„Gy­ve­ni­mas, kaip ir is­to­ri­ja, ta­ria­mo­sios nuo­sa­kos ne­tu­ri”

– Vi­dai, kaip at­si­ti­ko, kad is­to­ri­jos mo­ky­to­jo dar­bą iš­kei­tė­te į ak­to­rys­tę?

– Tie­siog su­pra­tau, kad pe­da­go­gi­ka vi­sam gy­ve­ni­mui – ne man. Po stu­di­jų Lie­tu­vos mu­zi­kos ir te­at­ro aka­de­mi­jo­je, kur Klai­pė­dos fa­kul­te­te bai­giau re­ži­sū­ros stu­di­jas, aš še­še­rius me­tus dės­čiau eti­ką ir is­to­ri­ją Pa­ne­mu­nės vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je. Taip pat bai­giau ke­tu­ris kur­sus is­to­ri­jos spe­cia­ly­bės Vil­niaus pe­da­go­gi­nia­me uni­ver­si­te­te. Pro­ble­ma ta, kad man bu­vo sun­ku iš­rei­ka­lau­ti, pri­mes­ti sa­vo va­lią, jau­čiau vi­di­nį dis­kom­for­tą tai da­ry­da­mas. Šis jaus­mas ska­ti­no pa­gal­vo­ti, ar mo­ky­to­jo dar­bas tik­rai ma­no pa­šau­ki­mas. Tie­sa, to­je mo­kyk­lo­je tu­rė­jau lė­lių te­at­rą „Dre­vi­nu­kas“. Da­bar ko­le­ga ak­to­rius Jo­nas Gai­žaus­kas va­do­vau­ja to pa­ties pa­va­di­ni­mo te­at­ro stu­di­jai – toks ste­buk­lin­gas su­ta­pi­mas. Bū­tent Jo­nui pra­si­ta­riau, kad mo­ky­to­ja­vi­mas ne­la­bai „ve­ža“. Sa­ko, tai at­eik pas mus, į te­at­rą. Šie­met bus dvi­de­šimt me­tų, kai pa­klau­siau ši­to pa­ta­ri­mo. Svar­biau­sia man bu­vo pri­tap­ti prie ko­lek­ty­vo, su­si­gy­ven­ti, nes mū­sų ap­lin­kos žmo­nės, nors švel­nūs ir mie­li, kiek­vie­nas su sa­vo po­van­de­ni­nė­mis sro­vė­mis. Ta­da vi­si bu­vo ga­na pa­to­gūs ben­dra­vi­mo pras­me, kaip ir da­bar, tik tru­pė­je jau kei­čia­si kar­tos.

– Kas pa­ska­ti­no rink­tis re­ži­sū­rą?

– Tu­rė­jau dvi aist­ras – bio­lo­gi­ją, nes la­bai do­mė­jau­si en­to­mo­lo­gi­ja, dru­gius ko­lek­cio­na­vau, ir te­at­rą, lan­kiau dra­mos stu­di­ją. Jai va­do­va­vo žmo­gus, ku­rį ir da­bar man la­bai mie­la su­tik­ti – Al­do­na Ba­la­lie­nė. Vė­liau į Aly­tų at­va­žia­vo Gin­ta­ras Na­su­ta­vi­čius, ku­ris čia sta­tė spek­tak­lį „Su­te­mų sak­mės“. Jis pa­klau­sė, ar ne­no­rė­čiau pa­ban­dy­ti įsto­ti į re­ži­sū­rą Klai­pė­dos fa­kul­te­te? G.Na­su­ta­vi­čius tuo me­tu bu­vo pats bai­gęs ši­tas stu­di­jas ir Aly­tu­je da­rė di­plo­mi­nį dar­bą. Taip ir įsto­jau.

– Tė­vai ne­pa­ta­rė rink­tis že­miš­kes­nės pro­fe­si­jos?

– Tė­vai no­rė­jo, kad stu­di­jos man pa­čiam pa­tik­tų. Į dak­ta­rus ar dan­tis­tus aš ir taip ne­pre­ten­da­vau, o is­to­ri­ja iki šiol yra ma­no sil­pny­bė, is­to­ri­nius do­ku­men­ti­nius fil­mus la­bai mėgs­tu žiū­rė­ti.

– Esa­te pri­gim­ti­nis aly­tiš­kis?

