Gi­ta Sa­ka­laus­kie­nė: „Švie­ti­mo įstai­gų ny­ki­mas man, kaip pe­da­go­gei, pa­ty­ru­siai ir la­bai ar­ti­mai iš­gy­ve­nu­siai tris kai­mo mo­kyk­lų už­da­ry­mus, tai yra pats skau­džiau­sias klau­si­mas”

– Ko­kie bu­vo be­si­bai­gian­tys me­tai Jums ir Jū­sų va­do­vau­ja­mai ben­druo­me­nei?

– Vi­so­mis pras­mė­mis bu­vo itin ra­mūs. Jo­kių aud­rin­gų šven­čių, pro­jek­tų. Ben­druo­me­nė drei­fuo­ja. Ti­kiuo­si, ki­ti me­tai bus ak­ty­ves­ni.

– Ar iš tie­sų kai­mų ben­druo­me­nės pir­miau­sia su­si­bu­ria tam, kad iš­spręs­tų vie­ną ar ki­tą įsi­se­nė­ju­sią pro­ble­mą? Ka­da ir ko­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis įsi­stei­gė Jū­sų ben­druo­me­nė?

– Grei­čiau­siai, kad tie­sa. Mū­sų ben­druo­me­nė taip pat ne iš­im­tis. Prie ben­druo­me­nės pri­si­jun­giau prieš pen­ke­rius me­tus, bet prieš ma­ne bu­vu­si pre­zi­den­tė Jur­gi­ta mi­nė­jo, kad ben­druo­me­nę 2010 me­tais įstei­gė bū­tent dėl nau­ja­ku­rių no­ro tu­rė­ti as­fal­tuo­tą ke­lią, o tam rei­kė­jo įsi­sa­vin­ti pro­jek­ti­nes lė­šas.

– Ko­kiais nu­veik­tais dar­bais ga­li­te pa­si­gir­ti?

– Per pen­ke­rius me­tus ne­ma­žai nu­veik­ta: iš­si­va­lė­me tven­ki­nį, su­si­tvar­kė­me rek­re­a­ci­nę zo­ną, ku­ri va­sa­ros die­no­mis bū­na la­bai po­pu­lia­ri, tu­ri­me dau­gia­funk­cę spor­to aikš­te­lę, vai­kų žai­di­mo aikš­te­lę.

Kas­met da­ly­vau­ja­me vai­kų ir jau­ni­mo už­im­tu­mo pro­gra­mo­je bei ren­gia­me spor­to šven­tes.

Abi pro­gra­mos re­mia­mos Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės lė­šo­mis. Jau dau­gy­bę me­tų ma­žuo­sius gy­ven­to­jus ir ne tik džiu­gi­na­me su­tik­da­mi Ve­ly­kas ir Ka­lė­das – įren­gia­me šven­ti­nius kie­me­lius, su­ku­ria­me šven­ti­nę nuo­tai­ką.

Kas­met bu­ria­mės ap­lin­kos tvar­ky­mo ak­ci­jo­je „Da­rom“.

– Ko­kie ar­ti­miau­si dar­bai lau­kia ben­druo­me­nės?

– Ar­tė­ja Ka­lė­dos, pa­ma­žu ku­ria­mas ka­lė­di­nis kie­me­lis. Me­tų ga­le – nuo­bo­džios ata­skai­tos ir pa­si­ža­dė­ji­mai bei pla­nai ki­tiems me­tams.

– Ko­kias pa­grin­di­nes šian­die­nos kai­mo pro­ble­mas ga­lė­tu­mė­te įvar­dy­ti?

– Pa­grin­di­nės – dar­bo vie­tų trū­ku­mas, kul­tū­ros ren­gi­nių sto­ka. Jau­ni­mui la­bai trūks­ta veik­los, už­im­tu­mo.

Su­dė­tin­ga si­tu­a­ci­ja su trans­por­to pa­slau­go­mis. Švie­ti­mo įstai­gų ny­ki­mas man, kaip pe­da­go­gei, pa­ty­ru­siai ir la­bai ar­ti­mai iš­gy­ve­nu­siai tris kai­mo mo­kyk­lų už­da­ry­mus, tai yra pats skau­džiau­sias klau­si­mas.

