„Jaunuoli Albinai, tu džiaugsmo minutes pakelk kvadratu“

Dešimtą dešimtį pradėjęs alytiškis Albinas Rauličkis dar nepaleidžia poezijos mūzos – kuria ir domisi kitų autorių kūryba. „Esu laimingas, kai Alytaus ansambliai dainuoja mano dainas. Savo taupyklėje turiu 58 dainas, iš jų 26 – su natomis“, – sako senjoras. A. Rauličkis domisi ir renka alytiškio Antano Saulyno, kūrusio skambius optimistinio turinio eilėraščius lietuvių kompozitorių dainoms, kūrybinius perlus bei istorinius faktus ir perša mintį literatų visuomenei, kokia prasminga ateities kartų dainų mylėtojams būtų dovana – surinktas ir išleistas A. Saulyno kūrybos dainynas su natomis. A. Rauličkį kalbina Aldona Kudzienė.

– Esate sakęs, kad mėgote grožinę literatūrą, tiksliuosius dalykus ir sportą. Kurioje srityje sukaupėte daugiausia patirties?

– Sportas mane lydėjo nuo jaunų dienų. Su miestelio draugais žaidėme kvadratą, futbolą, ledo ritulį, mokykloje – krepšinį, tinklinį, šachmatais. Paskutinius dvejus metus mūsų klasė buvo mokyklos krepšinio čempionė, nes turėjome du rinktinės narius.
Šeštokų vidurinėje mokykloje dirbau fizinio lavinimo mokytoju ir su moksleiviais žaisdavome krepšinį, tinklinį. Alytuje su tuometinio technikumo rinktine dalyvavau krepšinio,  už Alytaus miestą – šachmatų varžybose. Šiandien esu tik sporto varžybų nuolatinis žiūrovas.

Anksčiau domėjausi istoriniais, nuotykių ir meilės romanais. Juos pakeitė meniniai filmai, dabar – daugiausia poezija, patinka skambios lyrinės dainos.

– Alytuje Jūs ne vienas matematikas, pakrypęs link poezijos. Eiliuoja tiksliųjų mokslų žinovė Vida Jurkienė, eiles rašė ir šviesios atminties fizikos mokytoja Stasė Nedzinskienė. Kaip mums, eilių mylėtojams, suprasti matematikos ir poezijos fenomeną?

– Matematika yra skaičių poezija. Loginis mąstymas padeda rasti ryšį ir harmoniją tarp žodžių, leidžia lengviau rimuoti ir pakeisti vieną žodį kitu, išlaikant tą pačią mintį. 

– Daugiau pakalbėkime apie Jūsų domėjimąsi alytiškio poeto Antano Saulyno gyvenimu ir kūryba. Kuo šis talentingas poetas Jus sudomino, atskleiskite įdomesnių jo gyvenimo detalių?

– Su Antanu Saulynu susipažinau 1976 metais, jam sugrįžus į gimtą miestą ir pradėjus dirbti Alytaus politechnikume. Žavėjo išradingumu, kūrybiniais ieškojimais.  Išryškėjo kaip šventinių popiečių, vakaronių organizatorius ir vedėjas. Naujamečiai pedagogų tarybos posėdžiai, Moters ir Vyrų dienų minėjimai, jam įsijungus tapdavo labai įdomūs. Jose skambėjo satyriniai posmai, neįžeidūs šaržai, gražūs palinkėjimai. Štai keletas jų: Laimutė kyla – bus giedra, / trumpės sunki darbo diena / Skaidrės draugų veidai, /skambės linksmi balsai. / Jei robotą įkinkei, švytės visi planai./  Penkias grupes išleist galėsi, pati – pušyne pailsėsi. Menu, kaip Vyrų dienos proga solidžiausią kolegą įsodino į tanką, mane vaizdavo caro laikų kareiviu su ilgu šautuvu ir mano kvietimu: „Pirmyn. Mano apskaičiavimu priešas pasitraukė.“ Nuotrauka iš žurnalo: kambarys apsemtas vandens, moteris stovi ant lovos tragiškai iškėlusi rankas. Apačioje žodžiai: „Kolege, nebijok. Skubam į pagalbą.“

