Ha­na­mi: žie­dų žiū­rė­ji­mo šven­tė Ja­po­ni­jo­je ir Aly­tu­je – tie­siog gro­žė­tis pa­va­sa­riu

Pri­me­na šim­ta­me­čius lie­tu­viš­kus ąžuo­lus

„Ma­no sva­jo­nė bu­vo pa­ma­ty­ti Ja­po­ni­ją, bet pa­si­se­kė ke­liau­ti ten tuo me­tu, kai žy­di sa­ku­ros. Re­gi­nys – jau­di­nan­tis iki aša­rų. Kar­tu ir tam tik­ra lo­te­ri­ja, nes sa­ku­rų žy­dė­ji­mo lai­kas kei­čia­si pri­klau­so­mai nuo gam­tos są­ly­gų, sun­ku nu­spė­ti, ka­da jis pra­si­dės. Mums la­bai pa­si­se­kė, nes pa­tai­kė­me per pa­tį žy­dė­ji­mą“, – sa­ko aly­tiš­kė, ke­lio­nių agen­tū­ros „Etu­na 100 ke­lio­nių“ va­do­vė Onu­tė Gruz­die­nė.

Į Ja­po­ni­ją ji vy­ko drau­ge su gru­pe, pir­mą­ja iš Lie­tu­vos, įleis­ta po il­gos ko­vi­di­nių drau­di­mų per­trau­kos, vi­siš­kai su­stab­džiu­sios tu­riz­mą į šią ša­lį. Ke­lio­nė bu­vo in­ten­sy­vi ir tu­ri­nin­ga, per 14 die­nų nu­va­žiuo­ta dau­giau kaip tūks­tan­tis ki­lo­met­rų, ir vi­sur ke­liau­to­jus ly­dė­jo ne­si­bai­gian­tis sa­ku­rų žy­dė­ji­mas.

„Ja­po­ni­jo­je sa­ku­ros au­ga vi­sur, pri­va­čiuo­se kie­muo­se ir vie­šuo­siuo­se par­kuo­se, jų alė­jos tę­sia­si ki­lo­met­rus, o sa­vo dy­džiu me­džiai pri­me­na šim­ta­me­čius lie­tu­viš­kus ąžuo­lus. Ma­ty­da­mos šį gro­žį mū­sų gru­pės ke­liau­to­jos brau­kė aša­ras. Pas mus la­bai gra­žu, kai obe­lys žy­di, nuo­sta­būs jų žie­dai, bet me­džiai pa­vie­niai, o Ja­po­ni­jo­je sa­ku­rų – dau­gy­bė. Kio­te te­ko lan­ky­tis vie­na­me iš tri­jų gar­siau­sių šios ša­lies so­dų – Še­šių to­bu­ly­bių so­de, ne­ži­nau, ar gy­ve­ni­me dar pa­ma­ty­siu ką nors gra­žes­nio. Ste­buk­las, ką ga­li su­kur­ti gam­ta, kai žmo­gus jai sub­ti­liai pa­de­da“, – sa­ko O.Gruz­die­nė.

Dėl kli­ma­to kai­tos sa­ku­ros sklei­džia­si vis anks­čiau

Sa­ku­rų žy­dė­ji­mas Ja­po­ni­jo­je – ypa­tin­gas lai­kas ne tik tu­ris­tams, bet ir pa­tiems Te­kan­čios Sau­lės ša­lies gy­ven­to­jams. Šie­met žy­dė­ji­mas pra­si­dė­jo de­šim­čia die­nų anks­čiau nei įpras­tai. Ja­po­ni­jo­je sa­ku­ros dar vi­sai ne­se­niai pra­žys­da­vo ba­lan­dį, ta­čiau pas­ta­ruo­sius ke­le­tą me­tų ja­po­ni­nės vyš­nios sklei­džia­si jau ko­vo pa­bai­go­je.

Apie sa­ku­rų žy­dė­ji­mo pra­džią sos­ti­nė­je To­ki­ju­je pa­skel­bia di­džio­sios nau­jie­nų agen­tū­ros, tie­sio­gi­nes tran­slia­ci­jas su­ren­gia te­le­vi­zi­jos. Žy­dė­ji­mo se­zo­no pra­džia nu­sta­to­ma pa­gal To­ki­jo Ja­su­ku­nio šven­tyk­lo­je au­gan­čią sa­ku­rą, ste­bint ži­niask­lai­dos at­sto­vams ir smal­suo­liams, nau­jie­ną pa­skel­bia Ja­po­ni­jos me­te­o­ro­lo­gi­jos agen­tū­ros pa­rei­gū­nas.