– Taip, Aly­tu­je gi­miau, už­au­gau, lan­kiau 1-ą ir 8-ą, kai pa­sta­tė 9-ą vi­du­ri­nę mo­kyk­lą – ir ten dar spė­jau pa­si­mo­ky­ti.

– Ak­to­rys­tė Jums – gy­ve­ni­mo bū­das, pro­fe­si­ja, kū­ry­ba?

– Čia kaip pa­si­žiū­rė­si ir su­si­dė­lio­si pri­ori­te­tus. Ger­biu, bet kar­tu ir su gai­les­čiu žiū­riu į žmo­nes, ku­rie bet ku­rio­je sri­ty­je yra dar­bo­ho­li­kai per­fek­cio­nis­tai, nes tai – dau­giau bė­da nei lai­mė. Ir jiems, ir ki­tiems. Jie nie­ka­da ne­pa­ten­kin­ti tuo, ką tu­ri. O šiaip ak­to­rys­tė yra įdo­mi sa­vo emo­ci­ja, pa­tir­ti­mis, pa­vyz­džiui, gast­ro­lių. Kaip ga­lė­čiau pa­mirš­ti gast­ro­les JAV ar Sa­kart­ve­le? Jei ne dar­bas te­at­re, Ame­ri­ko­je tik­rai ne­bū­čiau ap­si­lan­kęs. Ne­sa­kau, kad tai ma­no sva­jo­nių ša­lis, bet juk smal­su.

– Koks te­at­ras da­bar at­ro­do įdo­mus, svar­bus?

– Gal­būt man įdo­mus tas te­at­ras, ku­ris yra kaž­kuo nau­jas. Net­gi pa­ė­mus šian­die­nos ak­tu­a­li­ją, tai jau sa­vai­me įdo­mu, nes te­at­ras gy­vas. Čia ne ki­nas, kai nu­fil­ma­vo­me ir taš­kas, pa­dė­jo­me į len­ty­ną. Ko­dėl vie­ni spek­tak­liai gy­ve­na, o ki­ti nu­mirš­ta? Spek­tak­liai tu­ri la­bai įdo­mių is­to­ri­jų. Pa­vyz­džiui, „Tū­la“, ku­rios prem­je­ra bu­vo ro­do­ma prieš ke­lias sa­vai­tes. Re­ži­sie­rė Lo­re­ta Liau­sai­tė prieš 10 me­tų taip pat bu­vo pa­sta­čiu­si „Tū­lą“ pa­gal Jur­gį Kun­či­ną, bet vi­siš­kai ki­to­kį spek­tak­lį nei nau­ja­sis Her­kaus Kun­čiaus ir Al­ber­to Vi­džiū­no. Čia ir sly­pi vi­sas te­at­ro įdo­mu­mas.

– Aly­taus te­at­re pas­ta­ruo­ju me­tu ku­ria ne­ma­žai kvies­ti­nių re­ži­sie­rių. Ar ak­to­riui tai kas­kart nau­jas šan­sas, kad jį „per­skai­tys“ ki­taip?

– Ga­li taip bū­ti, o ga­li ir ne­bū­ti. Šiaip te­at­ro žmo­nės yra emo­cio­na­lūs, ne ko­kie mui­ti­nin­kai ar pro­ku­ro­rai, ku­rie žmo­giš­ką san­ty­kį la­bai ly­giai at­ma­tuo­ja, o mums sun­ko­ka nu­slėp­ti. Vi­sa­da jau­ti, ar re­ži­sie­rius ta­ve mėgs­ta, ar jam įdo­mu su ta­vi­mi dirb­ti. Ar­ba at­virkš­čiai. Ir ne­pa­sa­ky­si, kas dėl to kal­tas, tie­siog se­lia­vy. Die­vo do­va­na ak­to­riui, kai re­ži­sie­rius mo­ka la­bai tiks­liai pa­sa­ky­ti, ko iš ta­vęs no­ri. Ki­tam ne­pa­vyks­ta, tik mig­la ir ūkas. Pa­vyz­džiui, re­ži­sie­rius Ki­ri­las Glu­ša­je­vas ak­to­riams duo­da la­bai daug lais­vės, lei­džia im­pro­vi­zuo­ti...

– Kaip tik no­rė­jau pa­klaus­ti apie dė­dės Ju­ros vaid­me­nį K.Glu­ša­je­vo spek­tak­ly­je „Bro­liai ir se­sės“, už ku­rį bu­vo­te ap­do­va­no­tas „Te­at­rak­me­niu“.

