Jei­gu Aly­tus ku­ror­tas – tu­ri bū­ti ir sa­na­to­ri­ja. II da­lis

1936-ie­ji – di­džių­jų sta­ty­bų pra­džios me­tai

1936 me­tais ga­vus že­mės iš Miš­kų de­par­ta­men­to ir Aly­taus ši­le­ly­je pa­sta­čius va­sa­ros na­me­lius ser­gan­tiems tu­ber­ku­lio­ze jie aki­mirks­niu bu­vo už­pil­dy­ti vi­sai va­sa­rai. Pra­leis­ta die­na su mai­ti­ni­mu, gy­dy­mu ir ki­tais pa­tar­na­vi­mais kai­na­vo 4 li­tus pa­rai. Tai bu­vo pi­giau nei ki­to­se Lie­tu­vos sa­na­to­ri­jo­se. Pa­si­bai­gus va­sa­ros se­zo­nui Drau­gi­jos ko­vai su tu­ber­ku­lio­ze Aly­taus sky­rius, ku­ris tvar­kė vi­sus sa­na­to­ri­jos rei­ka­lus, ne­ga­lė­jo at­si­džiaug­ti pa­siek­tu re­zul­ta­tu: ne tik at­si­pir­ko iš­lai­dos, ta­čiau bu­vo už­dirb­ta ir šiek tiek pel­no. Tai pa­ska­ti­no kur­ti pla­nus įreng­ti so­li­des­nį sa­na­to­ri­jos pa­sta­tą, ku­ris veik­tų vi­sus me­tus. Ge­riau­sia – sta­ty­ti nau­ją. Su šia idė­ja Drau­gi­jos na­riai nu­lė­kė į mies­to sa­vi­val­dy­bę: gal pa­gel­bės pri­si­dė­da­mi vie­nu ki­tu pi­ni­gė­liu. Ta­čiau vie­to­je fi­nan­si­nės pa­ra­mos pa­siū­ly­tas se­nas pa­sta­tas, ku­rį ap­žiū­rė­jus ta­po aiš­ku, jog sta­ty­ti nau­ją – pi­giau nei re­mon­tuo­ti se­ną. Taip ir pa­da­ry­ta. Vė­ly­vą ru­de­nį sa­vo lė­šo­mis (nau­do­jo tu­ri­mas, sko­li­no­si, sky­rė Drau­gi­jos cen­tro val­dy­ba) pra­dė­tas sta­ty­ti nau­jas, me­di­nis sa­na­to­ri­jos pa­sta­tas. Vė­liau kal­bė­da­ma apie Aly­taus sa­na­to­ri­ją Drau­gi­ja sa­vaip at­ker­ši­jo mies­to sa­vi­val­dy­bei, pa­sa­ky­da­ma, jog gy­dy­mo įstai­ga nė­ra mies­to te­ri­to­ri­jo­je: „Esa­mo­ji sa­na­to­ri­jos vie­ta yra apie 2 km nuo Aly­taus mies­to, jau ne jo te­ri­to­ri­joj, prie pat Ne­mu­no, kai­ria­ja­me jo kran­te. Vie­ta la­bai sau­sa, nes vien jau­nų pu­šų, la­bai ge­rai ver­ti­na­ma spe­cia­lis­tų ir pa­čių li­go­nių.“

Po „Bi­ru­tės“ se­kė „Gra­ži­na“

1937 me­tais be­veik baig­tas sta­ty­ti me­di­nis sa­na­to­ri­jos pa­sta­tas. Jį pa­va­di­no „Bi­ru­tės“ var­du. Dar vy­ko įvai­rūs smul­kūs dar­bai, ta­čiau li­go­niai jau ga­lė­jo gy­dy­tis. Iki lap­kri­čio 1 die­nos sta­ty­boms iš­leis­ta 55 tūkst. li­tų. Kol vy­ko bai­gia­mie­ji dar­bai jau bu­vo pro­jek­tuo­ja­mas nau­jas sa­na­to­ri­jos pa­sta­tas. Vi­siš­kai įreng­ta sa­na­to­ri­ja „Bi­ru­tė“ at­ro­dė taip: „Juo­se yra 10 li­go­nių pa­la­tų, 15 kam­ba­rių įvai­riems ad­mi­nist­ra­ci­jos ir li­go­nių rei­ka­lams ir 2 erd­vios ve­ran­dos. Ve­ran­do­se va­sa­ros me­tu at­ski­rai val­go už­da­ros ir at­vi­ros džio­vos for­mos li­go­niai, o žie­mos me­tu jo­se lei­džia­ma li­go­niams gu­lė­ti kai­lių mai­šuo­se. Gre­ta vir­tu­vės įreng­tas rū­sys su le­dū­ne.“

