Galintankos kaimo ūkininkas: supirkimo kainos liūdnos, bet svarbu išlaikyti vidinę ramybę

Vis tik pokalbyje su „Alytaus naujienomis“ Nerijus nenorėjo  barti nei gyvulių supirkėjų, nei politikų, juolab kritikuoti  Lietuvos ar  ES bendrosios žemės ūkio politikos. 

„Nenoriu veltis į tas intrigas, bet manau, kad ir jie supranta, jog prie tokių žemų kainų ir milžiniškų išlaidų ūkis gali tiesiog neišgyventi“, – sako Nerijus. Paklaustas, kiek dar metų žada ūkininkauti, jis dar kartą pakartojo: „Norint išsilaikyti šiame versle, ūkininkams labiausiai reikėtų aiškesnės ir stabilesnės kainų politikos.“

Ūkininko pečius slegia ir kita didelė baimė – mėlynojo liežuvio liga. Ši virusinė gyvulių liga  praėjusiais metais ūkininkus užklupo ne vienoje Europos šalyje, pavyzdžiui, kaimynus lenkus, taip pat ir Marijampolės ir  Prienų kraštų gyvulių laikytojus. 

Žmonėms šis virusas visiškai nepavojingas, bet ūkiams jis atneša milžiniškų nuostolių. Ligos užkratą per įkandimus platina kraujasiurbiai mašalai, kurie rudenį išlieka itin aktyvūs.

„Į Lenkiją gyvulių išvežti ir parduoti negalima, jie privalo būti vakcinuoti, o tai irgi papildomai kainuoja“, – sako Nerijus.
Vis tik nepaisant sunkumų,  rankų nuleisti vyras neketina: „Ūkininkavimas – kaip ir visi kiti  verslai: kam sekasi, tas ir dirba. Nebenori ūkininkauti, parduok gyvulius ir tiek žinių. Svarbiausia – kad tik karo nebūtų“.

Pats Nerijus mokslus baigė Alytuje – septintąją vidurinę mokyklą, o vėliau ir miesto kolegiją, tačiau, kaip pats sako, jo šaknys čia, tuštėjančiame Galintankos kaime, kur kone ant kiekvienos kalvelės stovi po sodybą, tačiau gyvybės čia mažai.

Savo krašte  savarankiškai ūkininkauja nuo 2014 metų, o anksčiau tai buvo jo tėčio Vyto, senelio Petro  ūkis. Nerijus turi dvi dukras ir paslapčia tikisi, kad galbūt ateityje jos sugrįš į gimtąjį kraštą – Petro, Vyto ir  Nerijaus Simonavičių ūkininkavimo tradicijos bus tęsiamos.

Šiandien 51-erių metų Nerijus augina daugiau kaip 40 mėsinių galvijų, valdo 150 hektarų žemės, augina pašarus gyvuliams, 25 ha skiria javams, kad turėtų savų grūdų ir šiaudų.      

Didžiausiu kaimo traukos objektu prieš kurį laiką tapo Nerijaus pastatytas apvalus tvartas, vizualiai primenantis cirko palapinę, – mat sienos čia buvo išdėstytos apskritimu, o vietoje stogo švietė tvirtas tentas.

Toks tvartas vienu metu  buvo, ko gero,  pats didžiausias šalyje. Jis ir patogus – vidun gali įvažiuoti su traktoriumi, gyvuliams nėra aštrių kampų. Pro šalį važiuojantys žmonės specialiai sulėtindavo greitį, fotografuodavo, galvojo, kad  cirkas atvažiavo, net prašydavo ekskursijų. 

Vis tik  viena žiema ūkiui atnešė didžiulę nelaimę. Gausiai prisnigo, sunkus sniegas staiga perplėšė tentą pusiau ir  trys veršeliai liko prispausti...

Su N. Simonavičiumi kalbėjomės sekmadienį. Žmogus vis žvilgčiojo į laikrodį, kad nepavėluotų į mišias Nemunaičio bažnyčioje. Dievas yra arti Nerijaus namų – jis yra tikintis žmogus, neabejingas bažnyčios reikalams, prisidėjo prie gražios Alytaus Šv. Liudviko parapijos iniciatyvos  nepamiršti senųjų papročių ir iš savo  ūkio parapijiečiams parūpino kvapnaus šieno ir šiaudų Kūčių stalui.

Visą straipsnį skaitykite gavę naujausias „Alytaus naujienas“.

Laikraštį įsigykite parduotuvėse „Aibė“, „Čia market“, „Iki“, „Maxima“, „Norfa“, „Rimi“ ir kt. Savaitės pradžios spaudinys kainuoja 1 Eur, savaitgalinis – 1,1 Eur, o prenumeruojant visiems metams – iki 80 centų (įskaitant laikraščio pristatymą į namus ar darbovietę antradieniais ir penktadieniais).  Metiniai prenumeratoriai taip pat gaus 30 eurų vertės asmeninių skelbimų (sveikinimų) kuponą, dar šiemet dalyvaus loterijoje, o 2026 m. su laikraščiu sulauks firminio kalendoriaus ir naujo „Alytaus žurnalo“.  Pigiausia prenumeruoti daugelyje parduotuvių veikiančiuose „Perlo“ mokėjimo skyriuose kasdien arba darbo dienomis nuo 9.15 iki 15.15 val. pas mus redakcijoje (Dariaus ir Girėno g. 4, Alytus).  Užsisakyti galite ir pašte, tačiau dėl Lietuvos pašto antkainio – 12 proc. brangiau.