Jei po­mė­gis mie­las, nė­ra sun­ku jį su­de­rin­ti su dar­bu

– Jau įpras­ta kas­met, įpu­sė­jus me­du­ne­šiui, gir­dė­ti kal­bų, kad ši va­sa­ra bi­te­lėms blo­ga, o ir kri­tu­si me­daus pa­klau­sa, žmo­nės ma­žiau per­ka… Nors va­sa­ra tie­siog sprogs­ta nuo žie­dų. Gal mes jau tik de­juo­ti mo­ka­me, gal tik kuo di­des­nį pel­ną iš darbš­tuo­lių iš­spaus­ti no­ri­si? Ko­kios Jū­sų bi­te­lės? Šie me­tai – ke­lin­tas Jums bi­ti­nin­ka­vi­mo se­zo­nas?

– Šie me­tai mums jau – sep­tin­tas bi­ti­nin­ka­vi­mo se­zo­nas. Kiek­vie­na ūkio ša­ka tu­ri sa­vų pliu­sų ir mi­nu­sų. Su bi­tė­mis yra taip: kuo dau­giau įdė­si dar­bo, tuo la­biau bi­tės tau at­si­dė­kos. Mes iš bi­čių gau­na­me ne tik me­daus, bet ir bi­čių duo­ne­lės, žie­da­dul­kių, pi­kio, ku­rie pat yra la­bai nau­din­gi žmo­gaus svei­ka­tai.

O be­si­skun­džian­čių vi­sa­da bu­vo, yra ir bus.

– Sa­ko­ma, kad kiek­vie­no žmo­gaus bi­ti­nin­ka­vi­mo pa­tir­tis yra uni­ka­li. Ko­kia Jū­sų? Ar tę­sia­te šei­mos tra­di­ci­jas, ar vis­ką pra­dė­jo­te nuo nu­lio?

– Pir­ma­sis pra­dė­jo bi­ti­nin­kau­ti vy­ras Min­dau­gas, jo tė­vų so­de. Dė­dė Vy­tas, di­dis Pri­en­lau­kio kraš­to bi­ti­nin­kas, bu­vo pa­li­kęs se­nus tuš­čius avi­lius. Į avi­lį at­skri­do spie­čius, ne­bu­vo kam pri­žiū­rė­ti, to­dėl vy­ras ėmė­si to dar­bo pats ir taip įsi­trau­kė į bi­čių gy­ve­ni­mą, kaip bi­ti­nin­kai sa­ko, su­sir­go bi­ti­nin­kys­tės li­ga.

Tuo­met kaip pa­dė­jė­ja įsi­trau­kiau ir aš. Pra­dė­jo­me do­mė­tis bi­tė­mis, daug skai­ty­ti, stu­di­juo­ti įvai­rią li­te­ra­tū­rą, plės­ti bi­čių šei­mas. Šiuo me­tu tu­ri­me virš 60 bi­čių šei­mų.

– Ar pa­si­nau­do­jo­te bi­ti­nin­kys­tės sek­to­riui ski­ria­ma eu­ro­pi­ne pa­ra­ma?

– Taip, pa­si­nau­do­jo­me.

– Kas dar jū­sų bi­ty­ne bi­ti­nin­kau­ja, Jums pa­tal­ki­na?

– Bi­ti­nin­kau­ju aš su sa­vo vy­ru, šiais me­tais en­tu­ziaz­mą pra­dė­jo ro­dy­ti ke­tur­me­tis sū­nus Ar­nas. Me­tais vy­res­nei duk­rai Dia­nai kol kas bi­tės ne­rū­pi.

– La­bai svar­bios yra bi­čių ga­nyk­los. Kur jū­siš­kės ga­no­si?

– Bi­čių šei­mas lai­ko­me ke­tu­rio­se vie­to­se, vi­sos jos – Prie­nų ra­jo­ne. Bi­tes lai­ko­me prie miš­ko, ten, kur vy­rau­ja avie­ty­nai, au­ga lie­pos ir ki­ti me­din­gi įvai­rūs miš­ko au­ga­lai.

– O ma­žų avi­liu­kų, nu­kleu­sų, skir­tų bi­čių mo­ti­nė­lėms au­gin­ti, tu­ri­te?

– Tu­ri­me, ta­čiau dėl di­de­lio už­im­tu­mo šiuo me­tu pa­tys mo­ti­nų ne­au­gi­na­me. Bu­vo­me pra­dė­ję, ži­no­me kaip tai da­ro­ma, tad at­ei­ty­je gal vėl su­grį­ši­me prie bi­čių mo­ti­nė­lių au­gi­ni­mo.

– Daug įdo­mių da­ly­kų ga­li­ma pa­sa­ky­ti apie bi­tes ir me­dų. Kas Jus iki da­bar ste­bi­na šia­me po­mė­gy­je?

– Bi­čių pa­sau­ly­je la­biau­siai ste­bi­na tai, kad, iš­oriš­kai žiū­rint, avi­liai at­ro­do vie­no­di, ta­čiau at­si­da­rius juos pa­ste­bi, kad kiek­vie­na bi­čių šei­ma – skir­tin­ga.