1938 me­tais ge­gu­žės 15 die­ną bu­vo iš­kil­min­gai ati­da­ry­tas ant­ra­sis sa­na­to­ri­jos pa­sta­tas – „Gra­ži­na“, 17 kam­ba­rių na­mas: 6 pa­la­tos, rent­ge­no ka­bi­ne­tas, la­bo­ra­to­ri­jos, am­bu­la­to­ri­ja ir kam­ba­riai se­se­lėms bei slau­gy­to­joms gy­ven­ti. Prie pa­sta­to pri­sta­ty­ta ap­šil­do­ma ve­ran­da-sa­lė (17x6 m), skir­ta ren­gi­niams ir lais­va­lai­kiui leis­ti.

Ple­čian­tis sa­na­to­ri­jai ir pra­dė­jus gy­dy­ti vi­sus me­tus pa­dau­gė­jo iš­šū­kių ir iš­lai­dų – rei­kė­jo di­din­ti per­so­na­lo skai­čių, įreng­ti tin­ka­mas la­bo­ra­to­ri­ja, pro­ce­dū­rų ka­bi­ne­tus. To­dėl šiek tiek pa­ki­to kai­nos. Te­ko pa­tiems mo­kė­ti ir už vais­tus, ta­čiau ne rin­kos kai­na, o sa­vi­kai­na. Iki spa­lio 1 die­nos li­go­niai mo­kė­jo po 4 li­tus už pa­rą, nuo spa­lio 1 die­nos – 5 li­tus. Va­sa­rą li­go­nius mai­ti­no 5 kar­tus per die­ną, žie­mą – 4 kar­tus. 1937 me­tais iki lap­kri­čio 1 die­nos sa­na­to­ri­jo­je gy­dė­si 141 li­go­nis: „Iš iš­vy­ku­sių­jų 71 li­go­nio: 59-ms pri­au­go 397,5 kg, 6 nie­ko ne­pri­au­go, o 6 nu­kri­to 29,5 kg.“ Be­veik po me­tų, 1938 me­tais iki spa­lio 1 die­nos, sa­na­to­ri­jo­je gy­dė­si 174 li­go­niai: „Iš­vy­ku­siems 126-ms pri­au­go 559,1 kg, 9-ms nie­ko ne­pri­au­go, o 39-ms nu­kri­to 84,3 kg.“

Vie­na ge­riau­sių sa­na­to­ri­jų Lie­tu­vo­je

Pa­sta­čius du vi­sus me­tus li­go­nius pri­iman­čius sa­na­to­ri­jos pa­sta­tus nu­tar­ta ne­su­sto­ti – 1938 me­tais bu­vo už­si­im­ta dar vie­no pa­sta­to sta­ty­ba. Šį kar­tą – mū­ri­nio: „Dvie­jų aukš­tų mū­ri­niai na­mai, ku­rių šiau­ri­nis prie­sta­tas yra tri­jų aukš­tų. Vie­toj sto­go, ant­ra­me aukš­te įreng­ta te­ra­sa. Mū­ri­nių na­mų sa­lė­je įreng­ta kop­ly­čia.“ Juos bai­gus sta­ty­ti 1939 me­tais Aly­taus sa­na­to­ri­ja be va­sa­ri­nių na­me­lių tu­rė­jo 87 įvai­rius kam­ba­rius (la­bo­ra­to­ri­jos, rent­ge­no, po­il­sio kam­ba­riai ir pan.), tarp jų 12 pa­la­tų po 5 lo­vas, 6 pa­la­tas po 4 lo­vas, 7 pa­la­tas po 3 lo­vas, 18 pa­la­tų po 2 lo­vas ir 5 pa­la­tas po 1 lo­vą. Va­sa­ri­nių skai­čius nuo 16 iš­au­go iki 36. Va­sa­rą Aly­taus sa­na­to­ri­jo­je ga­lė­jo gy­dy­tis 200 li­go­nių, žie­mos me­tu – 150.

Sa­na­to­ri­jo­je bu­vo elek­tra, ka­na­li­za­ci­ja, van­den­tie­kis, mū­ri­nia­me pa­sta­te – cen­tri­nis šil­dy­mas. Vi­sa sa­na­to­ri­jos te­ri­to­ri­ja bu­vo ap­tver­ta. Kas­met pa­gal iš­ga­les bu­vo per­ka­ma (jei­gu ne­skir­da­vo ne­mo­ka­mai) bent po 1–2 hek­ta­rus pa­pil­do­mos že­mės sa­na­to­ri­jai plės­tis.