Sa­ku­rų žy­dė­ji­mo Ja­po­ni­jo­je reikš­mę liu­di­ja ir tai, kad šį pro­ce­są ste­bi moks­li­nin­kai, ana­li­zuo­ja ten­den­ci­jas: ma­no­ma, kad anks­ty­viau­sias žy­dė­ji­mas iki šių me­tų bu­vo už­fik­suo­tas 1236, 1409, 1612 me­tais.

Eks­per­tų tei­gi­mu, sa­ku­ros Ja­po­ni­jo­je žy­di vis anks­čiau dėl kli­ma­to kai­tos. Pas­ta­rie­ji pa­va­sa­riai Ja­po­ni­jo­je bu­vo kiek ki­to­kie, nes dėl ka­ran­ti­no ri­bo­ji­mų pa­žiū­rė­ti sa­ku­rų žy­dė­ji­mo ne­bu­vo įlei­džia­mi įpras­tai šiuo me­tu į ša­lį plūs­tan­tys už­sie­nio tu­ris­tai, o ir pa­tys ja­po­nai lai­kė­si rei­ka­la­vi­mų ne­si­bū­riuo­ti.

Po sa­ku­ro­mis ga­li­ma sva­jo­ti, me­di­tuo­ti ir tie­siog džiaug­tis

„Mil­ži­niš­ką įspū­dį pa­lie­ka ne tik pats sa­ku­rų žy­dė­ji­mas, bet ir tai, kaip ja­po­nai mo­ka džiaug­tis šiuo gro­žiu, sten­gia­si kuo dau­giau lai­ko pra­leis­ti mies­tų par­kuo­se ar­ba gat­vė­se ir vi­sur, kur pa­so­din­tos sa­ku­ros. Nuo ry­to juo­se ren­ka­si žmo­nės ir įsi­tai­so po žy­din­čiais me­džiais. Įsi­tai­so ant pa­tie­sa­lų, kai ku­rie at­si­ne­ša ma­žus sta­liu­kus ar kė­du­tes bei už­kan­džius. Dau­ge­lis at­ei­na vil­kė­da­mi na­cio­na­li­niais kos­tiu­mais, mie­lai įsi­am­ži­na su tu­ris­tais. Šei­mos, jau­ni­mas, vi­si mė­gau­ja­si tra­di­ci­niais pik­ni­kais po sa­ku­ro­mis“, – pa­sa­ko­ja aly­tiš­kė.

Sa­ku­rų žy­dė­ji­mo lai­ku šven­čia­ma šven­tė, ku­rią ja­po­nai va­di­na ha­na­mi – „žie­dų žiū­rė­ji­mas“. Ką ga­li­ma veik­ti po žy­din­čio­mis sa­ku­ro­mis? Ja­po­nai tie­siog mė­gau­ja­si pro­ce­su: ben­drau­ja, už­kan­džiau­ja, ge­ria ar­ba­tą, me­di­tuo­ja, sva­jo­ja ar tie­siog ty­liai ste­bi žie­dus.

„Man la­bai pa­tin­ka ke­liau­ti, ta­čiau la­biau­siai mėgs­tu lan­ky­tis to­se ša­ly­se, iš ku­rių ga­liu kaž­ko pa­si­mo­ky­ti. Ja­po­ni­ja ža­vi sa­vo šva­ra, tvar­ka, kul­tū­ra. Nuo­sta­bu, kaip ja­po­nai sau­go sa­vo gam­tą, jie ne­šiukš­li­na. Be­je, vie­šo­se vie­to­se re­tai kur pa­ma­ty­si šiukš­lia­dė­žes, nes kiek­vie­nas pri­va­lo pa­si­im­ti sa­vo šiukš­les, ku­rias at­si­ne­šė į par­ką ar ki­tą vie­šą vie­tą. Te­ko ma­ty­ti, kaip mer­gai­tė kram­to­mo­sios gu­mos ga­ba­lė­lį įsi­de­da į spe­cia­lią dė­žu­tę, o ne iš­me­ta. Ja­po­nės ne­šio­ja­si sa­vo rank­šluostėlius ran­koms, kad ne­rei­kė­tų nau­do­ti vien­kar­ti­nių po­pie­ri­nių, jie la­bai sau­go me­džius“, – pa­ste­bi O.Gruz­die­nė.