– Jū­sų nuo­mo­ne, kur link Lie­tu­vos kai­mai ei­na, ar ta kryp­ti­mi, ku­ria Jums no­ri­si, kad ei­tų?

– Kai­mai tuš­tė­ja. Gai­la. Se­no­se so­dy­bo­se vos vie­nas ki­tas se­no­lis, jau­ni­mas ne­no­riai ren­ka­si ato­kias kai­mo vie­tas. Ne­pa­trauk­lu, ne­pa­to­gu jau­nam žmo­gui gy­ven­ti kai­me, ku­ria­me nė­ra dar­že­lio, mo­kyk­los, kul­tū­ros na­mų, pra­mo­gų.

Sep­ty­nio­li­ka me­tų dir­bu ra­jo­no mo­kyk­lo­se, ap­mau­du, bet ma­žų­jų kai­mo mo­kyk­lė­lių li­ko vos dvi. O kai mirš­ta mo­kyk­la, su ja kar­tu ap­mirš­ta ir kai­mas – ne­be­lie­ka kai­me gy­vas­ties, mo­kyk­li­nių šven­čių, vai­kų kle­ge­sio.

No­rė­tų­si, kad kai­mai gy­vuo­tų ne tik va­sa­rą, kai į gam­tą plūs­ta mies­tie­čiai pail­sė­ti.

– Prak­ti­ka ro­do, kad stip­rios tos ben­druo­me­nės, ku­rio­se vei­kia ko­man­da. Jūs tu­ri­te ko­man­dą?

– La­bai gai­la, bet ne. Ben­druo­me­nę te­oriš­kai vie­ni­ja per 40 na­rių, bet to­li gra­žu ne­pa­si­žy­mi­me vie­nin­gu­mu.

Svars­tau sau, gal bū­tų ki­taip, jei ben­druo­me­nė bū­tų su­si­kū­ru­si ne dėl ma­te­ria­li­nės ge­ro­vės, o la­biau dėl dva­si­nių, kul­tū­ri­nių su­me­ti­mų. Gal man pa­čiai trūks­ta ge­bė­ji­mų ar kom­pe­ten­ci­jų su­bur­ti žmo­nes, ne­ži­nau. Ma­no su­pra­ti­mu, ben­druo­me­ni­nė veik­la ne­tu­rė­tų bū­ti įpa­rei­go­jan­ti kaž­kuo, juk ir aš jai at­sto­vau­ju be at­ly­gi­ni­mo, vi­sus dar­bus at­lie­ku iš ge­ros va­lios.

Gra­žioms šven­tėms su­reng­ti ar šiaip ko­kiai min­čiai įgy­ven­din­ti vi­suo­met re­miuo­si į dvi-tris mo­te­ris, ku­rios net nė­ra ben­druo­me­nės na­rės, bet vi­suo­met no­riai pa­de­da. Tie­sa, ne­ga­liu ne­pa­mi­nė­ti, pa­de­da ir vie­nas vy­ras. Esu be ga­lo dė­kin­ga jiems. Na ir, ži­no­ma, vi­sa­da pa­de­da šei­ma. Ačiū ir jiems.

– Ar kai­mo žmo­nės mėgs­ta prie­kaiš­tau­ti, kad tas ar anas ne­pa­da­ry­ta?

– Ži­no­ma, ten­ka iš­klau­sy­ti daug ko, net to­kių da­ly­kų, ku­rie ne man tu­rė­tų bū­ti ad­re­suo­ti.

Esu pa­kan­ka­mai jaut­ri kri­ti­kai, kar­tais taip dū­šią su­spau­džia... Re­gis, da­rai, sten­gie­si, o kaž­kam vis tiek ne­ge­rai. At­ro­do, im­siu ir ne­be­da­ry­siu dau­giau nie­ko, bet at­si­tie­siu ir vėl ei­nu. Yra ir la­bai ma­lo­nių žmo­nių, bet tas šaukš­tas de­gu­to, kar­tais oi kaip vis­ką su­ga­di­na.

