Gy­dy­to­ja Li­na Bog­dan: „La­bai džiau­giuo­si, kad pa­vyko iš­gel­bė­ti pa­cien­tą“

– Iš Jū­sų pa­cien­to mo­čiu­tės pa­sa­ko­ji­mo su­pra­tau, kad jau­nas žmo­gus pa­te­ko į si­tu­a­ci­ją, ku­ri iš me­di­kų rei­ka­lau­ja dau­giau ži­nių, ne­gu su­tei­kia stu­di­jos. Kas lė­mė sėk­min­gą baig­tį?

– Taip, si­tu­a­ci­ja bu­vo grės­min­ga ir gy­vy­bei pa­vo­jin­ga – la­bai gau­sus krau­ja­vi­mas iš bur­nos. Šio­je si­tu­a­ci­jo­je bu­vo rei­ka­lin­gos ne pa­pil­do­mai įgy­tos ži­nios, bet grei­ta re­ak­ci­ja ir tei­sin­gi spren­di­mai. Ge­rą baig­tį lė­mė kar­tu dir­bu­sių ko­le­gų pa­tir­tis, ko­man­di­nis dar­bas, grei­tas re­a­ga­vi­mas ir šiek tiek – lai­min­gas at­si­tik­ti­nu­mas. Tuo me­tu bu­vau li­go­ni­nė­je, nors sa­vait­ga­liais bu­džiu na­muo­se.

– Pa­tiks­lin­siu, kad klau­si­mą ir krei­piau į tai, jog ne vi­suo­met ži­nios tam­pa pa­grin­di­niu sver­tu, o eks­tre­ma­liu at­ve­ju svar­bi ir Jū­sų pa­mi­nė­ta grei­ta re­ak­ci­ja. O tuo­met, kai įvei­kė­te su­dė­tin­gą, ne­kas­die­niš­ką si­tu­a­ci­ją, ko­kie jaus­mai ap­lan­kė? Kas šir­dy­je pa­li­ko?

– Su­val­džius si­tu­a­ci­ją, pro akis pra­bė­go ga­li­mi sce­na­ri­jai, ko­kios ga­lė­jo bū­ti baig­tys, nes dir­bant ne­bu­vo lai­ko apie tai gal­vo­ti. At­li­kus dar­bą, at­ėjo pa­leng­vė­ji­mas, bu­vo la­bai džiu­gu, kad vis­kas bai­gė­si ge­rai.

– Ko­dėl pa­si­rin­ko­te me­di­ci­ną ir kuo pa­trau­kė oto­ri­no­la­rin­go­lo­go spe­cia­li­za­ci­ja? Be­je, ka­žin ko­dėl toks grioz­diš­kas pa­va­di­ni­mas?

– Esu ki­lu­si iš Bir­žų. Gy­dy­to­ja no­rė­jau bū­ti nuo 3 kla­sės. Ge­rai at­si­me­nu mo­ky­to­jos po­kal­bį su ma­ma tė­vų su­si­rin­ki­mo me­tu, ku­ri sa­kė, kad vai­kas ga­bus, rei­kia kaž­kur nu­kreip­ti, ne­si­blaš­ky­ti į skir­tin­gas sri­tis. Tuo­met mo­ky­to­ja pa­klau­sė ma­nęs, kuo no­riu bū­ti? At­sa­kiau – gy­dy­to­ja. Ma­ma į ma­no no­rą pa­žiū­rė­jo kaip į ne­la­bai re­a­lią sva­jo­nę, nes tuo me­tu įsto­ti į me­di­ci­nos stu­di­jas bu­vo la­bai su­dė­tin­ga, ma­nau, tai man bu­vo dar di­des­nis pa­ska­ti­ni­mas siek­ti sa­vo tiks­lo.

Oto­ri­no­la­rin­go­lo­go spe­cia­ly­bė pa­trau­kė dėl sa­vo įvai­ru­mo, pla­tu­mo ir ga­li­my­bių. Ga­liu dirb­ti su įvai­raus am­žiaus pa­cien­tais, ga­liu dirb­ti sky­riu­je ir ope­ruo­ti, bet ga­liu to ir ne­da­ry­ti, tik kon­sul­tuo­ti po­li­kli­ni­ko­je ar už­si­im­ti pri­va­čia veik­la. Dar­bas pri­ėmi­mo sky­riu­je su­tei­kia daug ad­re­na­li­no, ten­ka su­si­dur­ti su įvai­rio­mis sku­bio­mis si­tu­a­ci­jo­mis. Au­sų, no­sies, ger­klės, ryk­lės li­gos, gal­vos svai­gi­mai, on­ko­lo­gi­ja – vis­ko daug, yra kur to­bu­lė­ti, ma­žai mo­no­to­ni­jos.

Na, o toks grioz­diš­kas spe­cia­li­za­ci­jos pa­va­di­ni­mas su­kur­tas pa­gal lo­ty­niš­ką spe­cia­ly­bės pa­va­di­ni­mą: au­sys-no­sis-ger­klė/ryk­lė (oto-ri­no-la­rin­go-lo­gia).

