Gi­ta Sa­ka­laus­kie­nė: „Švie­ti­mo įstai­gų ny­ki­mas man, kaip pe­da­go­gei, pa­ty­ru­siai ir la­bai ar­ti­mai iš­gy­ve­nu­siai tris kai­mo mo­kyk­lų už­da­ry­mus, tai yra pats skau­džiau­sias klau­si­mas” (3)

Užupių kaimo bendruomenės vadovė Gita Sakalauskienė su sūnumi Kajum. Asmeninė nuotr.
Užupių kaimo bendruomenės vadovė Gita Sakalauskienė su sūnumi Kajum. Asmeninė nuotr.
„Sep­ty­nio­li­ka me­tų dir­bu ra­jo­no mo­kyk­lo­se, ap­mau­du, bet ma­žų­jų kai­mo mo­kyk­lė­lių li­ko vos dvi. O kai mirš­ta mo­kyk­la, su ja kar­tu ap­mirš­ta ir kai­mas – ne­be­lie­ka kai­me gy­vas­ties, mo­kyk­li­nių šven­čių, vai­kų kle­ge­sio“, – taip šian­die­nos kai­mo nuo­tai­kas api­bū­di­na pe­da­go­gė, Už­upių kai­mo ben­druo­me­nės pir­mi­nin­kė, ver­sli­nin­kė Gi­ta Sa­ka­laus­kie­nė. Po­kal­by­je su ak­ty­via mo­te­ri­mi pa­lie­tė­me ir ki­tas ak­tu­a­lias te­mas, kal­bė­jo­me apie ben­druo­me­nės vie­tą vi­suo­me­nė­je, iš­ky­lan­čias pro­ble­mas, kai­mo žmo­nių po­žiū­rį, abe­jin­gu­mą ir, aiš­ku, – apie ar­tė­jan­čias Ka­lė­das. G.Sa­ka­laus­kie­nę kal­bi­no Al­do­na KU­DZIE­NĖ.

– Ko­kie bu­vo be­si­bai­gian­tys me­tai Jums ir Jū­sų va­do­vau­ja­mai ben­druo­me­nei?

– Vi­so­mis pras­mė­mis bu­vo itin ra­mūs. Jo­kių aud­rin­gų šven­čių, pro­jek­tų. Ben­druo­me­nė drei­fuo­ja. Ti­kiuo­si, ki­ti me­tai bus ak­ty­ves­ni.

 

– Ar iš tie­sų kai­mų ben­druo­me­nės pir­miau­sia su­si­bu­ria tam, kad iš­spręs­tų vie­ną ar ki­tą įsi­se­nė­ju­sią pro­ble­mą? Ka­da ir ko­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis įsi­stei­gė Jū­sų ben­druo­me­nė?

– Grei­čiau­siai, kad tie­sa. Mū­sų ben­druo­me­nė taip pat ne iš­im­tis. Prie ben­druo­me­nės pri­si­jun­giau prieš pen­ke­rius me­tus, bet prieš ma­ne bu­vu­si pre­zi­den­tė Jur­gi­ta mi­nė­jo, kad ben­druo­me­nę 2010 me­tais įstei­gė bū­tent dėl nau­ja­ku­rių no­ro tu­rė­ti as­fal­tuo­tą ke­lią, o tam rei­kė­jo įsi­sa­vin­ti pro­jek­ti­nes lė­šas.

 

– Ko­kiais nu­veik­tais dar­bais ga­li­te pa­si­gir­ti?

– Per pen­ke­rius me­tus ne­ma­žai nu­veik­ta: iš­si­va­lė­me tven­ki­nį, su­si­tvar­kė­me rek­re­a­ci­nę zo­ną, ku­ri va­sa­ros die­no­mis bū­na la­bai po­pu­lia­ri, tu­ri­me dau­gia­funk­cę spor­to aikš­te­lę, vai­kų žai­di­mo aikš­te­lę.

 

Kas­met da­ly­vau­ja­me vai­kų ir jau­ni­mo už­im­tu­mo pro­gra­mo­je bei ren­gia­me spor­to šven­tes.

Abi pro­gra­mos re­mia­mos Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės lė­šo­mis. Jau dau­gy­bę me­tų ma­žuo­sius gy­ven­to­jus ir ne tik džiu­gi­na­me su­tik­da­mi Ve­ly­kas ir Ka­lė­das – įren­gia­me šven­ti­nius kie­me­lius, su­ku­ria­me šven­ti­nę nuo­tai­ką.