– Kaip se­ka­si ras­ti kal­bą su val­džios ins­ti­tu­ci­jo­mis?

– Ben­druo­me­nė nė­ra la­bai ak­ty­vi, tai ir tų rei­ka­lų su val­džios ins­ti­tu­ci­jo­mis ne­daug te­tu­ri­me. Ben­druo­me­nės švie­ti­mo ar in­for­ma­ci­jos sklai­dos klau­si­mais dau­giau­sia ben­drau­ja­me su Ne­mu­nai­čio se­niū­ni­ja.

Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė kas­met re­mia pro­jek­ti­nė­se veik­lo­se.

– Sa­ko­te, kad ne­sa­te la­bai ak­ty­vūs, bet tur­būt nau­ja­me­ti­nių tra­di­ci­jų tu­ri­te? Ka­lė­dų Se­ne­lio de­san­tas ne­ža­da nu­si­leis­ti?

– Ke­le­tą me­tų esa­me ren­gę eg­lu­tės įžie­bi­mo šven­tes sa­vo gy­ven­vie­tė­je, bet vis ma­žiau žmo­nių at­ei­da­vo, nu­spren­dė­me šią tra­di­ci­ją pa­leis­ti. Mies­tas ne­to­li, o ir pa­ti gy­ven­vie­tė nė­ra se­niū­ni­jos cen­tras, už­ten­ka, kad žmo­nės sa­vo kie­muo­se ir na­muo­se pa­si­puo­šia.

Tie­sa, pra­ei­tais me­tais sau­je­lė ak­ty­vių mo­te­rų la­bai pa­si­sten­gė kur­da­mos ka­lė­di­nį kie­me­lį prie dau­gia­bu­čių. Bu­vo la­bai gra­žu. Šie­met, pa­na­šu, kad bus kuk­liau. No­rė­tų­si ir ki­tų žmo­nių ini­cia­ty­vų su­lauk­ti.

– Nau­jų na­rių į ben­druo­me­nę įsi­jun­gia?

– Vi­si na­riai – sen­bu­viai. Ne­no­riai jun­gia­si žmo­nės į ben­druo­me­nę. Ne­ži­nau ko­dėl, gal bi­jo įsi­pa­rei­go­ji­mų, tik ne­ži­nau ko­kių. Esu gir­dė­ju­si nuo­mo­nę, kad kiek­vie­nas, gy­ve­nan­tis Už­upiuo­se, ir taip yra ben­druo­me­nės na­rys.

Iš da­lies tas ir­gi tie­sa, tik tai ne tas pats, kas pri­klau­sy­ti aso­cia­ci­jai. La­bai no­rė­tų­si pri­trauk­ti dau­giau jau­ni­mo, de­ja...

– Ar pa­ska­ti­na­te kuo nors tuos ak­ty­viau­sius na­rius?

– Tik­rai la­bai dė­kin­ga aso­cia­ci­jos bu­hal­te­ri­nius rei­ka­lus ne­at­ly­gin­ti­nai tvar­kan­čiai In­gri­dai Ra­guc­kie­nei. La­bai ope­ra­ty­viai tal­ki­na ne­gai­lė­da­ma sa­vo lai­ko. Tai ir yra ak­ty­viau­sia ben­druo­me­nės na­rė. Vi­suo­met šil­do nuo­šir­džiai iš­tar­tas „Ačiū“.

– Ko­kia yra ir ko­kia tu­rė­tų bū­ti kai­mo ben­druo­me­nių vie­ta vi­suo­me­nė­je?

– Ben­druo­me­nė yra ar­čiau­siai žmo­gaus, net ar­čiau nei se­niū­ni­ja. Su­si­tel­kę žmo­nės ga­li pa­da­ry­ti kur kas dau­giau nei po vie­ną. De­ja, trūks­ta to su­telk­tu­mo, stin­ga ini­cia­ty­vių žmo­nių. Nuo ly­de­rio la­bai daug kas pri­klau­so, bet juo ga­li bū­ti bet kas, ne­bū­ti­nai tai tu­ri bū­ti aso­cia­ci­jos va­do­vas.