Iš Ja­po­ni­jos lie­tu­viai „iš­si­ve­žė“ ir tam tik­rą ge­ros ty­los po­jū­tį – pa­tys pa­ste­bė­jo, kad kal­ba ty­liau, pa­gar­bus nu­si­len­ki­mas ir ne­by­lus ačiū ša­lia esan­čiam – dar vie­na nuo­sta­bi tra­di­ci­ja.

Aly­tu­je sa­ku­ros ir­gi už­augs

Sa­ku­rų žy­dė­ji­mo ha­na­mi šven­tė, šven­čia­ma Ja­po­ni­jo­je, iš­li­ko ne­pa­ki­tu­si jau tūks­tan­čius me­tų. Ji sim­bo­li­zuo­ja at­gi­mi­mą, be­si­kei­čian­tį gy­ve­ni­mo cik­lą, tra­pu­mą ir džiaugs­mą. Po tam­sios, niū­ros, il­gos žie­mos at­ėjęs pa­va­sa­rio šėl­smas įtrau­kia žmo­nes vi­sai ne­svar­bu, ku­rio­je ša­ly­je jie gy­ven­tų – Lie­tu­vo­je ar Ja­po­ni­jo­je.

„Nie­ko čia įspū­din­go – lie­tu­viš­kos vyš­nios ir kriau­šės žy­di gra­žiau“, – to­kia nuo­mo­nė ne­re­tai nu­skam­ba dis­ku­si­jo­je, pa­gy­vė­jan­čio­je kiek­vie­ną pa­va­sa­rį, kai žie­dus sklei­džia sa­ku­ros. Dis­ku­si­jos es­mė – mums ne­rei­kia ja­po­niš­kos kul­tū­ros, nes tu­ri­me lie­tu­viš­ką.

„Kęs­tu­čiui Pta­kaus­kui jau da­bar ga­li­ma nu­si­lenk­ti už tai, ką jis pa­da­rė Aly­tu­je, skleis­da­mas ja­po­niš­ką dva­sią ir leis­da­mas mums pa­žin­ti Te­kan­čios Sau­lės ša­lies kul­tū­rą. Aš ne­abe­jo­ju, kad il­gai dar jam mies­tie­čiai dė­kos, ypač ta­da, kai sa­ku­ros už­augs. Pa­ti­kė­ki­te, tie di­de­li me­džiai yra ne­pa­pras­tai gra­žūs, kai ap­si­pi­la žie­dais!“ – sa­ko O.Gruz­die­nė.

Aly­tiš­kė svars­to, kad po žy­din­čio­mis sa­ku­ro­mis Ža­lio­jo­je gat­vė­je ka­da nors at­si­ras ir dau­giau veiks­mo, juk čia ga­lė­tų skam­bė­ti gy­vos lie­tu­viš­kos dai­nos, tu­ri­me tiek nuo­sta­bių me­no ko­lek­ty­vų, ku­rie ten ga­lė­tų pa­si­ro­dy­ti. Be ki­ta ko, ha­na­mi mo­ko džiaug­tis gy­ve­ni­mo aki­mir­ka – žiū­rė­ti į žie­dus čia ir da­bar, nes tai nie­ka­da ne­pa­si­kar­tos, o ry­toj žied­la­piai jau kris. Kar­tais at­ro­do, kad su­sto­ti ir skir­ti lai­ko sa­vo min­tims po žy­din­čiu me­džiu tam­pa pra­ban­ga. Šis sa­vait­ga­lis tam – pui­kus me­tas.

Be­je, ha­na­mi šven­tės kul­mi­na­ci­ja – tas lai­kas, kai pra­de­da kris­ti žied­la­piai. Ma­čiu­sie­ji sa­ko, kad to jaus­mo ne­per­teiks jo­kia nuo­trau­ka – gau­sy­bė bal­tai raus­vų žied­la­pių nu­klo­ja vis­ką ap­lin­kui tar­si snie­gas.