Geros pensijos, dieduli

Žinia – naftos rafinerijas ukrainiečiai ėmė atakuoti dar pernai, tačiau vėliau šių išpuolių intensyvumas sumažėjo. Šią savaitę skaičiau ir girdėjau mažiausiai du naftos sektorių išmanančius ekspertus tvirtinant, esą pernai Ukrainos valdžios stabdyti smūgius prieš naftos perdirbimo pramonę  prašė arba reikalavo buvusios JAV prezidento Joe Bideno administracija. Priežastis – Baltieji rūmai niekaip nenorėjo, kad prieš lapkričio rinkimus sumažėtų naftos produktų pasiūla globaliose rinkose ir dėl to kiltų jų kainos JAV.   

Juokaujama, esą benzino kainų kilimas amerikiečių rinkėjams reiškia maždaug tą patį, ką brangstantis alus europiečiams.  Dabar gi, į Baltuosius rūmus įsikrausčius Donaldui Trumpui radosi prielaida, kad ukrainiečių atakų prieš Rusijos naftos pramonę mažų mažiausiai niekas nebestabdo. O gal ir paskatina. Juolab smūgių rafinerijoms reikšmė globalioms rinkoms, ko gero, yra perdėta. Kas kita – tokios atakos turi apčiuopiamos įtakos Rusijos naftos produktų vidaus rinkos tendencijoms beigi Ukrainoje kovojančios kariuomenės poreikiams.  

Žinių agentūra „Reuters“ šią savaitę paskelbė didelės apimties straipsnį, kuriuo supažindino savo auditoriją, kaip JAV paramą Ukrainai veikė J. Bideno komandos baimės. Dėl tikimybės, kad amerikiečių siunčiama parama sukels branduolinės grėsmės eskalaciją, o galbūt karą.  Iš teksto aiškėja, kad Baltųjų rūmų pareigūnai dėl Vladimiro Putino grasinimų sėdėjo pridėję į kelnes. Viena vertus, gražiai beigi periodiškai deklaruodami karinės bei finansinė paramos paketus Kyjivui, tačiau, kita vertus, sabotuodami savalaikį tos pagalbos pristatymą adresatui. Įprasta manyti, esą didžiausi paramos Ukrainai stabdžiai buvo D. Trumpas ir jo protėžė – JAV Kongreso Atstovų rūmų pirmininkas Michaelas Johnsonas, kurių iniciatyva amerikiečių parlamentarai buvo sustabdę paramos Ukrainai svarstymą prie 2023–2024 m. slenksčio.  Tačiau ne ką mažiau paramą tiekti trukdė buvęs JAV prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Jake'as Sullivanas, tiek gynybos sekretorius Lloydas Austinas bei kitos gražiai kalbančios galvos J. Bideno kabinete. Atidžiau stebėjusieji jau užpernai vykusį NATO viršūnių susitikimą Vilniuje gal prisimins, kaip J. Sullivanas spaudos konferencijos metu auklėjo ukrainiečių žurnalistę, kuri nepareikšdama reikiamo dėkingumo išdrįso kažko paklausti apie stringančią JAV paramą nuo agresijos besiginančiai šaliai.  

„Reuters“ daro kelias svarbias išvadas.  Apie tai, kad JAV parama karine technika Ukrainai niekada neatitiko to, kas buvo iškilmingai deklaruojama. O kai kada tesudarė dešimtadalį deklaracijose nurodytų rodiklių. Kita vertus, milžiniška problema buvo ta, kad ukrainiečių vadovybė prašydavo tokios technikos bei kitų karinių priemonių nomenklatūros, kurios poreikis buvo „čia ir dabar“. O svarstymas aukštuose JAV administracijos kabinetuose (dėl tankų, šarvuotosios technikos, naikintuvų, didesnio veikimo nuotolio raketų ir kt.) užtrukdavo mėnesius, kol vienoks ar kitoks sprendimas tapdavo neaktualus.  Tarkime, pasak straipsnio autorių, JAV vadovybę suteikti leidimą ukrainiečiams amerikietiškais ginklais apšaudyti Rusijos teritoriją „pramušė“ tik paaiškėjus, kad į Rusijos agresyvų karą su Ukraina kariauti atvyko pagalba iš Šiurės Korėjos.  „Reuters“ tekstas patvirtina vyravusią prielaidą, kad  JAV politika dėl Ukrainos J. Bideno laikais buvo neleisti jai pralaimėti, tačiau lygiai tuo pat metu neleisti jai įsiveržusios Rusijos pajėgų nugalėti.  

Tai nereiškia, kad su dabartine JAV administracija Volodymirui Zelenskiui bus bendrauti lengviau. Akivaizdu, kad D. Trumpui – nusičiurkšti į tokias kategorijas, kaip pasaulio tvarka, tarptautinės teisės normos ir pan. Siekiant JAV paramos Ukrainai, būtina apibrėžti ir nurodyti JAV buvimo Ukrainoje interesą, ką V. Zelenskio komanda akivaizdžiai ėmė daryti.  Nors kodėl tai turėtų būti keista? Ir mes, kaip tvirtina mūsų politikai, Lietuvoje norime užsitikrinti JAV buvimą.