– Man la­bai svar­bu pa­gau­ti per­so­na­žo cha­rak­te­rį, spal­vą, emo­ci­ją. Su­pras­ti, kaip jis mąs­to. Nes aš ne­su Vi­das, aš esu kaž­kas, kie­no vi­sai ki­to­kia biog­ra­fi­ja, gy­ve­ni­mo pa­tir­tis, ku­rios kaip Vi­das ga­liu tu­rė­ti ar ne­tu­rė­ti, ga­liu ir iš sa­vo gy­ve­ni­mo kaž­ką pa­si­sko­lin­ti, jei­gu tin­ka. O ta­da jau mo­kai­si teks­tą ir lip­dai vaid­me­nį. Ki­ti ak­to­riai, be­je, at­virkš­čiai, – bū­na, kad kaip „Tė­ve mū­sų“ iš­ka­la teks­tą, o ta­da jau ieš­ko štri­chų.

– Koks vaid­muo la­biau­siai įsi­mi­nė ir ko­dėl?

– Vi­du­je esu pa­ten­kin­tas Gu­gio vaid­me­niu spek­tak­ly­je „Ra­ga­nius“, ku­rį re­ži­sa­vo Ar­vy­das Kin­de­ris. Ne to­dėl, kad jis bu­vo pa­grin­di­nis, o dėl dzū­kiš­kos šnek­tos. Ma­no ma­ma ki­lu­si nuo Mi­ros­la­vo, bet gy­ven­da­ma Aly­tu­je ji dzū­kiš­kai ne­kal­bė­jo, tė­tis – že­mai­tis, nuo Klai­pė­dos kraš­to. Už­tat la­bai gra­žiai dzū­kiš­kai mo­kė­jo ma­no mo­čiu­tė, pas ku­rią pra­leis­da­vau va­sa­ras. Pa­aug­lys­tė­je tai man at­ro­dė „kai­mas/ pro­vin­ci­ja/ ne­gra­žu“, bet pas­kui tar­mė da­rė­si vis mie­les­nė. Re­pe­tuo­jant „Ra­ga­nių“ re­ži­sie­rius su­abe­jo­jo, ar pa­da­ry­si­me vi­są spek­tak­lį dzū­kiš­kai? Aš bu­vau už, nes ir Vin­cas Mic­ke­vi­čius-Krė­vė dzū­kas, ir mes Dzū­ki­jo­je gy­ve­na­me. Ši­tas vaid­muo man bran­gus sa­vo tar­miš­ku­mu iki šiol.

– Ak­to­rius į sce­ną iš­ei­na su vi­so­mis sa­vo nuo­tai­ko­mis, emo­ci­jo­mis, net­gi as­me­ni­nė­mis dra­mo­mis. Ypač pas­ta­ruo­ju me­tu, pra­si­dė­jus ka­rui Uk­rai­no­je, spek­tak­lis iš­va­lo min­tis ar rei­kia dar dau­giau pa­stan­gų per­si­jung­ti?

– Rei­kia pa­lik­ti emo­ci­jas, kai ei­ni į sce­ną, nes jos blaš­ko. Ne­se­niai bu­vo to­kia si­tu­a­ci­ja, kad prieš spek­tak­lį klau­siau per au­si­nes te­le­fo­ne ži­nias. K.Glu­ša­je­vas klau­sia: „Mu­zo­ną klau­sai?“ Ne, sa­kau, ži­nias, bet nau­jie­nos ge­ros. O jis: „Ne­si­ga­dink prieš spek­tak­lį, ne­klau­syk, nei ge­rų, nei blo­gų.“ Čia la­bai tei­sin­gas po­žiū­ris. Ki­ta ver­tus, jei­gu iš ša­lies pa­si­žiū­rė­jus į ki­tas pro­fe­si­jas, tai man la­biau gai­la tų, ku­rie pri­va­lo bū­ti rim­ti, nors pa­tys yra to­kie pat gy­vi žmo­nės. Net gai­liau nei ak­to­riaus, ku­rio­je vi­du­je vyks­ta dra­ma, o jis tu­ri vai­din­ti ko­me­di­ją.

– Tai įma­no­ma?