Ben­druo­me­nės vyk­do dau­gy­bę funk­ci­jų, tu­ri daug įsi­pa­rei­go­ji­mų (fi­nan­si­nių, tei­si­nių, žmo­giš­kų­jų). Bet la­bai sun­ku vis­ką įgy­ven­din­ti, kai nė­ra tin­ka­mo fi­nan­sa­vi­mo.

Ben­druo­me­nėms stin­ga tei­si­nių ži­nių, bu­hal­te­ri­nių. Ben­druo­me­nių pir­mi­nin­kai, jiems tal­ki­nan­tys bu­hal­te­riai dir­ba ne­at­ly­gin­ti­nai, tas ir­gi ne­mo­ty­vuo­ja. Be­je, apie tai ne­la­bai kas ir ži­no. Dau­ge­lis ma­no, kad pir­mi­nin­kai gau­na at­ly­gi­ni­mą, to­dėl te­gul ir ati­dir­ba už jį.

Ben­druo­me­nėms va­do­vau­ja ak­ty­vūs, kai­mo rei­ka­lams ne­abe­jin­gi žmo­nės, ta­čiau jie nė­ra kom­pe­ten­tin­gi vi­sai klau­si­mais. Tik­rai trūks­ta ži­nių apie ko­ky­biš­ką ren­gi­nių ve­di­mą, vie­šuo­sius pir­ki­mus ir t. t.

Ma­nau, kad tiks­lin­ga bū­tų steig­ti ben­druo­me­nių pir­mi­nin­kų pa­rei­gy­bes, su­da­ry­ti są­ly­gas kai­mo žmo­nėms gau­ti jiems rei­kia­mas pa­slau­gas ne epi­zo­diš­kai, o nuo­lat, ypač to­se ben­druo­me­nė­se, ku­rios nė­ra prie se­niū­ni­jų cen­trų. Mes net pa­tal­pų tin­ka­mų ne­tu­ri­me.

Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė pa­gel­bė­jo ne­at­ly­gin­ti­nai su­teik­da­ma 9 kvad­ra­ti­nių met­rų pa­tal­pas dau­gia­bu­čio bu­te. Pa­tys su­pran­ta­te, ko­kias veik­las ben­druo­me­nė ga­li ten vyk­dy­ti? Gelbs­ti tik tiek, kad pa­čios aso­cia­ci­jos bu­vei­nė tei­siš­kai re­gist­ruo­ta ne pri­va­čia­me pir­mi­nin­kės būs­te.

– Ben­druo­me­nės gy­ve­ni­mas – tai ir da­lis as­me­ni­nio gy­ve­ni­mo. Nuo ko­kios veik­los, po­mė­gių ten­ka nu­trauk­ti sa­vęs ir lai­ko ben­druo­me­nės la­bui?

– Bet koks pa­si­ruo­ši­mas net ir men­kiau­siam ren­gi­niui at­ima ne­ma­žai as­me­ni­nio lai­ko. Ne­mėgs­tu dar­bų da­ry­ti bet kaip, to­dėl ten­ka lai­ką dė­lio­tis ki­taip, ne­lai­kau to au­ka, man pa­tin­ka ak­ty­vi veik­la, ren­gi­niai.

Ne­įsi­vaiz­duo­ju, ko­dėl žmo­nės ne­si­ren­ka į šven­tes, ko­dėl juos rei­kia ra­gin­ti, as­me­niš­kai pra­šy­ti, kad at­ei­tų. Ne­su­pran­tu. Taip yra vi­so­se ben­druo­me­nė­se. Tik­rai sten­giuo­si ak­ty­viai da­ly­vau­ti vi­sur ir tin­ka­mai at­sto­vau­ti sa­vo ben­druo­me­nei.

