Iškeliavo dzūkė, kokių per 100 metų gimsta viena (ANTANINA URMANAVIČIENĖ. 1932-08-05 – 2024-06-12) (2)
ANTANINA URMANAVIČIENĖ
(1932 08 05 – 2024 06 12)
Pedagogė, rašytoja Antanina Ruselevičiūtė-Urmanavičienė gimė 1932 m. rugpjūčio 5 d. buvusios Gardino apskrities Marcinkonių kaime (dabar Varėnos rajonas). Mokėsi Vilniaus pradinėje mokykloje, gyveno „Živilės“ vaikų namuose, vėliau lankė „Saulės“ gimnaziją. Druskininkuose baigė vidurinę mokyklą. Mokytojavo įvairiose Varėnos krašto septynmetėse mokyklose, kartu neakivaizdžiai Vilniaus pedagoginiame institute studijavo rusų kalbą ir literatūrą.
Dzūkijos dukra, gimusi Marcinkonių miškų apsuptyje, žavėjosi gamta, augo mylėdama knygą ir žmones. 1972 m. atvykusi gyventi į Alytų, paskirta dirbti direktore Kurnėnų aštuonmetėje mokykloje. Direktorė A.Urmanavičienė rūpinosi istorine mokykla. Meilės gamtai dvasia kuždėjo, kad ši mokykla turi garsėti ne tik kilme, bet ir darbais. Jos iniciatyva čia buvo įkurtas gamtos muziejus, šalia Kurnėnų mokyklos išpuoselėtas didelis sodas, įvairiomis progomis buvo sodinami medžiai.
A.Urmanavičienė – ilgametė Kurnėnų mokyklos direktorė, vėliau direktoriaus pavaduotoja kraštotyros darbui, buvo žinoma kaip aktyvi publikacijų spaudoje autorė, visuomenininkė, įvairių renginių dalyvė. Darbšti, energinga, komunikabili savo gyvenimo kelią ji paskyrė švietimui. Jos pedagoginis stažas per 40 metų, daugiau kaip pusė kūrybingiausių iš jų atidavė Kurnėnų mokyklai. Milžinišką darbą A.Urmanavičienė atliko ir būdama direktoriaus pavaduotoja kraštotyros darbui. Mokyklos 60–čio proga 1996 metais Antanina sukūrė žodžius mokyklos himnui „Odė mokyklai“ (muzika J.Karpavičiaus). A.Urmanavičienės knygelė „Kurnėnų Lauryno Radziukyno mokyklai – 60“ ir lankstinukai – atmintis apie šią mokyklą, gairelė ir mokyklos vėliava – taip pat jos rūpesčio vaisius. Daug gerų darbų nudirbo ši nenuilstanti pedagogė. Visų jų neišvardinsi: laiškai į Ameriką Lauryno Radziukyno sūnui, ryšiai su Lenkijoje gyvenančiais lietuviais. Ekskursijos, konkursai, ekspozicijos, programų kūrimas. Jos darbo akiratis neaprėpiamas, pradedant mažaisiais luksnėniškiais ir baigiant politiniais klausimais.
A.Urmanavičienė puikiai gebėjo rašyti kolegų biografijas – paprastuose dalykuose mokėjo įžvelgti sielos grožį. Jos straipsniai, montažai, įrašai, nuotraukos atspindi ne tik švietimo, kultūros sritį, bet yra svarbūs ir Dzūkijos krašto istorijai, dzūkų tarmės išsaugojimui. Jos rašiniai spaudoje dzūkų tarme susilaukė palankaus įvertinimo. Mums liko Antaninos sudarytas dzūkų kalbos žodynėlis, dzūkiškai kurti eilėraščiai, pasakos. Prieš du dešimtmečius subūrė Dzūkijos regiono etnokultūrinės tradicijas puoselėjantį kolektyvą „Dzūkų pulkucis“, kuriame pati dainavo ir kūrė dainas. Kaip sako šio kolektyvo dainininkės, iškeliavo labai stipri dzūkė, kokių per 100 metų gimsta tik viena. Ne vienas buvęs šalia bendramintis nelengvai suspėdavo su vedle, kuri ir garbingo amžiaus sulaukusi turėjo daug ateities planų ir ragino juos atsakingai vykdyti.
2010 m. A.Urmanavičienei už dzūkų šnektos puoselėjimą įteikta Alytaus miesto kultūros premija. Jos atminimas pažinojusiųjų atmintyje išliks patriotiškumo pavyzdžiu. Kai gerbiame žmones, jų gyvenimas tęsiasi mūsų prisiminimuose.
Atsisveikinti su Antanina Urmanavičiene galima ritualinių paslaugų namuose ,,Gailestis“ (Maironio g., Alytus) birželio 12 d. nuo 15 val. ir 13 d..
Birželio 12 d. 18 val. šv. mišios Šv. Kazimiero bažnyčioje (Varėnos g.).
Birželio 13 d. 14 val. laidotuvės kapinėse Daugų g.
Komentarai
Palikite savo komentarą
O, ji turi tą patį…
Komentaras
O, ji turi tą patį gimtadienį kaip ir mano močiutė. connections game
TAIP TAI TIKRA DZŪKĖ,…
Komentaras
TAIP TAI TIKRA DZŪKĖ, NUOSTABI MOKYTOJA, AŠ DŽIAUGIUOSI, KAD BUVAU JOS MOKINĖ.
ILSĖKITĖS RAMYBĖJE.