Bi­čių šei­moms dau­gia­aukš­čius avi­lius ga­mi­na pats Min­dau­gas, nes yra la­bai na­gin­gas ir be­si­do­min­tis nau­jo­vė­mis. Taip pat pa­si­ga­mi­na sa­vo bi­ty­nui, o kar­tais ir par­da­vi­mui, žie­da­dul­kių rink­tu­vų, ku­riais la­bai pa­to­gu žie­da­dul­kes rink­ti.

– Ar vir­tu­vė­je nau­do­ja­te cuk­rų, o gal me­daus pa­kan­ka?

– Pra­dė­ję bi­ti­nin­kau­ti cuk­raus ne­be­nau­do­ja­me, py­ra­gus ke­pa­me, ka­vą, ar­ba­tą sal­di­na­me tik me­du­mi. Tie­sa, sve­čiams tu­ri­me ir cuk­raus, bet ir šiems no­ri­si me­daus sal­du­mo.

– Ar bi­tės ver­kia? Per­nai te­ko kal­bė­tis su bi­ti­nin­ku iš Aukš­tai­ti­jos, jis tei­gė, kad jo bi­te­les ver­kia, kai nek­ta­ro ne­ran­da, kai liū­tys pra­si­de­da...

– Aša­rų nei pas vie­ną bi­te­lę dar ne­sa­me ma­tę. Bet gal vis­kas prie­ša­ky.

– O bi­te­lės Jus yra su­gė­lu­sios?

– Vis­ko yra bu­vę. Bū­na bi­tės pik­tes­nės prieš lie­tų ir ru­de­niop. Va­sa­rą, pra­si­dė­jus me­du­ne­šiui, bi­tės už­si­ė­mu­sios ir tų įgė­li­mų ma­žiau pa­si­tai­ko.

– Ar tie­sa, kad sa­vų bi­čių me­dus yra pats ska­niau­sias?

– Ži­no­ma. Kiek­vie­nam bi­ty­ne me­daus sko­nis ki­toks, nes me­dus su­neš­tas iš skir­tin­gų au­ga­lų.

– Kaip il­gai bi­ty­ną ga­li­ma pa­lik­ti be sau­gios akies, be prie­žiū­ros?

– Pri­klau­so nuo to, ko­kius bi­čių pro­duk­tus ren­ki. Žie­da­dul­kių rin­ki­mo me­tu va­žiuo­ja­me į bi­ty­nus kiek­vie­ną va­ka­rą, pra­dė­jus žy­dė­ti pie­nėms ir tą da­ro­me iki lie­pų žy­dė­ji­mo.

– Ka­da pra­de­da­te ir bai­gia­te me­daus ko­pi­nė­ji­mą?

– Ne­sku­ba­me im­ti pir­mo­jo me­daus. Pa­pras­tai ima­mės šio at­sa­kin­go dar­bo bir­že­lio pra­džio­je. Pas­ku­ti­nio ėmi­mo lai­kas – po lie­pų žy­dė­ji­mo. Kar­tais ir rug­pjū­čio pra­džia.

– Jū­sų bi­ty­ne, gal dirb­tu­vė­lė­se, nie­kas ne­pra­žū­va, vi­sus jų su­neš­tus pro­duk­tus iš­min­tin­gai pa­nau­do­ja­te? Kur Jū­sų su bi­te­lė­mis su­kur­to gė­rio, ypač me­daus ska­nės­tų, ga­li­ma įsi­gy­ti?

–Mes iš bi­čių ren­ka­me me­dų, vaš­ką, žie­da­dul­kes, bi­čių duo­ne­lę ir pi­kį. Kiek­vie­nas bi­čių pro­duk­tas sa­vaip nau­din­gas svei­ka­tai ir imu­ni­nei sis­te­mai, ypač šiais lai­kais, kai žmo­nės daug sku­ba ir pa­mirš­ta pa­si­rū­pin­ti sa­vo svei­ka­ta.

Ga­li­ma įsi­gy­ti par­duo­tu­vė­je Prie­nuo­se J. Ba­sa­na­vi­čiaus g. 15, „Fa­ce­bo­ok“ pa­sky­ra „Me­daus šaukš­tas“ ar­ba as­me­niš­kai kreip­tis pas mus.

– Da­bar po­pu­lia­ru iš­puo­se­lė­to­se sa­vo val­do­se dėl gro­žio ir ma­dos rei­ka­lų pa­si­sta­ty­ti ir ke­lis avi­lius. Nors nei kaip pri­žiū­rė­ti, nei kaip me­dų ko­pi­nė­ti, ži­nių nė­ra. Kaip Jūs pa­ko­men­tuo­tu­mė­te to­kį žmo­nių įno­rį?

– Vis­kas yra iš­moks­ta­ma. Svar­biau­sia tu­rė­ti no­ro do­mė­tis ir mo­ky­tis.

– Ir dar. Ko­kią mū­sų ša­lis jau tu­ri su­si­for­ma­vu­sią bi­ti­nin­kys­tės kul­tū­rą?

– Pas­ta­ruo­ju me­tu Lie­tu­vo­je bi­ti­nin­kys­tė ta­po la­bai po­pu­lia­ri. Kiek te­kę ben­drau­ti su ki­tais bi­ti­nin­kais, tai jie yra drau­giš­ki, bi­čiu­liš­ki ir no­riai da­li­na­si pa­tir­ti­mi su jau­nes­niais, „švie­žiais“ bi­ti­nin­kais.