– Ka­da su­si­pa­ži­no­te su Aly­tu­mi?

– Mo­kiau­si Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­te, o ma­no dar­bo po­kal­bis Aly­tu­je buvo kartu ir pir­mas ap­si­lan­ky­mas Dzū­ki­jos sos­ti­nė­je.

– Ko­kia Jū­sų gy­ve­ni­mo fi­lo­so­fi­ja?

– La­bai sun­kus klau­si­mas, il­gai apie tai mąs­čiau. Ma­nau, kad rei­kia gy­ven­ti ir elg­tis su ki­tais taip, kaip no­rė­tum, kad elg­tų­si su ta­vi­mi. La­bai svar­bu iš­lik­ti sa­vi­mi, va­do­vau­tis sa­vo ver­ty­bė­mis, ne­pra­ras­ti žmo­giš­ku­mo, dė­ti di­de­les pa­stan­gas į vi­sas veik­las, ku­rių imie­si, ta­da ir sėk­mė at­eis.

– Me­di­kų dar­bas – su­dė­tin­gas ir įtemp­tas. Kas pa­de­da at­si­jung­ti nuo min­čių apie ji?

– Nuo dar­bo at­si­jung­ti pa­de­da šei­ma – vy­ras Cris­tian ir sū­nus Lu­kas bei drau­gai, mėgs­ta­ma veik­la. Kny­gos, fil­mai, se­ria­lai, ke­lio­nės.

– No­ri­si iš­girs­ti Jū­sų nuo­mo­nę ir apie tai, ar ne­var­gi­na dar­bas ke­lio­se įstai­go­se, ku­rios yra skir­tin­guo­se mies­tuo­se? Bent aš ne­įsi­vaiz­duo­ju sa­vęs dir­ban­čios ke­liuo­se lei­di­niuo­se. Ar ne­skau­di­na gy­dy­to­jų, kad ten­ka dirb­ti ke­liuo­se dar­buo­se, nes at­ly­gio vie­na­me ne­pa­kan­ka?

– Ži­no­ma, var­gi­na, ne­ma­nau, kad nors vie­nas gy­dy­to­jas ren­ka­si to­kį dar­bo po­bū­dį dėl ma­lo­nu­mo. Bū­tų ide­a­lu dirb­ti vie­no­je dar­bo vie­to­je, vie­nu eta­tu, bet, no­rint gy­ven­ti pa­to­giai, ten­ka dirb­ti ke­lio­se dar­bo vie­to­se ir di­de­liu krū­viu. Aiš­ku, skau­di­na ir tai, kad ne­pa­kan­ka­mai įver­tin­tas įdė­tas dar­bas, pa­stan­gos, nuo­lat pa­ti­ria­mas stre­sas.

– Ne­gal­vo­ja­te apie ga­li­my­bę dirb­ti sve­tur?

– Kaž­ka­da bu­vo pa­mąs­ty­mų, ypač per­var­gus ar il­gai ne­tu­rė­jus atos­to­gų, – gal lėk­ti pa­ban­dy­ti kur ki­tur, kur ga­li­ma už­dirb­ti dau­giau ir dirb­ti ma­žiau? Bet rim­tai ne­svars­čiau ir ne­svars­tau. La­bai bran­gi­nu tė­vus, drau­gus, ma­nau, bū­tų la­bai sun­ku iš­si­skir­ti.

– Mi­nė­jo­te nuo­var­gį. Ar me­di­kai pa­kan­ka­mai gal­vo­ja apie sa­vo svei­ka­tą, ar jau­ni gy­dy­to­jai su­sty­guo­ja gy­ve­ni­mą pa­gal svei­ka­tos spe­cia­lis­tų re­ko­men­da­ci­jas?

– Tik­rai ne, sa­ky­čiau prie­šin­gai. Daž­nai pa­ti pa­cien­tams pa­sa­ko­ju tai­syk­lin­gos mi­ty­bos re­ko­men­da­ci­jas, ypač ser­gant gast­ro­e­zo­fa­gi­nio re­fliuk­so li­ga, ir tuo me­tu pa­gal­vo­ju, kad pa­ti tą die­ną pie­tus pra­lei­dau, nes te­ko ope­ruo­ti, kon­sul­tuo­ti. Jei ne slau­gy­to­ja, tik­riau­siai apie van­de­nį ir­gi už­mirš­čiau, ji daž­nai pa­si­rū­pi­na, kad puo­de­ly­je bū­tų van­dens. Re­ko­men­duo­ja­mo žings­nių skai­čiaus ir­gi ne­su­ren­ku, au­gi­nu ma­žą vai­ką, jam no­ri­si skir­ti dau­giau dė­me­sio po il­gos dar­bo die­nos, tad į spor­to sa­lę ir­gi ne­nu­va­žiuo­ju.

– Ir Jū­sų re­cep­tas, o gal ri­tu­a­las, kaip įgau­ti vi­di­nės tvir­ty­bės, vi­są die­ną ne­pra­ras­ti ge­ros sa­vi­jau­tos?

– At­ras­ti lai­ko sau, mė­gia­mai veik­lai ir po­il­siui.