– Esa­te ir ver­sli­nin­kė. Tur­būt ne­leng­va kai­miš­ko­je te­ri­to­ri­jo­je ver­slau­ti?

– Va­do­va­vi­mą kai­mo mais­to pre­kių par­duo­tu­vei la­biau pri­ly­gin­čiau so­cia­li­nei pa­slau­gai, o ne ver­slui.

Jei­gu ver­slas bū­tų la­bai sėk­min­gas, tur­būt ne­tu­rė­čiau ki­tos veik­los, iš ku­rios pra­gy­ve­nu. Ver­slas – ne ma­no sri­tis. Kaž­kaip taip gy­ve­ni­mas su­dės­tė. Bet gra­žiai skam­ba – ver­sli­nin­kė.

– Ar­tė­ja di­džių­jų šven­čių ma­ra­to­nas, kaip pa­čios šei­ma ren­gia­si jam? Gal ga­li­te pa­si­da­ly­ti šei­mos mėgs­ta­mu re­cep­tu?

– La­bai pa­tin­ka Ka­lė­dos. Mėgs­tu puoš­ti na­mus, de­ko­ruo­ti. Ne­įsi­vaiz­duo­ju šios šven­tės be di­de­lės eg­lu­tės. Na­mų puo­šy­ba – ma­no sri­tis, ki­ti šei­mos na­riai tą ži­no ir net ne­mė­gi­na ma­nęs už­gož­ti.

Šven­tės pa­tin­ka dar ir dėl to, kad su­si­ren­ka vi­sa šei­ma, vi­si pa­si­puo­šę, pa­ki­lios nuo­tai­kos, nie­kur ne­sku­ba. Tie­siog mė­gau­juo­si sa­vų žmo­nių ši­lu­ma. Kol na­muo­se yra vai­kų, vi­sa­da jau­di­na aki­mir­ka, kai ran­da­mos Ka­lė­dų Se­ne­lio do­va­nas.

Šių Ka­lė­dų ypa­tin­gai lau­kiu, nes pra­ei­tos bu­vo liūd­no­kos, pan­de­mi­niai su­var­žy­mai at­ėmė da­lį ka­lė­di­nės dva­sios.

Mais­to ga­my­ba – nė­ra ma­no stip­rio­ji pu­sė, ne­be­ste­bi­na šiais lai­kais nei kep­ta viš­ta, nei ka­la­ku­tas. Kaip mėgs­tu pa­juo­kau­ti, man svar­bu, kad bū­tų man­da­ri­nų.

– Pa­pa­sa­ko­ki­te pla­čiau apie sa­ve, po­mė­gius.

– Vai­kys­tė­je la­bai ne­mė­gau kai­mo ir mo­kyk­los. Pa­ra­dok­sas ar gy­ve­ni­mo pokš­tas, bet 17 me­tų dir­bu kai­mo mo­kyk­lo­je ir jau 11 me­tų gy­ve­nu kai­me. Ir esu be ga­lo dėl to lai­min­ga. My­liu sa­vo dar­bą – dir­bu su prieš­mo­kyk­li­nio am­žiaus vai­kais.

Nors ir ši sri­tis ne vi­sai pa­gal ma­no iš­si­la­vi­ni­mą. Bai­giau ge­og­ra­fi­jos mo­ky­to­jos spe­cia­ly­bę. Re­or­ga­ni­zuo­jant mo­kyk­las, te­ko per­si­kva­li­fi­kuo­ti. Vi­si po­ky­čiai man tik į ge­ra. Esu po­zi­ty­vus žmo­gus, mėgs­tu iš­šū­kius. Ypa­tin­gų po­mė­gių ne­tu­riu, daug lai­ko at­ima dar­bai, o šiuo me­tu dar ir stu­di­jos.

Sun­ku apie sa­ve kal­bė­ti, kuk­lu­mas ne­lei­džia per daug gir­tis, ki­ti gal dau­giau apie ma­ne pa­sa­ky­tų. Kai­me taip jau yra – ki­ti dau­giau apie ta­ve ži­no nei tu pats.