Kas­met bu­ria­mės ap­lin­kos tvar­ky­mo ak­ci­jo­je „Da­rom“.

 

– Ko­kie ar­ti­miau­si dar­bai lau­kia ben­druo­me­nės?

– Ar­tė­ja Ka­lė­dos, pa­ma­žu ku­ria­mas ka­lė­di­nis kie­me­lis. Me­tų ga­le – nuo­bo­džios ata­skai­tos ir pa­si­ža­dė­ji­mai bei pla­nai ki­tiems me­tams.

 

– Ko­kias pa­grin­di­nes šian­die­nos kai­mo pro­ble­mas ga­lė­tu­mė­te įvar­dy­ti?

– Pa­grin­di­nės – dar­bo vie­tų trū­ku­mas, kul­tū­ros ren­gi­nių sto­ka. Jau­ni­mui la­bai trūks­ta veik­los, už­im­tu­mo.

Su­dė­tin­ga si­tu­a­ci­ja su trans­por­to pa­slau­go­mis. Švie­ti­mo įstai­gų ny­ki­mas man, kaip pe­da­go­gei, pa­ty­ru­siai ir la­bai ar­ti­mai iš­gy­ve­nu­siai tris kai­mo mo­kyk­lų už­da­ry­mus, tai yra pats skau­džiau­sias klau­si­mas.

 

– Jū­sų nuo­mo­ne, kur link Lie­tu­vos kai­mai ei­na, ar ta kryp­ti­mi, ku­ria Jums no­ri­si, kad ei­tų?

– Kai­mai tuš­tė­ja. Gai­la. Se­no­se so­dy­bo­se vos vie­nas ki­tas se­no­lis, jau­ni­mas ne­no­riai ren­ka­si ato­kias kai­mo vie­tas. Ne­pa­trauk­lu, ne­pa­to­gu jau­nam žmo­gui gy­ven­ti kai­me, ku­ria­me nė­ra dar­že­lio, mo­kyk­los, kul­tū­ros na­mų, pra­mo­gų.

Sep­ty­nio­li­ka me­tų dir­bu ra­jo­no mo­kyk­lo­se, ap­mau­du, bet ma­žų­jų kai­mo mo­kyk­lė­lių li­ko vos dvi. O kai mirš­ta mo­kyk­la, su ja kar­tu ap­mirš­ta ir kai­mas – ne­be­lie­ka kai­me gy­vas­ties, mo­kyk­li­nių šven­čių, vai­kų kle­ge­sio.

No­rė­tų­si, kad kai­mai gy­vuo­tų ne tik va­sa­rą, kai į gam­tą plūs­ta mies­tie­čiai pail­sė­ti.

 

– Prak­ti­ka ro­do, kad stip­rios tos ben­druo­me­nės, ku­rio­se vei­kia ko­man­da. Jūs tu­ri­te ko­man­dą?

– La­bai gai­la, bet ne. Ben­druo­me­nę te­oriš­kai vie­ni­ja per 40 na­rių, bet to­li gra­žu ne­pa­si­žy­mi­me vie­nin­gu­mu.

Svars­tau sau, gal bū­tų ki­taip, jei ben­druo­me­nė bū­tų su­si­kū­ru­si ne dėl ma­te­ria­li­nės ge­ro­vės, o la­biau dėl dva­si­nių, kul­tū­ri­nių su­me­ti­mų. Gal man pa­čiai trūks­ta ge­bė­ji­mų ar kom­pe­ten­ci­jų su­bur­ti žmo­nes, ne­ži­nau. Ma­no su­pra­ti­mu, ben­druo­me­ni­nė veik­la ne­tu­rė­tų bū­ti įpa­rei­go­jan­ti kaž­kuo, juk ir aš jai at­sto­vau­ju be at­ly­gi­ni­mo, vi­sus dar­bus at­lie­ku iš ge­ros va­lios.

Gra­žioms šven­tėms su­reng­ti ar šiaip ko­kiai min­čiai įgy­ven­din­ti vi­suo­met re­miuo­si į dvi-tris mo­te­ris, ku­rios net nė­ra ben­druo­me­nės na­rės, bet vi­suo­met no­riai pa­de­da. Tie­sa, ne­ga­liu ne­pa­mi­nė­ti, pa­de­da ir vie­nas vy­ras. Esu be ga­lo dė­kin­ga jiems. Na ir, ži­no­ma, vi­sa­da pa­de­da šei­ma. Ačiū ir jiems.

