Gy­dy­to­ja Ja­ni­na Ka­ra­zi­jie­nė: „Užaugau prie Miesto sodo“ (FOTO)

Ži­no­mas mo­ky­to­jas mo­kė skai­ty­ti ir ra­šy­ti

„Gal tik­res­nio aly­tiš­kio už ma­ne rei­kė­tų pa­ieš­ko­ti. Pa­ti gi­mu­si, už­au­gu­si Aly­tu­je, ma­no tė­vai, se­ne­liai aly­tiš­kiai. Ir mes vi­si iš Pul­ko gat­vės, čia tu­rė­jo­me na­mą, tė­vas na­muo­se bu­vo įsi­ren­gęs ba­tų tai­syk­lą, o ma­ma au­gi­no mus, ke­tu­ris vai­kus. Liūd­na, bet šian­dien tik aš vie­na li­ku­si iš tų ke­tu­rių. Da­bar tė­viš­kės na­mo vie­to­je sto­vi dau­gia­bu­tis. Už­au­gau prie Mies­to so­do, gra­žaus ro­žy­no ja­me, man iki šiol ta vie­ta la­bai bran­gi. Gai­la, kad dėl svei­ka­tos ne­ga­liu daž­nai jos ap­lan­ky­ti“, – nuo pra­džių pra­džios Aly­tu­je pra­de­da pa­sa­ko­ji­mą Ja­ni­na, pa­klaus­ta apie vai­kys­tę.

Ji ge­rai pri­si­me­na, kaip tė­vų na­muo­se daž­nai lan­ky­da­vo­si gar­sus Aly­taus mo­ky­to­jas Ka­zys Kli­ma­vi­čius, ku­riam pa­min­klas da­bar pa­sta­ty­tas prie  Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go gim­na­zi­jos. Bū­tent jis kar­tu su tė­vu Ja­ni­ną mo­kė skai­ty­ti ir ra­šy­ti, o pa­mo­kos bu­vo įsi­min­ti­nos, nes mer­gai­tė la­bai grei­tai vis­ko iš­mo­ko.

Ka­dan­gi Ja­ni­nos tė­vas la­bai my­lė­jo vai­kus, o prie na­mo Pul­ko gat­vė­je bu­vo įreng­ta fut­bo­lo aikš­te­lė, tai jis iš ba­tams tai­sy­ti ir siū­ti skir­tos odos ir gu­mos pa­siu­vo fut­bo­lo ka­muo­lį. „Jūs tik įsi­vaiz­duo­kit, tais lai­kais tu­rė­ti fut­bo­lo ka­muo­lį. Kaž­kas ne­ma­ty­to ir ne­su­pran­ta­mo“, – tar­si į sa­vo ir prieš­ka­rio vai­kų vai­kys­tę grį­žo pa­šne­ko­vė.

Anuo­met lau­ko žai­di­mus, spor­tą pa­mė­go ir pa­ti Ja­ni­na – jau po me­di­ci­nos moks­lų Kau­ne, į Aly­tų dirb­ti gy­dy­to­ja grį­žu­si jau­na mo­te­ris su me­di­kių ko­man­da net bu­vo iš­ko­vo­ju­si tre­čią vie­tą res­pub­li­ki­nė­se tin­kli­nio var­žy­bo­se. 

Kaip lit­ras spi­ri­to iš­gel­bė­jo vy­ro gy­vy­bę

Pa­klaus­ta, ko­dėl pa­si­rin­ku­si me­di­kės ke­lią, Ja­ni­na at­sa­ky­mo il­gai nei­eš­ko, pa­reikš­da­ma vi­sa­da no­rė­ju­si pa­dė­ti žmo­nėms, ypač ma­mai, ku­ri tu­rė­jo ne vie­ną sun­kią li­gą.

O ne­tru­kus da­bar gar­baus am­žiaus su­lau­ku­si, bet vis­ką ge­rai pri­si­me­nan­ti mo­te­ris pa­pa­sa­ko­jo vie­ną grau­džią, tar­si jos gy­ve­ni­mo ke­lio pa­si­rin­ki­mą liu­di­jan­čią is­to­ri­ją.

Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro pra­džio­je, nors Ja­ni­nai bu­vo tik sep­ty­ne­ri me­tai, ji ge­rai su­pra­to, kad rei­kia ruoš­tis ei­ti fron­tą.
„Ga­vu­si pi­ni­gų nu­si­pir­kau lit­rą tik­ro spi­ri­to, mar­lės, su­si­dė­jau į kup­ri­nu­kę ir lau­kiau, ka­da rei­kės ei­ti į fron­tą. Kai su tė­vais va­žia­vo­me pas dė­dę į Vo­vų kai­mą Aly­taus ra­jo­ne, aš tą kup­ri­nu­kę pa­si­ė­miau. Dė­dė tu­rė­jo di­de­lį ūkį, aš­tuo­nias­de­šimt hek­ta­rų, daug dir­bo. Jau mums at­va­žia­vus, jis nu­ė­jo pa­žiū­rė­ti per­ri­ša­mų ar­klių, jie ga­nė­si prie ka­pi­nai­čių. Ir ką jūs ma­not? Ar­klius nu­šo­vė, o dė­dė pa­ma­tė su­žeis­tą juos per­ri­šu­sį vy­rą. Par­lė­kęs į na­mus dė­dė pra­ne­šė, kad į vy­rą pa­tai­kė pen­kios ske­vel­dros, pen­kios žaiz­dos ant jo kū­no. Aš, dar vai­kas bū­da­ma, lyg kaž­ką su­pras­da­ma pa­da­viau dė­dei lit­rą spi­ri­to. Tas nu­sku­bė­jo į ga­nyk­lą ir už­py­lė vi­są lit­rą ant žaiz­dų. Vy­rą iš­ti­ko šo­kas, bet at­si­ga­vo ir iš­gy­ve­no“, – pa­sa­ko­da­ma šią is­to­ri­ją mo­te­ris šiek tiek su­sig­rau­di­na, bet tuo pa­čiu jos bal­se pa­si­girs­ta ir šio­kia to­kia pa­si­di­džia­vi­mo gai­de­lė, kad nu­si­pirk­tas spi­ri­tas pa­si­tar­na­vo kil­niam tiks­lui.

Su vy­ru su­si­pa­ži­no stu­di­juo­da­mi

Ka­dan­gi Ja­ni­na nuo pat vai­kys­tės no­rė­jo bū­ti gy­dy­to­ja, bai­gus mo­kyk­lą net abe­jo­nių ne­ki­lo, kur to­liau stu­di­juo­ti. Pa­si­rin­ki­mas – tuo­me­tis Kau­no me­di­ci­nos ins­ti­tu­tas ir nie­kur ki­tur. Ji čia su­si­pa­ži­no ir dar bes­tu­di­juo­jat su­si­tuo­kė su vy­ru Ka­zi­mie­ru Ka­ra­zi­ja nuo Ku­piš­kio.

„Kai nu­va­žia­vau į jo tė­viš­kę ir tė­vai pa­ma­tė, kad mo­ku melž­ti kar­vę, la­bai ste­bė­jo­si – iš mies­to, o mo­ka to­kį dar­bą. Ne­svar­bu, kad mes gy­ve­no­me mies­te, bet lai­kė­me ir kar­ves, ir par­šus, nes rei­kė­jo iš­gy­ven­ti“, – ir vėl į jau­nas die­nas pri­si­mi­ni­mais su­grįž­ta mo­te­ris.

Kai bai­gu­si me­di­ci­nos moks­lus į Aly­tų dirb­ti vi­daus li­gų gy­dy­to­ja su­grį­žo Ja­ni­na Ka­ra­zi­jie­nė, vy­ro, par­va­žiuo­jan­čio po chi­rur­gi­jos stu­di­jų, dar te­ko pa­lauk­ti. Mat jis dve­jiems me­tams bu­vo pa­im­tas į ka­riuo­me­nę.

Tra­giš­kai su­si­klos­čius vy­ro li­ki­mui, Ja­ni­na pa­kan­ka­mai anks­ti li­ko naš­le, au­gi­nan­čia du vai­kus – Ra­są ir Gin­ta­rą, ku­rie abu bai­gė aukš­tuo­sius moks­lus, su­kū­rė šei­mas ir šian­dien mo­te­ris jau ga­li džiaug­tis ne tik tri­mis anū­kė­mis, vie­nu anū­ku, bet ir dviem pro­anū­kiais bei vie­na pro­anū­ke. 

Ko­va už tei­sy­bę – ko­va už po­li­kli­ni­ką

Ir šio­je vie­to­je ne­ga­li ne­pa­mi­nė­ti duk­ros Ra­sos pa­ste­bė­ji­mo apie tai, kad ma­ma šei­mo­je yra va­di­na­ma Vi­ne­tu. Tai – gar­saus nuo­ty­kių ro­ma­nų au­to­riaus Kar­lo Ma­jaus su­kur­tas per­so­na­žas, ko­vo­jan­tis už tei­sy­bę.

Ja­ni­nai vien vi­daus li­gų gy­dy­to­ja il­gai dirb­ti ne­te­ko. Grei­tai bu­vo pa­ste­bė­ti jos or­ga­ni­za­ci­niai su­ge­bė­ji­mai ir ji ta­po Aly­taus li­go­ni­nės tuo­me­čio va­do­vo, va­din­to vy­riau­siuo­ju gy­dy­to­ju, pa­va­duo­to­ja po­li­kli­ni­kos dar­bui ar­ba po­li­kli­ni­kos ve­dė­ja. 

„Taip tik va­di­no­si ma­no pa­rei­gos, bet po­li­kli­ni­ka ta­da Aly­tu­je vei­kė net de­vy­nio­se vie­to­se...

Daugiau apie tai skaitykite laikraščio „Alytaus naujienos“ 14007 numeryje.

© Laikraščio „Alytaus naujienos“ publikacijų autorystė yra saugoma

℗ Teksto perpublikavimas žiniasklaidos priemonėse draudžiamas *

* Išskyrus atvejus, kai sudaroma raštiška perpublikavimo sutartis. 

Kreiptis el. p. redakcija@alytausnaujienos.lt

Informacija telefonu 031551449