– Tu­ri iš­lai­ky­ti tam tik­rą dis­tan­ci­ją. Yra toks te­at­ri­nis ba­je­ris, kad, jei smaug­da­mas Dez­de­mo­ną Ote­las aki­mir­kai tuo pa­ti­kės, tai kvies­kit sa­ni­ta­rus. Yra ri­ba. Na, taip, su­ta­po, kad spek­tak­lį „Ma­ry­tė“, pa­sa­ko­jan­tį apie „vil­ko vai­kus“, rei­kė­jo ro­dy­ti ir pra­si­dė­jus ka­rui Uk­rai­no­je...

– Ko dar ne­ma­to žiū­ro­vas?

– Vis­ko gy­ve­ni­me bū­na, iš­ti­sai sek­tis ne­ga­li, o kar­tais tru­pu­tė­lį ne­pa­si­se­ka. Taip pat ir ak­to­riams. Ir dra­bu­žį ten­ka pri­lai­ky­ti sce­no­je, nes sa­ga iš­trū­ko. Ir rek­vi­zi­tas pa­ve­da. Mi­li­jo­ną kar­tų mes­tum rak­tus, bet ne­pa­tai­ky­tum į siau­rą tar­pą tarp sce­nos ra­to ir grin­dų, o, žiū­rėk, spek­tak­lio me­tu ne­ty­čia įstri­go. Ide­a­liai! Spė­jau pa­ma­ty­ti tik gran­di­nė­lę. Re­pli­ka eks­prom­tu: „Tai ką, pra­sme­go?!“ Sce­no­je ki­taip jau­ti net skaus­mą. Ko­ją, ro­dos, tru­pu­tį stuk­te­lė­jai, o pa­si­ro­do – mė­ly­nė kaip rei­kiant. Aiš­ku gai­liau­sia, kai ne­ty­čia už­gau­ni ko­le­gą. Esu al­kū­ne re­pe­ti­ci­jo­je pa­tai­kęs į vei­dą, mė­ly­nės ne­bu­vo, bet la­bai la­bai ne­ge­ras jaus­mas.

– Ką da­ro ak­to­riai, kai juos iš­tin­ka kū­ry­bi­nė kri­zė?

– At­si­pa­lai­duo­ja kam kaip iš­ei­na. Aš mėgs­tu pa­bū­ti vie­nas. Nors ne­su už­kie­tė­jęs žve­jys, bet va­sa­rą mie­lai pa­sė­džiu ant kran­to su meš­ke­re. Lai­mi­kis man vi­siš­kai ne­rū­pi, bet aiš­ku, tuš­čio­mis grįž­ti ne­si­no­ri, daž­niau­sia kaž­ką ir par­si­ne­šu. Ta­da ir sa­vo gy­ve­ni­mą per­lei­džiu per gal­vą, kas bu­vo gra­žaus, ko ne­bu­vo. Gy­ve­ni­mas, kaip ir is­to­ri­ja, ne­tu­ri ta­ria­mo­sios nuo­sa­kos – kas bū­tų, jei bū­tų bu­vę? Nė­ra nei va­kar, nei ry­toj, yra tik šian­dien. Rei­kia iš­mok­ti džiaug­ti tuo, ką tu­ri. Jei iš­tin­ka kri­zė – kū­ry­bi­nė ar ne, tai juk ir ji pra­eis. Vis­ko už­teks, vi­sas ne­gan­das įveik­si­me, kad tik ne­bū­tų ka­ro. Kaž­kaip per­si­kai­no­ja ver­ty­bės, kas anks­čiau at­ro­dė pro­ble­ma, da­bar – men­knie­kis. O net jei pro­ble­ma, tai ne to­kia ir di­de­lė, kai pa­si­žiū­ri į re­a­lią bė­dą.

– O Jū­sų šei­ma te­at­rą mėgs­ta?

– Ma­no žmo­na yra di­de­lė te­at­ro mė­gė­ja, sten­gia­si pa­ma­ty­ti vi­sas Aly­taus te­at­ro prem­je­ras, apie ma­no vaid­me­nį ir­gi pa­sa­ko, ką gal­vo­ja, net ne­rei­kia klaus­ti. Sū­nūs vai­kys­tė­je ma­tė la­bai daug te­at­ro, bet da­bar jie jau pa­aug­liai ir jiems rū­pi kiek ki­ti da­ly­kai, ma­tyt, vis­kam sa­vas lai­kas.