 

– Ar kai­mo žmo­nės mėgs­ta prie­kaiš­tau­ti, kad tas ar anas ne­pa­da­ry­ta?

– Ži­no­ma, ten­ka iš­klau­sy­ti daug ko, net to­kių da­ly­kų, ku­rie ne man tu­rė­tų bū­ti ad­re­suo­ti.

Esu pa­kan­ka­mai jaut­ri kri­ti­kai, kar­tais taip dū­šią su­spau­džia... Re­gis, da­rai, sten­gie­si, o kaž­kam vis tiek ne­ge­rai. At­ro­do, im­siu ir ne­be­da­ry­siu dau­giau nie­ko, bet at­si­tie­siu ir vėl ei­nu. Yra ir la­bai ma­lo­nių žmo­nių, bet tas šaukš­tas de­gu­to, kar­tais oi kaip vis­ką su­ga­di­na.

 

– Kaip se­ka­si ras­ti kal­bą su val­džios ins­ti­tu­ci­jo­mis?

– Ben­druo­me­nė nė­ra la­bai ak­ty­vi, tai ir tų rei­ka­lų su val­džios ins­ti­tu­ci­jo­mis ne­daug te­tu­ri­me. Ben­druo­me­nės švie­ti­mo ar in­for­ma­ci­jos sklai­dos klau­si­mais dau­giau­sia ben­drau­ja­me su Ne­mu­nai­čio se­niū­ni­ja.

Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė kas­met re­mia pro­jek­ti­nė­se veik­lo­se.

 

– Sa­ko­te, kad ne­sa­te la­bai ak­ty­vūs, bet tur­būt nau­ja­me­ti­nių tra­di­ci­jų tu­ri­te? Ka­lė­dų Se­ne­lio de­san­tas ne­ža­da nu­si­leis­ti?

– Ke­le­tą me­tų esa­me ren­gę eg­lu­tės įžie­bi­mo šven­tes sa­vo gy­ven­vie­tė­je, bet vis ma­žiau žmo­nių at­ei­da­vo, nu­spren­dė­me šią tra­di­ci­ją pa­leis­ti. Mies­tas ne­to­li, o ir pa­ti gy­ven­vie­tė nė­ra se­niū­ni­jos cen­tras, už­ten­ka, kad žmo­nės sa­vo kie­muo­se ir na­muo­se pa­si­puo­šia.

Tie­sa, pra­ei­tais me­tais sau­je­lė ak­ty­vių mo­te­rų la­bai pa­si­sten­gė kur­da­mos ka­lė­di­nį kie­me­lį prie dau­gia­bu­čių. Bu­vo la­bai gra­žu. Šie­met, pa­na­šu, kad bus kuk­liau. No­rė­tų­si ir ki­tų žmo­nių ini­cia­ty­vų su­lauk­ti.

 

– Nau­jų na­rių į ben­druo­me­nę įsi­jun­gia?

– Vi­si na­riai – sen­bu­viai. Ne­no­riai jun­gia­si žmo­nės į ben­druo­me­nę. Ne­ži­nau ko­dėl, gal bi­jo įsi­pa­rei­go­ji­mų, tik ne­ži­nau ko­kių. Esu gir­dė­ju­si nuo­mo­nę, kad kiek­vie­nas, gy­ve­nan­tis Už­upiuo­se, ir taip yra ben­druo­me­nės na­rys.

Iš da­lies tas ir­gi tie­sa, tik tai ne tas pats, kas pri­klau­sy­ti aso­cia­ci­jai. La­bai no­rė­tų­si pri­trauk­ti dau­giau jau­ni­mo, de­ja...

 

– Ar pa­ska­ti­na­te kuo nors tuos ak­ty­viau­sius na­rius?

– Tik­rai la­bai dė­kin­ga aso­cia­ci­jos bu­hal­te­ri­nius rei­ka­lus ne­at­ly­gin­ti­nai tvar­kan­čiai In­gri­dai Ra­guc­kie­nei. La­bai ope­ra­ty­viai tal­ki­na ne­gai­lė­da­ma sa­vo lai­ko. Tai ir yra ak­ty­viau­sia ben­druo­me­nės na­rė. Vi­suo­met šil­do nuo­šir­džiai iš­tar­tas „Ačiū“.