Tos linksmos šventės prabėgdavo akimirksniu, nors trukdavo apie dvi valandas. Jubiliejaus proga gavau Saulyno gražų eiliuotą pasveikinimą. Išliko atminty tik matematinis palinkėjimas: „Jaunuoli, Albinai, tu džiaugsmo minutes pakelki kvadratu, o visas bėdeles, negandų naštą pakiški po šaknim su penktu kryželiu.“

Buvo 1991-ieji, aplankiau Antaną Saulyną namuose. Vakarojom ilgai, kalbėjome apie jo išleistą knygą „Saulės važys“, apie poeziją, dainų kūrimo kelius. Poetas šią knygą man buvo padovanojęs anksčiau. Jis dar planavo išleisti 120 dainų dainyną. Nesuspėjo. Mane žavėjo jo gražios, įsimintinos dainos. Kai dainuodavau duetu su kitu kolega, Antanu Monkeliūnu, jas įtraukdavome į savo repertuarą.

– Norėtųsi išgirsti Jūsų nuomonę ir apie tai, ar tinkamai įvertintas A. Saulyno, kaip daugybės populiarių dainų tekstų autoriaus, atminimas?

1996 metais Ina Saulynaitė-Sinkevičienė surinko ir išleido 103 gražiausių A. Saulyno dainų tekstus knygelėje „Žalioj stotelėje“. Kompozitorius Mikalojus Novikas irgi paruošė dviejų tomų dainyną tuo pačiu pavadinimu – „Žalioj stotelėje“. Kokia populiari buvo ši daina. Graži mūsų Alytui bei ateities kartų dainų mylėtojams būtų dovana – surinktas ir išleistas visų šio poeto dainų dainynas su natomis.

– Viename interviu esate minėjęs, kad planuojate išleisti autobiografinę knygą. Kokius gyvenimo periodus planuojate labiau išryškinti?

– Noriu paliesti iš tiesų nerūpestingus vaikystės metus ir paryškinti jaunystės ryžtą bei šviesios ateities siekius. Tai mano vingiuotas vilties kelias su skaudžia gyvenimiška patirtimi.

– Jums teko gyventi ir už Atlanto, Brazilijoje. Kokios aplinkybės Jūsų šeimą į tolimą kraštą nuvedė?

– Mano tėtis augo dešimties vaikų būryje. Žemės turėta nedaug ir darbas ūkyje jo nežavėjo. Atitarnavęs Lietuvos kariuomenėje, su broliu Albertu išvyko į Braziliją ieškoti geresnio gyvenimo. Po dviejų metų pasikvietė mano motiną Veroniką Pileckaitę, ir ten su ja sukūrė šeimą. Gimiau 1932 metais saulėtame krašte San Paulo mieste šventųjų Petro ir Povilo dieną. Čia ištisus metus temperatūra būna 16–29 laipsniai šilumos. Motinai klimatas netiko, jai teko sugrįžti į Lietuvą. Tokiomis aplinkybėmis ir aš, būdamas vos vienerių metų, perplaukiau Atlanto vandenyną.

– Sakoma, kad poetą augina gyvenimas ir biblioteka. Jus, kaip kuriantį žmogų, kas augino?

– Jau mokykloje rašiau eilėraščius, bet tik sau, į stalčių. Dirbant Šeštokuose, 1951 metais pirmas parašytas eilėraštis buvo su tiems laikams pavojingais žodžiais: „Ar sulauksim mes šviesių dienų, / Ar skriaus per amžius mus visi?“

...

Daugiau skaitykite laikraščio „Alytaus naujienos“ 14059-ajame numeryje.

Geriausias, pigiausias būdas laikraštį skaityti yra jį užsisakyti. Prenumerata – čia.

© Publikacijų autorystė yra saugoma ℗ Perpublikavimas žiniasklaidoje draudžiamas