boriso Kirznerio atliekama muzika ir kantoriaus (vyriausiojo giesmininko) malda – istoriko Vilmanto Dunderio pastebėjimu, akimirka buvo tikrai istorinė. Malda po Alytaus žydų maldos namų stogu neskambėjo nuo 1940-ųjų.

Išgelbėjęs vieną gyvybę – išgelbėja visą pasaulį

Muziejininkas V.Dunderis pasakojo svečiams apie žydų gyvenimą Alytuje, kai XIX amžiaus pabaigoje Pirmajame Alytuje gyveno 480, šiame krante – beveik dvigubai daugiau žydų. Jie sudarė trečdalį miesto gyventojų, o sinagogos veikė abiejuose Nemuno išskirto Alytaus krantuose. Žydų bendruomenės likimas Alytuje ir jo krašte – tragiškas, po 1941 metų iš gausios bendruomenės išliko vienas kitas. Išgelbėti juos padėjo Alytaus krašto Pasaulio tautų teisuoliai, kuriems skirtame medalyje įrašyta: „Išgelbėjęs vieną gyvybę – išgelbėja visą pasaulį“.

Alytaus sinagogoje pagarsinta Simne gyvenusių Lietuvos žydų gelbėtojų Juknelevičių istorija, kurią pasakojo jų anūkas simniškis, Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) docentas Romualdas Juknelevičius. Pasaulio tautų teisuolio medaliu ir garbės raštu apdovanota jo mama Jadvyga Juknelevičienė, jos tėvai Vincas ir Zuzana Kazakevičiai, jos vyro tėvai Adomas ir Elena Juknelevičiai.

Taip pat Simno gyventojai Jonas Krasnickas ir Marijona Krasnickienė (2019 metais jiems skirtą Pasaulio tautų teisuolių apdovanojimą atsiėmė jų anūkas, alytiškis gydytojas, buvęs miesto meras a. a. Jurgis Krasnickas). Šios trys šeimos slapstė žydų vaikus Abelį ir Josifą, kurie išliko gyvi ir 1945 metais išvyko iš Lietuvos.

Kodėl žmonės gelbėjo žydus, rizikuodami savo vaikų gyvybe?

Istorija, kurią iš Izraelio atvykusiems išeiviams iš Alytaus krašto papasakojo R.Juknelevičius, susijusi su Simno mieste prieš Antrąjį pasaulinį karą gyvenusių žydų Vainšteinų šeima. Tėvai buvo nužudyti, kaip ir du iš keturių vaikų. Likusiems – Abeliui ir Josifui išsigelbėti padėjo Simno ir aplinkinių kaimų gyventojai. Besislapstantiems ir jų gelbėtojams pavojus grėsdavo nuolat, Juknelevičių namuose ne kartą buvo atliekamos kratos, žydų vaikams dažnai tekdavo keisti slapstymosi vietas. Vėliau apie tai Aba Gefenas (Abelis Vainšteinas) papasakos savo knygose „Defying the Holocaust: a Diplomat Report“ ir „Israel at Crossroads“ (Gefen Publishing House, Jerusalem, 2001). Laiškuose savo gelbėtojų anūkui Romualdui A.Gefenas rašė, kad jo tėvų ir senelių namuose apsistodavo savaitėmis, geraširdžių ir drąsių simniškių dėka išvengė visų Simno žydų tragiško likimo.

„Žmogus gali niekieno neverčiamas atverti savo namų duris mirtiname pavojuje esančiam kaimynui, pasiryždamas kartu su juo ir savo artimaisiais tapti pasmerktuoju ir su malda lūpose kristi į mirtininkų duobę“, – sako R.Juknelevičius. Pasakodamas dramatišką šeimos istoriją Joam Hašoa minėjime Alytaus sinagogoje jis priduria, kad jam visuomet buvo labai svarbus klausimas, kaip gimsta sprendimas padėti, rizikuojant net savo ir artimųjų gyvybėmis.

R.Juknelevičius pastebi: „Tyrinėtojai iki šiol ieško atsakymo, kodėl tie žmonės ryžosi gelbėti žydus. Vienas atsakymų, kad tai buvo sprendimas čia ir dabar. Mano mama pasakė „taip“ žydui berniukui, kuris prašė jį paslėpti, ir pakvietė į namus. Juose buvo mano seneliai, ir jie visi drauge slapstė vaikus, išgelbėdami juos nuo mirties.“

Maldos namų tragedija – druska

Pirmą kartą į Alytaus sinagogą atvykusiems svečiams iš Izraelio buvo labai įdomi mūsų mieste esančių maldos namų istorija ir šiandiena. „Įvairiatautei ir daugiasluoksnei kultūrai skirti renginiai yra tai, kas šiandien vyksta Alytaus kraštotyros muziejaus padaliniu tapusioje Alytaus sinagogoje“, – sakė istorikė Vilma Jenčiulytė. Prieš dvejus metus duris po restauracijos atvėrusi atnaujinta sinagoga savo valandos laukė 20 metų. Nors po nepriklausomybės pavyko parengti jos rekonstrukcijos projektą, tačiau lėšos gautos ir jis įgyvendintas tik dabar.

„Po Antrojo pasaulinio karo Alytaus sinagoga nebebuvo saugoma, joje įrengtas druskos sandėlis ir tai yra pastato tragedija, nes druska sugadino sienų tapybą“, – pasakojo V.Jenčiulytė. Vidaus restauravimui prireikė trejų metų, ypač didelio kruopštumo – sienų tapybos atnaujinimui. Dabar atidengti ir puikiai matomi dviejų skirtingų periodų tapybos sluoksniai. Senąjį yra pažeidęs gaisras, o atminimo lentelėje įrašyta 1911 metų data, pasak istorikės, liudija, kada Alytaus sinagoga buvo ne pastatyta, o atstatyta po gaisro. Senoji sinagoga datuojama XIX amžiaus pabaiga, tačiau apie ją daug žinių nėra, kaip ir išlikusių dokumentų, kas ir kaip statė šiuos žydų maldos namus. Svečiai taip pat apžiūrėjo šalia Alytaus sinagogos išlikusį rabino namelį ir apsilankė Simne.