 

– Ko­kia yra ir ko­kia tu­rė­tų bū­ti kai­mo ben­druo­me­nių vie­ta vi­suo­me­nė­je?

– Ben­druo­me­nė yra ar­čiau­siai žmo­gaus, net ar­čiau nei se­niū­ni­ja. Su­si­tel­kę žmo­nės ga­li pa­da­ry­ti kur kas dau­giau nei po vie­ną. De­ja, trūks­ta to su­telk­tu­mo, stin­ga ini­cia­ty­vių žmo­nių. Nuo ly­de­rio la­bai daug kas pri­klau­so, bet juo ga­li bū­ti bet kas, ne­bū­ti­nai tai tu­ri bū­ti aso­cia­ci­jos va­do­vas.

Ben­druo­me­nės vyk­do dau­gy­bę funk­ci­jų, tu­ri daug įsi­pa­rei­go­ji­mų (fi­nan­si­nių, tei­si­nių, žmo­giš­kų­jų). Bet la­bai sun­ku vis­ką įgy­ven­din­ti, kai nė­ra tin­ka­mo fi­nan­sa­vi­mo.

Ben­druo­me­nėms stin­ga tei­si­nių ži­nių, bu­hal­te­ri­nių. Ben­druo­me­nių pir­mi­nin­kai, jiems tal­ki­nan­tys bu­hal­te­riai dir­ba ne­at­ly­gin­ti­nai, tas ir­gi ne­mo­ty­vuo­ja. Be­je, apie tai ne­la­bai kas ir ži­no. Dau­ge­lis ma­no, kad pir­mi­nin­kai gau­na at­ly­gi­ni­mą, to­dėl te­gul ir ati­dir­ba už jį.

Ben­druo­me­nėms va­do­vau­ja ak­ty­vūs, kai­mo rei­ka­lams ne­abe­jin­gi žmo­nės, ta­čiau jie nė­ra kom­pe­ten­tin­gi vi­sai klau­si­mais. Tik­rai trūks­ta ži­nių apie ko­ky­biš­ką ren­gi­nių ve­di­mą, vie­šuo­sius pir­ki­mus ir t. t.

Ma­nau, kad tiks­lin­ga bū­tų steig­ti ben­druo­me­nių pir­mi­nin­kų pa­rei­gy­bes, su­da­ry­ti są­ly­gas kai­mo žmo­nėms gau­ti jiems rei­kia­mas pa­slau­gas ne epi­zo­diš­kai, o nuo­lat, ypač to­se ben­druo­me­nė­se, ku­rios nė­ra prie se­niū­ni­jų cen­trų. Mes net pa­tal­pų tin­ka­mų ne­tu­ri­me.

Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė pa­gel­bė­jo ne­at­ly­gin­ti­nai su­teik­da­ma 9 kvad­ra­ti­nių met­rų pa­tal­pas dau­gia­bu­čio bu­te. Pa­tys su­pran­ta­te, ko­kias veik­las ben­druo­me­nė ga­li ten vyk­dy­ti? Gelbs­ti tik tiek, kad pa­čios aso­cia­ci­jos bu­vei­nė tei­siš­kai re­gist­ruo­ta ne pri­va­čia­me pir­mi­nin­kės būs­te.

 

– Ben­druo­me­nės gy­ve­ni­mas – tai ir da­lis as­me­ni­nio gy­ve­ni­mo. Nuo ko­kios veik­los, po­mė­gių ten­ka nu­trauk­ti sa­vęs ir lai­ko ben­druo­me­nės la­bui?

– Bet koks pa­si­ruo­ši­mas net ir men­kiau­siam ren­gi­niui at­ima ne­ma­žai as­me­ni­nio lai­ko. Ne­mėgs­tu dar­bų da­ry­ti bet kaip, to­dėl ten­ka lai­ką dė­lio­tis ki­taip, ne­lai­kau to au­ka, man pa­tin­ka ak­ty­vi veik­la, ren­gi­niai.