1940 me­tų pra­džio­je Aly­taus sa­na­to­ri­ja bu­vo pri­pa­žin­ta vie­na iš ge­riau­sių Lie­tu­vos gy­dyk­lų ser­gan­tiems tu­ber­ku­lio­ze.

No­ri gy­dy­tis – iš­mok elg­tis

Aly­taus sa­na­to­ri­jo­je at­vy­ku­siems bu­vo skel­bia­ma, jog „gre­ta li­go­nių gy­dy­mo, pir­mo­je ei­lė­je žiū­ri­ma ge­ro mai­ti­ni­mo, šva­ros ir sa­na­to­ri­jos rė­ži­mo.“

Kaip ir vi­so­se gy­dy­mo įstai­go­se li­go­niai kel­da­vo­si, mai­ti­no­si, il­sė­jo­si, lan­kė pro­ce­dū­ras, bu­vo ap­žiū­ri­mi gy­dy­to­jų nu­sta­ty­tu lai­ku. Bu­vo drau­džia­ma „sė­dė­ti ant pa­lan­gių, mė­ty­ti šiukš­les, pil­ti van­de­nį pro lan­gus, ra­ši­nė­ti ant sie­nų, bal­dų, juos terš­ti ir ga­din­ti.“ Ne­ga­li­ma „spiau­dy­ti ant grin­dų, pro lan­gus, vo­nio­se, klo­ze­tuo­se, kie­me, miš­ke; spiau­do­ma tik į spiau­dyk­les.“ Ger­ti al­ko­ho­li­nius gė­ri­mus („Svai­gi­na­mie­ji gė­ri­mai tu­ri bū­ti pa­mirš­ti. Juos ga­li­ma var­to­ti tik kai­po vais­tus gy­dy­to­jo lei­di­mu ir nu­sta­ty­ta kie­ky­be.“) ir rū­ky­ti ga­li­ma tik gy­dy­to­jui lei­dus. Ne­pa­si­ten­ki­ni­mą dėl mais­to bu­vo ga­li­ma iš­sa­ky­ti tik pa­val­gius ir ne vie­šai, o bu­din­čiam gy­dy­to­jui, se­se­lei ar ūkio da­lies ve­dė­jui. Pa­si­vaikš­čio­ji­mo me­tu bu­vo drau­džia­ma lau­žy­ti me­de­lius ar jų ša­kas. Taip pat ne­ga­li­mi „ti­ky­bi­nio ar po­li­ti­nio po­bū­džio“ gin­čai bei agi­ta­ci­jos. „Su­in­te­re­suo­tiems po­li­ti­ka dien­raš­čiai skai­ty­ti ne­pa­ta­ria­ma.“ Dėl kny­gų, ku­rias ga­li­ma bu­vo skai­ty­ti tik nu­sta­ty­tu lai­ku ir tik gy­dy­to­jui lei­dus, taip pat pa­tei­kia­mos re­ko­men­da­ci­jos: „Ne­pa­ta­ria­ma skai­ty­ti kny­gų, jau­di­nan­čių ar­ba sle­gian­čių li­go­nio nuo­tai­ką, kaip an­tai, ero­ti­nio, pe­si­mis­ti­nio tu­ri­nio, ar­ba kri­mi­na­li­nių ro­ma­nų. Kny­ga tu­ri veik­ti li­go­nį ra­mi­na­mai, ji tu­ri stip­rin­ti jo dva­sią, kel­ti no­rą gy­ven­ti.“

Bu­vo nu­sta­ty­ta, kiek kar­tų li­go­nis tu­ri praus­tis, va­ly­ti dan­tis, kaip elg­tis iš­si­mau­džius vo­nio­je. Ką da­ry­ti su pra­kai­tu at­si­duo­dan­čio­mis ko­jo­mis. Kaip pri­imi­nė­ti sau­lės vo­nias. Ne­čep­sė­ti prie sta­lo ir ne­val­gy­ti ran­ko­mis. Su­te­mus ne­si­šlais­ty­ti už sa­na­to­ri­jos ri­bų, ne­ga­din­ti in­ven­to­riaus, ne­tu­rė­ti prie sa­vęs bran­gių daik­tų ir gin­klų. Ne­at­si­kal­bi­nė­ti gy­dan­čiam per­so­na­lui, vyk­dy­ti jų nu­ro­dy­mus. „Li­go­niai, ne­si­lai­ką tai­syk­lių, iš­ra­šo­mi iš Sa­na­to­ri­jos.“

Bi­ru­tė Ma­laš­ke­vi­čiū­tė

Mu­zie­ji­nin­kė

Antčiužinis