Ne­įsi­vaiz­duo­ju, ko­dėl žmo­nės ne­si­ren­ka į šven­tes, ko­dėl juos rei­kia ra­gin­ti, as­me­niš­kai pra­šy­ti, kad at­ei­tų. Ne­su­pran­tu. Taip yra vi­so­se ben­druo­me­nė­se. Tik­rai sten­giuo­si ak­ty­viai da­ly­vau­ti vi­sur ir tin­ka­mai at­sto­vau­ti sa­vo ben­druo­me­nei.

 

– Esa­te ir ver­sli­nin­kė. Tur­būt ne­leng­va kai­miš­ko­je te­ri­to­ri­jo­je ver­slau­ti?

– Va­do­va­vi­mą kai­mo mais­to pre­kių par­duo­tu­vei la­biau pri­ly­gin­čiau so­cia­li­nei pa­slau­gai, o ne ver­slui.

Jei­gu ver­slas bū­tų la­bai sėk­min­gas, tur­būt ne­tu­rė­čiau ki­tos veik­los, iš ku­rios pra­gy­ve­nu. Ver­slas – ne ma­no sri­tis. Kaž­kaip taip gy­ve­ni­mas su­dės­tė. Bet gra­žiai skam­ba – ver­sli­nin­kė.

 

– Ar­tė­ja di­džių­jų šven­čių ma­ra­to­nas, kaip pa­čios šei­ma ren­gia­si jam? Gal ga­li­te pa­si­da­ly­ti šei­mos mėgs­ta­mu re­cep­tu?

– La­bai pa­tin­ka Ka­lė­dos. Mėgs­tu puoš­ti na­mus, de­ko­ruo­ti. Ne­įsi­vaiz­duo­ju šios šven­tės be di­de­lės eg­lu­tės. Na­mų puo­šy­ba – ma­no sri­tis, ki­ti šei­mos na­riai tą ži­no ir net ne­mė­gi­na ma­nęs už­gož­ti.

Šven­tės pa­tin­ka dar ir dėl to, kad su­si­ren­ka vi­sa šei­ma, vi­si pa­si­puo­šę, pa­ki­lios nuo­tai­kos, nie­kur ne­sku­ba. Tie­siog mė­gau­juo­si sa­vų žmo­nių ši­lu­ma. Kol na­muo­se yra vai­kų, vi­sa­da jau­di­na aki­mir­ka, kai ran­da­mos Ka­lė­dų Se­ne­lio do­va­nas.

Šių Ka­lė­dų ypa­tin­gai lau­kiu, nes pra­ei­tos bu­vo liūd­no­kos, pan­de­mi­niai su­var­žy­mai at­ėmė da­lį ka­lė­di­nės dva­sios.

Mais­to ga­my­ba – nė­ra ma­no stip­rio­ji pu­sė, ne­be­ste­bi­na šiais lai­kais nei kep­ta viš­ta, nei ka­la­ku­tas. Kaip mėgs­tu pa­juo­kau­ti, man svar­bu, kad bū­tų man­da­ri­nų.

 

– Pa­pa­sa­ko­ki­te pla­čiau apie sa­ve, po­mė­gius.

– Vai­kys­tė­je la­bai ne­mė­gau kai­mo ir mo­kyk­los. Pa­ra­dok­sas ar gy­ve­ni­mo pokš­tas, bet 17 me­tų dir­bu kai­mo mo­kyk­lo­je ir jau 11 me­tų gy­ve­nu kai­me. Ir esu be ga­lo dėl to lai­min­ga. My­liu sa­vo dar­bą – dir­bu su prieš­mo­kyk­li­nio am­žiaus vai­kais.

Nors ir ši sri­tis ne vi­sai pa­gal ma­no iš­si­la­vi­ni­mą. Bai­giau ge­og­ra­fi­jos mo­ky­to­jos spe­cia­ly­bę. Re­or­ga­ni­zuo­jant mo­kyk­las, te­ko per­si­kva­li­fi­kuo­ti. Vi­si po­ky­čiai man tik į ge­ra. Esu po­zi­ty­vus žmo­gus, mėgs­tu iš­šū­kius. Ypa­tin­gų po­mė­gių ne­tu­riu, daug lai­ko at­ima dar­bai, o šiuo me­tu dar ir stu­di­jos.

Sun­ku apie sa­ve kal­bė­ti, kuk­lu­mas ne­lei­džia per daug gir­tis, ki­ti gal dau­giau apie ma­ne pa­sa­ky­tų. Kai­me taip jau yra – ki­ti dau­giau apie ta­ve ži­no nei tu pats.

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.